Ką reiškia darbe: „Kiekvieną dieną jie tau bus kaip nauji“ dvasiniame darbe?
1989 m. 40 straipsnis
Dėl eilutės „Šią dieną Visagalis Kūrėjas, įsako tau vykdyti šiuos įstatymus ir įsakus; laikykis jų ir vykdyk juos visa savo širdimi ir visa savo siela“, mūsų išminčiai paaiškino: „Ir kiekvieną dieną jie tau bus kaip nauji“. Lyg šiandien būtum gavęs juos nuo Sinajaus kalno. „Lyg būtent šiandien tau būtų buvę įsakyta juos vykdyti“.
Ir reikia suprasti, ką mums duoda tai „tarsi šiandien tau būtų buvę įsakyta“ ir kodėl nepakanka tiesiog paprastumo, kaip buvo prie Sinajaus kalno, kai jie gavo Torą, o mes turime prisiimti „tarsi šiandien tau būtų buvę įsakyta“ – ką tai duoda mūsų darbui?
„Ketinimų vartuose“ (Šaar hakavanot) ARI sako taip: „Dėl „Šma“ skaitymo ir maldos, kai meldžiamasi kiekvieną dieną visada tris kartus: vakare, ryte ir dieną, darbo dienomis, šeštadienį ir šventėmis. Žinok, kad yra skirtumas ir didelis skirtumas tarp maldų darbo dienomis, ir maldos šeštadienį, ir jaunaties dieną, ir maldos šventę bei tarp šventėmis dienomis. Maža to, net pačią šventę Pesacho šventės malda nėra lygiavertė Šavuot šventės maldai. Maža to, ir pačiomis darbo dienomis yra didelis skirtumas tarp vienos dienos maldos ir kitos dienos maldos. Ir nėra jokios maldos nuo pasaulio sutvėrimo dienos iki pasaulio pabaigos, kuri būtų panaši į kitą. Ir vienas žmogus nėra panašus į kitą, ir ištaisys vienas tai, ko neištaisys kitas. Ir pagal tai, kad maldos priedermės tikslas – atlikti septynių Edomo Karalių („melachim“), kurie mirė, išsiaiškinimus. Ir kiekvieną dieną, ir kiekvienoje maldoje išsiaiškinama, vyksta naujų kibirkščių išsiaiškinimai“.
Ir tam, kad suprastume, kas yra sudužimas, įvykęs su septyniais Edomo Karaliais (Melachim), kuriuos turime išsiaiškinti per Torą, priesakus ir maldą, turime prisiminti du mums žinomus dalykus:
1. Kūrimo tikslą,
2. Kūrinio ištaisymą.
O kūrimo tikslas – suteikti malonumą savo kūriniams, tai yra, kad kūriniai gautų gėrį ir malonumą. O kūrinio ištaisymas yra tas, kad tą akimirką, kai jie gaus šį gėrį ir malonumą, jie nejaustų gėdos dėl formų skirtumo, esančio tarp gaunančio ir duodančiojo. Ir patarimas čia, kad įvyko ištaisymas, ir kai žmogus gauna dėl savęs, šviesa jau nešviečia. Todėl, kai žmogus yra paniręs į gavimo dėl savęs indus (kelim), virš jo yra paslėpties ir uždangos savybės, ir jis nepajėgus pajusti šventumo svarbos, kadangi šventumas būna būtent toje vietoje, kur jis nori suteikti malonumą savo Kūrėjui.
Tačiau iki to, tai yra visą tą laiką, kol jis dar negavo davimo indų (kelim), o Aukštesnioji šviesa būna tik šiuose induose, žmogus privalo viską priimti tikėjimu, tai yra tikėti Kūrėju, kad Jis valdo pasaulį savybe „geras, darantis gera“. Ir tikėti Kūrėjo didybe, kad „Jis yra didis ir valdo viską“, bei tikėti, kad tai didelė garbė tarnauti didžiam Karaliui. Ir sakyti, kad jis buvo labai pagerbtas, nereiškia, jog jis turi tai pasakyti garsiai, bet žmogus turi pajusti didelį malonumą iš to, kad jis tarnauja didžiam Karaliui. Kitaip tariant, kada žmogus gali pasakyti, kad jis tarnauja didžiam Karaliui? Kai jis jaučia didelį malonumą. O jeigu kol kas jis dar nejaučia malonumo iš to, kad tarnauja Karaliui, tai yra ženklas, jog jis dar nepasiekė pakopos, kad tikėtų, jog tarnauja didžiam Karaliui.
