Ką dvasiniame darbe reiškia „tas, kuris neturi sūnų“?

35 straipsnis (1989)

Mūsų išminčiai pasakė (traktate „Nedarim“, 64): „Kiekvienas žmogus, kuris neturi sūnų, laikomas mirusiu.“

Šventajame Zohare („Pinchas“, 32 p., komentare „Sulam“, 92 punktas) parašyta: „Kaip žmogus, neturintis sūnų, vadinamas nevaisingu, o jo žmona vadinama nevaisinga, taip ir Tora be priesakų vadinama nevaisinga Tora. Todėl mokėmės: svarbiausia yra ne mokymasis, o veiksmas.“ Šventajame Zohare (91 punkte) taip pat sakoma: „Tora vadinama medžiu, kaip parašyta: ‘Ji – gyvybės medis tiems, kurie jos laikosi.’ Žmogus taip pat yra medis, kaip parašyta: ‘Žmogus – lauko medis.’ O Toros priesakai panašūs į vaisius.“ Kadangi ir Tora, ir žmogus vadinami „medžiu“, todėl, kaip vaisių neduodantis medis yra panašus į nevaisingą, kuris nieko nepagimdo, taip ir žmogus bei Tora vadinami nevaisingais, jeigu jie neturi sūnų.

Reikia suprasti: kad žmogus ir medis, kurie nieko nepagimdo, vadinami „nevaisingais“, dar galima suprasti. Tačiau kodėl, kai žmogus mokosi Toros, bet nevykdo jos priesakų, pati Tora vadinama „nevaisinga“? Kuo kalta Tora, jeigu žmogus nenori vykdyti joje esančių priesakų? Apie tai pateikiami mūsų išminčių žodžiai: „Didis yra mokymasis, nes jis veda prie veiksmo.“ Iš to matyti, kad Tora turi atvesti prie veiksmo, o jeigu neatveda, atrodo, tarsi dėl to būtų kalta pati Tora. Todėl atrodo, kad trūkumas priskiriamas ne žmogui, bet Torai. Ar tai įmanoma?

Kad suprastume tai, pirmiausia turime suprasti visą Toros ir priesakų esmę, kuriuos Kūrėjas mums davė ir už kuriuos mes Jį laiminame, sakydami: „Kuris išsirinko mus iš visų tautų ir davė mums savo Torą.“ Torą taip pat galime suprasti dviem aspektais, kaip parašyta Šventajame Zohare („Zoharo knygos įvadas“, „Marot HaSulam“, 242 p.): „Toros priesakai Zoharo kalba vadinami Pikudim – ‘įsakymais’ arba ‘indėliais’, tačiau taip pat vadinami 613 Eitin – ‘patarimų’. Skirtumas tarp jų yra toks: kiekviename dalyke yra priekinė ir užpakalinė pusės. Pasiruošimas dalykui vadinamas užpakaline puse, o paties dalyko pasiekimas vadinamas priekine puse. Taip pat Toroje ir priesakuose yra aspektas ‘padarysime’ ir aspektas ‘išgirsime’. Kai Tora ir priesakai vykdomi kaip ‘vykdantys Jo žodį’, dar prieš nusipelnant išgirsti, priesakai vadinami 613 Eitin – patarimų, ir tai yra užpakalinės pusės aspektas. O nusipelnius būsenos ‘išgirsti Jo žodžio balsą’, 613 priesakų tampa Pikudim. Šis žodis kyla iš žodžio Pikadon – ‘indėlis’, nes yra 613 priesakų, ir kiekviename priesake yra patikėta ypatingos pakopos Šviesa. Tai yra priekinė priesakų pusė.“

Tačiau apskritai turime žinoti ir suprasti Toros bei priesakų esmę. Ką čia reiškia veiksmas ir kas yra išgirdimas? Jeigu išgirdimas yra svarbiausia, kodėl žmogus darbo tvarką turi pradėti nuo būsenos „vykdantys Jo žodį“, vadinamos „užpakaline puse“? Kodėl nepradedame iš karto nuo priekinės pusės, vadinamos Pikudim? Atrodo, kad pirmasis darbas yra tarsi nereikalingas.

Žinoma, kad prieš mus yra du dalykai: kūrimo tikslas ir kūrinijos ištaisymas. Kūrimo tikslas yra Jo noras suteikti kūriniams gėrį. Kitaip tariant, kad kūriniai iš Jo gautų gėrį ir malonumą. Todėl Jis sukūrė kūriniuose norą gauti malonumą. Šis indas – noras gauti pasimėgavimą ir malonumą, kad būtų patenkintas kūriniuose esantis troškimas, – kyla iš Kūrėjo, nes Jis jį sukūrė savo tikslui. Juk be troškimo neįmanoma kuo nors mėgautis. Žinoma, kad iš bet kurio dalyko žmogus gali gauti malonumą tik pagal tai, kiek jo trokšta, nes troškimo dydis nulemia malonumo dydį. Nesvarbu, ko žmogus trokšta – būtent troškimas suteikia tam dalykui svarbą.

