Ką dvasiniame darbe reiškia „Tora kalba tik apie blogio pradą“?

1989 m. 39 straipsnis

Apie eilutę: „Kai išeisi į karą prieš savo priešus, ir Viešpats, tavo Kūrėjas, atiduos juos tau į rankas, ir pamatysi tarp belaisvių gražaus pavidalo moterį, ir paimsi ją sau į žmonas“, Raši aiškina: „Tora kalbėjo tik atsižvelgdama į blogąjį pradą, nes jeigu Kūrėjas jos jam neleistų, jis paimtų ją uždraustu būdu.“

Reikia tai suprasti. Argi nebūtų buvę geriau, jeigu Kūrėjas nebūtų davęs blogajam pradui jėgos kurstyti žmogų nusidėti? Tuomet nereikėtų leisti jam to, kad jis nepadarytų šio veiksmo uždraustu būdu. Taip pat turime suprasti Raši paaiškinimą apie žodžius „kai išeisi į karą“: „Raštas kalba apie neprivalomą karą.“ Ką dvasiniame darbe reiškia „neprivalomas karas“?

Taip pat reikia suprasti mūsų išminčių žodžius (Kidušin 30): „Sukūriau blogąjį pradą, sukūriau jam Torą kaip prieskonį.“ Atrodo, tarsi Tora būtų sukurta dėl blogojo prado. Kitaip tariant, jeigu nebūtų blogojo prado, nereikėtų ir Toros. Tačiau ir čia galima paklausti: argi Kūrėjas neturėjo kitos išeities – nesukurti blogojo prado, ir tuomet Toros nereikėtų? Yra žinoma, kad pasaulis egzistuoja tik Toros nuopelnu, kaip pasakė mūsų išminčiai: „Jeigu ne Mano sandora dieną ir naktį, nebūčiau nustatęs dangaus ir žemės dėsnių.“ Tačiau čia atrodo, kad Tora buvo sukurta dėl blogojo prado. Turime tai suprasti dvasinio darbo požiūriu.

Turime žinoti, kas yra tas blogasis pradas, dėl kurio reikėjo sukurti Torą, kaip parašyta: „Sukūriau blogąjį pradą, sukūriau jam Torą kaip prieskonį.“ Taip pat reikia suprasti, kodėl Tora vadinama „prieskoniu“. Matome, kad ruošiant valgį, norint suteikti jam skonį, įdedama prieskonių. Vadinasi, pagrindas yra pats valgis, o prieskoniai – tik priedas, suteikiantis jam skonį. Taigi, jeigu sakoma, kad Tora yra tik prieskonis, išeitų, jog pagrindas yra blogasis pradas, o Tora tik suteikia jam skonį. Kaip tai galima suprasti? Juk pagrindas yra Tora, kaip parašyta: „Nes ji yra mūsų gyvenimas ir mūsų dienų ilgumas.“

Remiantis tuo, kas aiškinama „Įvade į Dešimties Sfirot mokymą“, suprantame, kad blogasis pradas yra tik noras gauti malonumą ir pasitenkinimą. Jis vadinamas „bloguoju pradu“ ir yra pagrindinė kūrinijos medžiaga. Vienintelis naujas dalykas, atsiradęs pasaulyje ir neegzistavęs prieš jo sukūrimą, yra noras gauti malonumą. Šio noro, trokštančio gauti malonumą ir pasitenkinimą, nebuvo prieš pasaulio sukūrimą, nes Kūrėjui negali būti priskiriamas joks trūkumas ar noras ką nors gauti.

Ten taip pat aiškinama, kodėl Kūrėjas sukūrė šį norą. Jis buvo sukurtas dėl kūrinijos tikslo, nes pasaulio sukūrimo priežastis buvo Kūrėjo noras suteikti gėrį. Iš Kūrėjo sukurtos mūsų prigimties matome, kad jokio malonumo ar pasitenkinimo neįmanoma patirti iš to, ko kūnas netrokšta. Be to, malonumo ir pasitenkinimo dydis priklauso nuo troškimo stiprumo. Todėl Jis sukūrė mumyse norą gauti malonumą ir pasitenkinimą. Tai yra kūrinijos pagrindas. Jeigu pasaulyje nebūtų šio noro gauti, nebūtų kam priimti gėrio ir malonumo, kurį Kūrėjas nori suteikti kūriniams.

