Kodėl dvasiniame darbe žmogui vis labiau atsiskleidžia jo blogio pradas, kaip šis atskleidimas paruošia tikrą maldą ir kaip Kūrėjo pagalba suteikia žmogui davimo norą.

Ką reiškia, kad blogio pradas pakyla ir kaltina, dvasiniame darbe?

1989 m. Straipsnis Nr. 20

Knygoje Zohar, skyriuje „Cav“ (6 psl., „Sulam“ komentaro 20 punktas), sakoma: „Štai įstatymas. Tai Izraelio susirinkimas. Kylanti Malchut yra bloga mintis, kuri kyla žmogaus mintyse, kad nukreiptų jį nuo tiesos kelio. Ji pakyla ir kaltina žmogų. Todėl ją reikia sudeginti ugnyje, kad ji nebeturėtų galimybės kaltinti. Dėl to ji turi būti ant aukuro ugnies visą naktį. Kas yra naktis? Tai Izraelio susirinkimas, Malchut, kuri ateina apvalyti žmogų nuo to noro. Todėl ši ugnis niekada neturi užgesti, bet turi nuolat degti...“ Čia baigiasi citata.

Reikia suprasti, ką reiškia, kad „bloga mintis pakyla ir kaltina žmogų“. Taip pat reikia suprasti, kodėl „naktis vadinama Malchut“, ir ką reiškia tai, kad bloga mintis sudeginama ugnyje, kad ji nekaltintų Aukščiau. Apie šią ugnį pasakyta: „Ji neturi užgesti.“ Kas yra ši ugnis?

Žinoma, kad mūsų pagrindas yra tikėjimas. Tai reiškia, kad nors nejaučiame ir nesuprantame visko, ką mums pasakė mūsų išminčiai, turime tuo tikėti. Be tikėjimo nėra apie ką kalbėti. Turime tikėti tuo, ką jie pasakė: jeigu žmogus sako: „Stengiausi ir neradau“, netikėk. Tik po to, kai žmogus įdeda reikiamas pastangas, jis pasiekia tai, apie ką kalbėjo mūsų išminčiai. Kitaip tariant, pirmiausia turime tikėti, kad kūrimo tikslas yra „daryti gera Jo kūriniams“.

Tačiau kūriniai ne iš karto pasiekia šį gėrį ir malonumą. Kitaip tariant, nėra taip, kad kiekvienas galėtų pasakyti: „Palaimintas Tas, kuris tarė, ir pasaulis atsirado“, tai yra kad kiekvienas džiaugtųsi ir būtų laimingas vien dėl to, kad buvo sukurtas ir gali mėgautis pasauliu, kupinu visokeriopo gėrio. Priešingai, matome, kad visi kūriniai kenčia – vieni mažiau, kiti daugiau. Ir visi klausia: kur yra tas gėris ir malonumas, kurį Kūrėjas nori mums duoti? Atsakymas yra toks: buvo atliktas ištaisymas tam, kad atsiskleistų Jo veiksmo tobulumas. Kitaip tariant, kad priimdami gėrį ir malonumą kūriniai nejaustų gėdos. Todėl buvo atliktas Cimcum ir paslėpimas, ir gėris bei malonumas vis dar yra nuo mūsų paslėpti, kol įgysime tinkamus indus šiam gėriui priimti taip, kad priimdami nejaustume jokio trūkumo, vadinamo „gėdos duona“ (Nahama de-Kisufa), kaip žinoma.

Todėl turime tikėti, kad nors kol kas šio gėrio nematome, jeigu paruošime save ir įgysime tam tinkamus indus, tikrai gausime gėrį, kaip pasakė mūsų išminčiai: jeigu žmogus sako: „Stengiausi ir neradau“, netikėk. Kiekvienas, kuris deda pastangas įgyti davimo indus, gaus gėrį ir malonumą. Todėl žmogus neturi nuspręsti, kad jeigu kurį laiką dirbo davimo darbe ir dėjo pastangas, tačiau dar negavo šių indų, vadinasi, jam nepavyks. Jis turi tikėti, kad dar neįdėjo tam reikalingo pastangų kiekio, todėl šių indų dar negavo.

Tačiau tam, kad gautume šiuos davimo indus, darbas vyksta priešinga tvarka. Paprastai pasaulyje, kai žmogus mokosi kokio nors amato ar profesijos, kiekvieną dieną jis po truputį juda pirmyn – vienas daugiau, kitas mažiau. Ir tie, kurie meta tą profesiją, tai daro ne todėl, kad nematytų jokios pažangos. Jie juda pirmyn, tačiau lėtai. Jie mato, kad tam amatui išmokti reikės daug metų, ir būtent todėl, kad pažanga lėta, jie jį palieka.

