Kas yra nesėkmė dvasiniame darbe?

1990 m. 2 straipsnis

Parašyta (Hošėjas 14): „Sugrįžk, Izraeli, iki savo Visagalio Kūrėjo, nes suklupai dėl savo nuodėmės.“ Radakas aiškina žodžius „nes suklupai dėl savo nuodėmės“ taip: tu matai, kad suklupai dėl savo nuodėmės, nes niekas negali pakelti tavęs iš tavo suklupimo, išskyrus tavo sugrįžimą pas Jį. O žodis „iki“ čia reiškia „pas“. Ir mūsų išminčiai pasakė: „Didis yra sugrįžimas, pasiekiantis net Šlovės sostą“, kaip pasakyta: „iki tavo Visagalio Kūrėjo“.

Reikia suprasti, ką reiškia: „nes suklupai dėl savo nuodėmės“. Iš to skamba taip, tarsi žmogus kažką darė ir patyrė nesėkmę, tai yra iš anksto kažko nepamatė ir dėl to apsiriko. Tačiau jeigu žmogus daro nuodėmes, kokia čia nesėkmė? Juk nuo pat pradžių jis eina daryti netinkamo dalyko, nes pažeidžia tai, ką daryti uždrausta.

Juk „nesėkmė“ reiškia, kad žmogus nėra visiškai kaltas dėl to, kas įvyko, o tiesiog suklupo. Taip pat reikia suprasti posakį „iki tavo Visagalio Kūrėjo“, kur vartojama vienaskaita „tavo Kūrėjo“. Ir taip pat reikia suprasti, ką reiškia „iki Šlovės sosto“.

Žodžius „nes suklupai dėl savo nuodėmės“ galima paaiškinti kaip nuorodą į pirmąją nuodėmę - Adamo nuodėmę su Pažinimo medžiu. Ten ir buvo apsirikimas bei nesėkmė: jis paklausė gyvatės patarimo. Kūrėjas jam pasakė nevalgyti nuo Pažinimo medžio, o jis paklausė gyvatės, kuri jam patarė, kad jeigu jis veiks su ketinimu duoti, tada jam bus galima nuo jo valgyti.

Gyvatė sakė, kad Kūrėjas įsakė nevalgyti nuo Pažinimo medžio todėl, kad tokioje būsenoje, kurioje žmogus dabar yra, jis dar nepasirengęs nuo jo valgyti. Tačiau jeigu jis tinkamai paruoš ir ištaisys savo veiksmus, tai, žinoma, tokiu atveju Kūrėjas jam nedraudė valgyti nuo Pažinimo medžio.

Vadinasi, Adamo Rišono atveju čia įvyko apsirikimas ir nesėkmė. Kitaip tariant, jis nesiruošė atlikti veiksmo prieš Kūrėjo valią. Priešingai, sekdamas gyvatės patarimu, jis manė dabar atliksiąs didelį ištaisymą. Gyvatė jam aiškino priešingai, kad šis jo veiksmas Kūrėjui suteiks malonumą. (Žr. „Panim Masbirot“ įvadą, kuriame aiškinama Pažinimo medžio nuodėmė.)

Būtent tai ir buvo Adamo Rišono nesėkmė - jis paklausė gyvatės patarimo, kuri jam sakė, kad šis darbas, valgymas nuo Pažinimo medžio, bus laikomas priesaku, o ne nusižengimu. Tačiau galiausiai jis pamatė, kad nusidėjo, kaip parašyta: „Ir atsivėrė jų abiejų akys, ir jie suprato esą nuogi.“

Raši aiškina: „Ir jie suprato esą nuogi.“ Juk net aklas žmogus žino, kada jis yra nuogas. Tad ką reiškia „jie suprato esą nuogi“? Jie turėjo vieną priesaką ir jo neteko. Žodis „apsinuogino“ reiškia, kad liko nuogi, atidengti, be apdaro.

Tai reiškia, kad Adamas pamatė, jog nereikėjo klausyti gyvatės argumentų, nors gyvatė jam davė suprasti, kad visa, ką ji jam kalba, yra Kūrėjo labui, o ne jo paties. Ji sakė, kad jeigu jis pasiruoš apsivalyti ir nukreips savo ketinimą Kūrėjo labui, tuomet Kūrėjo draudimas jam nebegalios, kaip minėta anksčiau („Panim Masbirot“ įvade, 17 punkte).

Taip galima paaiškinti ir mūsų išminčių žodžius (Sanhedrinas 38): „Adamas Rišonas buvo eretikas.“ Raši aiškina: „Jis linko į stabmeldystę.“ Reikia suprasti, kaip galima taip pasakyti apie Adamą Rišoną, kuris kalbėjosi su Kūrėju. Kaip apie jį galima sakyti, kad jis buvo eretikas?

