Rabašas

Ant kokio pagrindo statomas šventumas?

16 straipsnis (1988 m.)

Statydami materialų pastatą matome, kad kiekvienas, norintis jį pastatyti, pirmiausia turi iškasti pamatus. Ant šių pamatų jis stato pastatą. Kasdami pamatus turime atsižvelgti į tai, ar ketiname statyti vieno aukšto pastatą, ar daugiaaukštį. Vadinasi, pamatų gylis turi atitikti numatomo pastato aukštį. Pamatai iškasami ne per vieną kartą. Kasdien jie gilinami, kad ant jų būtų galima pastatyti aukštą pastatą.

Tokia pati tvarka galioja ir dvasingume. Kai žmogus nori pastatyti vieno aukšto pastatą, jam nereikia kasti labai giliai. Pakanka iškasti negilius pamatus, ir jis jau gali statyti savo pastatą, laikydamasis Toros ir priesakų. O ką dvasiniame darbe reiškia kasimas? Tai trūkumo atskleidimas širdyje, nes širdis vadinama noru, širdis vadinama Malchut, taip pat širdis vadinama žeme arba dirva.

Kaip materialiajame pasaulyje kasdami žemėje padarome tuščią ertmę, taip ir prieš pradėdami statyti pastatą pirmiausia turime iškasti žemę, tai yra pašalinti viską, kas yra toje vietoje, kur ketiname statyti. Tik tada, kai ši vieta tampa tuščia, pradedame statybą. Tačiau jeigu vieta tebėra užpildyta žemėmis, joje negalima statyti pastato, nes jis sugrius.

Taip pat ir dvasingume reikia kasti žemėje, tai yra širdyje, ir pašalinti iš jos ten esančias žemes. Tuomet širdis lieka tuščia, niekuo neužpildyta. Ir tik tada ateina laikas statybai. Vadinasi, kol širdis pripildyta materialių dalykų, ant tokio pagrindo neįmanoma pastatyti jokio pastato, nes jis sugrius. Juk niekas negali išlikti, jeigu tam nėra poreikio.

Tik ten, kur yra poreikis ir žmogus jaučia trūkumą dėl to, kad neturi to, ko trokšta, įgijęs trokštamą dalyką jis gali jį išlaikyti, nes tas dalykas jam būtinas. Tuomet žmogus supranta, kad dalyko svarba priklauso nuo jaučiamo trūkumo dydžio. Jis taip pat žino, kaip saugoti savo pastatą, kad priešai jo nesugriautų.

Nuo čia prasideda pamatų kasimo tvarka. Tai reiškia, kad kasimo gylis priklauso nuo pastato, kurį žmogus ketina statyti, aukščio. Kartais žmogus sako, kad jam pakanka vieno aukšto pastato. Kitaip tariant, jis nori laikytis Toros ir priesakų, kad dėl to nusipelnytų pastato, stovinčio žemės lygyje, tai yra nenutoltų nuo žemės.

Tai reiškia, kad jis nori likti žemiškumo lygmenyje, kuris atitinka gavimo indus. Kitaip tariant, jo atlygis yra tas pastatas, kuriame jis nori gyventi. Kaip statomas pastatas tam, kad jame būtų galima gyventi, taip ir atlygis laikomas pastatu, kuriame žmogus gyvena. Juk žinoma, kad žmogus nori gyventi dėl atlygio. Atlygiu vadinamas malonumas ir pasitenkinimas, kuriuos jis gauna už savo darbą. Tai ir yra žmogaus gyvenimas, nes žmogus nori gyventi tik dėl malonumo ir pasitenkinimo.

Kadangi darbas su Tora ir priesakais prasideda nuo lo lišma, kaip parašyta knygoje „Zohar“: „Yra tokių, kurie laikosi Toros ir priesakų tam, kad gautų atlygį šiame pasaulyje, ir yra tokių, kurie dirba su Tora ir priesakais tam, kad gautų atlygį būsimajame pasaulyje.“ Tačiau visas jo atlygis yra tai, ką jis gaus į savo gavimo indus, o tai priklauso žemiškumo savybei. Ši savybė vadinama „žemės žmonėmis“ (am haarec), tai yra tais, kurie nepakyla virš žemės lygmens, vadinamo noru gauti.

Kaip sakė Rambamas („Atgailos įstatymai“, 10 skyrius): „Kai mokomi mažamečiai, moterys ir neišsilavinę žmonės, jie mokomi dirbti tik iš baimės ir dėl atlygio.“ Tačiau kitaip yra su tuo, kuris vadinamas „išminčiaus mokiniu“. Kaip aiškino Baal Sulamas, „išminčiaus mokiniu“ vadinamas tas, kuris mokosi Išminčiaus savybių. O Kūrėjas vadinamas „Išminčiumi“. Todėl tas, kuris eina davimo keliu, laikomas besimokančiu iš Išminčiaus. Dėl šios priežasties jis vadinamas „išminčiaus mokiniu“.