Ir mes turime tikėti tuo, kas parašyta: „Jo Karalystė („malchut“) valdo viską“. Ir pasakė mano tėvas ir mokytojas, kad pasaulyje nėra jokios kitos jėgos, o tik Jis vienas daro ir darys visus veiksmus. O šventumas atgaivina klipot, ir klipot neturi jokios kitos gyvybinės jėgos, išskyrus tą, kurią joms duoda šventumas. Ir todėl pasakyta: „Ir tu atgaivini visus“. O žodžių „Jo Malchut valdo viską“ paaiškinimas yra tas, kad Acilut pasaulio Malchut duoda joms gyvybę, nes kitaip jos negalėtų egzistuoti.
Ir iš čia išeina tai, ką mes mokomės: kad Kūrėjas sutvėrė norą gauti tam, kad jis gautų malonumą, ir jis privalo gauti gėrį bei malonumą, nes kitaip jis neturi teisės egzistuoti pasaulyje. Kitaip tariant, nežiūrint į tai, kad įvyko apribojimas ir paslėptis norui gauti dėl savęs, gėris ir malonumas jo nepasiekia, tačiau tam, kad šis noras egzistuotų,nes jis būtų panaikintas, nebūtų ko taisyti, todėl, kad jis egzistuotų, jis gauna minimalią gyvybinę jėgą, kad išliktų. Ir ši gyvybinė jėga, kurią jie gauna, ateina iš sudužimo jėgos, kadangi šventosios kibirkštys nukrito į klipot tam, kad jos gautų gyvybinę jėgą ir nebūtų panaikintos.
Ir iš to, kas pasakyta, išeina, kad be malonumo gyventi neįmanoma. O visą tą laiką, kol žmogus dar nepriėmė Aukštesniosios Malchut jungo, šis žmogus gauna gyvybinę jėgą tik iš Kūrėjo. Tačiau žmogus neturi tikėjimo Kūrėju, kad galėtų pasakyti, jog Kūrėjas duoda jam gyvybę. Todėl žmogus sako, kad jis turi gyvybę iš gamtos. O mes turime pasakyti, kad tiesa yra ta, jog Kūrėjas paslepia save šiuose įsivilkimuose netikinčiųjų atžvilgiu, tačiau jie tuo netiki, tai yra tuo, kad Kūrėjas paslepia save šio žmogaus atžvilgiu taip, kad šis žmogus negalėtų tikėti, jog Kūrėjas yra duodantysis, o Kūrėjas paslėpė save atskirties įsivilkime. Todėl malonumas iš Kūrėjo ateina žmogui įsivilkęs į įsivilkimą, ir į šiuos įsivilkimus yra įvilktas malonumas.
Ir tai panašu į tai, kaip mes matome, kad yra žmogaus maistas, ir jis sėdi ir valgo valgį, susidedantį iš mėsos, žuvies ir panašiai, ir tuo žmogus mėgaujasi. O tai, kas lieka maisto atliekų pavidalu, jis išmeta į šiukšlių dėžę katėms, kad jos ėstų šias atliekas. Ir nėra abejonės, kad katės mėgaujasi šiomis atliekomis, ir mes matome, kad jos jaučia visišką pasitenkinimą tuo maistu, kurį randa šiukšlėse. Todėl mes matome, kad šunys, gaidžiai ir panašiai – jie visi mėgaujasi maistu. Tačiau yra skirtumas, kad žmogaus malonumas kyla ne iš atliekų, tuo tarpu joms iš tiesų pakanka maisto iš atliekų.
