Rabašas

Kas yra „jaunikio puota“

Kas yra „jaunikio puota“

12 straipsnis, 1989 m.

Mūsų išminčiai pasakė: „Kiekvienas, kuris mėgaujasi jaunikio puota ir jo nepradžiugina, nusižengia penkiems balsams.“ Reikia suprasti, kodėl ši puota vadinama „jaunikio puota“, o ne „nuotakos puota“. Toroje, pasakojime apie Jokūbą, randame, kad puotą surengė Labanas, o ne Jokūbas, kaip parašyta: „Ir Labanas surinko visus tos vietos žmones ir surengė puotą.“

Kalbant apie šokius vestuvėse, matome priešingai: mūsų išminčiai neklausė: „Kaip šokama prieš jaunikį?“, bet klausė: „Kaip šokama prieš nuotaką?“ Jie pasakė: „Kaip šokama prieš nuotaką? Šamajaus mokykla sako: nuotaka yra tokia, kokia ji yra. O Hilelio mokykla sako: nuotaka graži ir maloninga. Šamajaus mokykla paklausė Hilelio mokyklos: „Jeigu ji būtų luoša ar akla, ar ir tada reikėtų apie ją sakyti: ‘Nuotaka graži ir maloninga’? Juk Tora sako: ‘Nuo melo žodžio laikykis atokiai.’“ Hilelio mokykla atsakė Šamajaus mokyklai: „Jūsų nuomone, jeigu žmogus turguje sudarė blogą sandorį, ar reikia jį jo akyse girti, ar peikti? Reikia sakyti, kad jį reikia girti jo akyse.“ Todėl išminčiai pasakė: „Žmogaus nuomonė visuomet turi būti susieta su kitais žmonėmis.“ Citatos pabaiga.

Kad suprastume šiuos du pasakymus, paaiškinsime jų prasmę dvasiniame darbe. „Nuotaka“ vadinama būsena tremties metu. Tai laikas, kai žmogus dirba Kūrėjo veido paslėpime, kai jam nešviečia Kūrėjo meilė, Jo svarba ir didybė taip, kad jos nuolat būtų prieš jo akis, kad jis nenukristų nuo savo pakopos, bet nuolat kiltų vis aukščiau. Tačiau žmogus yra Kūrėjo veido paslėpime, kuris vadinamas „tremties laiku“. Kitaip tariant, jis vis dar yra „pasaulio tautų“, tai yra noro gauti dėl savęs, valdžioje.

Tai reiškia, kad tol, kol žmogus neišėjo iš noro gauti valdžios, jį vis dar veikia apribojimas ir paslėpimas. Kiekvieną kartą jam reikia įveikti paslėpimą ir sakyti, kad Kūrėjo valdymas iš tiesų yra Geras ir Kuriantis gėrį, ir kad visa, ką jis gauna iš Kūrėjo, yra vien tik gėris. Todėl jis turi visa širdimi šlovinti ir dėkoti už tai, kad Kūrėjas jam duoda vien gėrį.

Šioje būsenoje kartais jis turi jėgų pakilti virš to, ką mato, ir pasakyti, kaip parašyta: „Jie turi akis, bet nemato.“ Tačiau tai įmanoma tik pakilimo metu. Vėliau pas jį ateina noro gauti mintys ir reikalauja, kad jis pamatytų ir sutiktų virš žinojimo, jog iš tikrųjų iš Kūrėjo gauna vien gėrį. Tačiau kūnas neleidžia jam tuo tikėti, todėl žmogus savaime nukrinta nuo savo pakopos.

Nors jis žino, kad išėjimas iš kritimo būsenos yra per maldą, tuo metu jis neturi jėgų melstis. Ir nors yra taisyklė, kad dėl visko, ko žmogui trūksta, jis turi melstis Kūrėjui, vadinasi, jis turi melstis ir dėl to, kad nesugeba melstis, kartais jis neturi jėgų net ir tam. Todėl šioje būsenoje žmogus yra visiškame kritime.

Kartais žmogus nusileidžia taip žemai, kad net pamiršta ir nebejaučia, jog yra kritime. Kaip jau ne kartą sakėme, žmogus gali nukristi taip žemai, kad lieka tarsi be sąmonės. Kitaip tariant, tuo metu jis nesuvokia esąs „pačiose pragaro gelmėse“. Tik vėliau, kai atsigauna, jis pamato, jog yra pačiame žemiausiame taške ir net neturi jėgų melstis.

