Kas yra „tvanas“ dvasiniame darbe?
1989 m., straipsnis Nr. 4
Knygoje Zohar (Noach, p. 54, komentare Sulam, 148 punktas) aiškinami žodžiai: „O Aš štai užleisiu žemei vandens tvaną.“ Ir ten sakoma: „Rabi Jehuda pradėjo: „Tai yra nesantaikos vandenys, dėl kurių Izraelio sūnūs ginčijosi su Kūrėju.“ Ir klausia: „Argi kitur Izraelio sūnūs nesiginčijo su Kūrėju?“ Ir atsako: „Tačiau šie iš tiesų buvo nesantaikos vandenys, suteikę kaltintojui jėgos ir galios sustiprėti.“ Nes yra saldūs vandenys ir kartūs vandenys – tai šventumas ir jo priešingybė dešiniojoje linijoje. Yra skaidrūs vandenys ir drumsti vandenys – tai šventumas ir jo priešingybė kairiojoje linijoje. Yra taikos vandenys ir nesantaikos vandenys – tai šventumas ir jo priešingybė viduriniojoje linijoje. Todėl Raštas sako: „Tai yra nesantaikos vandenys, dėl kurių Izraelio sūnūs ginčijosi su Kūrėju“, kad parodytų, jog tai yra viduriniosios linijos priešingybė. Jie pritraukė tai, ko neturėjo pritraukti, – priešingybę, vadinamą „nesantaikos vandenimis“, – ir tuo susitepė. Apie tai pasakyta: „Ir per juos Jis buvo pašventintas.“
Turime suprasti, kas yra šios trys vandens rūšys, kurios, kaip sakoma, atitinka tris linijas. Ką tai reiškia darbe? Žinoma, knygoje Zohar kalbama apie aukštąsias pakopas, kuriose egzistuoja trys Aukštesniosios gausos rūšys, atsiskleidžiančios trimis būdais. Tačiau ko iš to turime išmokti dvasiniame darbe?
Pirmiausia turime žinoti, kas yra „vandens tvanas“ darbe. Šiame tvane buvo naikintojas, apie kurį pasakyta: „Ir Jis nušlavė visa, kas gyva.“ Žinoma, kad kai žmogus pradeda dirbti dėl davimo, kūnas ima klausti: „Kas jums yra šis darbas?“ Kokia logika tame, kad nenori dirbti savo naudai? Juk turi rūpintis tuo, kad mėgautumeisi gyvenimu. O duoti reiškia dirbti ne sau. Kokią naudą gausi iš to, kad dirbsi tam, jog Kūrėjas mėgautųsi tuo, kad vykdai Jo Torą ir priesakus, kuriuos Jis mums davė per Mošę, mūsų mokytoją? Ar Jis tau atlygins už tavo darbą, tai yra už pastangas Toroje ir priesakuose?
O tu atsakai, kad nori dirbti be atlygio. Kaip galima suprasti tokį dalyką – dirbti be atlygio? Juk tai prieštarauja protui. Prigimtis, su kuria gimėme, yra noras gauti malonumą ir mėgavimąsi, ir jeigu dėl ko nors stengiamės, tai neabejotinai už pastangas gauname malonumą ir mėgavimąsi. Vadinasi, tai prieštarauja mūsų prigimčiai. Tai vadinama klausimu, arba pretenzija, „ma“ – „kas?“
Tačiau yra dar viena pretenzija, kurią kūnas kelia prieš darbą Kūrėjui. Kai žmogus sako kūnui, kad turime tikėti Kūrėju, jog Jis valdo pasaulį kaip Geras ir darantis gera, kūnas ateina pas žmogų su faraono pretenzija: „Kas yra Kūrėjas, kad klausyčiau Jo balso?“ Kitaip tariant, žmogui sunku tikėti Kūrėju. Kūnas tarsi sako, kad jis galėtų dirbti Kūrėjo naudai, tačiau su sąlyga, kad jaustų Kūrėjo didybę. Tuomet jis suprastų, jog verta Jam dirbti.