Tačiau mes mokomės, kad tikėjimu vadinama būsena, kai žmogus tiki aukščiau žinojimo. Tiesa, pats Adamas išgirdo iš Kūrėjo, kad negalima valgyti nuo Pažinimo medžio, todėl čia tarsi netinka kalbėti apie būtinybę tikėti Kūrėjo įsakymu.

Tačiau prasmė tokia: kai pas Adamą atėjo gyvatė ir, remdamasi protu, paaiškino jam, ką reiškė Kūrėjo žodžiai „nevalgyti“, Adamas Rišonas turėjo jai atsakyti: „Nors, žvelgiant protu, tu esi teisi. Jeigu aš valgysiu nuo Pažinimo medžio su ketinimu duoti, kaip minėta, tuomet šis valgymas suteiks Kūrėjui malonumą. Ir aš matau, kad pagal protą tu esi šimtu procentų teisi. Vis dėlto aš einu aukščiau žinojimo. Aš noriu vykdyti Kūrėjo įsakymą be jokio proto ir žinojimo, nes tai, ką pridedame prie tikėjimo, jau vadinama polinkiu į stabmeldystę.“

Tačiau Adamas Rišonas pridėjo savo protą prie to, ką jam įsakė Kūrėjas. Apie tai ir pasakyta, kad Adamas Rišonas buvo eretikas. Dėl šios nuodėmės mūsų dvasiniame darbe atsirado paslėptis, todėl mums sunku atsitraukti nuo meilės sau. Ir dėl to mums sunku tikėti Kūrėjo valdymu kaip Gero ir darančio gera, kad turėtume jėgų šlovinti Jį ir dėkoti Jam už viską, ką žmogus jaučia, priimdamas tai kaip vien tik gėrį.

Šis tikėjimo trūkumas Kūrėjo valdymu, kad Jis valdo Savo pasaulį kaip Geras ir darantis gera, mus labai nutolina nuo Kūrėjo. Juk žmogus gali tarnauti ir atlikti veiksmus net viršydamas savo jėgas, jeigu jaučia, kam jis dirba. Tačiau kol žmogus tebėra meilėje sau, jis negali taip, kaip reikia, pajusti Kūrėjo buvimo, kad jo tikėjimas būtų pastovus.

Kaip parašyta „Knygos Zohar įvade“: „Kai žmogus jaučia blogį, tuo pačiu mastu jame viešpatauja netikėjimas.“ Kitaip tariant, žmogus negali turėti tikėjimo, kol neturi formos sutapimo. Nes yra dėsnis: kūrinys negali atvirai gauti blogio iš Kūrėjo. Juk tai, neduok Dieve, būtų Kūrėjo garbės trūkumas, jeigu kūrinys suvoktų Jį kaip darantį blogį, nes tai neatitinka Tobulojo veikimo.

Taip galima paaiškinti ir tai, kad Adamas buvo išvarytas iš Rojaus sodo į paslėptį ir nematymą. Dėl to visoms po jo atėjusioms kartoms teko didžiulis darbas - tikėti, kad pasaulyje yra Valdantysis ir kad Jis valdo pasaulį kaip Geras ir darantis gera.

Kai žmogus neturi tokio tikėjimo, tai tampa visų jo daromų nuodėmių priežastimi. Dėl pirmosios Adamo Rišono nuodėmės žmoguje įsitvirtino meilė sau, todėl jis negali prisiimti tikėjimo jungo, kaip paaiškinta anksčiau.

Vadinasi, viskas kyla iš pirmosios nesėkmės, kai Adamas Rišonas nukrito į meilę sau. Dėl to ir visos po jo atėjusios kartos turi dirbti su paprastu tikėjimu. Juk kol žmogus yra meilėje sau, jam galioja apribojimas [cimcumas] ir paslėptis, todėl Aukštesnioji Šviesa negali jam šviesti. Dėl to žmogus gali tikėti Kūrėju tik aukščiau žinojimo, nes noras gauti sukelia jame netikėjimą.

Vadinasi, Adamo Rišono nesėkmė, susijusi su Pažinimo medžio nuodėme, lėmė tai, kad mums trūksta tikėjimo, o iš to kyla visos nuodėmės. Todėl nėra kito patarimo, kaip tik nusipelnyti tikėjimo savybės, kad žmogus asmeniškai pajustų Kūrėją. Kad jam nereikėtų remtis bendruoju tikėjimu, bendru Izraelio tikėjimu, bet kad žmogus atliktų sugrįžimą tokiu mastu, jog būtų „iki tavo Visagalio Kūrėjo“. Tai reiškia, kad jis asmeniškai pajustų, jog Kūrėjas yra jo Visagalis Kūrėjas. Tuomet būtų ištaisytas Pažinimo medžio nuodėmės trūkumas.