Tačiau tuomet žmogus turi sustiprėti ir pasakyti: „Dabar galiu visu balsu ištarti: ‘Pakopų giesmė. Iš gelmių šaukiausi Tavęs, Kūrėjau.’ Nes neįmanoma būti giliau žemėje, negu esu dabar. Ir jeigu paprašysiu iš tikrosios savo būsenos...“ Tuomet jis pamato, kad jeigu Kūrėjas jam nepadės, jis pražus, ir kad pats savo jėgomis nieko negali padaryti. Todėl turi pasakyti Kūrėjui: „Net melstis Tau, kad mane išgelbėtum, aš pats nesugebu. Todėl tik Tu gali mane išgelbėti.“ Tada jis sako: „Iš ankštumos šaukiausi Kūrėjo, ir Kūrėjas atsakė man iš erdvės.“ Per kritimus ir pakilimus žmoguje susiformuoja poreikis ir chisarono Kūrėjo pagalbai. Taip kaskart žmoguje atsiskleidžia kelim, kuriuos Kūrėjas gali pripildyti.

Apie tai komentare „Sulam“ parašyta: „Tremties dienos vadinamos ‘naktimi’, nes tai Kūrėjo veido paslėpimo nuo Izraelio sūnų laikas. Tuo metu visos atskyrimo jėgos valdo Kūrėjo darbininkus. Tačiau būtent tuo metu nuotaka susijungia su savo vyru per teisuolių Torą ir priesakus, kurie tuo metu vadinami Toros palaikytojais. Ir visos aukštosios pakopos, vadinamos ‘Toros paslaptimis’, atsiskleidžia per juos. Todėl jie vadinami jų kūrėjais, nes tarsi jie kuria Torą.“

Taigi matome, kad „nuotaka“ vadinamas darbas tremties metu, kai yra Kūrėjo veido paslėpimas. Tuo metu žmogų valdo visos atskyrimo jėgos, tai yra pas jį ateina mintys, dėl kurių jis jaučiasi atskirtas nuo Kūrėjo. Tuomet jis atsiduria prieš pasirinkimą:

  1. arba pabėgti nuo darbo, ir tada visiškai atsiskirti nuo šventumo;
  2. arba daryti viską, kas jo jėgoms, kad Kūrėjas padėtų jam išsigelbėti nuo šių minčių, kitaip tariant, kad Kūrėjas apšviestų jį Savo veidu. Tuomet atskyrimo jėgos nebeturėtų kur viešpatauti.

Tai reiškia, kad jam nereikia melstis, jog šios mintys tiesiog išnyktų. Jis turi prašyti, kad Kūrėjas apšviestų jį Savo veidu ir neslėptų nuo jo Savo veido. Jeigu jis melstų Kūrėjo tik tam, kad tos mintys pasitrauktų, iš atskyrimo jėgų jis nieko nelaimėtų, o paprasčiausiai sugrįžtų į tą būseną, kurioje buvo iki jų atsiradimo. Vadinasi, jis nieko neįgytų, o jo kančia būtų buvusi veltui. Tačiau jeigu jis prašo Kūrėjo apšviesti jį Savo veidu, kad atskyrimo jėgos būtų palaužtos, tuomet per tai jis pakyla į aukštesnę pakopą, nes nusipelnė priartėti prie Kūrėjo.

Iš to išeina, kad savybė „nuotaka“ yra darbas, tai yra Aukštesniosios dangaus Malchut jungo priėmimas, vadinamas tikėjimu Kūrėju. Priešingybė tam yra atskyrimo jėgos, kurios neleidžia žmogui tikėti Kūrėju virš žinojimo. Pagal tai, ką diktuoja išorinis protas, atskyrimo jėgos atskiria žmogų nuo Kūrėjo. Todėl šiose būsenose yra pakilimai ir kritimai. Kadangi visas tikėjimo pagrindas yra virš žinojimo, atskyrimo jėgoms atsiranda vietos veikti – jos neleidžia žmogui eiti prieš žinojimą.