Vadinasi, žmonės, kurie užsiima Tora ir priesakais tam, kad nusipelnytų pastato, vadinamo „atlygiu šiame arba būsimajame pasaulyje savo naudai“, priskiriami „žemės žmonėms“. Tai reiškia, kad jie nori pastatyti tik vieno aukšto pastatą. Todėl jiems nereikia kasti gilių pamatų, tai yra kasdien gilinti iškastos duobės. Pakanka vieną kartą iškasti pamatus, ir to jiems užtenka.

Kitaip tariant, kai žmogus supranta, kad turi poreikį ir norą laikytis Toros ir priesakų, nes už tai gaus atlygį, vien šio poreikio, tai yra šios priežasties suvokimo, jam jau pakanka, kad galėtų dirbti ir įgyti pastatą, vadinamą atlygiu. Juk kol žmogus nenori išeiti iš meilės sau, kūnas nesipriešina Torai ir priesakams. Todėl jam nereikia kasdien iš naujo kasti, tai yra ieškoti poreikio ir noro užsiimti Tora ir priesakais, nes kūnas tam nesipriešina. Kūnas supranta, kad verta dirbti savo paties naudai.

Tai reiškia, kad jam nereikia kasti labai giliai. Pakanka suprasti, kad verta užsiimti Tora ir priesakais, ir šis poreikis jau suteikia jam jėgų darbui. Vadinasi, vieną kartą iškastas pamatas išlieka, ir žmogus gali toliau dirbti. Todėl jo kasimas neturi būti gilus.

Tačiau jeigu žmogus nori pastatyti daugiaaukštį pastatą, tai yra nusipelnyti sielos, apimančios visus NaRaNCHaJ lygmenis, jis gali to nusipelnyti tik tada, kai jo ketinimas yra dėl davimo. Kitaip tariant, kai visos jo mintys ir norai nukreipti tik į Kūrėjo naudą, o ne į savo paties naudą. Todėl, norint pakloti pamatus tokiam pastatui, kasimo, tai yra poreikio atskleidimo, neįmanoma atlikti per vieną kartą.

Taip yra todėl, kad žmogui, kuris dirba su savimi ir stengiasi įtikinti savo kūną, jog verta dirbti dėl davimo, toks kasimas nėra lengvas. Kasdamas jis susiduria su akmenimis, kuriuose sunku padaryti ertmę. Net mažą skylutę akmenyje iškasti sunku. Kitaip tariant, kai žmogus nori suprasti, kad turi didelį trūkumą, kai mato, jog nieko negali padaryti dėl davimo, ir nori prašyti Kūrėjo, kad šis suteiktų jam tai, ko jis trokšta, tai yra Toros Šviesą, kuri grąžina jį prie Šaltinio, kasimo viduryje jis aptinka didžiulį akmenį.

Tai reiškia, kad jam kyla mintis ir jis nori suprasti, kodėl turi dirbti dėl Kūrėjo, o ne dėl savęs. Juk žinoma: „Kai sprendžiamas tavo ir tavo draugo gyvybės klausimas, tavo gyvybė yra pirmesnė.“ Į tokį argumentą jis neturi ką atsakyti. Todėl sustoja kasęs, nes akmuo pernelyg kietas, kad galėtų jame padaryti ertmę.

Todėl jam reikia vertingo įrankio, kuriuo būtų galima perskelti akmenį. Šis įrankis vadinamas „tikėjimu virš žinojimo“. Tik šiuo įrankiu galima perskelti akmenį, vadinamą „išoriniu žinojimu“. Tai reiškia, kad toks žinojimas yra už šventumo (Kedušos) ribų, nes jis tarnauja šventumui tik kaip „lukštas (klipa), esantis prieš vaisių“.

Kadangi tik tikėjimu virš žinojimo galima perskelti akmenį, čia atsiranda pakilimai ir kritimai, nes žmogus ne visada pajėgia eiti virš žinojimo. Todėl visas jo kasimas, per kurį jis atrado tam tikrą trūkumą ir galėjo prašyti Kūrėjo suteikti jam jėgų eiti davimo keliu, vėl užblokuojamas akmens.

Dėl to jis priverstas kasti iš naujo, ir taip vėl ir vėl. Kaskart pradėjęs kasti ir šalinti žemes, kasimo viduryje jis vėl aptinka akmenį. Ir vėl pradeda kelti klausimus žinojimo ribose. Tuomet vėl įveikia pasipriešinimą ir pasitelkia tikėjimą virš žinojimo. Taip jis iš naujo atranda trūkumo vietą ir pradeda melstis Kūrėjui, kad šis priartintų jį prie savo darbo, tai yra kad žmogus galėtų dirbti Kūrėjui dėl Kūrėjo, o ne dėl savo paties naudos.

Kadangi visas jo pastatas statomas remiantis tuo, kas yra virš žinojimo, kasimas vėl užblokuojamas. Kitaip tariant, jo trūkumas vėl išnyksta, ir jis nebeturi ko prašyti. Tai reiškia, kad jis nebejaučia poreikio, jog Kūrėjas jį priartintų. Todėl jam vėl tenka pradėti kasti, tai yra dirbti, kad atrastų trūkumą, kuris taptų pagrindu prašyti Kūrėjo pastatyti jo pastatą.