Tą patį galima pasakyti ir apie darbą Kūrėjui. Yra žmonių, kuriems teikia malonumą mėgavimasis atliekomis, tai yra klipot, kurias šventumas jiems suteikia kaip ploną žvakelę. Ir iš to jie jaučia visišką pasitenkinimą. Tačiau yra žmonių, kurių gaunamas malonumas – nors ir toks pats, kaip ir visos visuomenės, esančios šventumo atliekų pavidale – vis dėlto šis maistas jų netenkina, nes jie turi vidinį išsilaisvinimą. Tai yra, jie jaučia, kad nebuvo verta gimti ir gauti malonumą iš atliekų.
Tai yra, jie jaučia, kad negali būti taip, jog tas pats maistas, kuris duodamas gyvūnams – žvėrims, paukščiams ir panašiai – būtų maistas ir žmonėms, turintiems kalbančiojo lygmenį, kad žmogus būtų panašus į gyvūnus. Tai yra, kad tuo, kuo maitinasi gyvūnas, maitintųsi ir žmogus. Ir šis pojūtis neduoda jiems ramybės. Todėl jie pradeda ieškoti kitos maitinimosi vietos, kad galėtų pasakyti, jog dėl to buvo verta gimti ir mėgautis gyvenimu. Ir tai atveda juos prie to, kad jie pradeda ieškoti dvasingumo. Tai atveda juos prie to, kad jie prisiima Aukštesniosios Malchut jungą ir Toros ir priesakų jungą. Tačiau ir čia, tai yra po to, kai jie prisiėmė Toros ir priesakų jungą, tarp jų yra tokių, kurie randa pasitenkinimą „lo lišma“ pavidalu, kaip sako Rambamas, kad iš pradžių jie mokomi užsiimti Tora ir priesakais dėl atlygio gavimo. Ir taip turi būti, kad jie nekeistų savo darbo tvarkos, o „kol nepadaugės jų žinojimas ir jie neprisipildys didesne išmintimi, ši paslaptis jiems atveriama labai palaipsniui“.
Ir kyla klausimas, iš kur mes žinome, kad jie yra būsenoje, kol „nepadaugės jų žinojimas“? Atsakymas, kaip pasakyta aukščiau, yra tas, kad jis gauna vidinį pabudimą ir jaučia, jog neįmanoma pasakyti, kad tai yra tai, apie ką pasakyta: „Lygiai tai bus jūsų išmintis („chochma“) ir supratimas („bina“) tautų akyse“. Ir tada mes matome, kad jo žinojimas jau padaugėjo, ir pas jį tai jau yra taip, kaip pasakė Rambamas: „Kol nepadaugės jų žinojimas ir jie neprisipildys didesne išmintimi, ši paslaptis jiems atveriama labai palaipsniui“. Ir jie nebus pripildyti didesnės išminties – tai yra, jis tampa išmintingas, t. y. pradėjo jausti, kad taip pat yra ir vidinė Toros bei priesakų dalis.
Tada „atveria jam šią paslaptį“, tai yra kad reikia dirbti taip pat ir ties ketinimu, kas reiškia, jog žmogus turi stengtis, kad visi jo veiksmai būtų dėl davimo. Ir tada žmogus ateina į susijungimą su Kūrėju. Ir tada žmogus pelno gėrį bei malonumą, glūdintį kūrimo tiksle, ir tada žmogus maitinasi maistu, kuris tinka žmogaus maistui, o nepriklauso atliekų savybei, kurias šventumas meta į klipot, kad jos turėtų kuo maitintis.
Bet tai „tik plona žvakelė“ jų egzistavimui, tai yra kad jos neišnyktų iš pasaulio. Nes jeigu noras gauti išnyktų iš pasaulio, nebūtų ko taisyti. Ir, kaip mes mokomės, pagrindinis kūrinys yra noras gauti, ir tai yra visa kūrimo medžiaga, tačiau, kaip pasakyta aukščiau, egzistuoja „kūrimo ištaisymo“ sąvoka. Kitais žodžiais tariant, kūrinys vadinamas noru gauti, ir ši savybė buvo sukurta kūrimo tikslo jėga, tai yra noras suteikti malonumą savo kūriniams sukūrė kaip kažką iš nieko norą gauti.