Tuo galima paaiškinti, kodėl apie nuotaką mūsų išminčiai klausė: „Kaip šokama prieš nuotaką?“ Šokant žmogus pakyla ir tuoj pat nusileidžia, kartais krypsta į rytus, kartais į vakarus, šiaurę ar pietus. Kitaip tariant, šokio metu kritimai vyksta į visas pasaulio puses. Kritimai ateina tam, kad žmogus pajustų Kūrėjo pagalbos poreikį. Tai padaryta sąmoningai, kad žmogus pats, be Kūrėjo pagalbos, negalėtų išeiti iš jame esančių „pasaulio tautų“ valdžios.

Kodėl Kūrėjas nori, kad žmogus prašytų Jo pagalbos? Kaip sakė mano tėvas ir mokytojas Baal Sulamas, žmogus neturi tikro poreikio įgyti Nefeš–Ruach–Nešama (NaRaN) – tai, ką Kūrėjas nori jam duoti. Kadangi žmogus pasitenkina mažu, todėl, kai jis prašo pagalbos, o pagalba, kurią Kūrėjas jam suteikia, yra NaRaN, kaip parašyta knygoje „Zohar“: „Ateinančiam apsivalyti padedama.“ Ir kuo jam padedama? – šventa siela.

Tai reiškia, kad kiekvieną kartą, kai žmogus nori tapti tyresnis, jam padedama suteikiant aukštesnę sielą. Todėl jo prašymas pagalbos iš Aukščiau tampa priežastimi kaskart gauti vis aukštesnę pakopą ir taip įgyti savo NaRaN. Vadinasi, tai, kad Kūrėjas nori, jog prašytume Jo pagalbos, verčia žmogų kaskart kilti į aukštesnę pakopą.

Iš to galime suprasti, kodėl apie nuotaką klausiama: „Kaip šokama prieš nuotaką?“, o ne prieš jaunikį. Šokis reiškia pakilimus ir kritimus, būdingus tremties laikui, vadinamam Kūrėjo veido paslėpimu, kai valdo atskyrimo jėgos. Tačiau kyla klausimas: kas yra šių pakilimų ir kritimų priežastis? Dėl to nesutaria Šamajaus ir Hilelio mokyklos.

Šamajaus mokykla sako: „Nuotaka tokia, kokia ji yra.“ Tai reiškia: pagal skonį, kurį žmogus jaučia darbe, jis turi įveikti save ir pasakyti: „Net jeigu nejaučiu jo svarbos, vis tiek priimu Aukštesniąją dangaus Malchut tikėjimu virš žinojimo.“ Ir pasakyti: „Kadangi noriu dirbti ir tarnauti Karaliui, man nesvarbu, kokį skonį jaučiu šiame darbe.“ Viskas turi būti virš žinojimo. Žmogus turi pasakyti, kad sutinka dirbti šventumo darbą net jeigu visą gyvenimą liktų su tokiu pat skoniu. Tai vadinama „nuotaka tokia, kokia ji yra“.

Kaip sakė mano tėvas ir mokytojas, tai pateikta straipsnyje „Darbo tvarka“, reikia tikėti, kad Kūrėjas yra Valdantis, remiantis vien tikėjimu. Kitaip tariant, nors tikėjimas žmogui yra mažiau svarbus, negu jeigu jis viską suprastų žinojimo viduje, jis pasirenka eiti tikėjimo keliu. Ir dar daugiau – jis eina virš žinojimo ne todėl, kad neturi kito pasirinkimo.

Net jeigu jam būtų duotas žinojimas, jis vis tiek rinktųsi eiti virš žinojimo. Tai vadinama „nuotaka tokia, kokia ji yra“. Kitaip tariant, žmogus priima dangaus Malchut net tada, kai nejaučia tokios jos svarbos, kokią turėtų jausti tarnaudamas didžiam ir svarbiam Karaliui. Vis dėlto jis nekreipia dėmesio į savo jausmą, o viską priima su dideliu džiaugsmu. Tačiau kadangi visa tai yra virš žinojimo, šiame darbe būna pakilimų ir kritimų. Todėl darbo „nuotakos“ būsenoje pakilimai ir kritimai vadinami „šokiais“.