Iš to, kas pasakyta, matome, kad kūrinijos pagrindas yra noras gauti malonumą ir pasitenkinimą. Be jo apskritai negalėtume kalbėti apie kūriniją. Tačiau reikia suprasti, kodėl noras gauti vadinamas „bloguoju pradu“. Ir jeigu jis iš tikrųjų yra blogas, kodėl Kūrėjas jį sukūrė?

Esmė ta, kad Kūrėjas norėjo, jog gaudami gėrį ir malonumą kūriniai nejaustų nemalonumo. Tai taip pat kyla iš Kūrėjo sukurtos prigimties, pagal kurią kiekviena šaka nori būti panaši į savo šaknį. Kadangi mūsų šaknis – Kūrėjas – yra Duodantysis, o kūriniai turi iš Jo gauti, jie yra priešingi Kūrėjui ir todėl jaučia gėdą. Dėl to buvo įvykdytas Cimcum – apribojimas ir paslėpimas, kad gėris ir malonumas nešviestų induose, norinčiuose gauti sau. Jie gali šviesti tik ten, kur kūriniai nori gauti gėrį ir malonumą todėl, kad Kūrėjas nori juos suteikti. Toks buvo kūrinijos tikslas – Kūrėjo noras suteikti gėrį savo kūriniams. O kūrinys nori įvykdyti Karaliaus priesaką, todėl jis gauna.

Tai yra ištaisymas, vadinamas „gavimu tam, kad suteiktum“. Dėl to buvo sukurtos dvi sistemos: šventumo sistema ir nešvarumo bei klipot sistema. Kaip parašyta „Įvade į Dešimties Sfirot mokymą“: „Jis įdiegė norą suteikti šventųjų ABJA pasaulių sistemoje, pašalino iš jų norą gauti sau ir perdavė jį nešvariųjų ABJA pasaulių sistemai. Dėl šio noro jie tapo atskirti nuo Kūrėjo ir nuo visų šventumo pasaulių.“

Taigi šis noras gauti vadinamas „bloguoju pradu“, nes jis yra viso pasaulio blogio priežastis. Dėl jo kūriniai negali gauti gėrio ir malonumo ir lieka be šventumo gyvybinės jėgos, nes Šviesa ir gausa negali šviesti ten, kur uždrausta naudotis noru gauti. Dėl pasaulių nusileidimo pakopomis iš šio noro gauti pasaulyje atsirado klipot. Jos valdo žmogų, ir jis neturi jokios galimybės išsilaisvinti iš jų valdžios, išskyrus Toros ir priesakų ypatingąją galią. Toroje yra Šviesa, ir „joje esanti Šviesa grąžina žmogų į Gėrį“, tai yra išlaisvina jį iš noro gauti sau valdžios.

Dabar galime suprasti Raši paaiškinimą apie eilutę „ir paimsi ją sau į žmonas“, kur jis pateikia mūsų išminčių aiškinimą (Kidušin 21): „Tora kalbėjo tik atsižvelgdama į blogąjį pradą. Geriau tegu jis valgo pagal įstatymą paskersto mirštančio gyvulio mėsą, negu uždraustą dvėselieną.“ Kai kurie klausia, kodėl Kūrėjas suteikė blogajam pradui galią kurstyti žmogų nusidėti. Argi nebūtų buvę geriau, jeigu Kūrėjas nebūtų suteikęs kurstytojui šios galios? Tuomet nereikėtų leisti to, kas uždrausta, apie ką mūsų išminčiai pasakė: „Tora kalbėjo tik atsižvelgdama į blogąjį pradą.“