Todėl šis iš Kūrėjo kylantis indas yra tobulas. Vos tik žmogus pamato, kad iš ko nors gali gauti malonumą, jis nedelsdamas daro viską, ką gali, kad tą malonumą pasiektų. Tačiau indą, kurį turi sukurti kūriniai ir kuris savo forma yra priešingas Kūrėjo sukurtam indui, sukurti labai sunku, nes jis prieštarauja Kūrėjo sukurto indo prigimčiai. Žmogus pats nepajėgus sukurti šio indo, kaip pasakė mūsų išminčiai: „Žmogaus blogasis pradas kiekvieną dieną jį įveikia, ir jeigu Kūrėjas jam nepadėtų, jis negalėtų jo nugalėti.“

Čia kyla klausimas: jeigu žmogus negali jo įveikti, ką tuomet jis turi daryti, jeigu tik Kūrėjas gali suteikti jėgų įveikti blogąjį pradą? Atsakymas toks: žmogus turi pradėti jį įveikinėti. Kitaip tariant, žmogus turi pasirūpinti, kad turėtų norą nugalėti blogąjį pradą. Juk jeigu žmogus nenori jo nugalėti, kaip jam galima suteikti pagalbą? „Pagalba“ reiškia, kad žmogus kažko nori, tačiau jam sunku tai pasiekti. Tuomet galima sakyti, kad jam padedama pasiekti tai, ko jis nori. Tačiau jeigu žmogus nenori, kaip galima sakyti, kad jam padedama pasiekti tai, kas suteikia jam kančių? „Pagalba“ reiškia, kad žmogui padedama mėgautis, o ne kad jam padedama kentėti.

Todėl, jeigu žmogus iš tikrųjų nori įžengti į Kūrėjo darbą Lo Lishma pakopoje, tai yra siekti davimo ir viską daryti dėl Dangaus, jis turi iš tikrųjų norėti dirbti dėl Dangaus. Kai žmogus nuoširdžiai nori dirbti dėl Dangaus, kūnas pradeda rodyti savo galią. Jis reikalauja, kad žmogus viską darytų tik savo naudai, ir iš visų jėgų priešinasi šiam darbui. Jis pateikia žmogui visus žvalgų argumentus, įrodinėdamas, kad teisus yra jis. Jeigu tuomet kas nors ateitų ir jam padėtų, žmogus būtų labai patenkintas šia pagalba ir už ją nuoširdžiai dėkotų. Tuomet galima sakyti, kad jis gauna pagalbą iš aukščiau, kaip pasakė mūsų išminčiai: „Ateinančiam apsivalyti padedama.“ Tačiau jeigu žmogus šio darbo dar nepradėjo, jam trūksta dviejų dalykų:

1. Jis mano, kad jam nereikia pagalbos, nes neabejoja, jog panorėjęs pats galės tai padaryti – juk jis stiprus žmogus. Todėl jam nereikia pagalbos. Vadinasi, jis neturi indo Šviesai.
2. Jeigu jis neįdėjo pastangų, kad pasiektų būseną „visi tavo veiksmai bus dėl Dangaus“, jis apskritai nenori, kad jam būtų suteikta jėga „dirbti ne savo, o Kūrėjo naudai“. Priešingai, jis nori dirbti savo naudai. Jeigu jis išgirsta, kad vykdydamas Torą ir priesakus negaus jokios naudos sau, jam tai atrodo kaip prakeikimas, o ne kaip palaiminimas.

Dėl šios priežasties jis privalo pradėti šį darbą savo jėgomis. Tuomet pamažu jis įgyja norą dirbti dėl Dangaus ir pradeda patirti pakilimų bei nusileidimų tvarką. Kartais jis mato, kad verta dirbti dėl Dangaus, o kartais pasiduoda kūno argumentui, kuris klausia: „Kas jums yra šis darbas?“ – kodėl turite dirbti dėl Dangaus? Per šiuos pakilimus ir nusileidimus žmogus pradeda suprasti, kokia yra nauda nusipelnyti darbo su ketinimu duoti ir ką jis praranda, jeigu negali išsivaduoti iš meilės sau.