O kūrimo ištaisymas yra tas, kad jam suteikiamas ketinimas dėl davimo, ir tada žmogus geba gauti gėrį bei malonumą. Ir tada, dėka to, kad mes nusipelnėme susiliejimo, tai yra formos panašumo, mes ateiname į pakopą „nes tai yra jūsų išmintis („chochma“) ir įžvalgumas („bina“) tautų akyse“. Tai yra, tik tada, kai mes išeiname iš tautų valdžios, kas vadinama „daugelio valdžia“, ir ateiname į Vienintelio valdžią, kai žmogus neturi nieko kito, išskyrus Kūrėjo valdžią, tada mes pelnome chochmos ir binos šviesas.
Tačiau nors žmogus jau gavo vidinį budinimą, tai yra nori dirbti dėl davimo, o ne tiesiog atlikdamas veiksmus dėl atlygio gavimo, ir protas verčia mąstyti, kad žmogus turi eiti pirmyn ir kiekvieną dieną būti stipresnis nei vakar. Tačiau iš esmės čia prasideda nauja tvarka, kuri yra visiškai priešinga protui. Tai yra čia prasideda pakilimų ir nuopolių tvarka. Ir kartais žmogus sako, kad praėjusios dienos buvo geresnės nei šios.
Ir per vieną dieną gali būti keletas pakilimų bei nuopolių, arba per vieną savaitę keletas pakilimų bei nuopolių, iki tiek, kad dažnai žmogus puola į neviltį ir sako, jog nematąs, kad kada nors atsirastų tokia realybė, jog jis galėtų išeiti iš blogio valdžios. Ir jis privalo paklusti norui gauti. Ir kadangi pagrindinis darbas Toroje bei priesakuose jau pasiekė suvokimą, jog tai nėra taip svarbu, nes pagrindinė Toros ir priesakų vykdymo svarba turi būti dėl Dangaus. Tai yra, iš to, kad jis ateina į suvokimą, jog svarbiausia – dirbti dėl Dangaus, šis žinojimas atvedė jį prie to, kad jis gavo trūkumo savybę, tai yra, nereikia dirbti veiksmo savybėje be ketinimo.
Ir nors jis žino iš to, ką pasakė mūsų išminčiai, kad „visada žmogus privalo mokytis „lo lišma“, kadangi iš „lo lišma“ ateinama į „lišma““, tada blogis žmoguje duoda jam suprasti, jog tai tiesa, kad tai svarbu, nes iš lo lišma ateinama į lišma. „Tuo tarpu tu, – sako jam blogis žmoguje, – ar gi tu nematai, kad negebi ateiti į lišma, ir tai tu matai pats.“
Kitaip tariant, prieš tai jame slypintis blogis leido jam suprasti, kad jis turėtų prarasti viltį kada nors pasiekti tokį lygį, kuriame galėtų dirbti Kūrėjui. O kai jis sukelia jam nevilties minčių, jis sako: „Dabar, kai tu jau supratai, kas svarbiausia – dėl Dangaus, savaime suprantama, supranti, kad darbe ne dėl Dangaus nėra jokios vertės.“ Todėl jis leidžia suprasti, kad nereikia dėti tiek daug pastangų atliekant visus šiuos veiksmus, nes tu jau žinai, kad lo lišma nėra tokia svarbi. Todėl gali sau šiek tiek atsipalaiduoti Toroje, maldoje ir taip toliau.
Išeina, kad kritimo metu žmogus rieda žemyn ir eina paskui tai, ką jam leidžia suprasti jo protas. Ir žmogus, būdamas kritimo būsenoje, su visu savo žemumu, dar ir didžiuojasi sakydamas: „Šie žmonės, kuriuos matau itin tiksliai laikosi Toros ir priesakų – nepaisant to, aš matau, kad jie nedaro nieko dėl Dangaus, ir aš negaliu būti toks kaip jie.“
Į tai jis pats sau atsako iš puikybės. Jis sako: jie dar nepasiekė tokio svarbaus suvokimo, kad svarbiausia viską daryti Kūrėjo naudai. O aš esu aukštesnėje pakopoje už juos ir žinau, kad svarbiausia – dėl Kūrėjo. Todėl vien tik veiksmų vykdyme be ketinimo dėl Kūrėjo nematau tokios naudos, dėl kurios būtų verta dėti jėgas ir kruopščiai juos atlikti. Tai vadinama „nusižengimas traukia nusižengimą“, tai yra nusivylimo nuodėmė veda jį prie to, kad jis menkintų darbą lo lišma. O po to, kai jis sumenkino darbą lo lišma, tai veda jį prie to, kad jis pasiekia puikybės, išdidumo lygį, tai yra laiko save išrinktuoju iš tautos, manydamas, kad supranta daugiau nei kiti žmonės, kurie nesupranta tiesos taip, kaip supranta jis.