Hilelio mokykla sako, kad šokis nebūtinai turi būti toks, kaip mano Šamajaus mokykla, sakanti: „Nuotaka tokia, kokia ji yra“, tai yra žmogus ją priima, nors ji jo akyse yra menkos svarbos, ir tik taip atsiranda pakilimai bei kritimai, vadinami „šokiais“. Mūsų nuomone, nereikia būti tokiems griežtiems tiems darbininkams, kurie nori priimti tikėjimą, kai jų akyse jis yra tokios menkos svarbos.

Tikėjimą reikia priimti taip, kad žmogus nekreiptų dėmesio į tai, ką dabar jaučia, o pasakytų, jog iš tikrųjų ši nuotaka yra graži ir maloninga. „Maloninga“ reiškia, kad ant jos driekiasi Chesed – gailestingumo – gija. O kad žmogus to nejaučia, yra todėl, kad dar nėra vertas to pajusti. Tačiau vėliau jis iš tikrųjų pamatys jos grožį – kokia ji graži ir maloninga. Vis dėlto, kadangi dabar šio jausmo dar nėra, čia vis tiek yra pakilimų ir kritimų, kurie dvasiniame darbe vadinami „šokiais“.

Iš to išeina, kad visa tai vyksta tik tada, kai darbas yra „nuotakos“ būsenoje. Todėl išminčiai klausė: „Kaip šokama prieš nuotaką?“, o ne: „Kaip šokama prieš jaunikį?“ Tačiau kai kalbama apie puotą, ji vadinama „jaunikio puota“, o ne „nuotakos puota“. Taip yra todėl, kad apie puotą išminčiai pasakė: „Kas triūsė Šabo išvakarėse, valgys per Šabą; o kas netriūsė Šabo išvakarėse – iš kur jis valgys per Šabą?“ Juk Šabas yra „dangaus ir žemės sukūrimo galutinis tikslas“.

„Šabas“ reiškia gėrio ir malonumo gavimo laiką, o tai ir yra galutinis kūrimo tikslas. Todėl Šabas vadinamas „dangaus ir žemės sukūrimo galutiniu tikslu“. Gėrio ir malonumo davimas priklauso jaunikio savybei – tai reiškia Kūrėją, kuris duoda gėrį ir malonumą kūriniams. Kūrėjas vadinamas „jaunikiu“ pagal išminčių pasakymą: „Nusileisk pakopa ir pasiimk žmoną.“ „Jaunikis“ reiškia, kad jis turi nusileisti pakopa ir paimti žmoną, kaip parašyta knygoje „Toros dovanojimas“: „Ir Kūrėjas nusileido ant kalno viršūnės.“ Dėl šio nusileidimo Kūrėjas vadinamas „jaunikiu“ – chatan, nuo posakio „nusileisti pakopa“ – nachit darga.

Reikia paaiškinti, ką reiškia Kūrėjo nusileidimas. Kaip aiškino Ari, kad kūriniai galėtų priimti Jo Šviesą, turėjo įvykti daugybė sutrumpinimų ir Šviesos sumažinimų, kol Ji tapo tinkama žemesniųjų suvokimui. Jeigu Šviesa būtų pernelyg didelė, žemesnieji negalėtų priimti Jos gausos, nes anuliuotųsi prieš Šviesą „kaip žvakė prieš fakelą“.

Tai ir vadinama Kūrėjo „nusileidimu“ – nusileidimu iš Jo didybės. Kitaip tariant, žemesnieji nėra verti pamatyti Jo didybės. Kiekvienam pagal jo pasirengimą tokiu mastu pasitraukia sutrumpinimas ir atsiskleidžia Šviesa. Šia prasme Kūrėjas vadinamas „jaunikiu“, kai Jis paima Izraelio tautą kaip „nuotaką“, kad duotų jai visa, ko jai reikia, kaip parašyta ktuboje, vedybų sutartyje, kurią jaunikis duoda nuotakai: „Aš dirbsiu, gerbsiu, maitinsiu ir aprūpinsiu tave.“

Kitaip tariant, kai Kūrėjas paima Izraelio tautą kaip nuotaką, tai reiškia, kad Jis duoda jai visa, ko jai reikia. Tai vadinama „jaunikio puota“: Kūrėjas, kuris yra Jaunikis – iš žodžių „nusileisti pakopa“ – maitina ir aprūpina kūrinius. Kitaip tariant, Jis turi tarsi nusižeminti, kad galėtų duoti kiekvienam pagal jo gebėjimą Jį suvokti. Dėl to įvyko visi sutrumpinimai, ir iš čia kyla vardų gausa.