Atsakymas yra toks: dvasiniame darbe „bloguoju pradu“ vadinamas noras gauti sau. Kaip jau minėta, be noro gauti apskritai nebūtų kūrinijos. Visur, kur noras gauti mato kokį nors malonumą, jis trokšta užpildyti savo trūkumą. Būtent todėl, kad jis nori užpildyti trūkumą, atsiranda galimybė mėgautis tuo, ko trokštama. Kadangi Kūrėjas sukūrė tokią prigimtį, ji nesikeičia. Galima ją ištaisyti ne panaikinant, o prie jos ką nors pridedant, ir šis priedas ją ištaiso. Tačiau pati prigimtis nesikeičia, nes ją sukūrė Kūrėjas. Kadangi noras gauti yra Kūrėjo sukurtas, žmogus neturi jėgų jo panaikinti.

Bendrasis ištaisymas yra ketinimas „tam, kad suteiktum“. Tai vadinama „dinų pasaldinimu“. Kitaip tariant, buvo nustatytas dinas – draudimas naudotis noru gauti ir mėgautis dėl savęs, nes tai sukelia formos skirtumą nuo Kūrėjo. Tačiau jeigu žmogus gauna todėl, kad Kūrėjas nori, jog jis gautų, nors pačiam žmogui būtų patogiau negauti, tuomet gavimo draudimo dinas yra pasaldinamas.

Tačiau reikia žinoti, kad gavimas tam, kad suteiktum, yra tikrasis ištaisymas. Kūrinijos tikslas – suteikti gėrį kūriniams – gali būti įgyvendintas tik tokiu būdu: žmogus naudojasi noru gauti malonumą, bet kartu išlieka susiliejęs su Kūrėju, nes išlaiko formos sutapimą. Jeigu žmogus gauna, bet nepatiria malonumo, toks gavimas nevadinamas „gėrio suteikimu“. Kalbama ne apie tai, ką jis gauna, bet apie tai, kuo jis mėgaujasi. Aukštesnysis nori, kad žemesnysis mėgautųsi, ir jeigu žmogus nepatiria malonumo, vadinasi, jis nieko negavo iš Aukštesniojo. Tai vadinama „dinų pasaldinimu“.

Tai yra pagrindinis tobulumas. Tačiau dėl aukštesniųjų šaknų yra dalykų, kuriuos galima išgryninti ir naudoti tam, kad suteiktum, ir yra dalykų, kuriais draudžiama naudotis netgi tam, kad suteiktum. Žmogus negali sakyti, kad nori atlikti uždraustą veiksmą ir ketina jį atlikti tam, kad suteiktų. Jeigu dalykas yra uždraustas, tai kyla iš šakos ir šaknies ryšio. Yra dalykų, kuriuos Tora uždraudė, ir yra dalykų, kuriuos Tora leido.

Apskritai Toroje galime išskirti tris kategorijas: 1) Priesakas. 2) Neprivalomas, leistinas dalykas. 3) Uždraustas dalykas.

Kalbant apie priesakus ir nusižengimus, turime būti atidūs netgi veiksmams, atliekamiems be ketinimo. Priesako veiksmas išlieka priesaku, net jeigu žmogus neturi ketinimo. Lygiai taip pat uždraustas veiksmas išlieka nusižengimu, net jeigu jis atliekamas be jokio ketinimo. Pagrindinis darbas su ketinimu vyksta neprivalomų, leistinų dalykų srityje. Nėra priesako tokį veiksmą atlikti ir nėra nusižengimo, jeigu žmogus jo neatliks. Tačiau jeigu atlikdamas leistiną veiksmą žmogus ketina tai daryti dėl dangaus, šis veiksmas įžengia į šventumą.