Kaip matome materialiame pasaulyje, jeigu ateina didis žmogus, kurį daugelis pripažįsta didžiu, ir protas įpareigoja sutikti su jų nuomone, žmogus neabejotinai gali jam dirbti ir tarnauti. Taip pat ir Kūrėjo atžvilgiu: jeigu žmogus jaustų Kūrėjo didybę, jis galėtų Jam dirbti ir tarnauti. Tačiau Kūrėjo didybės nejaučiame. Priešingai, matome būseną, vadinamą „Šchina tremtyje“, ir nejaučiame Kūrėjo didybės. Tad kaip žmogus gali anuliuoti naudą sau Kūrėjo naudai?
Todėl šios dvi pretenzijos – „mi“ („kas?“) ir „ma“ („kas?/koks?“) – susijungusios sudaro žodį „maim“ – „vanduo“. Apie tai parašyta: „vandens tvanas žemėje“, dėl kurio jie mirė. Tai reiškia, kad visa dvasingumo savybė, vadinama gyvybe, buvo prarasta dėl šių „vandenų“, tai yra dėl dviejų klausimų – „mi“ ir „ma“. Iš jų pasitraukė šventumo gyvybės dvasia ir jie liko mirę, kaip pasakyta: „Nusidėjėliai dar gyvi būdami vadinami mirusiais.“ Tai ir vadinama „tvano vandenimis“ darbe: dėl šių klausimų žmogus miršta dvasiniame darbe ir nebegali tęsti darbo Kūrėjui.
Apie tai knygoje Zohar pasakyta: „Rabi Josi tarė: [Noachas] pamatė mirties angelą, ateinantį kartu su tvano vandenimis, todėl įėjo į arką.“ Kitaip tariant, naikintojas – mirties angelas – slypi pačiose „ma“ ir „mi“ pretenzijose.
O išsigelbėjimas arkoje nuo tvano dvasiniame darbe reiškia, kad egzistuoja būsena, vadinama virš žinojimo. Tai būsena, kai žmogus nori eiti tarsi užmerktomis akimis. Nors jo protas ir pojūčiai nesupranta to, ką mums sako išminčiai, žmogus priima tikėjimą išminčiais ir sako, kad privalome jį priimti. Kaip parašyta: „Ir jie patikėjo Kūrėju ir Jo tarnu Moše.“ Be tikėjimo dvasingume neįmanoma nieko pasiekti.
Ši savybė vadinama Bina, tai yra uždengtų Chasadim savybė, dar vadinama Chafec Chesed. Tai reiškia, kad žmogus nenori nieko suprasti dėl savęs ir dėl visko sako: „Be abejonės, tai yra Kūrėjo Chased – gailestingumas, kurį Jis man daro.“ Nors žmogus nemato gailestingumo, kurį Kūrėjas rodo jam ir visam pasauliui, vis dėlto jis tiki, kad Kūrėjas valdo pasaulį asmeniniu valdymu kaip Geras ir darantis gera, kaip pasakyta: „Visi tiki, kad Jis geras visiems, Geras ir darantis gera blogiems ir geriems.“
Tai vadinama uždengtais Chasadim: nors žmogus nemato, kad visa tai yra Chasadim, vis dėlto tiki virš žinojimo ir sako: „Akis turi, bet nemato.“ Tai vadinama arkos savybe. Tam, kuris įeina į uždengtų Chasadim savybę ir viską priima virš žinojimo, Sitra Achra neturi jokios valdžios, nes visi Sitra Achra keliami klausimai gali valdyti tik žinojimo viduje.
Tačiau virš žinojimo esanti sritis priklauso šventumui, nes visi klausimai kyla tik iš išorinio proto. O vidinis protas ateina tada, kai žmogus nusipelno formos sutapimo. Tuomet jis nusipelno vidinio proto ir ima suprasti vidinio žinojimo viduje. Tada žmogus pamato, kad visa, ką išorinis protas laikė teisinga, gavus vidinį protą pasirodo neturint tikro pagrindo, kaip mano tėvas ir mokytojas, palaiminto atminimo, rašė 1943 m. straipsnyje.