Savaime suprantama, kad kai žmogus gauna iš Kūrėjo gėrį ir malonumą, negalima sakyti, jog tuo metu, kai gauna gausą, jam bus pakilimų ir kritimų. Jie yra tik tada, kai žmogus yra Kūrėjo veido paslėpimo būsenoje, kai jam reikia pakilti virš to, ką jaučia, ir pasakyti, kad Kūrėjas yra Geras ir Kuriantis gėrį, o žmogus ne visada sugeba tai įveikti.

Tačiau gėrio ir malonumo gavimo metu nėra vietos kritimams, vadinamiems „šokiais“. Todėl nesakoma: „Kaip šokama prieš jaunikį?“ Kai Kūrėjas vadinamas „jaunikiu“, Jis paima „nuotaką“, tai yra tarp jaunikio ir nuotakos įvyksta susijungimas – zivugas, o susijungimas reiškia formos sutapimą.

Kai visa Izraelio tauta arba net vienas žmogus pasiekia formos sutapimą, tai vadinama „susijungimu“. Tuomet Kūrėjo veido paslėpimas pasitraukia ir žmogus gauna Kūrėjo veido atskleidimą. Tai vadinama „jaunikio puota“. Todėl pasakyta, kad jaunikio būsenoje darbas priimamas jau kitu būdu – reikia pradžiuginti jaunikį.

Tačiau reikia suprasti išminčių pasakymą: „Kas mėgaujasi jaunikio puota ir jo nepradžiugina, nusižengia penkiems balsams. O jeigu jį pradžiugina, koks jo atlygis? Rabinas Jehošua ben Levi pasakė: ‘Jis nusipelno Toros, kuri buvo duota penkiais balsais.’“ Turime suprasti, ką dvasiniame darbe reiškia „jaunikio puota“ ir kodėl kiekvienas, kuris ja mėgaujasi, privalo pradžiuginti jaunikį. Materialiame pasaulyje sunku suprasti, kam reikia džiuginti jaunikį. Argi jis pats nesidžiaugia? Kas vertė jį tapti jaunikiu? Žinoma, jis džiaugiasi, kaip parašyta: „Kaip jaunikis džiaugiasi nuotaka.“ Materialiame lygmenyje tam, žinoma, galima rasti paaiškinimų, tačiau ką tai reiškia dvasiniame darbe?

Kaip žinoma, visas mūsų darbas yra toks, kad per Toros ir priesakų vykdymą pasiektume formos sutapimą. Tai reiškia pasiekti būseną, kai „visi žmogaus veiksmai būtų tam, kad suteiktų pasitenkinimą Kūrėjui, o ne savo naudai“. Tokio darbo būsena vadinama „nuotaka“, kurioje yra pakilimų ir kritimų, vadinamų „šokiais“.

Po to, kai žmogus užbaigia savo darbą iš žemesniojo pusės, apie kurį pasakyta: „Visa, ką tavo ranka ir jėgos gali padaryti, daryk“, tai vadinama darbo užbaigimu. Taip galima paaiškinti ir žodį „nuotaka“ – darbo užbaigimas iš žemesniojo pusės. Tuomet žmogus nusipelno pastovaus tikėjimo, tai yra pasiekia pakopą „visi tavo veiksmai tebūna dėl Dangaus“. Todėl kai jis gauna gausą iš Aukščiau, vadinamą „Karaliaus puota“, jis turi ją priimti tam, kad duotų, o ne savo naudai.

Kitaip tariant, tuomet jis turi būti pasirengęs pasakyti, kad malonumą, kurį gauna, priima ne todėl, kad pats nori mėgautis, bet todėl, kad nori pradžiuginti Kūrėją. Juk Kūrėjas sukūrė pasaulį tam, kad suteiktų gėrį Savo kūriniams. Jeigu žmogus nepriims iš Jo gėrio ir malonumo, Kūrėjo sumanymas negalės būti įgyvendintas. Kai žmogus dabar mėgaujasi, Kūrėjas džiaugiasi, nes Jo tikslas atsiskleidžia tikrovėje. Vadinasi, taip žmogus įvykdo tai, apie ką išminčiai pasakė: „Kas mėgaujasi jaunikio puota ir jo nepradžiugina...“ O jis iš tikrųjų Jį pradžiugina.