Kasdami žemę randame dirvožemio ir akmenų. „Žemė“ vadinama širdies savybe (liba), tai yra noru gauti sau. Tai dar nėra taip baisu, nes dėdamas dideles pastangas žmogus gali pašalinti žemes. Tačiau kai kasdamas aptinka akmenis, tai yra kai protas pradeda kelti klausimus, jam jau reikia dangaus gailestingumo, kad gautų jėgų įveikti pasipriešinimą tikėjimu virš žinojimo.

Todėl pamatų kasimas reikalauja labai daug darbo, nes jo neįmanoma užbaigti per vieną dieną. Vos tik žmogus pradeda kasti, vėl pasirodo akmenys ir tarsi krinta jam ant galvos, tai yra jį užplūsta pašalinės mintys. Nors kuriam laikui jis ir įveikė pasipriešinimą tikėjimu virš žinojimo, šios būsenos išlaikyti nepajėgia, todėl vėl patiria kritimą ir turi pradėti iš naujo. Tačiau žmogus privalo tikėti, kad jokios pastangos nedingsta. Viskas išlieka, tik darbo metu vyksta ištaisymas, dėl kurio jis nemato to, ką jau yra padaręs.

Todėl laikoma, kad kiekvieną dieną, kasdamas pamatus, žmogus skverbiasi vis giliau į žemę, o ne iš naujo atlieka tą patį darbą, kurį atliko vakar. Juk pažanga vyksta gilyn. Kasimo gylis turi būti toks, kad žmogus įgytų tikrą poreikį Kūrėjo pagalbai, kad Kūrėjas padėtų jam įgyti norą dirbti dėl davimo.

„Moneta prie monetos susideda į didelę sumą.“ Galiausiai per visus šiuos kasimus žmogus pasiekia tokį gylį, ant kurio jau galima statyti pastatą, vertą to, kad jis nusipelnytų visų savo sielos NaRaNCHaJ lygmenų.

Šventumo (Kedušos) pastatą suprantame dviem aspektais: 1. Indas (kli). 2. Šviesa. Indas (kli) reiškia, kad Kūrėjas suteikia žmogui norą ir troškimą duoti Kūrėjui. Šviesa reiškia, kad kai žmogus jau turi norą duoti, kuris vadinamas susiliejimu (dvekut), jis gauna tam tikrą sielos pakopą, kol nusipelno visų NaRaNCHaJ lygmenų. Kaip parašyta „Įvade į Dešimties sfirų mokymą“ (133 punktas):

„Taip yra ir visiškų teisuolių darbe. Pasirinkimas, kuris galioja veido paslėpimo metu, žinoma, nebegalioja nuo tos akimirkos, kai atsiveria galimybė suvokti atvirą valdymą. Tuomet jie pradeda pagrindinį Kūrėjo darbą - veido atskleidimo lygmenyje. Tada jie pradeda žengti per daugybę pakopų, kaip parašyta: „Teisuoliai eina nuo sekmės prie sekkmės.“ Šie darbai paruošia juos Kūrėjo norui, kad juose išsipildytų Jo kūrimo sumanymas - suteikti malonumą savo kūriniams.“

Iš to matome, kad pirmiausia yra pakopa, kurioje žmogus nusipelno susiliejimo su Kūrėju, tai yra pasiekia norą duoti. Po to eina Šviesos, vadinamos NaRaNCHaJ, gavimo tvarka. Tai yra Šviesos atskleidimo pakopos.

Remdamiesi tuo galime paaiškinti, kas parašyta Pradžios knygoje (26 skyriuje): „Visus šulinius, kuriuos jo tėvo tarnai buvo iškasę jo tėvo Abraomo dienomis, filistinai užvertė... Izaokas vėl iškasė vandens šulinius, kurie buvo iškasti jo tėvo Abraomo dienomis ir kuriuos filistinai buvo užvertę... Izaoko tarnai kasė... Geraro piemenys ginčijosi su Izaoko piemenimis, sakydami: „Vanduo mūsų!“... Jie iškasė kitą šulinį ir dėl jo taip pat ginčijosi... Tada jis iškasė dar vieną šulinį, ir dėl jo jau nesiginčijo. Jis pavadino jį Rechovotu, sakydamas: „Dabar Kūrėjas suteikė mums erdvės, ir mes būsime vaisingi šioje žemėje.“ Iš ten jis pakilo į Beer Šebą.“

Šių šulinių kasimas reiškia trūkumo ir Kūrėjo išgelbėjimo poreikio atskleidimą. Tai susiję su indu (kli), tai yra prašymu Kūrėjui suteikti jiems poreikį duoti. Tačiau jie mato, kad patys to negali pasiekti, nes kūnas iš prigimties priešinasi davimui - juk žmogus gimsta turėdamas tik norą gauti.

Tačiau ir čia reikia skirti du aspektus:

1.Žmogus meldžiasi Kūrėjui, kad šis suteiktų jam jėgų įveikti norą gauti ir dirbti dėl davimo. Jis nori, kad Kūrėjas jam suteiktų šią jėgą.