Tuomet jis vadinamas „priesaku“. Tai reiškia, kad jis išeina iš neprivalomų dalykų srities ir tampa priesaku. Būtent čia vyksta pagrindinė kova su bloguoju pradu, nes kūnas sako žmogui: „Juk tai visai neuždrausta, tad kodėl tu neleidi sau to daryti?“ Kai žmogui reikia jam atsakyti, jis gali pasakyti: „Aš turiu įvykdyti priesaką, todėl jį atlikdamas kažką pasiekiu. Kai neatlieku nusižengimo, taip pat įvykdau priesaką“, kaip sakė mūsų išminčiai: „Tas, kuris susilaikė ir nepadarė nusižengimo, laikomas tarsi įvykdžiusiu priesaką.“

Tačiau kai kūnas siūlo žmogui atlikti neprivalomą veiksmą, kurio jis negali nukreipti dėl dangaus, šis veiksmas netampa priesaku. Vadinasi, žmogus nieko nepasiekė. Jis nenori būti dykinėjantis darbininkas – atlikti veiksmą, kuris nueina veltui. Atliekant priesakus arba nusižengimus, pats veiksmas yra lemiamas. Tačiau neprivalomoje srityje, kur nėra jokio nurodymo atlikti veiksmą, būtent ketinimas suteikia jam tikrąją vertę ir įveda jį į šventumą.

Dabar galime paaiškinti Raši žodžius apie eilutę „kai išeisi į karą“: „Raštas kalba apie neprivalomą karą.“ Dvasiniame darbe tai reiškia, kad pagrindinis darbas su bloguoju pradu vyksta leistinų dalykų srityje, kuriuos turime nukreipti tam, kad suteiktume. Kadangi pats veiksmas nėra uždraustas, blogasis pradas mato, jog žmogus nori pašalinti jį iš pasaulio. Atliekant priesakus ar vengiant nusižengimų tik veiksmo lygmeniu, blogasis pradas taip stipriai nesipriešina, nes žmogus dar nesako norintis dirbti tik Kūrėjo labui. Tačiau kai žmogus pradeda dirbti su ketinimu suteikti, o ne siekti kūno naudos, prasideda tikrasis darbas su bloguoju pradu.

Tora ir priesakai buvo duoti tam, kad išgrynintų Izraelį. Kaip parašyta knygoje „Toros dovanojimas“: „Tokie yra mūsų išminčių žodžiai, kai jie klausia: „Koks skirtumas Kūrėjui, ar gyvulys skerdžiamas per kaklą, ar per sprandą? Juk priesakai buvo duoti tik tam, kad išgrynintų kūrinius.“ Šis išgryninimas reiškia nešvaraus kūno apvalymą. Tai yra galutinis visos Toros ir visų priesakų laikymosi tikslas.“

Vadinasi, tik tada, kai žmogus kalba kūnui apie ketinimą veikti dėl dangaus ir nori panaikinti savo naudą, prasideda tikrasis nesutarimas su kūnu. Tai ypač atsiskleidžia kovojant su bloguoju pradu leistinų dalykų srityje. Čia nekovojama dėl paties veiksmo, nes jis nėra uždraustas. Kova gali vykti tik dėl ketinimo: žmogus nori, kad veiksmas būtų atliktas tik Kūrėjo, o ne kūno labui. Tai reiškia, kad jis nori „numarinti kūną“, kaip pasakė mūsų išminčiai: „Tora išsilaiko tik tame, kuris dėl jos numarina save.“

Dabar galime paaiškinti klausimą, kodėl Tora leido paimti gražaus pavidalo belaisvę, sakydama: „Tora kalbėjo tik atsižvelgdama į blogąjį pradą.“ Argi Kūrėjas neturėjo paprastesnės išeities, kad nereikėtų jos leisti? Jis galėjo nesuteikti blogajam pradui jėgos kurstyti žmogų, ir tuomet nereikėtų pakeisti draudimo bei leisti to, kas buvo uždrausta.

Koks gi atsakymas? „Tora kalbėjo tik atsižvelgdama į blogąjį pradą.“ Paprastai suprasti leidimą paimti gražaus pavidalo belaisvę yra labai sunku. Kai kurie klausia, kodėl Tora neleido ir kitų uždraustų dalykų, kai žmogus jaučia jiems labai stiprų potraukį. Iš tikrųjų turime atsakyti, kad nesuvokiame Toros ir priesakų esmės. Jie nebuvo duoti pagal žmogaus protą – tai dvasinis dalykas, Kūrėjo nustatytas įsakas. Kaip sakė mūsų išminčiai: „Žmogus neturėtų sakyti: „Aš nenoriu kiaulienos.“ Jis turėtų sakyti: „Aš jos noriu, tačiau ką galiu padaryti, jeigu mano Tėvas danguje man taip įsakė?““ Visa Tora ir visi priesakai yra Kūrėjo įsakai, kurių žmogaus protas nepasiekia. Todėl negalime klausti, kodėl Tora leido paimti gražaus pavidalo belaisvę. (Žr. „Or HaHaim“, „Ki Tecė“.)