Kai žmogus stiprėja ir nebėga iš kovos lauko, bet vis labiau stengiasi bei gausina maldą, kad Kūrėjas jam padėtų ir suteiktų būtiną pagalbą išsivaduoti iš gavimo sau valdžios, tuomet jam reikia daug jėgų tikėti, kad Kūrėjas padės. Kitaip tariant, žmogus turi tikėti: kuo sunkiau jam išsivaduoti iš gavimo sau valdžios ir kuo labiau jis mato, kad jo blogis yra didesnis už kitų, tuo labiau jis turi sau pasakyti: „Dabar Kūrėjas tikrai man padės, nes dabar jau pažinau tiesą, kad be Kūrėjo pagalbos nėra jokios galimybės.“

Visi veiksmai, kuriuos jis manė galėsiant padėti jam išsivaduoti iš gavimo sau valdžios, nepadėjo. Priešingai, gaunantysis tapo dar stipresnis ir dar labiau priešinasi darbui dėl davimo. Tuomet žmogus turi sustiprėti, nepasiduoti žvalgų patarimams ir aukščiau žinojimo tikėti, kad Kūrėjas jam padės, kaip pažadėjo mūsų išminčiai: „Ateinančiam apsivalyti padedama.“

Tačiau iš kur žmogus gali gauti jėgų įveikti ir tikėti išminčių tikėjimu? Tik iš Toros, kaip pasakė mūsų išminčiai: „Kūrėjas pasakė: ‘Sukūriau blogąjį pradą, sukūriau Torą kaip prieskonį jam ištaisyti.’“ Per Torą žmogus įgyja jėgų įveikti karo metu, kai turi įgyti tamsos indus, kad vėliau galėtų suvokti, jog „Šviesos pranašumas atsiskleidžia iš tamsos“. Vadinasi, Tora maitina jį darbo laikotarpiu, kol Kūrėjas žino, jog žmogus jau turi indus, tinkamus priimti Šviesą. Tuomet jis nusipelno „613 Pikudim“ būsenos.

Tačiau darbo metu, kai jame dar yra žvalgų aspektas, Tora ir priesakai vadinami „613 Eitin“, tai yra 613 patarimų, kaip išsigelbėti nuo žvalgų. Todėl, užsiimdamas Tora ir priesakais, žmogus turi ketinti gauti atlygį už savo darbą – jėgą kovoti su žvalgais.

Vadinasi, jis nori, kad Tora suteiktų jam šį atlygį. Jeigu šios jėgos negauna, Tora yra panaši į medį, kuris neduoda vaisių, ir į žmogų, kuris neturi sūnų. Kitaip tariant, Tora nepagimdė jam sūnų – jėgų kovoti su žvalgais. Kai Tora suteikia jam šią jėgą, tai vadinama „vaisius duodančiu medžiu“ ir prilyginama sūnų turinčiam žmogui.

Taip suprasime, kodėl žmogus prilyginamas medžiui. Abu turi duoti vaisių. Kad medis duotų vaisių, jam reikia suteikti tai, ko jam reikia. Tai vadinama „vynuogyno darbu“. Lygiai taip pat žmogus turi aprūpinti save tuo, kas būtina, kad galėtų pasiekti tikslo pilnatvę, vadinamą „613 Pikudim“. Jis turi vykdyti Torą ir priesakus ketindamas, kad jose esanti Šviesa sugrąžintų jį į gėrį. Kitaip tariant, reikalingas veiksmas: žmogaus veikimo indą – norą gauti sau – reikia paversti davimo indu. Tai vadinama „gavimo indų pavertimu davimo indais“.

Tai vadinama „veiksmu“. Kadangi žmogus pats negali atlikti šio veiksmo, jis prašo: kaip Kūrėjas suteikė mums gavimo indus, taip tegul Jis suteikia mums davimo indus. Tačiau „nėra Šviesos be indo“, kaip jau sakėme: „Nėra pripildymo be trūkumo.“ Todėl žmogus turi dirbti ir pasitelkti visas jam prieinamas priemones, kad įgytų šį poreikį. Pagal savo darbą jis gauna poreikį, kad Kūrėjas jam padėtų. Tuomet Kūrėjas suteikia jam tuos veikimo indus, kurie vadinami „davimo indais“. Tai įvyksta per Torą ir priesakus, nes „jose esanti Šviesa sugrąžina jį į gėrį“.