2.Kartais žmogus net negali prašyti Kūrėjo suteikti jam norą duoti, nes kūnas priešinasi net pačiai maldai. Kūnas bijo, kad Kūrėjas gali jam padėti ir tuomet jis praras norą gauti. Todėl žmogus turi melstis, kad Kūrėjas suteiktų jam jėgų įveikti kūno pasipriešinimą ir kad jis apskritai pajėgtų melstis Kūrėjui, prašydamas pagalbos įveikti norą gauti ir dirbti dėl davimo.

Vadinasi, jis meldžiasi. Tačiau ko jis prašo? Kad galėtų melstis. Tai vadinama „malda dėl maldos“. Tai reiškia, kad Kūrėjas turi padėti jam įgyti indą (kli), tai yra suprasti, kad jam trūksta davimo jėgos. Vadinasi, Kūrėjas padeda žmogui ir suteikia jam norą suvokti, kad vienintelis dalykas, kurio žmogui iš tiesų trūksta, yra noras duoti protu ir širdimi.

Po to, kai žmogus jau turi šį poreikį ir nori dirbti dėl davimo, bet pats to negali, Kūrėjas suteikia jam Šviesą. Tai Šviesa, ateinanti ištaisyti indą (kli), kad žmogus galėtų dirbti dėl davimo. Ši Šviesa vadinama pagal indo vardą, nes, kaip žinoma, Šviesa vadinama pagal savo veikimą.

Kadangi Šviesa suteikia jam norą, vadinamą indu (kli), laikoma, kad Kūrėjas suteikė jam davimo indą. Tai vadinama „pamatu“. Ant tokio pamato galima pastatyti daugiaaukštį pastatą. Kitaip tariant, įgijęs pamatą, tai yra davimo indą, žmogus pradeda nusipelnyti viso savo sielos NaRaNCHaJ lygmens. Tačiau tai, kad filistinai užvertė šulinius, kuriuos Abraomo dienomis iškasė jo tarnai, reikia paaiškinti dvasinio darbo požiūriu. „Abraomas“ reiškia Chesed savybę - gailestingumą ir davimą. „Abraomo tarnai“ yra tie, kurie eina Chesed savybės keliu, tai yra tie, kurie nori eiti davimo keliu, vadinamu Chesed. Jie kasė, kad atskleistų savyje šį trūkumą, tai yra davimo indų poreikį. Tačiau kuo giliau kasė, ieškodami trūkumo, tuo labiau jų trūkumas buvo užverčiamas. Todėl jiems tekdavo nuolat pradėti darbą iš naujo, vėl ir vėl kasti.

Remdamiesi tuo galime paaiškinti ginčą tarp Geraro piemenų ir Izaoko piemenų, kaip parašyta: „Izaoko tarnai kasė... Geraro piemenys ginčijosi su Izaoko piemenimis... Todėl jis pavadino šulinį Eseku, nes jie su juo ginčijosi. Jie iškasė kitą šulinį ir dėl jo taip pat ginčijosi. Jis pavadino jį Sitna. Tada iškasė dar vieną šulinį, ir dėl jo nesiginčijo. Jis pavadino jį Rechovotu... Iš ten jis pakilo į Beer Šebą.“

Reikia suprasti, ką dvasingume reiškia „piemenys“, kuo dvasiniame darbe skiriasi „Geraro piemenys“ nuo „Izaoko piemenų“ ir kodėl dėl pirmųjų dviejų šulinių kasimo kilo ginčas, o dėl trečiojo - ne, kaip parašyta: „Ir dėl jo nesiginčijo.“

Žinoma, kad žmogus negali gyventi be maisto. „Maistu“ vadinama tai, kas žmogų maitina, palaiko jo gyvybę ir dėl ko jis sako: „Dėl to verta gyventi.“ Žinoma, žmogaus maistas gali būti įvairių lygmenų. Yra tokių, kurie pasitenkina mažu. Tai reiškia, kad jeigu žmogus turi maisto, kokio pakanka gyvūnams, tai yra to, kuo pasitenkina gyvūnai, jis sako: „Man to pakanka, ir dėl tokio maisto verta gyventi.“ Palyginti su kitų žmonių maistu, laikoma, kad jis pasitenkina mažu.

Yra ir tokių, kurie sako, kad jiems pakanka maisto, tinkamo mažiems vaikams. Tai jau aukštesnis lygmuo už gyvūnų, nes vaikai turi savų pomėgių: žaidžia slėpynių, žaidžia su žaislais ir panašiai. Jie tuo pasitenkina ir sako: „Tai, kas mums teikia malonumą, nebūtinai turi būti tikra. Net jeigu tai netiesa, mes vis tiek galime iš to gauti sau maisto.“ Priešingai, tikruose dalykuose jie neranda jokio skonio.

