Rabašas

Kas dvasiniame darbe yra „teisėjai ir sargybiniai“?


Kas dvasiniame darbe yra „teisėjai ir sargybiniai“?

38 straipsnis (1989 m.)

Parašyta: „Paskirk sau teisėjus ir sargybinius visuose savo vartuose.“ Reikia suprasti, kas dvasiniame darbe yra „teisėjai“ ir kas yra „sargybiniai“. Taip pat reikia suprasti, ką dvasiniame darbe reiškia „visuose savo vartuose“. Be to, reikia suprasti, kas parašyta: „Nesodink sau Ašeros – jokio medžio šalia aukuro.“ Mūsų išminčiai sakė: „Kas paskiria netinkamą teisėją, tas tarsi pasodina Ašerą Izraelyje.“ Taip pat reikia suprasti, kas dvasiniame darbe yra „netinkamas teisėjas“ ir kodėl šis draudimas toks griežtas, tarsi žmogus būtų „pasodinęs Ašerą“.

Materialiame pasaulyje matome, kad yra teismas, kuriame nustatyta tokia tvarka: kiekviena pusė tvirtina esanti teisi, o teisėjai priima sprendimą ir nustato, kas teisus. Tačiau net ir tada, kai teisėjai jau nusprendė, kas teisus, šis sprendimas kol kas egzistuoja tik kaip galimybė, o ne kaip įvykdytas veiksmas. Mes jau žinome, kas teisus, tačiau tas, kuris buvo pripažintas kaltu, nenori paklusti teisėjų sprendimui. Todėl teismo sprendimas perduodamas teisėsaugai, o sargybiniai jį įvykdo. Kitaip tariant, sargybiniai įveikia nuteistosios pusės pasipriešinimą ir priverstinai įgyvendina teismo sprendimą. Tačiau kol nėra teismo įsakymo priverstinai vykdyti sprendimą, žmogus sako, kad teisėjai yra teisūs, bet jis pats nepajėgia įvykdyti jų sprendimo, nors ir jo neginčija.

Nustatyta tokia tvarka: kai sargybiniai ateina vykdyti teismo sprendimo, su jais ginčytis nėra prasmės, nes jie tėra teismo pasiuntiniai. Todėl nėra prasmės ginčytis su sargybiniais, nes tik teisme galima ginčytis ir išsakyti viską, kas žmogui guli ant širdies. O jeigu kas nors vis dėlto nori ginčytis, sargybiniai iš jo juokiasi ir sako: „Veltui eikvoji žodžius. Mes privalome įvykdyti tai, ką nusprendė teisėjai.“

Tas pats galioja ir dvasiniame darbe. Kai žmogus nori eiti tiesos keliu, prasideda kova tarp gerojo ir blogojo pradų. Kiekvienas jų tvirtina: „Viskas priklauso man.“ Tai reiškia, kad blogasis pradas teigia, jog visas kūnas priklauso jam, kitaip tariant, kūnas turi dirbti tik dėl savo naudos. O gerasis pradas tvirtina, kad visas kūnas turi dirbti tik dėl Kūrėjo. Ką daryti, kai dvi pusės ginčijasi tarpusavyje? Kreipiamasi į teisėją, kad jis priimtų sprendimą. Teisėjas turi nustatyti, kam priklauso kūnas, tai yra dėl ko kūnas turi dirbti.

Taigi šis teisėjas, esantis žmogaus širdyje, kurio sprendimo žmogus nori klausyti ir kuris turi nustatyti, kam priklauso kūnas, privalo būti tinkamas teisėjas. Tačiau kaip žinoti, ar šis teisėjas yra tinkamas? Tai priklauso tik nuo teisėjo didingumo. Kitaip tariant, turime žiūrėti, kiek teisėjas supranta dvasinio darbo didingumą ir svarbą, tai yra ar mes tarnaujame didžiam Karaliui, ar menkam karaliui.