Todėl žodžiai, kad „naikintojas yra tvano vandenyse ir numarina žmogų“, reiškia, kad būtent pačiuose „vandenyse“, tai yra klausimuose „mi“ ir „ma“, slypi tos pretenzijos, kurios žmogų dvasiškai numarina. Todėl knygoje Zohar sakoma: „Rabi Josi tarė: [Noachas] pamatė mirties angelą, ateinantį kartu su tvano vandenimis, todėl įėjo į arką.“
Kitaip tariant, jis pamatė, kad dėl šių pretenzijų praras turimą gyvybės dvasią. Todėl jis įėjo į būseną virš žinojimo, į Binos, arba Chafec Chesed, savybę. Tai reiškia, kad žmogus nori tik duoti ir nieko negauti sau. Jis patenkintas savo dalia: kiek supranta ir kiek jaučia darbo Kūrėjui – visa tai jam yra didelis laimėjimas. O išgirdęs visas „mi“ ir „ma“ pretenzijas, jis džiaugiasi, kad dabar turi vietą eiti virš žinojimo. Taip jis išsigelbsti nuo tvano vandenų.
Remdamiesi tuo galime paaiškinti tai, kas sakoma knygoje Zohar: „Žmogus iš tiesų turi pasislėpti, kad nepasirodytų naikintojui, kai šis viešpatauja pasaulyje, kad šis jo nepamatytų, nes visus, kuriuos jis mato prieš save, jam leista sunaikinti.“
Komentare Sulam knyga Zohar sako: „Todėl Kūrėjas norėjo pridengti Noachą ir paslėpti jį nuo stebinčios akies, kad šis pasislėptų nuo tvano vandenų, nes vandenys stūmė jį į arką. Kitaip tariant, jis pamatė tvano vandenis ir jų išsigando, todėl įėjo į arką.“
Turime suprasti: kaip galima sakyti apie angelą-naikintoją, kad Noachui įėjus į arką angelas jo jau nebemato? Kaip tai suprasti? Jeigu Kūrėjas patarė Noachui įeiti į arką, kad jo nepamatytų naikintojas, juk naikintojas matė pačią arką. Nejaugi jis būtų pagalvojęs, kad arka tuščia ir joje nėra žmonių? Net jeigu naikintojas būtų materialus, jis tikrai norėtų pažiūrėti, kas yra arkoje. O juo labiau angelas – argi jis nematytų, kas yra arkoje? Ar tai įmanoma?
Tačiau dvasiniame darbe tai reikia aiškinti taip, kaip minėta pirmiau. Naikintojas mato tuos žmones, kurie eina žinojimo viduje. Su jais jis gali ginčytis, pasitelkdamas „mi“ ir „ma“ pretenzijas. Tačiau Kūrėjas liepė Noachui įeiti į Binos savybę, vadinamą Alma de-Itkasja – paslėptuoju pasauliu, nes ji yra paslėpta nuo išorinių jėgų. Žmones, kurie eina vadovaudamiesi išoriniu protu, naikintojas gali matyti, nes jie turi su juo bendrą kalbą – išoriškumo kalbą.
Tačiau tie, kurie eina virš žinojimo, tai yra viską daro remdamiesi tikėjimu Kūrėju ir tikėjimu teisiaisiais, kurie jiems nurodo, kaip eiti, kad pasiektų susiliejimą su Kūrėju ir nusipelnytų vidinio proto, vadinamo Toros protu, yra vietoje, kurioje angelas-naikintojas nebeturi priemonių jų matyti, nes jo „matymas“ vyksta per gavimo kelim.
Todėl mūsų išminčiai pasakė: „Kai naikintojui suteikiama valdžia, jis nebeskiria gero nuo blogo.“ Aiškinome, kad kai naikintojui suteikiama valdžia, net ir tie žmonės, kurie užsiima gavimu dėl davimo ir todėl vadinami geraisiais, vis tiek, kadangi jie dirba su gavimu, gali tapti kaltinimo objektu. Todėl ir jie įeina į Binos savybę – davimo kelim, kuriuose Sitra Achra neturi už ko įsikibti. Tai ir vadinama tuo, kad „angelas-naikintojas nemato to, kuris yra arkoje“, nes jis gali įsikibti tik į gavimo kelim. Ten jis gali kaltinti ir trukdyti.