Kaip pavyzdį jau daug kartų pasakojau, kad matome mažas mergaites, kurioms tėvai nuperka medžiagines lėles, kad jos galėtų su jomis žaisti. Kartais motina būna virtuvėje ir ruošia maistą šabui, o namuose yra vienų metų kūdikis, kuris verkia. Motina sako savo mažajai dukrai: „Eik, pažaisk su kūdikiu. Tuomet kūdikis bus patenkintas, o aš galėsiu ramiai paruošti šabo valgį.“

Tačiau matome, kad iš tikrųjų mergaitė neina. Jeigu jos paklaustume: „Kodėl nenori pažaisti su kūdikiu? Tu žaidi tik su savo lėle, ją bučiuoji, tačiau kodėl nenori žaisti su tikru kūdikiu, o ne su iš skudurų pagaminta lėle? Juk matai, kad tavo motina elgiasi priešingai: ji niekada nebučiuoja tavo lėlės, o bučiuoja tik tikrą kūdikį.“ Mergaitė tikriausiai atsakytų: „Mano mama nenori džiaugtis gyvenimu, todėl ji negali žaisti su lėle. O aš dar noriu džiaugtis gyvenimu, todėl negaliu žaisti su tikru kūdikiu.“

Panašiai yra ir dvasiniame darbe. Žmogus nepajėgia mėgautis tuo, kas darbe yra tikra. Jį sužavi būtent netikri dalykai, iš kurių jis gauna malonumą ir gyvybinę jėgą. Jeigu jam sako: „Tau nedera dvasiniame darbe mėgautis tuo, kas nėra tikra“, jis atsako: „Aš dar noriu mėgautis šiuo pasauliu, todėl pasitenkinu mažu tuo, ką darau laikydamasis Toros ir priesakų.“

Paprastai kiekvienas iš daugumos žmonių, kurie užsiima šventuoju darbu ir laikosi Toros bei priesakų, pats nusprendžia, kiek laiko turi tam skirti. Kiekvienas pagal savo supratimą nustato, kokio darbo kiekio ir kokios kokybės jam pakanka, ir sako, kad pasitenkina mažu. Jam nebūtina būti tarp turtingųjų, turinčių daug turto. Kiekvienas, remdamasis savo supratimu, nusistato, kiek jam pakanka užsiimti Tora ir priesakais.

Kaip knygoje „Zohar“ aiškinama eilutė „Jos vyras žinomas prie vartų“: kiekvienas pažįsta Jį pagal tai, kaip įvertina savo širdyje. Tai reiškia, kad pagal tai, kokią Kūrėjo didybę žmogus suvokia savo širdyje, jis nusprendžia, kiek laiko turi skirti Torai ir priesakams ir kiek pastangų privalo įdėti, jeigu jam sunku jų laikytis.

Tačiau yra ypatingų žmonių, kurių netenkina tai, kuo maitinasi dauguma. Pasak ARI, šis jų jaučiamas nepasitenkinimas susijęs su jų sielos šaknimi. Jie turi pažengti toliau negu dauguma. Tokie žmonės pradeda suprasti, kad svarbiausia jų darbo užduotis - maitintis žmogaus maistu, o ne gyvūnų ar mažiems vaikams skirtu maistu. Kaip sakė Maimonidas: „Mokydami mažuosius, juos mokome dirbti dėl atlygio ir neatskleidžiame jiems lišma esmės.“

Tačiau būtent čia prasideda pagrindinės pastangos, kai žmogus nori eiti davimo Kūrėjui keliu, o ne siekti savo naudos. Tam kūnas priešinasi. Tuomet žmogui kyla minčių, kurios nori jį įtikinti: „Tau nereikia išsiskirti iš kitų. Kaip dauguma pasitenkina atlygiu už savo pastangas šiame ir būsimajame pasaulyje, taip ir tau turėtų to pakakti. Kodėl keli tokį triukšmą, norėdamas dirbti būtent dėl davimo? Juk matai, kaip tai sunku. Jeigu nebūtų sunku, ir dauguma dirbtų dėl davimo.“ Tokiais argumentais šios mintys užverčia jo iškastus šulinius, tai yra panaikina trūkumą ir poreikį įgyti norą duoti.

Remdamiesi tuo paaiškinsime, kas yra „Geraro piemenys“, kas yra „Izaoko piemenys“ ir koks ginčas tarp jų vyksta. Žodis „piemuo“ čia reiškia tą, kuris maitina ir palaiko gyvybę. „Geraro piemenys“ reiškia, kad jų maistas yra sekimas paskui daugumą. Kitaip tariant, jiems kyla minčių, kad nereikia dirbti taip, kaip dirba išskirtiniai žmonės, norintys pasiekti tiesą, vadinamą lišma, tai yra darbą dėl davimo. Jiems pakanka laikytis Toros ir priesakų tam, kad už tai gautų atlygį šiame ir būsimajame pasaulyje. Taigi ir laikydamasis Toros bei priesakų žmogus gali eiti keliu, kuriame pasitenkinama mažu.

„Izaoko piemenys“ reiškia tai, kas maitina Izaoką, tai yra palaiko Izaoko savybę, kuri yra davimo savybė. Kol žmogus gali duoti Kūrėjui, tai yra jo maistas, ir iš to jis gauna gyvybinę jėgą.