„Tinkamas teisėjas“ yra tas, kuris supranta ir savo širdyje suvokia, kad Karalius, dėl kurio turime dirbti, yra didis ir svarbus Karalius, dėl kurio verta atsisakyti visų malonumų, kuriuos žmogus gali patirti tenkindamas savo gyvuliškus geidulius. Jis supranta, kad malonumas tarnauti Karaliui yra nepalyginamai svarbesnis už visus šio pasaulio malonumus. Tačiau suprasti, kad verta jų atsisakyti, įmanoma tik tada, kai teisėjas pažįsta ir yra pasiekęs Kūrėjo didingumo suvokimą.

Arba gali būti kitaip: žmogus tiki išminčiais, kurie mums sakė, kad Kūrėjo didingumu reikia tikėti virš žinojimo. Kitaip tariant, nors žmogus dar nenusipelnė savo žinojimu suvokti Kūrėjo didingumo, bet, priešingai, kiekvieną kartą, kai jis nori priimti Dangaus karalystės jungą tikėjimu virš žinojimo, kūnas tam priešinasi. Ką tuomet žmogus gali padaryti, jeigu kūnas, tai yra teisėjas jo širdyje, lieka abejingas viskam, ką žmogus jam sako? Nors kūnas klausosi ir nesako žmogui, kad šis kalba ne į temą, tačiau tai panašu į tai, kas parašyta: „Kaip kurčia angis, negirdinti užkalbėtojų balso.“

Pirmiausia žmogus turi sau pasakyti, kad tai, jog kūnas nenori klausyti teisėjo sprendimo, pagal kurį verta dirbti dėl Kūrėjo, yra natūralu. Juk iš prigimties žmogus gimsta su noru gauti dėl savęs. Todėl, nors teisėjas ir pasakė, kad verta dirbti dėl Kūrėjo, kūnas paprasčiausiai to nesupranta. Kaip galima daryti tai, iš ko pats žmogus nepatiria malonumo? O teisėjas jam sako, kad žmogus turi pasiekti tokią pakopą, kurioje visas jo rūpestis būtų tik tai, kad Kūrėjas patirtų malonumą. Ir nors teisėjas pateikia įrodymų iš Toros, kur parašyta: „Palaimintas mūsų Dievas, sukūręs mus savo garbei“ ir „Visa, ką Kūrėjas sukūrė, Jis sukūrė dėl savęs“, kūnas vis tiek laikosi savo ir sako: „Matau, kad turiu daryti tai, kas prieštarauja mano žinojimui ir protui.“ Todėl šioje būsenoje galimi du atvejai:

1. „Nenoriu tavęs klausyti, nors tu ir teisus. Todėl, – sako kūnas, – nevykdysiu tavo įsakymo.“

2. Kartais kūnas sako: „Tiesa, aš noriu tavęs klausyti, bet negaliu, nes kiekvieną kartą, kai darau tai, kas prieštarauja mano prigimčiai, patiriu kančias. O tokių didelių kančių nepajėgiu ištverti, nes dirbti dėl Kūrėjo man reiškia tikrą mirtį. Kaip galiu pats save numarinti?“

Todėl žmogus turi prisiversti atlikti veiksmus. Kitaip tariant, jis turi tikėti tuo, ką pasakė mūsų išminčiai: „Tam, kuris ateina apsivalyti, padedama.“ Tai reiškia, kad žmogus turi pasakyti savo kūnui: „Tiesa tai, ką tu sakai, kad nepajėgi atlikti veiksmų, prieštaraujančių tavo prigimčiai. Tačiau reikia žinoti, kad svarbiausia atliekant veiksmus yra ketinimas. Tai reiškia, kad žmogaus ketinimas turi būti toks, jog jo atliekamas veiksmas būtų dėl Kūrėjo.“

Ir nors kūnas negali to suprasti, nes tai prieštarauja prigimčiai, tai yra protui ir žinojimui, žmogus vis tiek tai daro tik tikėjimo jėga, o ne remdamasis protu. Todėl tai vadinama „veiksmu“. Kai žmogus nori laikytis Toros ir priesakų veiksmu, o ne remdamasis žinojimu, ir jeigu jis nori pasiekti tiesą, tuomet, norėdamas praktiškai įgyvendinti tai, ką nusprendė teisėjai, – kad reikia dirbti dėl Kūrėjo, – jis turi suprasti, jog tai vadinama „sargybiniais“. O dėl sargybinių matome, kad su jais nėra prasmės ginčytis, nes jokie ginčai su sargybiniais nepadės. Kitaip tariant, sargybiniai neklauso to, kas jiems sakoma.