Tačiau tų, kurie įėjo į arką – į Binos savybę, į davimo kelim – Sitra Achra nemato. Kitaip tariant, jie nebeturi su ja bendros kalbos, kad žmogus galėtų priimti Sitra Achra pretenzijas prieš darbą, kai eina davimo keliu. Šis kelias laikomas virš žinojimo ir yra tikėjimo savybė. Iki tikėjimo ribos Sitra Achra dar gali ginčytis su žmogumi. Tačiau vos žmogus įeina į tikėjimo arką virš žinojimo, Sitra Achra lieka stovėti prie tikėjimo vartų ir nebegali eiti toliau.
Kaip parašyta TES – „Dešimties sfirot mokyme“ (14 dalis): „Tačiau ši Bina vis dar nelaikoma neturinčia Roš [galvos, t. y. tobulybės], nes Bina nepakenčia jokios Cimcumo jėgos.“
Tai reiškia, kad Bina vadinama Chafec Chesed savybe – davimo kli, kuriam nieko nereikia sau. Visa, ką ji gali atlikti virš žinojimo, leidžia jai jausti, kad ji turi ką duoti. Cimcumas [apribojimas] reiškia chisaroną – trūkumą. O trūkumas visada atsiranda dėl to, kad žmogus nori kažką gauti. Jeigu jis turi gauti, tačiau iš kieno nors pusės atsiranda kliūčių – pavyzdžiui, duodantysis sako: „Taip, sutinku tau duoti, tačiau tik pagal mano nustatytas sąlygas. Jeigu su jomis sutiksi – gausi, o jeigu ne – negausi“, – tuomet atsiranda vieta kliūtims.
Jeigu gaunantysis nėra pasirengęs įvykdyti sąlygų, kurias kelia duodantysis, jis lieka chisaronui – trūkume. Duodančiojo nustatomos sąlygos vadinamos apribojimais ir Cimcumais, o gaunantysis ne visada pasirengęs jas įvykdyti.
Tačiau jeigu jis nenori nieko gauti iš duodančiojo, koks jam skirtumas, kad duodantysis sutinka duoti tik laikantis tam tikrų apribojimų? Juk jam visai nesvarbu tai, ką duodantysis nori duoti. Tai vadinama Binos savybe, davimo kli: ji nori duoti ir nieko negauti.
Tačiau čia slypi didelė gelmė. Bina nori duoti ir nieko negauti, bet net ir čia gali atsirasti sąlyga iš žemesniojo – iš to, kuris nori duoti. Žemesnysis tarsi sako: „Aš pasirengęs Tau duoti tik pagal sąlygą, kurią Tau iškelsiu. Kitaip negaliu Tau nieko duoti.“ O kokia ši sąlyga? „Noriu pamatyti, kad Tu iš tiesų esi svarbus. Ir ne šiaip svarbus, bet toks svarbus, kad galėčiau Tau atiduoti viską ir nieko nepasilikti sau, kad galėčiau įvykdyti: „visa savo širdimi ir visa savo siela“. Tai galiu padaryti tik su sąlyga, kad jausiu Tavo didybę ir svarbą. Tuomet būsiu pasirengęs viskam. Kitaip negaliu Tau duoti to, ko iš manęs reikalauji.“
Vadinasi, kol žmogus nejaučia Kūrėjo didybės, kūnas negali anuliuotis prieš Jį visa širdimi ir visa siela. Tačiau iš tikrųjų, kai žemesnysis iškelia sąlygą ir sako: „Sutinku dirbti Tau tik tuo atveju, jeigu pamatysiu Tavo svarbą ir didybę“, – išeina, kad jis jau nori kažką gauti iš Kūrėjo, būtent – Kūrėjo didybės pojūtį. Kitaip jis nenori dirbti visa širdimi. Vadinasi, žmogus jau yra apribotas, yra paslėptumo valdžioje ir nėra laisvas pasakyti, kad nieko nenori, o nori tik duoti. Tai nėra tiesa, nes prieš įvykdydamas principą „visi tavo veiksmai tebūna dėl Dangaus“, jis pirmiausia nori gauti Kūrėjo didybės pojūtį, ir tik paskui sako, kad anuliuosis prieš Kūrėją. Žinoma, ši būsena dar negali būti vadinama Binos – Chafec Chesed – savybe, kuri nieko nenori, nes čia žmogus vis dėlto kažko nori.