Būtent dėl to ir kilo ginčas su Geraro piemenimis. Jie sakė, kad neverta kasti ir ieškoti trūkumo bei poreikio dirbti vien dėl davimo. Šitaip jie užverdavo trūkumą, sakydami: „Turime sekti dauguma, o ne išsiskirti iš kitų.“

Tačiau Izaoko piemenys kasė ir ieškojo poreikio bei trūkumo, kad pajustų skausmą ir kančią dėl to, jog negali atlikti veiksmų su ketinimu duoti. Kitaip tariant, nors jie suprato, kad svarbiausia yra dirbti dėl davimo, dėl šio trūkumo dar nejautė skausmo ir kančios. Todėl kasė ir ieškojo būdų, kaip tą skausmą pajusti. Tada ateidavo Geraro piemenys ir užverdavo jų atrastus trūkumus. Jie įtikinėdavo: „Tai nėra taip baisu. Galime sekti dauguma, kuri sako: mums pakanka ir mažai.“

Tai sukeldavo Izaoko piemenims kančią, nes jie jau buvo įdėję daug pastangų, kad pajustų trūkumą dėl nesugebėjimo dirbti dėl davimo ir kad jiems dėl to skaudėtų. Jie jau turėjo galimybę melstis iš širdies gelmių. Taip pat jau turėjo už ką laiminti Kūrėją, tai yra dėkoti Jam už tai, kad atskleidė jiems trūkumo vietą, kuri yra svarbiausia Kūrėjo darbe. Kitaip tariant, jeigu jie negali nukreipti savo veiksmų Kūrėjo naudai, jie nelaikomi tarnaujančiais Kūrėjui, o tarnauja patys sau. Tačiau staiga atėję Geraro piemenys traukė juos sekti daugumos maitinimosi būdu. Taip jie užverdavo visus Izaoko piemenų šulinius. Tai ir yra ginčo dėl šulinių kasimo esmė.

Dabar paaiškinsime, kodėl Geraro piemenys ginčijosi dėl pirmųjų dviejų šulinių, bet nesiginčijo dėl trečiojo. Žinoma, kad dvasinio darbo tvarka remiasi trimis linijomis: dešiniąja ir kairiąja, kurios yra priešingos viena kitai, o po jų ateina vidurinioji linija, ir tuomet įsivyrauja taika.

Taip pat žinoma, kaip jau kalbėjome, kad dauguma priklauso vienai linijai. Todėl nėra kam jai prieštarauti ir kelti priešingų argumentų, nes ji turi tik vieną liniją. Dėl šios priežasties pakilimai ir kritimai jiems beveik nebūdingi. Tačiau dešiniajai linijai priešinasi kairioji linija, todėl dešiniojoje linijoje jau yra pakilimų ir kritimų.

Žinoma, kad dešinioji linija yra tiesos linija, o viena linija dar nėra tokia artima tiesai. Taip pat žinoma, kad kuo dalykas toliau nuo tiesos, tuo lengviau jo laikytis. Todėl daugumos kelias, kai žmonės mokomi eiti viena linija, reiškia, kad jie dar nepasiekė suvokimo, jog be pačių veiksmų yra dar kai kas. Laikydamiesi 613 priesakų, jie turi ketinimą, kad Kūrėjas įsakė juos vykdyti ir už tai gaus atlygį. Toks žmogus jų supratimu laikomas visišku teisuoliu.

Tokiu atveju dirbančiųjų skirtumai pasireiškia tik kiekybe, tai yra tuo, kiek laiko kiekvienas skiria Torai ir priesakams. Kadangi šis kelias nėra taip arti tiesos, nes žmogus yra lo lišma būsenoje, tokiose būsenose, vadinamose „daugumos maistu“, nėra daug pakilimų ir kritimų. Juk jeigu žmogus tiki atlygiu ir bausme, pagal savo tikėjimo stiprumą jo kūnas sutinka dirbti ir dėti pastangas laikantis Toros bei priesakų. Atlygis, kurį žmogus tikisi gauti į savo gavimo indus, neprieštarauja kūnui, vadinamam „noru gauti sau“. Todėl jis gali dirbti labai atkakliai.

Yra ir kita priežastis, kodėl tokiems žmonėms nebūdinga daug kritimų: jie mato savo darbo sėkmę. Kitaip tariant, jie mato, kad kiekvieną dieną daro pažangą laikydamiesi Toros ir priesakų. Tokia žmogaus prigimtis: kai matome, kad mums sekasi, atsiranda jėgų toliau dirbti. Visa tai priklauso vienai linijai.

Tačiau viskas kitaip, kai žmogus pradeda dirbti dėl davimo. Tuomet atlygis, kurio jis tikisi už savo darbą, yra susiliejimas (dvekut) su Kūrėju. Jo ketinimas laikantis Toros ir priesakų yra turėti tik norą duoti Kūrėjui, o ne siekti naudos sau. Kad ir kiek pastangų jis dėtų siekdamas įgyti davimo indus, nepajuda nė per plauką. Priešingai, jis mato, kad darbas jam nesiseka. Iš kur tuomet gaus gyvybinės jėgos, kad galėtų tęsti darbą?