Reikia suprasti:

  1. Kuo galima pradžiuginti jaunikį?
  2. Kodėl apskritai reikia džiuginti jaunikį?

O dvasiniame darbe – ką reiškia, kad Izraelio tauta turi džiuginti Kūrėją? Ar galima apie Kūrėją sakyti, kad Jam reikia mūsų džiaugsmo, kad mes Jį džiugintume?

  1. Kodėl žmogus, jeigu Jo nepradžiugina, nusižengia būtent penkiems balsams? Kodėl būtent penkiems?
  2. Ir koks atlygis tam, kuris Jį pradžiugina? Rabinas Jehošua ben Levi pasakė: „Jis nusipelno Toros, kuri buvo duota penkiais balsais.“ Ir tai reikia suprasti. Juk kiekvienas žmogus žino, kad atlygis yra būsimajame pasaulyje. Kodėl čia sakoma, kad atlygis yra Tora? Atrodytų priešingai, kaip pasakyta: „Elijahu mokykloje mokė: tam, kuris kasdien kartoja halachot, pažadėta, kad jis bus būsimojo pasaulio sūnus.“ Vadinasi, už Torą gaunamas atlygis – „būsimasis pasaulis“. Tačiau čia rabinas Jehošua ben Levi sako, kad atlygis yra pati Tora.

Kaip jau sakyta, visas mūsų darbas yra toks, kad vykdydamas Torą ir priesakus žmogus siektų pasiekti formos sutapimą, kaip parašyta: „Kaip Jis gailestingas, taip ir tu būk gailestingas.“ Ši būsena vadinama „nuotaka“.

Visa, ką gauname iš Kūrėjo – nesvarbu, materialu ar dvasiška – kiekvienas malonumas, kurį gauname iš Kūrėjo, vadinamas „jaunikio puota“. Visa, kuo žmogus mėgaujasi, vadinama „puota“. Todėl visi malonumai, kuriuos žmogus gauna iš Kūrėjo, vadinami „jaunikio puota“.

Kadangi dėl gavimo žmogus patenka į formos nesutapimą, o tai sukelia atskyrimą, šiai savybei buvo padarytas sutrumpinimas ir paslėpimas, kad Jo veido Šviesa neatsiskleistų atskyrimo vietoje. Kai Kūrėjas duoda žmogui kažką, kuo šis gali mėgautis, žmogus per tai turėtų pakilti į aukštesnę pakopą, tai yra priartėti prie šventumo. Dabar jis labiau pajėgus tikėti, kad Kūrėjas yra Geras ir Kuriantis gėrį. Dėl to jis turėtų prisiimti pareigą mylėti Kūrėją, nes Jis maitina ir aprūpina.

Įrodymas tam yra tai, kad dabar žmogus gavo maitinimą. Juk kūnas gyvena ir gali gyventi laimingai ne vien dėl maisto ir gėrimo. Žmogui taip pat reikia maitinimo tam, kas priklauso jo kūno dvasiai – pagarbos, žinių ir darbo Kūrėjui. Kiekvienam pagal jo dvasią reikia dalykų, kurie pakeltų jo dvasią. Visa tai vadinama „maitinimu“. Todėl kiekvienas malonumas, kurį žmogus gauna iš Kūrėjo, pagal protą turėtų priartinti žmogų prie šventumo. Tačiau praktiškai žmogus per tai gali dar labiau nutolti dėl formos nesutapimo, atsirandančio gaunant malonumą.

Todėl jeigu žmogus, gaudamas iš Kūrėjo malonumą, stengiasi pradžiuginti Karalių tuo, kad gauna tam, kad duotų Kūrėjui, ir jo džiaugsmas kyla iš siekio suteikti pasitenkinimą savo Kūrėjui, tuomet per tai jis įgyja davimo kli. Šiuo kli jis pradžiugina Kūrėją, nes kūrimo tikslas yra suteikti gėrį.