Tačiau mokantis davimo, tvarka yra visiškai priešinga. Žmogus ne tik nemato, kad darbe juda pirmyn, bet jam atrodo, kad jis eina atgal. Ir iš tiesų kyla klausimas: kodėl žmogus turi eiti atgal? Juk dabar jis turėtų vis aiškiau matyti, kaip noras gauti sau atskiria jį nuo šventumo, ir kiekvieną kartą turėtų vis labiau bjaurėtis blogiu, tai yra neturėti jokio noro dirbti dėl gavimo sau, o visada trokšti dirbti dėl Dangaus. Tačiau dabar jis mato, kad įgijo dar didesnį potraukį meilei sau ir visiškai nepajėgia nieko padaryti su ketinimu duoti.

Baal Sulamas apie tai sakė: iš tiesų žmogus juda pirmyn, nes kiekvieną kartą jis vis labiau pažengia matydamas savo tikrąją būseną, kaip giliai jis yra paniręs į meilę sau. Iš Aukščiau yra toks ištaisymas, kad žmogus nematytų savo tikrosios būsenos tol, kol dar nėra pajėgus jos ištaisyti. Todėl tiek, kiek Aukščiau matoma, kad jis stengiasi išeiti iš meilės sau, tiek jam ir atskleidžiamas jame esantis blogis, kad jis suprastų, jog yra pats blogiausias žmogus pasaulyje. Kitaip tariant, kitiems žmonėms jų blogis nėra taip stipriai atskleidžiamas, kaip jis atskleidžiamas jam. Todėl jis pamato, ko jam trūksta. Tada atsiranda vieta kreiptis į Kūrėją, kad Jis išgelbėtų jį iš jame esančio blogio.

Taip galima paaiškinti žodžius: „Kūrėjas arti visų, kurie Jo šaukiasi, visų, kurie šaukiasi Jo tiesoje.“ Tai reiškia, kad jie iš tikrųjų mato savo menkumą – kaip jie yra žemesni už kitus žmones ir kaip savo jėgomis negali išeiti iš juose esančio blogio valdžios. Todėl tai vadinama „tais, kurie šaukiasi Jo tiesoje“, nes jie nemato jokios galimybės patys išsivaduoti iš meilės sau valdžios.

Todėl jų trūkumas yra pilnas, tai yra jie iš tikrųjų jaučia visišką Kūrėjo pagalbos poreikį. Tai atitinka Baal Sulamo pasakymą: „Malda sudaro pusę.“ Kitaip tariant, žmogaus pabudimas iš apačios (itaruta de-letata), vadinamas „malda sudaro pusę“, sukuria indą, tai yra norą tam, ką Kūrėjas nori pripildyti. Kai ši indo pusė užbaigiama, ateina pripildymas. Šiuo atveju „pusė“ reiškia, kad žmogus aiškiai jaučia savo trūkumą, nes neturi davimo indų.

Vadinasi, kai žmogus aiškiai suvokia, kad pats visiškai nepajėgia ištaisyti savo trūkumo, nors jau padarė viską, kas buvo jo galioje, kad įgytų jėgą pasiekti norą duoti, jis gali tvirtai pasakyti: jeigu Kūrėjas jam nepadės, jis liks meilės sau valdžioje. Tai vadinama pilnu indu, tai yra pilnu trūkumu. Tuomet ateina šio trūkumo pripildymas: Kūrėjas suteikia žmogui vidinį siekį ir norą duoti.

Tvarka yra tokia, kaip pasakė mūsų išminčiai: „Žmoguje yra trys partneriai: Kūrėjas, jo tėvas ir jo motina. Tėvas suteikia baltumą.“ Kaip sakoma traktate „Nida“ (31): „Mūsų išminčiai mokė: žmoguje yra trys partneriai: Kūrėjas, jo tėvas ir jo motina. Tėvas suteikia baltumą, motina suteikia raudonumą, o Kūrėjas suteikia jam Ruach ir Nešama.“

Dešinioji pusė siejama su tėvu, o tai reiškia Chochmos Šviesą, kūrimo tikslo Šviesą. Chochmos Šviesa yra Šviesa, kurios paskirtis yra „daryti gera Jo kūriniams“, ir ši Šviesa ateina būtent į gavimo indus. Šiai Šviesai buvo atliktas apribojimas ir paslėpimas, kad ji nešviestų į gavimo indus tol, kol jie nebus ištaisyti taip, kad galėtų ketinti dėl davimo.

Todėl, kai ši Šviesa šviečia, kartu atsiskleidžia ir tai, kad jai buvo atliktas Cimcum. Kitaip tariant, dėl šios Šviesos žmogus pajunta, kad gali prieiti prie atsiskyrimo. Tuomet jis gali tapti dar blogesnis nei anksčiau – panorėti gauti dvasinę Šviesą ir perduoti ją klipot, kurios nori gauti gausą tam, kad gautų. Todėl žmogus priima sprendimą daugiau nesinaudoti gavimo indais. Tai laikoma tuo, kad jo tėvas, vadinamas Chochma, „suteikia baltumą“, tai yra tarsi išbalina žmogų, kad šis nesinaudotų noru gauti sau. Šviesa leido jam suprasti, kaip žmogus tolsta nuo Kūrėjo, kai naudojasi noru gauti sau. Todėl jis nusprendžia daugiau nesinaudoti noru gauti. Tai vadinama „baltumu“.