Tas pats galioja ir dvasingume. Kai žmogus eina virš žinojimo, jis neturėtų ginčytis su savo kūnu. Vietoj to, jis turi pasakyti kūnui: „Nesvarbu, ar tu teisus, ar ne.“ Juk gali būti, kad kūnas yra visiškai teisus, tačiau „sargybiniai“ tiesiog įgyvendina „teisėjo“ sprendimą. Žmogui tereikia melsti Kūrėją suteikti jėgų šiems „sargybiniams“, kad jie galėtų priversti „nuteistąją“ pusę – kūną – paklusti. Dvasine prasme tai reiškia maldauti Kūrėjo suteikti jėgą ir galią įveikimo jėgai, kad būtų galima nugalėti kūną ir įgyti jėgų įvykdyti tai, ką nutarė „teisėjai“.

Iš to suprasime, ko klausėme: kas dvasiniame darbe yra „teisėjai ir sargybiniai“? Kaip jau minėjome, reikia paskirti teisėjus, kurie nuspręstų, kam priklauso kūnas. Kitaip tariant, kai šis kūnas dirba, kas gauna naudą iš jo darbo? Ar ši nauda tenka pačiam žmogui, ar Kūrėjui? Po to žmogui reikia įveikimo jėgos, kad galėtų įvykdyti teisėjų sprendimą. Ši įveikimo jėga vadinama „sargybiniais“. Ir taip turi būti „visuose savo vartuose“.

Mes klausėme, ką reiškia „visuose savo vartuose“. Pagal tiesioginę prasmę tai reiškia, kad prie kiekvienų vartų reikia paskirti teisėjus ir sargybinius. Tačiau žodžius „tavo vartai“ reikia aiškinti remiantis tuo, ką knyga Zoar sako apie eilutę: „Jos vyras žinomas vartuose.“ Zoaras aiškina, kad „vartuose“ (be-šearim) reiškia „kiekvienam pagal tai, kaip jis savo širdyje įvertina“ (mešajer). Kitaip tariant, kiekvienu mastu, kuriuo žmogus savo širdyje įvertina Kūrėjo didingumą ir išaukštinimą, jis turi ten paskirti „teisėjus ir sargybinius“, kad galėtų visa, kas egzistuoja kaip galimybė, įgyvendinti veiksmais.

Iš to, kas pasakyta, suprasime ir tai, ko klausėme apie žodžius: „Nesodink sau Ašeros – jokio medžio šalia aukuro.“ Mūsų išminčiai sakė: „Kas paskiria netinkamą teisėją, tas tarsi pasodina Ašerą Izraelyje.“ Klausėme, kodėl šis draudimas toks griežtas, tarsi žmogus būtų įvedęs stabmeldystę Izraelyje.

Remiantis tuo, kas pasakyta, kadangi dvasiniame darbe kiekvienas žmogus yra mažas pasaulis, vadinasi, kai kyla ginčas tarp blogojo ir gerojo pradų, kiekvienas jų tvirtina: „Viskas priklauso man.“ Kitaip tariant, kiekvienas teigia, kad kūnas priklauso jam. Blogasis pradas tvirtina, jog kūnas turi dirbti ne dėl Kūrėjo, o dėl savo naudos, nes darbas dėl Kūrėjo mums yra svetimas. Tačiau mes turime klausyti gerojo prado, kuris sako, kad kūnas privalo dirbti dėl Kūrėjo. Todėl, kai žmogus paskiria netinkamą teisėją, kuris nesugeba pasakyti, kad reikia dirbti dėl Kūrėjo, o teigia, jog reikia dirbti dėl kūno naudos, išeina, kad jis tarsi įveda stabmeldystę Izraelyje. Juk šis teisėjas nesupranta, kad reikia dirbti dėl Kūrėjo, o mano, jog reikia dirbti dėl kūno naudos, nors toks darbas mums yra svetimas.