Todėl Binos savybė – Chafec Chesed – reiškia, kad žmogui nereikia nieko gauti, ir todėl jis yra laisvas. Juk tik tas, kuriam reikia ką nors gauti, jau yra apribotas ir priklausomas nuo kitų. Tačiau tas, kuris eina tarsi užmerktomis akimis ir kuriam nereikia nei didybės, nei nieko kito, vadinamas laisvu.
Tačiau reikia žinoti, kad nusipelnyti Binos savybės – tai didelis darbas. Reikia daug dirbti, kol žmogus ją pasiekia. Tai reiškia, kad jis tenkinasi tuo nedideliu pojūčiu ir tuo nedideliu supratimu, kurį turi, ir džiaugiasi savo dalia. Toks žmogus gali visada būti tobulybės būsenoje, nes džiaugiasi tuo, ką turi.
Tačiau ką daryti žmogui, kuris dar nepasiekė šios savybės ir mato, kad negali įveikti noro gauti? Tuomet jis turi melsti Kūrėjo, kad Kūrėjas jam padėtų, kad jis galėtų eiti dvasiniame darbe tarsi užmerktomis akimis, nieko nereikalautų sau ir galėtų viską daryti dėl Kūrėjo, nepaisydamas kūno pasipriešinimo.
Tai reiškia, kad žmogus neturi Kūrėjui nurodinėti, kaip Jis turėtų jam padėti. Žmogus turi nusižeminti ir anuliuoti save prieš Kūrėją be jokių sąlygų. Kadangi pats negali įveikti savo kūno, jis prašo Kūrėjo pagalbos, kad galėtų laimėti kovą su bloguoju pradu, nes supranta savo menkumą.
Todėl jis prašo Kūrėjo jo pasigailėti, nes jaučiasi blogesnis už kitus žmones, kurie sugeba būti Kūrėjo darbininkais. Jis mato, kad jo noras gauti dėl meilės sau yra stipresnis negu kitų. Todėl jam gėda dėl savęs – dėl to, kokioje žemoje būsenoje jis yra. Ir jis prašo Kūrėjo pasigailėti jo bei išvesti iš blogojo prado valdžios. Jis prašo pagalbos ne todėl, kad laiko save svarbesniu už kitus, o priešingai – todėl, kad jaučiasi blogesnis už juos, nes jo noras gauti yra labiau išsivystęs ir veikia jame didesne jėga.
Tačiau jis neprašo Kūrėjo duoti jam daugiau proto ir žinojimo apie Kūrėjo didybę, kad tuomet galėtų išsilaisvinti iš blogio valdžios. Nors tiesa, kad tai jam padėtų, jis nenori Kūrėjui kelti sąlygų: „Tik jeigu man tai duosi, galėsiu anuliuotis prieš Tave.“ Jis sutinka pasilikti su tuo nedideliu protu ir nedideliu pojūčiu, kurį turi dabar. Kadangi žmogui trūksta jėgų įveikti kliūtis, jis prašo Kūrėjo suteikti jam šią jėgą – ne protą, nuovokumą ar pojūčius.