Tai suteikia Kūrėjui džiaugsmą, nes dabar Jis gali duoti žmogui gėrį ir malonumą: žmogus jau yra pasirengęs gauti tam, kad duotų. Tuomet išsipildo parašyta: „Kūrėjas džiaugsis Savo darbais“, tai yra kūrimo darbu, nes Jo noras – suteikti gėrį Savo kūriniams. Dėl sutrumpinimo Kūrėjas turėjo pasislėpti nuo kūrinių. Tačiau kai žmogus, gaudamas malonumą, nukreipia ketinimą Kūrėjo naudai, jis tuo suteikia Kūrėjui malonumą iš to, kad Kūrėjas gali duoti kūriniams.

Taigi kiekvienu malonumu, kurį žmogus gauna su ketinimu Kūrėjo naudai, jame formuojasi kli, vadinamas „gavimu tam, kad duotų“. Kai šis kli po kiekvieno davimo veiksmo vis didėja, koks bus jo atlygis už kelim, skirtų davimui, išaugimą? Jo atlygis bus tai, kad vėliau jis nusipelnys Toros savybės, vadinamos „Kūrėjo vardais“, nes dabar visa, ką jis gaus, bus tam, kad duotų.

Vadinasi, jo atlygis bus Tora, kaip sakė rabinas Jehošua ben Levi. Kitaip tariant, kas įvyksta po to, kai žmogus nusipelno pakopos, kurioje gali pradžiuginti Karalių? Tai reiškia, kad jis nori tik suteikti pasitenkinimą savo Kūrėjui. Ir koks jo atlygis? Tai nereiškia, kad žmogus turi gauti atlygį už tai, jog pradžiugino Kūrėją. Jo atlygis yra būtent tai, kad jis gali pradžiuginti Karalių.

Kuo jis pradžiugina Karalių? Toros gavimu. Juk suteikti gėrį kūriniams reiškia tą gėrį, kurį Kūrėjas nori duoti kūriniams – Savo Dieviškumo atskleidimą kūriniams. Tai vadinama „Tora“, kitaip tariant, „Tora kaip Kūrėjo vardai“. Taigi žmogaus atlygis yra tai, kad Kūrėjas gali duoti jam Torą, ir iš šio davimo Kūrėjas gauna malonumą. Būtent tai Jį pradžiugina.

Pagal tai posakis „kas mėgaujasi jaunikio puota ir jo nepradžiugina“ reiškia, kad žmogus vis dar paskendęs meilėje sau ir negali pasakyti, jog visa, ką daro, daro tik Kūrėjo naudai. Tuomet Kūrėjas negali jam duoti Toros, nes visa tai nueitų į Sitra Achra. Todėl pasakyta, kad jis „nusižengia penkiems balsams“. Žinoma, kad penkios bchinot apima visus pasaulius ir visas pakopas, kurios atsiskleidžia kaip Kūrėjo vardai. Tai yra raidės Jud smaigalys ir keturios raidės Jud–Hei–Vav–Hei. Pasauliuose jos vadinamos AK ir ABJA, o sielose – Nefeš, Ruach, Nešama, Chaja ir Jechida.

Todėl „nusižengia penkiems balsams“ reiškia, kad žmogus sukelia tai, jog minėtos penkios bchinot negali atsiskleisti, nes jis nesistengia pasiekti ketinimo, kad visi jo veiksmai būtų tik Kūrėjo naudai, o ne savo paties naudai. Ten, kur turėtų dirbti tam, kad pradžiugintų Kūrėją, jis rūpinasi vien tuo, kaip pradžiuginti save. Taip jis savaime trukdo Aukštesniajai gausai atsiskleisti.

Vadinasi, žmogus trukdo Aukštesniajai gausai nusileisti žemyn. Vietoje to, kad dėtų pastangas atskleisti Kūrėjo šlovę – tai vadinama Jo Dieviškumo atskleidimu kūriniams, o tai ir yra kūrimo tikslas, – žmogus daro veiksmus, dėl kurių Kūrėjo šlovė negali atsiskleisti. Vietoje jos atsiskleidžia Sitra Achra garbė, o Šchina yra dulkėse.

Tai vadinama „Šchina tremtyje tarp pasaulio tautų“, esančių kiekviename žmoguje. Vietoje to, kad žmogus stengtųsi atskleisti savybę „Geras ir Kuriantis gėrį“ ir pašalinti paslėpimą ketinimu dėl davimo, jis sukelia tai, kad jame esančios pasaulio tautos kyla vis aukščiau. „Pasaulio tautos“ – tai noras gauti dėl savęs. Kadangi žmogus dirba jo naudai, šis noras įgauna jėgą ir atsiskleidžia jo savybė. O jame esanti Izraelio savybė nusileidžia po juo. Tai ir vadinama „nusižengimu penkiems balsams“.