Štai kodėl draudimas paskirti „netinkamą teisėją“ yra toks griežtas: juk toks teisėjas liepia žmogui užsiimti stabmeldyste, vadinama „Ašera“. Todėl žmogus, norėdamas žinoti, ką daryti, ir ketindamas pasitikėti savo vidiniu teisėju, pirmiausia turi patikrinti, ar šis teisėjas pajėgus priimti sprendimą, pagrįstą absoliučia tiesa. Kitaip tariant, ar jis nurodo žmogui eiti tiesos keliu, tai yra dirbti dėl Kūrėjo.

Remdamiesi tuo, kas pasakyta, galime paaiškinti mūsų išminčių žodžius (Tanchuma, 8): „Kiekvienas, kuris priima sprendimą pagal absoliučią tiesą, nusipelno gyvenimo būsimajame pasaulyje.“ Iš to atrodytų, kad žmogui, norinčiam nusipelnyti gyvenimo būsimajame pasaulyje, yra labai lengvas kelias, nereikalaujantis tiek daug pastangų mokantis Toros ir atliekant dvasinį darbą. Pakaktų tik stengtis priimti sprendimus pagal absoliučią tiesą, ir jis nusipelnytų būsimojo pasaulio. Tačiau, kaip jau minėjome, dvasiniame darbe „teisėju“ vadinamas tas, kuris priima sprendimą, kam priklauso kūnas, tai yra ar kūnas turi dirbti dėl Kūrėjo, ar dėl savo naudos.

Vadinasi, šis teisėjas, kurį žmogus paskiria savo širdyje, kad jis nuspręstų, kam priklauso kūnas, tai yra dėl kieno naudos jis turi dirbti – dėl Kūrėjo ar dėl savęs, o ne dėl Kūrėjo, – gali būti netinkamas teisėjas. Tai reiškia, kad jis nesugeba įvertinti Kūrėjo didingumo ir vis dar yra papirktas noro gauti dėl savęs. O žmogus sako: „Klausysiu, ką nuspręs teisėjas ir ką jis pasakys apie tai, dėl kieno naudos žmogus turi dirbti.“ Taigi toks teisėjas yra tarsi tas, kuris sodina Ašerą, tai yra įveda stabmeldystę.

Kitaip tariant, šis teisėjas, kurio žmogus nori klausyti, jam sako, kad neverta dirbti dėl Kūrėjo. Todėl, jei žmogus paklūsta šiam teisėjui, jis neišvengiamai pradeda užsiimti stabmeldyste, užuot dirbęs dėl Kūrėjo.

Apie tai mūsų išminčiai sakė: „Kas paskiria netinkamą teisėją, tas tarsi pasodina Ašerą Izraelyje.“ Klausėme, kodėl tai laikoma tokiu sunkiu nusižengimu, kad netinkamo teisėjo paskyrimas prilyginamas stabmeldystei. Užuomina čia yra ta, kad dvasinio darbo požiūriu tai iš tiesų yra stabmeldystė, nes šis teisėjas sako žmogui, kad nereikia dirbti dėl Kūrėjo. Todėl ir sakoma: „Tarsi pasodina Ašerą Izraelyje“, nes kiekvienas žmogus turi įgyti „Izraelio“ savybę, tai yra Jašar-El – „tiesiai į Kūrėją“. Tai reiškia, kad „visi tavo veiksmai turi būti dėl Kūrėjo“. Tačiau netinkamas teisėjas sako, kad geriau dirbti dėl savo naudos, ir tai vadinama „stabmeldyste“.