Ir jeigu žmogus bet kokiu atveju nebėga iš mūšio lauko, tai yra viešai neatskleidžia savo nuodėmių, praeina šiek tiek laiko, kol iš aukščiau jo pasigailima ir jam suteikiamas dar koks nors pabudimas, bei jis vėl patiria pakilimą. Ir tuomet vėl pas jį ateina blogis, kad su juo ginčytųsi. Ir vėl kartojasi ta pati tvarka. O patarimas čia – nebėgti nuo veiksmų, prie kurių jis įprato, o priešingai, dar labiau juos dauginti.
Tai jis gali daryti tik virš žinojimo. Ir žmogus privalo tikėti, kad šiame darbe, kurį jis atlieka nuopolio metu, pridėdamas išorinius veiksmus prie pagrindo virš žinojimo, – tuo jis žengia didelius žingsnius, kad pasiektų tikslą, kuris vadinamas „susiliejimu su Kūrėju“. Ir apie šią akimirką mano tėvas ir mokytojas pasakė, kad tai yra tai, apie ką pasakyta: „tiesūs Kūrėjo keliai, teisuoliai jais eis, o nusidėjėliai ant jų suklups“.
Ir šioje nuopolio būsenoje, jeigu jis gali pridėti veiksmų virš žinojimo pagrindu, kadangi jo žinojimas rodo jam, kaip pasakyta aukščiau, tvarką, kad „nusižengimas traukia nusižengimą“, ir jis sustiprėja virš proto, tuomet jis priartina savo darbo laiką ir gali pasiekti tikslą pačiu artimiausiu metu.
Todėl žmogus pakilimo metu privalo sutvarkyti veiksmus ir ketinimus. Kitaip tariant, kai jis jaučia, kad svarbiausia – ketinimas, jis turi galvoti, kad ir veiksmas yra labai svarbus dalykas, kadangi žmogus vykdo Karaliaus priesaką, ir mes negalim suvokti, kiek veiksmas yra svarbus Kūrėjui. Kaip sakė mano tėvas ir mokytojas, kad kiek mes galime įvertinti lišma būsenos svarbą, dar daug svarbesnė Kūrėjui yra lo lišma būsena, o lišma svarbos mes įvertinti nesugebame. Todėl pakilimo metu žmogus turi atsiminti, kad nereikia nepaisyti veiksmų, kuriuos jis atlieka.
Tačiau kartu su tuo žmogus turi stengtis visus savo veiksmus daryti taip, kad jie visi būtų dėl Dangaus. Ir egzistuoja taisyklė, kad visa, prie ko žmogus įprato, jam jau tampa tarsi tradicija, tai yra jis neprivalo žinoti, kam skirtas šis veiksmas, ir tai vadinama „patvirtintu žmonių priesaku“. Tai reiškia, kad jis prie jo įprato.
O kadangi Tora ir priesakai buvo duoti tam, kad „jais išgrynintų kūrinius“, išeina, kad vykdydamas priesakus jis turi kurti ketinimą, jog šis veiksmas atvestų jį į susiliejimo su Kūrėju būseną. Išeina, kad žmogus turi žinoti, ko jis nori iš šio veiksmo.