Tačiau kai dirbama tam, kad duotų, šventumas įgauna jėgą ir ima valdyti. O tas, kuris „mėgaujasi jaunikio puota“ ir jo ketinimas yra „pradžiuginti jį“, gauna atlygį tuo, kad nusipelno pradžiuginti Kūrėją. Tačiau koks yra požymis, pagal kurį jis gali žinoti, jog jo ketinimas iš tiesų yra pradžiuginti Kūrėją?

Apie tai rabinas Jehošua ben Levi pasakė: „Jo atlygis – Tora.“ Jeigu žmogus nusipelno Toros, vadinasi, jo ketinimas iš tikrųjų buvo vien pradžiuginti Karalių. Ir tai yra visas jo atlygis. Tuomet sutrumpinimas ir paslėpimas savaime nuo jo pasitraukia, ir jis nusipelno Jo veido Šviesos atskleidimo, vadinamo „Jo Dieviškumo atskleidimu kūriniams“.

Iš viso to išeina, kad „nuotaka“ reiškia tikėjimo darbą, tai yra Aukštesniosios dangaus Malchut jungo priėmimą. Čia yra pakilimų ir kritimų. Tai reiškia tai, ką žmogus turi duoti Kūrėjui. Ir tai yra besąlygiškas nusilenkimas. Kitaip tariant, jeigu žmogus priima tikėjimą virš žinojimo, net jeigu neturi jokio jausmo ir jokio įkvėpimo dėl to, kad priėmė Aukštesniosios Malchut jungą, jis vis tiek sutinka su šia būsena ir sako: „Tikriausiai toks yra Kūrėjo noras – kad dirbčiau ir tarnaučiau Jam tokiame nusižeminime.“ Todėl jam nesvarbu, kokį įkvėpimą jis jaučia iš tokio tikėjimo, nes savimi, tai yra savo nauda, jis nesirūpina – rūpinasi tik Kūrėjo nauda. Ir jeigu Kūrėjas nori, kad jis liktų tokioje būsenoje, jis priima ją be jokių sąlygų. Tai vadinama „besąlygišku nusilenkimu“.

Šia prasme tikėjimas vadinamas „lazda“ – mate. Tai savybė, kuri žmogaus akyse yra „žema“ – mata – pagal svarbą. Kaip parašyta knygoje „Išminties vaisiai“: „Tikėjimas vadinamas ‘lazda’ – mate, nes jis yra žemas – mata – pagal svarbą. Todėl kai tikėjimas numetamas ant žemės, tai yra kai žmogus nevertina tikėjimo didybės, jis tampa gyvate. Kitaip tariant, žmogus tuomet tampa dar blogesnės būsenos, negu buvo prieš pradėdamas tikėjimo darbą. Iki tol jis dar buvo šventumo negyvosios pakopos savybėje ir jam netrūko tikėjimo. Tačiau dabar, pradėjęs priimti tikėjimą virš žinojimo, jis nebelaiko tikėjimo svarbiu, nes jo protas neleidžia jam tikėti be žinojimo. Todėl jis patenka į gyvatės klipą. Kai jis nori įeiti į šventumą, jis sugriebia ją už uodegos. ‘Uodega’ yra paskutinė visų dalykų savybė. Kitaip tariant, jis priima tikėjimą su visu jo menkumu, tai yra virš žinojimo. Tuomet jis tampa lazda.“ Ten paaiškinta, kad išgelbėtojo rankoje buvo lazda, o tai reiškia ištikimąjį piemenį – Raja Meheimna, kurio rankoje yra lazda, skirta nukreipti Izraelio sūnų širdis į jų Tėvą Danguje.

O „jaunikis“ yra tas, kuris duoda. Kai kalbame apie tai, ką daro Kūrėjas, Jo savybė yra suteikti gėrį Savo kūriniams. Todėl tai vadinama „jaunikio puota“. Ir apie tai pasakyta: „Kas mėgaujasi jaunikio puota...“