Apie tai parašyta: „Kuriuos Dievas sukūrė, kad padarytų.“ Mano tėvas ir mokytojas sakė, kad žodis „sukūrė“ reiškia kažką visiškai naujo – „egzistuojantį iš nieko“. Tai nurodo į norą gauti, kuris yra visiškai naujas dalykas, nes iki jo sukūrimo tikrovėje nebuvo jokio gavimo. Vadinasi, Kūrėjas sukūrė norą gauti, o kūriniai turi iš jo padaryti norą duoti. Štai ką reiškia: „Sukūrė, kad padarytų“ – kad iš jo padarytų norą duoti.

Nors mes negalime pakeisti Pradžios kūrimo tvarkos veiksmų, nes jeigu Kūrėjas sukūrė taip, kad veikiantysis būtų noras gauti, kaip galima jį pakeisti? Atsakymas toks: žmogui tenka pareiga panorėti ir ieškoti būdų, kaip tai pasiekti. Tai vadinama „padaryti“. Nors sakėme, kad žmogus pats negali to padaryti ir kad tai turi atlikti Kūrėjas, nes neįmanoma pakeisti Pradžios kūrimo tvarkos, vis dėlto šis veiksmas vadinamas žmogaus vardu.

Tai galime suprasti iš mano tėvo ir mokytojo paaiškinimo apie parašytus žodžius: „Jis suteikia išmintį išmintingiesiems.“ Jis klausė: „Argi nereikėtų sakyti, kad Jis suteikia išmintį kvailiams?“ Ir atsakė: „Išmintinguoju“ vadinamas tas, kuris ieško išminties, nors jos dar neturi. Kvailys išminties neieško, kaip pasakyta: „Kvailys netrokšta supratimo.“ Todėl tai, kad žmogus imasi įvairių priemonių ir ieško patarimų, kaip įgyti davimo indą, vadinama „veiksmu“, kaip parašyta: „kad padarytų“.

Taip galima paaiškinti pasakymą: „Svarbiausia ne mokymasis, o veiksmas.“ Šventasis Zoharas pateikia įrodymą: jeigu žmogus turi tik Torą, bet neturi priesakų, jis vadinamas „nevaisingu“, o Tora – „nevaisinga“, nes Tora neturi vaisių, tai yra priesakų, o žmogus neturi sūnų. Iš čia suprantame mūsų išminčių žodžius: „Tas, kuris neturi sūnų, laikomas mirusiu.“ Kalbant apie dvasinį darbą, tai reiškia: „Tas, kuris neturi priesakų, laikomas nevaisingu.“ Zoharas prilygina jį Torai, apie kurią pasakyta „gyvybės medis“, o žmogų – lauko medžiui. Tai, kad Tora vadinama nevaisinga, jeigu žmogus neturi priesakų, pasakyta žmogaus atžvilgiu. Žmogus turi žinoti, kad jo Tora yra nevaisinga, jeigu mokymasis neatveda jo prie priesakų vykdymo. Apie tai Zoharas sako: „Todėl mokėmės: svarbiausia ne mokymasis, o veiksmas.“ Vadinasi, jeigu Tora nepagimdo Toros priesakų, ji vadinama „nevaisinga“.

Taip galime suprasti mūsų klausimą: kodėl Tora vadinama „nevaisinga“, jeigu žmogus neturi priesakų? Žmogaus atžvilgiu jo Tora vadinama „nevaisinga“ todėl, kad „svarbiausia ne mokymasis, o veiksmas“. Kūrėjas pasakė: „Sukūriau blogąjį pradą, sukūriau Torą kaip prieskonį jam ištaisyti.“ Tai reiškia, kad žmogus gali nugalėti jame esantį blogį per Toros Šviesą. Vadinasi, jeigu žmogus mokosi Toros, bet nekreipia dėmesio į tai, kad Tora turi atnešti jam Šviesą, leidžiančią visus savo veiksmus atlikti dėl Dangaus, jis negali nugalėti blogojo prado. Juk žmogaus blogis nori dirbti tik savo naudai ir visomis jėgomis priešinasi darbui dėl Kūrėjo.

Todėl Kūrėjas per Torą davė mums patarimą: Tora turi suteikti mums jėgą, tai yra „joje esančia Šviesa sugrąžinti žmogų į gėrį“. Tai reiškia, kad Tora žmoguje esantį blogį paverčia gėriu. Per Torą jis gali įgyti davimo indus. Tai vadinama „veiksmu“, kaip parašyta: „Kuriuos Dievas sukūrė, kad padarytų.“

Iš to išplaukia: jeigu Tora nesuteikia pagalbos, kurią turi suteikti, laikoma, kad žmogaus atžvilgiu ji yra nevaisinga. Žmogus, priimantis Torą be pagalbos, kurią ji turėtų jam suteikti, ir jo Tora – abu vadinami „nevaisingais“, nes nieko nepagimdo.