Taip galima paaiškinti žodžius „iki tavo Visagalio Kūrėjo“. Kadangi nesėkmė įvyko dėl to, kad Adamas paklausė gyvatės patarimo, kuri protu aiškino jam Kūrėjo ketinimą, žmogus turi atlikti sugrįžimą tol, kol asmeniškai nusipelno būsenos „iki tavo Visagalio Kūrėjo“, ir nebeseka paskui nieką kitą.

Tai reiškia, kad jis neturi tiesiog sekti bendruomene, žiūrėdamas, kokie turėtų būti darbo ketinimai ir kokia jo forma. Kitaip tariant, jis neturi apsiriboti tuo, kokio tikslo siekia žmogus bendrame lygmenyje. Jis pats turi atlikti sugrįžimą, kol asmeniškai nusipelno, kad Kūrėjas bus tavo Visagalis.

Kaip parašyta „Įvade į TES“, 54 punkte: „Tačiau kai Kūrėjas mato, kad žmogus užbaigė jam skirtą pastangų ir stiprėjimo Kūrėjo tikėjime matą, tuomet Kūrėjas jam padeda, ir žmogus nusipelno suvokti atvirą valdymą, tai yra Veido atskleidimą. Tuomet jis nusipelno visiško sugrįžimo, kurio prasmė ta, kad jis vėl visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis susilieja su Kūrėju, kaip natūraliai kyla iš atviro valdymo suvokimo.“

Ir tai atitinka pasakymą: „Kas yra sugrįžimas? Kol Tas, kuris žino paslaptis, paliudys apie jį, kad jis daugiau nebegrįš prie savo kvailystės.“ Kitaip tariant, kada žmogus gali būti tikras, kad nusipelnė visiško sugrįžimo? Kai apie jį paliudys Tas, Kuris žino paslaptis. Tai reiškia, kad jis nusipelno Veido atskleidimo. Tuomet Kūrėjo išgelbėjimas liudija apie jį, kad jis daugiau nebegrįš prie savo kvailystės.

Iš to galima paaiškinti, ką reiškia „iki tavo Visagalio Kūrėjo“. Žmogus turi atlikti sugrįžimą, tai yra daryti viską, ką jis pajėgia, kol Kūrėjas jam padės ir jis nusipelnys suvokti atvirą valdymą - Veido atskleidimą. Tuomet tai vadinama „iki tavo Visagalio Kūrėjo“. Tai reiškia, kad žmogus asmeniškai pasiekė Kūrėjo Veido atskleidimą. Tai vadinama „Visagalis tavo Kūrėjas“ - jis to nusipelnė asmeniškai.

Dabar paaiškinsime mūsų išminčių žodžius: „Didis yra sugrįžimas, pasiekiantis net Šlovės sostą“ (Joma 86).

Žinoma, kad neįmanoma nieko ištaisyti, jeigu nematome sugadinimo. Todėl neįmanoma atlikti sugrįžimo, jeigu žmogus nemato nuodėmės. Kitaip tariant, negalima ištaisyti blogio, jeigu nematome jo tikrojo pavidalo.

Kaip ir materialiame pasaulyje: jeigu nežinome tikro daikto svorio, negalime jo pakelti. Todėl, kol žmogus nemato tikrojo jame esančio blogio masto, jis negali paprašyti visapusiškos pagalbos, kad galėtų šį blogį įveikti. Juk žinoma: „Žmogaus blogio pradas kiekvieną dieną stiprėja prieš jį, ir jeigu Kūrėjas jam nepadėtų, žmogus pats jo neįveiktų.“ Todėl, jeigu žmogus nemato savo blogio masto, jo malda negali būti pilna.

Pavyzdžiui, žmogus prašo Kūrėjo padėti jam įveikti šiek tiek blogio, tikėdamasis, kad taip nusipelnys sugrįžimo. Tokiu atveju pagalba, ateinanti iš Aukščiau, skirta pašalinti tik nedidelę blogio dalį, o ne visą jame esantį blogį.

Tai panašu į žmogų, kuris ateina pas gydytoją ir sako, kad karščiuoja, todėl prašo tabletės temperatūrai numušti. Gydytojas klausia: „Kokia tavo temperatūra?“ Žmogus atsako: „38 laipsniai.“ Gydytojas duoda jam tabletę, tačiau ji nepadeda. Tuomet gydytojas sako: „Matyt, tavo temperatūra yra aukštesnė.“ Ką daro gydytojas? Pats išmatuoja temperatūrą ir pamato, kad ji viršija 40 laipsnių. Tuomet jis skiria vaistus, tinkamus žmogui, kurio temperatūra yra 40 laipsnių.

Palyginimo prasmė tokia: žmogus turi pateikti maldą, kuri yra Kli išgelbėjimui gauti. Tačiau jeigu jis meldžiasi ne dėl tikrojo jame esančio blogio, o mano, kad jame yra tik šiek tiek blogio, tuomet jo malda pritraukia pagalbą iš Aukščiau tik tokiam žmogui, kuriame yra nedaug blogio.