Kol žmogus patarinėja Kūrėjui, atrodo, lyg jis keltų Jam sąlygas – elgdamasis kaip žmogus, turintis savo nuomonę ir protą. Tai – įžūlumas iš žmogaus pusės kelti Kūrėjui sąlygas, sakant: „Jei suteiksi, pavyzdžiui, man dvasinio darbo skonį, galėsiu dirbti dėl Tavęs, kitu atveju – nepajėgsiu.“ Vietoj to žmogus turėtų sakyti: „Noriu visiškai anuliuotis ir paklusti be jokių sąlygų. Tačiau suteik man jėgų iš tiesų pakilti virš egoistinės meilės ir mylėti Kūrėją „visa savo širdimi“.“
Tačiau jeigu žmogus kelia sąlygas, tai nerodo jo menkumo. Priešingai, tai rodo, kad jis laiko save reikšmingu ir išdidžiu. Jis tarsi sako: „Kiti žmonės neturi proto, todėl jie gali Tau dirbti, o aš nesu toks kaip kiti. Aš geriau suprantu, kas yra judaizmas ir kas yra darbas Kūrėjui.“ Todėl jis tarsi sako Kūrėjui, kad Kūrėjas turi su juo elgtis pagal tai, kaip supranta žmogus, o ne pagal tai, kaip supranta Kūrėjas. Remdamiesi tuo galime suprasti trijų linijų klausimą, apie kurį knyga Zohar kalba kaip apie tris savybes.
1. Dešinioji linija – saldūs ir kartūs vandenys
Yra saldūs vandenys, o šventumo priešingybė yra kartūs vandenys. Kaip žinoma, dešinioji linija vadinama tobulybe. Kaip mano tėvas ir mokytojas rašė 1943 m. straipsnyje, žmogus turi tikėti virš žinojimo, kad jis yra tobulybėje. Tobulybės priešingybė yra tai, kai ateina Sitra Achra ir parodo žmogui visus jo trūkumus: kaip jis neina Kūrėjo keliu. Ji nubloškia žmogų į liūdesio būseną tiek, kad jis nori pabėgti iš kovos lauko, nori tik „užmušti laiką“ ir viską mato juodomis spalvomis.
2. Kairioji linija – skaidrūs ir drumsti vandenys
Kairioji linija – tai laikas, kai žmogus nori atlikti savęs patikrinimą žinojimo viduje ir pamatyti, koks jis iš tikrųjų pagal tai, ką mato savo akimis: ar jis yra tobulybėje, ar turi trūkumų. Kadangi jis pasirengė šiam išsiaiškinimui ir perėjo į kairiąją liniją todėl, kad dabar nori melsti Kūrėjo pagalbos, kad galėtų mylėti Kūrėją visa širdimi ir siela, tai vadinama „skaidriais vandenimis“. Juose nėra jokių priemaišų. Jis tik nori pamatyti tikrąją vietą, iš kurios galėtų melstis Kūrėjui.
Tačiau ateina šventumo priešingybė ir savo pretenzijomis įtikina žmogų, kad su juo viskas gerai ir jam nėra dėl ko melstis. Tai vadinama „drumstais vandenimis“.
„Skaidrus“ reiškia, kad nėra jokių priemaišų: žmogus mato tiesą tokią, kokią sugeba matyti pagal savo protą ir žinojimą. Jis mato, kad jo būsena nėra tinkama, ir turi jėgų bei noro melsti Kūrėjo pagalbos, kad nusipelnytų mylėti Kūrėją „visa savo širdimi“.
Tuomet ateina šventumo priešingybė, įmaišo į tai melą ir sako jam: „Tu esi visiškai tvarkoje, tau nėra dėl ko melstis.“ Tai ir vadinama drumstais vandenimis, nes į juos įmaišyta melo savybė – mintis, kad žmogui viskas gerai ir jam nėra ko prašyti.
3. Vidurinė linija – taikos ir nesantaikos vandenys
Taip pat reikia paaiškinti knygos Zohar žodžius: „Yra taikos vandenys ir yra nesantaikos vandenys – tai šventumas ir jo priešingybė vidurinėje linijoje.“ Taisyklė tokia: vidurinė linija yra dviejų linijų susijungimas. Dešinioji linija šventume yra tobulybė, kuri statoma virš žinojimo, o kairioji linija reiškia, kad žmogus žinojimo viduje mato, jog nėra tobulas, priešingai – yra kupinas trūkumų.