Ištaisymas yra suvokti tiesą: žmogus vis dar paniręs į meilę sau ir vis dar nutolęs nuo Kūrėjo. Tačiau tuomet jis turi sau pasakyti: „Nors kol kas nematau jokios pažangos savo darbe, vis dėlto man suteikta didžiulė privilegija - galimybė bent ką nors padaryti laikantis Toros ir priesakų.“

Tuomet jis turi tikėti virš žinojimo, kad nors dar nejaučia Kūrėjo didybės, net ir maži veiksmai laikantis Toros ir priesakų, net jeigu atliekami prisiverčiant, gali jį džiuginti, nes jis turi bent menką ryšį su Tora ir priesakais. Už tai jis dėkoja Kūrėjui. Ir laikoma, kad ši jo padėka Kūrėjui yra tikra.

Kitaip tariant, jis žino tiesą - kad yra nutolęs nuo Kūrėjo, tačiau džiaugiasi, jog turi jėgų bent ką nors padaryti laikantis Toros ir priesakų, nors ir nedaro to visa širdimi. Jam svarbu tai, kad jis tarnauja Kūrėjui, nors dar nejaučia Kūrėjo didybės. Vis dėlto jis dėkoja Kūrėjui už tai, kad šis leido jam bent ką nors dėl Jo padaryti.

Ir tai yra tiesa. Jis neapgaudinėja savęs, manydamas, kad jau priklauso Kūrėjo tarnams, nes žino tikrąją savo padėtį: viską, ką daro, jis atlieka prisiversdamas, o ne savo širdies noru.

Tačiau tiems, kurie eina viena linija ir dėkoja Kūrėjui už tai, kad Jis leido jiems užsiimti Tora ir priesakais, būdingi du trūkumai: 1) žmogus laiko save tarnaujančiu Kūrėjui, nors tai netiesa, nes dirba sau; 2) jo akyse svarbiausias yra ne Kūrėjas, dėl kurio verta dirbti, o atlygio dydis, kurį jis gaus už savo pastangas. Kitaip tariant, jis žiūri į atlygį - ar gaus didelį užmokestį, o ne į tai, ar svarbus tas, kuris šį atlygį duoda.

Tačiau tie, kurie eina dešiniąja linija, žiūri į Tą, kuris suteikia darbą, ir į tai, kiek Jis jiems svarbus. Jie nuolat trokšta, kad Tas, kuris suteikia darbą, jų akyse būtų svarbus. Tai ir yra jų atlygis. Laikoma, kad jie visada trokšta išvysti Kūrėjo didybę.

Vadinasi, jie nesiekia atlygio, kurį gaus už savo darbą. Priešingai, vykdydami Jo priesakus jie nuolat žiūri, kad Tas, kuris davė priesakus, kaskart taptų jų akyse vis svarbesnis. Tai ir yra jų atlygis už pastangas laikantis Toros ir priesakų. Todėl jie sako, kad net mažiausias ryšys su Tora ir priesakais yra didelis dalykas, ir dėl to džiaugiasi bei gauna gyvybinės jėgos.

Dabar galime paaiškinti ginčą dėl pirmojo šulinio kasimo, nes trijų šulinių kasimas apima visą dvasinio darbo tvarką. Kitaip tariant, yra daug kasimų, priklausančių dešiniajai linijai, daug kasimų, priklausančių kairiajai linijai, ir daug kasimų, priklausančių viduriniajai linijai. Taip yra todėl, kad visų kasimų neįmanoma užbaigti vienu kartu. Kiekvienoje linijoje reikia daug kasti, kol visos linijos bus visiškai įgytos.

Apie pirmąjį jų iškastą šulinį parašyta: „Ir jis pavadino šulinį Eseku, nes jie su juo ginčijosi (hitašku).“ Reikia paaiškinti, ką reiškia Esekas. Pirmasis šulinys nurodo dešiniąją liniją, kurioje jie kasdami užsiėmė Tora ir priesakais.

Taip yra todėl, kad dešinioji linija vadinama pilnatve, o kairioji linija vadinama trūkumu. Dešinioji linija vadinama pilnatve, nes joje jie turėjo jėgų su džiaugsmu užsiimti Tora ir priesakais. Priežastis yra ta, kad, kad ir kokį ryšį su Tora ir priesakais jie turėjo, tikėjo, jog jis ateina iš aukščiau, kad Kūrėjas suteikė jiems norą ir troškimą bent šiek tiek užsiimti Tora ir priesakais. Todėl Izaoko piemenys sakė: „Kad ir kokį mažą ryšį turėtume, jis mums svarbus, ir už tai dėkojame Kūrėjui.“

O Geraro piemenys sekė daugumos požiūriu: „Mes laikomės Toros ir priesakų savo jėgomis, todėl reikalaujame, kad Kūrėjas mums atlygintų už mūsų pastangas.“ Taip jie užverdavo šulinį, kurį buvo iškasę Izaoko tarnai, sakę: „Iš čia galime gauti gyvybinės jėgos, nes mums svarbus net ir mažas dalykas. Juk Kūrėjas suteikė mums norą ir troškimą bent ką nors padaryti Jo darbe. Tačiau matome, kad yra žmonių, kurie neturi nei noro, nei troškimo ką nors daryti šiame darbe, nes Kūrėjas jiems tokio noro nesuteikė.“