Todėl, kai žmogus pradeda eiti tiesos keliu ir prašo Kūrėjo pagalbos, Kūrėjas kiekvieną kartą parodo jam dar šiek tiek jame esančio blogio. Žmogus ima galvoti, kad kuo labiau jis stiprėja Toroje ir priesakuose, tuo blogesnis tampa, palyginti su tuo, koks buvo prieš pradėdamas tikrąjį darbą.

Tuomet jis ima gailėtis to, ką pradėjo. Kitaip tariant, jis gailisi, kad apskritai įžengė į šį darbą. Juk pradėdamas šį darbą jis ketino per jį labiau priartėti prie Kūrėjo, o dabar mato priešingai - jis eina atgal, o ne pirmyn.

Tačiau žmogus turi tikėti, kad jis iš tiesų juda pirmyn dvasiniame darbe. O tai, kad kiekvieną kartą jis mato save vis blogesnį, galima suprasti pagal ankstesnį palyginimą: dabar jo temperatūrą matuoja gydytojas, o ne pats ligonis.

Taip ir Kūrėjas matuoja jo temperatūrą. Kitaip tariant, Kūrėjas kiekvieną kartą parodo žmogui, kaip giliai jis paniręs į blogį, iki tokio laipsnio, kad žmogus net negali patikėti, jog tokia būsena apskritai įmanoma. Žmogus nesupranta, kaip gali būti, kad pradėjęs dėti vis daugiau pastangų Toroje ir priesakuose jis turėtų matyti, jog kiekvieną dieną tampa geresnis, tačiau tikrovėje jaučia, kad jo būsena darosi vis blogesnė. Atsakymas toks: kai žmogus pradeda eiti tiesos keliu, pagal tai, kiek jis stiprėja dvasiniame darbe, jam atskleidžiamas blogis, kad jis turėtų dėl ko iš tikrųjų prašyti Kūrėjo pagalbos. Tuomet žmogus pamato, kad jeigu Kūrėjas jam nepadės, jis neturi jokios galimybės savo jėgomis ištrūkti iš blogio valdžios, nes blogis kiekvieną dieną vis labiau stiprina savo valdžią.

Visa tai vyksta tam, kad žmoguje atsirastų vieta ir tikras poreikis Kūrėjo išgelbėjimui. Būtent tuomet jis įgyja norą ir poreikį Kūrėjo pagalbai. Kaip parašyta „Įvade į TES“, 138 punkte: „Paslėptis yra atskleidimo priežastis. Po savo ištaisymo, atskleidimo metu, paslėptis tampa atskleidimu, kaip dagtis, prie kurios laikosi šviesa. Ir kuo didesnė buvo paslėptis, tuo didesnė Šviesa, ją ištaisius, atsiskleidžia ir joje įsitvirtina.“ Taip galima paaiškinti posakį: „Didis yra sugrįžimas, pasiekiantis net Šlovės sostą.“

Baal Sulamas aiškino, kad žodį „sostas“ [kisė (כסא)] galima suprasti dvejopai:

1. Kaip susijusį su žodžiu [kisuj (כיסוי)] – „uždengimas“, „paslėpimas“, tai, kas uždengia.

2. Kaip sostą [kisė] ant kurio dera sėdėti Karaliui.

Vadinasi, kai žmogus pasiekia blogio pažinimą ir pamato, kaip stipriai yra nutolęs - tiek protu, tiek širdimi, kai viskas jam uždaryta ir paslėpta ir jis nemato jokio kelio, kuriuo galėtų nusipelnyti susiliejimo su Kūrėju, ir ši būsena vadinama „sostu, kuris uždengia“, tai yra paslėptimi.

Ši pakopa vadinama Kli ir tikru poreikiu Kūrėjo išgelbėjimui. Ir būtent ant šio „sosto“ vėliau atsiskleidžia Kūrėjo pagalba, pagal principą: „Ateinančiam apsivalyti - padedama.“

Vadinasi, tas pats „sostas“, kuris anksčiau buvo toks žemas, kai žmogus jautė savo menkumą ir pažeminimą, vėliau nusipelno, kad ant jo apsigyventų Karaliaus Šlovė. Taigi tas pats menkumo pojūtis tampa Šlovės sostu. Taip galima paaiškinti žodžius: „Didis yra sugrįžimas, pasiekiantis net Šlovės sostą.“

Kada žmogus žino, kad jau atliko sugrįžimą? Ženklas yra toks: tai, kas anksčiau buvo sostas–paslėptis, dabar nusipelno Šviesos atskleidimo. Ir taip tęsiasi tol, kol visiškai atsiskleidžia Šlovės Karalius, sėdintis soste.