Todėl vidurinė linija sudaryta iš dviejų linijų. Kitaip tariant, neįmanoma eiti virš žinojimo, kol žmogus neturi žinojimo, kuris parodytų jam jo būseną tokią, kokią jis mato žinojimo viduje. Tik tuomet galima sakyti, kad žmogus nežiūri į tai, ką jo protas reikalauja daryti, bet eina virš proto, tiki išminčiais ir tuo, ką išminčiai jam sako, užuot naudojęsis vien savo protu. Jeigu nėra proto ir žinojimo, kurie žmogui kažką sakytų, negalima sakyti, kad jis eina virš žinojimo.
Todėl vidurinė linija vadinama taikos savybe, nes jai reikalingos abi linijos. Kitaip tariant, žmoguje yra dvi priešingos linijos, ir jam reikia jų abiejų. Tačiau kodėl tai vadinama taika? Kai žmoguje yra abi linijos, jis turi pakelti dešiniąją liniją virš kairiosios. Kaip rašoma knygoje Zohar, tai reiškia, kad tobulybės linija, statoma virš žinojimo, pakeliama virš kairiosios linijos. Taip žmogus įgyja norą mylėti Kūrėją, tai yra ypatinga ėjimo virš žinojimo savybė.
Kaip sakė mano tėvas ir mokytojas, Kūrėjas nori, kad Jam dirbtume virš žinojimo, ir parinko šį kelią todėl, kad tai pats sėkmingiausias kelias kūriniams nusipelnyti susiliejimo su Kūrėju. Tuomet nusipelnoma savybės, vadinamos taika, kaip parašyta: „Klausysiuosi, ką kalbės Kūrėjas, nes Jis kalbės apie taiką Savo tautai ir Savo ištikimiesiems, kad jie nebegrįžtų į kvailystę.“ Vadinasi, abiejų linijų įsijungimas viena į kitą vadinamas taika. Tai yra vidurinė linija šventume.
Tačiau šventumo priešingybėje tai vadinama „nesantaikos vandenimis“, nes „jie pritraukė tai, ko neturėjo pritraukti, tai yra šventumo priešingybę, vadinamą nesantaikos vandenimis, ir tuo susitepė“. Tai reiškia, kad šventumo priešingybė pakėlė kairiąją liniją virš dešiniosios, tai yra padarė visiškai priešingai tam, ką daro šventumas.
Šventumo kelias yra toks: mums reikalinga būsena žinojimo ribose, kuri prieštarauja tam, ką sako būsena virš žinojimo. Su kairiąja linija ir žinojimu dirbame ne todėl, kad norėtume eiti kairiąja linija ir klausyti jos balso. Priešingai – naudojamės žinojimu tam, kad turėtume vietą eiti virš žinojimo.
O ką padarė šventumo priešingybė? Ji pritraukė kairiąją liniją tam, kad ši valdytų dešiniąją liniją, tai yra kad žmogus eitų žinojimo ribose. Tai ir yra tikrasis netyrumas. Netyrumas dvasiniame darbe vadinamas širdies nejautrumu. Tai reiškia, kad noras gauti užkemša širdį ir dėl formos skirtumo neleidžia šventumui įeiti į ją. Tuomet savaime atsiranda nesantaika su Kūrėju: žmogus klausia, kodėl Kūrėjas neduoda jam gėrio ir malonumo. O tai yra visiška taikos priešingybė. Todėl turime stengtis eiti tikėjimu virš žinojimo.
Šaltinių nuorodos
- Berešit (Pradžios knyga) 6:17.
- Bemidbar (Skaičių knyga) 20:13.
- Knyga Zohar, Noach, 148 punktas.
- Berešit 7:23.
- Šemot (Išėjimo knyga) 5:2.
- Traktatas Brachot 18b.
- Knyga Zohar, Noach, 200 punktas.
- Šemot 14:31.
- Iš viduramžių himno.
- Psalmynas 115:5.
- Knyga Zohar, Noach, 196 punktas.
- Knyga Zohar, Mikec, 119 punktas.
- Žr. knygą Zohar, Noach, 148 punktą.
- Psalmynas 85:9.