Taip suprasime, ko klausėme apie mūsų išminčių žodžius: „Kiekvienas, kuris priima sprendimą pagal absoliučią tiesą, nusipelno gyvenimo būsimajame pasaulyje.“ Jeigu taip, kodėl mums reikia tiek daug dirbti ir dėti pastangų, kad nusipelnytume gyvenimo būsimajame pasaulyje? Juk yra lengvesnis būdas stengtis priimti sprendimą pagal absoliučią tiesą ir taip nusipelnyti gyvenimo būsimajame pasaulyje. Dvasiniame darbe tai reikia aiškinti taip, kaip jau minėjome - yra „tiesa“ ir yra „absoliuti tiesa“.

„Tiesa“ vadinama tai, kai teisėjas žmogaus širdyje sako jam, kad reikia laikytis Toros ir priesakų, tačiau tam, kad gautų atlygį. Kitaip tariant, Tora ir priesakai, kuriuos žmogus vykdo, yra grindžiami atlygiu ir bausme, siekiant naudos sau. Todėl, viena vertus, tai vadinama „tiesa“. Kaip sako Rambamas: „Todėl, kai mokomi maži vaikai, moterys ir neišsilavinę žmonės, jie mokomi dirbti tik iš baimės ir tam, kad gautų atlygį. O kai jie įgyja daugiau išminties, ši paslaptis jiems atskleidžiama pamažu.“ (Rambamas, Atgailos įstatymai, 10 skyrius.) Tai reiškia, kad „teisėjas priima teisingą sprendimą“.

O „absoliuti tiesa“ reiškia, kad teisėjas sako žmogui, jog reikia dirbti dėl Kūrėjo, o ne dėl savo naudos. Tai vadinama „absoliučia tiesa“, nes pats veiksmas yra teisingas ir ketinimas taip pat yra teisingas. Tai ir vadinama „absoliučia tiesa“.

Tačiau reikia paaiškinti, į ką nurodo sąvoka „absoliuti tiesa“. Ji reiškia tokią tiesą, kurią visi pripažįsta esant tiesa, o ne vien tai, kad kažkas pats teigia, jog tai tiesa. Tai galima suprasti remiantis tuo, kas parašyta veikale Mokymas apie dešimt sfirot (13 dalis), kur aiškinamas septintasis ištaisymas iš trylikos savybių. Jos yra: 1) El – Galingasis. 2) Rachum – Gailestingasis. 3) Chanun – Maloningasis. 4) Erech – Ilgas. 5) Apaim – kartu su Erech reiškia „kantrus“, „lėtas pykti“. 6) Rav Chesed – Gausus gailestingumo. 7) Ve Emet – Ir Tiesa.

Toliau aiškinama, ką reiškia „Ir Tiesa“: „Todėl šis ištaisymas vadinamas „Ir Tiesa“, nes kai apačioje atsiskleidžia du šventieji obuoliai, žemesniesiems atsiskleidžia Jo valdymo tikrumas. Todėl Jo valdymo atskleidimas vadinamas „Ir Tiesa“, nes tai yra Jo valios tikrumas. Juk visi pasauliuose esantys paslėpimai yra skirti tik tam, kad atskleistų šią Jo valdymo tiesą – kad Jo valia yra teikti gėrį savo kūriniams, kaip žinoma. Todėl šis ištaisymas Zeir Anpine vadinamas „Ir Tiesa“.“

Remdamiesi tuo, kas pasakyta, suprasime žodžių „Kiekvienas, kuris priima sprendimą pagal absoliučią tiesą, nusipelno gyvenimo būsimajame pasaulyje“ prasmę. Tai reiškia, kad tuomet visos pasaulio tautos, esančios žmogaus kūne, pamato tiesą, kad jos nusipelno gėrio ir malonumo, glūdinčių Kūrėjo valioje, o Jo valia yra teikti gėrį savo kūriniams. Ir tai vadinama „absoliučia tiesa“.