Tačiau be noro neįmanoma nieko padaryti. O sau žmogus jau nebenori gauti. Todėl sakoma: „Motina suteikia raudonumą.“ „Motina“ vadinama Bina, kurios savybė yra noras duoti. Kaip žinoma, Malchut vadinama „juoda“, tai yra noras gauti, vadinamas Malchut, kuriam buvo atliktas Cimcum. Tai reiškia, kad Šviesa į ją nešviečia, todėl ji vadinama „tamsa“. Kai Malchut įsijungia į Biną, Bina vadinama „raudona“. Tai ir yra prasmė žodžių, kad motina, tai yra Bina, suteikia žmogui noro duoti savybę. Tuomet žmogus jau pajėgus atlikti davimo veiksmus. Tada sakoma, kad „Kūrėjas suteikia Ruach ir Nešama“, tai yra aukštesniąją gausą, kuri įeina į davimo indus. Tai vadinama „parcufo gimimu“, tai yra gimsta nauja pakopa.

Iš to matome, kad viskas ateina iš Aukščiau. Kitaip tariant, jėga atsisakyti noro gauti nėra žmogaus rankose – žmogus negali to padaryti pats. Tai vadinama tuo, kad „tėvas suteikia baltumą“, kaip paaiškinta aukščiau. Lygiai taip pat jėga viską daryti su ketinimu duoti nėra žmogaus rankose. Ši jėga ateina jam iš Aukščiau – kad jis norėtų visus veiksmus atlikti tik dėl davimo. Tai vadinama tuo, kad „motina suteikia raudonumą“.

Remdamiesi tuo, kas pasakyta, galime paaiškinti mūsų klausimą: ką reiškia žodžiai „ji pakyla ir kaltina žmogų“. Parašyta: „Štai įstatymas“, tai yra darbo tvarka, pagal kurią žmogui iš Aukščiau suteikiamos jėgos. Sakoma, kad „Tora“ vadinama Izraelio susirinkimu, Malchut, ir žmogus turi priimti sau Dangaus karalystę. Tada prasideda tokia tvarka: pirmiausia žmogus ima jausti jame esantį blogį. Iki pradėdamas davimo darbą, jis manė esąs jau teisusis, nes, ačiū Kūrėjui, sėdi, studijuoja Torą ir vykdo priesakus.

Ką daugiau jam reikėtų daryti? Žinoma, yra didesnių teisiųjų – tokių, kurie daugiau mokosi ir kruopščiau vykdo priesakus, tačiau jis vis tiek laiko save teisiuoju. Jis tiki, kad yra už jį didesnių teisiųjų, ir būtent dėl to jaučia savo menkumą – todėl, kad nėra toks teisus kaip jie. Tik iš to jis ir sprendžia apie savo menkumą.

Tačiau kai žmogus pradeda įeiti į darbą tiesos keliu, tai yra į davimo darbą, jis kiekvieną kartą vis labiau mato, kaip giliai yra paniręs į meilę sau ir kad nepajėgia nieko padaryti su ketinimu duoti. Tik tol, kol mato, kad vykdydamas Torą ir priesakus jo noras gauti sau iš to gaus naudos, jis pajėgia veikti. Priešingu atveju neturi jokios jėgos.

Tai vadinama „deginamosios aukos įstatymu“. Zoharas sako, kad tai yra bloga mintis, kylanti žmogaus mintyse tam, kad nukreiptų jį nuo tiesos kelio. Kitaip tariant, kas padaro taip, kad ši bloga mintis iškiltų jo mintyse? Juk prieš pradėdamas šį darbą jis laikė save teisiuoju. Kodėl dabar jis gauna blogų minčių?

Protas juk sakytų priešingai: dabar, kai žmogus nori dirbti tiesos keliu, jam turėtų kilti geros, o ne blogos mintys. Atsakymas yra: „Tai deginamosios aukos įstatymas“, tai yra Izraelio susirinkimas – Malchut – siunčia jam šias blogas mintis. Jeigu ji neatskleistų jam blogio minčių, žmogus niekada neturėtų galimybės jų ištaisyti.

Vadinasi, Tora siunčia jam blogas mintis. Tačiau vėliau dėl jų žmogus patenka į neviltį. Jis pasiekia tokį savo menkumo pojūtį, kad nebegali tikėti, jog Kūrėjas gali jam padėti, nes mato, kaip giliai yra paniręs į meilę sau. Apie tai parašyta: „Ji pakyla ir kaltina žmogų.“ Ši bloga mintis pakyla žmogaus mintyse ir įteigia jam: „Tu nesi vertas, kad Kūrėjas tau padėtų. Kūrėjas padeda tik tiems žmonėms, kurie yra svarbesni už tave.“ Štai ką reiškia „ji pakyla ir kaltina dvasiniame darbe“.

Todėl ją reikia sudeginti Toros ugnyje, kaip parašyta: „Argi Mano žodis nėra kaip ugnis?“ Nes Kūrėjas padeda kiekvienam žmogui.