Taip galima paaiškinti mūsų išminčių žodžius (traktatas „Nedarim“, 81): „Kodėl tarp išminčių mokinių nėra įprasta, kad jų sūnūs taip pat taptų išminčių mokiniais? Todėl, kad jie prieš mokymąsi nepalaimina Toros.“ Šią priežastį labai sunku suprasti. Juk matome, kad net paprasti žmonės taria Toros palaiminimą, o pakviesti skaityti Torą taip pat ją palaimina. Kaip gali būti, kad išminčių mokiniai prieš mokydamiesi nepalaimina Toros? Pagal tai, kas pasakyta, galima paaiškinti: jie mokosi Toros, tačiau prieš pradėdami mokytis nenustato ketinimo, dėl ko jie mokosi, tai yra, ką nori gauti už užsiėmimą Tora. Juk žmogus neatlieka jokio veiksmo, nesitikėdamas iš jo kokios nors naudos.

Atsakymas yra toks: jie pirmiausia nepalaimino Toros. Kitaip tariant, iš pradžių neturėjo ketinimo, kad Tora turi atnešti jiems palaiminimą. Palaiminimas yra davimo aspektas. Jie neketino, kad Tora atneštų jiems palaiminimo indus, tai yra davimo indus. Todėl iš jų Toros negali gimti sūnūs, kuriuose būtų galima atpažinti, kad jie yra išminčių mokinių sūnūs. Kaip jau buvo pasakyta, jų studijuojama Tora nepagimdo priesakų, vadinamų „davimo veiksmais“. Todėl jie lieka „nevaisingi“, o jų Tora lieka „nevaisinga“.

Kitaip tariant, šie išminčių mokiniai, kurie studijuoja Torą, nepagimdo savo sūnų – veiksmų, vadinamų „priesakais“, iš kurių būtų galima atpažinti, kad jie kilo iš išminčių mokinių. Tai reiškia gerus darbus, vadinamus „davimo veiksmais“, kuriuos pagimdė Toros Šviesa. Tai ir reiškia, kad „tarp išminčių mokinių nėra įprasta, kad jų sūnūs taptų išminčių mokiniais“. Iš jų veiksmų nematyti, kad jie turėtų būti pagimdyti Toros Šviesos. Būtent tai vadinama „išminčiaus mokiniu“: žmogus studijuoja Torą, o Toros Šviesa turi pagimdyti veiksmus, kad visi jo veiksmai būtų dėl Dangaus ir kad jis nusipelnytų susiliejimo su Kūrėju – būtų susiliejęs su gyvybių Gyvybe. Kodėl jie to neturi? Todėl, kad „prieš mokymąsi nepalaimino Toros“. Kaip jau paaiškinta, prieš mokydamiesi jie nenustatė ketinimo mokytis tam, kad Toros Šviesa suteiktų jiems ypatingą galią sugrąžinti juos į gėrį.

Taip suprasime mūsų išminčių žodžius: „Kiekvienas žmogus, kuris neturi sūnų, laikomas mirusiu.“ Sūnūs reiškia priesakus – kad visi žmogaus atliekami priesakų veiksmai būtų su ketinimu duoti. Tai vadinama „susiliejimu su gyvybių Gyvybe“. Savaime suprantama, kad neturėdamas davimo indų žmogus yra atsiskyręs nuo gyvybių Gyvybės. Todėl jis laikomas mirusiu, kaip pasakė mūsų išminčiai: „Nedorėliai dar būdami gyvi vadinami mirusiais.“

Taip suprasime ir mūsų išminčių paaiškinimą apie parašytus žodžius: „Sionas – nėra, kas jo ieškotų.“ Iš to matyti, kad jo reikia ieškoti. „Sionas“ vadinamas Malchut – „Dangaus karalyste“. Tai reiškia, kad visi žmogaus veiksmai būtų atliekami Kūrėjo, o ne jo paties naudai, kaip parašyta: „Prisimenu Dievą ir dejuoju, matydamas kiekvieną miestą pastatytą ant savo kalvos, o Dievo miestą pažemintą iki pat požemių gelmių.“

Kalbant apie asmeninę naudą, viskas yra tvarkoje – visi stengiasi ją ištobulinti iki visiškos pilnatvės. Tačiau „Dievo miestas“, kuris yra šventas darbas – darbas Kūrėjo naudai, – yra pažemintas. Šiam darbui reikia Toros Šviesos. Todėl žmogus, kuris mokosi Toros, prieš pradėdamas mokytis turi reikalauti iš Toros, kad ji suteiktų jam šią Šviesą, leidžiančią dirbti Kūrėjo naudai.