Todėl, jeigu žmogus atlieka veiksmus iš įpročio, jam nereikia jokio atlygio. Išeina, kad, iš vienos pusės, Toros ir priesakų vykdymas iš įpročio irgi yra aukštas dalykas, kaip žinoma iš išminčių žodžių: „gerą mintį Kūrėjas prijungia prie veiksmo“. Tai yra, kai žmogus nusipelno geros minties, t. y. jau nusipelnė to, kad gali nukreipti visus savo veiksmus davimui, tuomet prie visų jo atliktų veiksmų, kurie dar nebuvo su ketinimu dėl Dangaus, Kūrėjas prijungia ketinimus iš visų iki tol buvusių veiksmų, ir jie visi įeina į šventumą. Išeina, kad kuo daugiau jis turi gerų darbų, tuo vėliau virš jų sklando mintis dėl Dangaus.
Iš to, kas pasakyta, suprasime, kodėl mūsų išminčiai pasakė: „Ir kiekvieną dieną jie bus tau kaip nauji“. Tarsi būtum gavęs juos šiandien nuo Sinajaus kalno. „Tarsi būtent šiandien tau būtų liepta juos vykdyti“. Čia yra du supratimai:
1. Kaip tuomet jie buvo pasirengę gauti Torą, taip pat kiekvieną dieną žmogui reikia pasirengimo gauti Torą ir priesakus, ir šio pasirengimo dėka galima pasiekti jų suvokimą. Tuo tarpu, kai žmogus tai daro be pasirengimo, o iš įpročio, per tai žmogus nenusipelno kūrimo tikslo. Nors ir tai taip pat yra didelis dalykas, tačiau užuot per tai galėjęs įžengti į lygį „Pažink savo tėvo Kūrėją“, kas neabejotinai veda tiesiai į tikslą, todėl išminčiai ir pasakė: „Tebūna jie tavo akyse kaip nauji“, nes šio dalyko dėka jis nusipelnys susiliejimo su Kūrėju.
2. O jeigu jos nebus „jo akyse kaip naujos“, o bus jam kaip „išmoktas žmonių priesakas“, tai yra iš įpročio jis jau nebegali vykdyti Toros ir priesakų būsenoje virš žinojimo, kadangi dėl to, jog jis dirba virš žinojimo, vėliau jis tampa galintis nusipelnyti šventumo žinojimo. Išeina, kad kai jis dirba iš įpročio, tai yra jaučia, kad turi vykdyti Torą ir priesakus kaip tradiciją, ir priimta taip organizuoti, dėlioti savo dienos tvarkaraštį, išeina, jog jis neturi galimybės judėti pirmyn. Todėl [išminčiai] pasakė: „Kiekvieną dieną jie bus kaip nauji“. Nes to dėka žmogus pasiekia tai, kad nusipelno kūrimo tikslo, kurį sudaro tai, kad kūriniai nusipelnytų gauti gėrį ir palaimą.
Remiantis tuo, kas parašyta knygoje „Šaar Kavanot“, „kiekvieną dieną jie bus tavo akyse kaip nauji“ reiškia „nes tokia yra tiesa“. Tai yra kiekvieną dieną žmogus ištaiso naujas savybes iš tų, kurios nukrito sudužus kelim, kaip išaiškinama knygoje. Išeina, kad žmogus nekartoja to, ką gavo priimdamas Torą ant Sinajaus kalno, tie patys dalykai nesikartoja, o dėl Toros, kurią jis gavo ant Sinajaus kalno, dėka šios Toros jis privalo kiekvieną dieną ištaisyti naujas savybes. Išeina, kad jis yra būsenoje „šiandien tau buvo liepta“. Tai yra kiekvieną dieną yra ką ištaisyti padedant Torai – kitas savybes.
Ir iš čia plaukia, kad žmogus turi valgyti kiekvieną dieną, neužtenka to, jog jis pavalgė kartą per metus, kad jam to užtektų bent metams. O remiantis didžiojo ARI žodžiais, kiekvieno valgymo metu išaiškinamos naujos savybės iš sudužimo, nors ne kiekvienas tai jaučia. Tačiau tai data visam Izraeliui bendrai, o visos dalys, esančios visumoje, turi pasiekti šį lygį, kaip pasakyta: „Nes visi pažins Mane nuo mažiausio iki didžiausio“.