Dabar galima paaiškinti žodžius: „Sukūriau blogąjį pradą, sukūriau jam Torą kaip prieskonį.“ Iš jų atrodo, kad blogasis pradas yra pagrindas, o Tora nėra pagrindas – ji tik priedas prie valgio. Tačiau, kaip paaiškinta „Įvade į Dešimties Sfirot mokymą“, kūrinijos pagrindas yra noras gauti malonumą ir pasitenkinimą. Kūrėjas sukūrė norą gauti todėl, kad nori suteikti gėrį savo kūriniams. Tačiau dėl Duodančiojo ir gaunančiojo formos skirtumo mums buvo suteikta galimybė ištaisyti šį norą ketinimu suteikti. Taip ištaisomas nore gauti esantis formos skirtumas.

Vadinasi, pagrindinis malonumo gavėjas yra noras gauti. Tačiau jeigu jis gauna savo naudai, jis vadinamas „bloguoju pradu“, nes jo formos skirtumas atskiria žmogų nuo Kūrėjo. Į atsiskyrimo indus gėris ir malonumas nepatenka dėl Cimcumo ištaisymo. Todėl, kad noras gauti galėtų priimti gėrį ir malonumą, blogajam pradui reikia suteikti prieskonį. Dėl šio prieskonio noras gauti įgauna skonį – jame gali būti juntamas gėris ir malonumas.

Tačiau jeigu jam nesuteikiamas prieskonis, kuris yra noras suteikti, noras gauti nejaučia jokio skonio, nes jame nėra nieko – gėris ir malonumas jo nepasiekia. Čia reikia išskirti keturis aspektus:  

1. Indas, kuris gauna malonumą. 

2. Malonumas, kurį gauna indas, turi būti malonus. Jame neturi būti gėdos, bet turi būti jaučiamas geras skonis. 

3. Gerą skonį suteikia noras duoti. Tai reiškia, kad noras suteikti pagardina valgį ir suteikia jam skonį. 

4. Šį skonį, vadinamą „noru suteikti“, galima gauti būtent per Torą, kaip parašyta: „Sukūriau blogąjį pradą, sukūriau jam Torą kaip prieskonį.“ Tai reiškia, kad Tora, tai yra joje esanti Šviesa, suteikia norą duoti. Noras duoti suteikia skonį ir pašalina iš valgio gėdą, kuri sugadina visą jo skonį. Dėl gėdos Duodantysis negali suteikti tikrųjų malonumų, nes jiems patekus į žemesniojo indus viskas būtų sugadinta. Todėl visa mūsų darbo esmė yra įgyti gausai tinkamus indus.

Dabar galime paaiškinti žodžius: „Tora kalbėjo tik atsižvelgdama į blogąjį pradą.“ Visa, kas draudžiama arba leidžiama, priklauso nuo Kūrėjo nustatytų įsakų. Yra dalykų, kuriuos dar iki galutinio ištaisymo galima ištaisyti ir įvesti į šventumą. Dėl to mums buvo suteikti 613 priesakų. Todėl Tora, pritaikiusi joje aprašytus ištaisymus, leido paimti gražaus pavidalo belaisvę. Tai yra aukščiau mūsų proto – negalime suvokti, kodėl Kūrėjas vienus dalykus leido, o kitus uždraudė. Todėl neturime pagrindo klausti, kodėl Tora tai leido. Kadangi visa Toros ir priesakų paskirtis yra „išgryninti Izraelį“, leidimas paimti gražaus pavidalo belaisvę, atlikus Toros nustatytus ištaisymus, taip pat skirtas kūriniams išgryninti.