Todėl Izaoko tarnai iš šio šulinio gaudavo gyvybinės jėgos. Tačiau atėję Geraro piemenys jį užvertė, kad jie nebegalėtų iš ten semtis gyvybės. Jie sakė: „Jūsų pastangos tokiame menkame darbe nieko vertos. Už jį negausite jokio atlygio, nes toks darbas visiškai nesvarbus. Juk dauguma jį laiko menkaverčiu.“

Todėl kalbėdami apie pirmąjį šulinį, kurį pavadino Eseku, Geraro piemenys sakė: „Tai nėra toks darbas, dėl kurio būtų verta džiaugtis. Jūs keliate tiek triukšmo dėl tokios menkos veiklos. Juk nėra į ką žiūrėti, nes patys sakote, kad tai tik labai mažas darbas. O kodėl jums svarbiausias Tas, kuris jį suteikia, mums apskritai nesuprantama.“

Po to Izaoko tarnų piemenys perėjo prie darbo kairiojoje linijoje, tai yra pradėjo kritiškai vertinti savo būseną, matydami, kad vis dar yra panirę į meilę sau ir nepajėgia savarankiškai dirbti dėl Kūrėjo. Todėl jie kasė savo širdies gelmėse, ieškodami trūkumo ir skausmo. Kitaip tariant, ieškojo būdų, kaip pajusti kančią dėl to, kad yra nutolę nuo davimo kelio. Ir, žinoma, pajutę šią kančią, jie galės sulaukti Kūrėjo pagalbos, kaip buvo išėjimo iš Egipto metu, kai parašyta: „Izraelio sūnūs dejavo dėl darbo... Ir Dievas išgirdo jų dejones.“

Taigi kasdami savo širdies gelmėse jie atrado šulinį, tai yra vietą, kur galėjo melstis. „Ir dėl jo taip pat ginčijosi, todėl jis pavadino jį Sitna.“ Tai reiškia, kad Geraro piemenys tapo jų kaltintojais, neleisdami jiems melstis, kad Kūrėjas patenkintų jų poreikį, tai yra suteiktų jėgų įveikti gavimo indus ir dirbti Kūrėjo, o ne savo paties naudai.

Vadinasi, savo ginču jie užvertė tuos trūkumus, kuriuos Izaoko piemenys buvo atskleidę kairiojoje linijoje, kad pajustų poreikį prašyti Kūrėjo patenkinti jų troškimus dėl gėrio. „Gėris“ reiškia ketinimą duoti, kaip parašyta: „Mano širdis kupina gero dalyko... Mano darbai skirti Karaliui.“ Žodžiai „Mano darbai skirti Karaliui“ reiškia, kad visa, ką žmogus daro, turi būti skirta Karaliui, o jo ketinimas - duoti Karaliui.

Geraro piemenys tapo jų kaltintojais, neleisdami jiems melstis, nes sekė dauguma, kuri sako: „Svarbiausia yra veiksmas, o ketinimas atlikti jį lišma mums nepriklauso. Tai skirta tik iš prigimties tyros širdies ir ypatingais gebėjimais apdovanotiems žmonėms. Darbas dėl davimo ne mums.“ Taip jie panaikindavo maldos poreikį. Todėl antrasis šulinys buvo pavadintas Sitna, nuo žodžio satan, kuris taip pat reiškia „kaltintojas“.

Ir šioje linijoje antrasis šulinys taip pat nebuvo iškastas per vieną kartą. Kiekvienoje linijoje jie kasė daugybę kartų. Tačiau visi šie kasimai apibendrinami trijų šulinių pavadinimu.

Vėliau, užbaigę darbo procesą dviejose linijose, jie nusipelnė viduriniosios linijos. Kaip jau kalbėjome ankstesniuose straipsniuose, dešinioji linija vadinama „jo tėvu“, kairioji - „jo motina“, o vidurinioji linija vadinama „Kūrėju“. Kaip parašyta: „Žmogaus sukūrime dalyvauja trys: jo tėvas, jo motina ir Kūrėjas.“

„Jo tėvas suteikia baltumą.“ Tai reiškia, kad ten nėra jokio trūkumo, viskas balta, nes žmogus patenkintas tuo, ką turi, net jei jo ryšys su dvasingumu labai mažas.

„Jo motina suteikia raudonumą.“ Tai reiškia, kad žmogaus būsena nėra gera, jis kupinas trūkumų, todėl atsiranda vieta maldai.

Po to „Kūrėjas suteikia sielą“. Kai Kūrėjas padeda žmogui, suteikdamas jam sielą, šėtonui nebelieka vietos, tai yra nebelieka dėl ko kaltinti. Tai ir reiškia žodžiai: „Jis iškasė dar vieną šulinį, ir dėl jo nesiginčijo. Jis pavadino jį Rechovotu, sakydamas: „Dabar Kūrėjas suteikė mums erdvės...“ Iš ten jis pakilo į Beer Šebą.“