Ką reiškia darbe, kad kiekviena žolelė turi viršuje paskirtąjį, kuris ją muša ir sako: „Auk“

Straipsnis Nr. 27, 1990 m.

Mūsų išminčiai pasakė: „Nėra apačioje nė vienos žolės, kuri neturėtų viršuje paskirtojo, kuris ją saugo, muša ir sako jai: ‘Auk’.“ Pasakyta („Zohare“ ir „Berešit Raba“, 10): „Rabi Šimonas pasakė: nėra nė vienos žolės, kuri neturėtų danguje savo mazal [aukštesniosios jėgos], kuris ją muša ir sako jai: ‘Auk’.“

Reikia suprasti, ką šis posakis mums nurodo dvasiniame darbe. Matome mūsų pasaulyje, kad visi kūriniai mėgsta ramybę, kaip parašyta („Mokyme apie dešimt sfirot“, p. 20, 19 punktas): „Žinoma, kad kiekvienos šakos prigimtis yra tokia pati kaip jos šaknies. Todėl visko, kas būdinga šakniai, šaka taip pat trokšta, tai mėgsta ir to geidžia. O nuo visko, ko nėra jos šaknyje, šaka tolsta, negali to pakęsti ir to nekenčia. Todėl viskas, kas yra Jame, palaimintame, ir tiesiogiai iš Jo nusileidžia mums, mums yra malonu. Kitaip tariant, mes mėgstame ramybę, nes mūsų Šaknis nėra judanti.“

Todėl kyla klausimas: kodėl mes darome tai, ko nemėgstame? Kas mus verčia dėti pastangas? Atsakymas toks: viršuje yra paskirtasis, jo rankoje yra lazda, ir jis kūrinius plaka kančiomis. Kadangi jie negali pakęsti kančių, tai priverčia juos palikti ramybę ir imtis darbo. Vadinasi, šis darbas vadinamas „darbu per prievartą“, kai žmogus priverčia save dirbti dėl kančių, kuriomis jį muša paskirtasis. Todėl sakoma: „Muša jį ir sako: ‘Auk’.“ Kitaip žmogus, gimęs šiame pasaulyje, gulėtų savo vietoje ir visiškai nesivystytų – nei fiziškai, nei dvasiškai. Todėl lazda paskirtojo rankoje, kuria jis muša kūrinius, yra kūrinių vystymosi priežastis.

Taigi malonumų gavimo galimybė, atsirandanti per kūrinijos vystymąsi, kyla dėl to, kad viršuje yra paskirtasis, „kuris muša ir sako: ‘Auk’“, tai yra liepia kiekvienai žolei augti. Išeina, kad žmonės šiame pasaulyje yra tarsi lauko žolės, ir kiekviena žolė turi augti.

Dvasinio darbo požiūriu tai galima paaiškinti taip: paskirtasis muša kūrinius. Kai kūriniai patiria kančias, jie priversti judėti pirmyn. Jie nebegali likti ramybės būsenoje, kuri žmogui natūraliai kyla iš jo Šaknies, esančios absoliučios ramybės būsenoje, kaip pasakyta aukščiau. Vadinasi, visas postūmis darbui kyla tik dėl kančių.

Tačiau reikia suprasti, kas yra tas paskirtasis, kurio rankoje lazda ir kuris muša visus kūrinius, kad jie neliktų ramybėje, bet kiekvienam, vadinamam „kiekviena žolė“, suduoda ir sako: „Auk“. Tai yra antroji savybė, kurią turime skirti mūsų Šaknyje.

Tai reiškia, kad Kūrėjas, kuris yra mūsų Šaknis, yra kupinas malonumo. Todėl, kai neturime malonumo, jaučiame kančias. Nes šakos trokšta tapti panašios į tai, kas yra jų Šaknyje. Kaip minėta („Mokymas apie dešimt sfirot“, 1 dalis, p. 20): „Visko, kas būdinga šakniai, šaka taip pat trokšta, tai mėgsta ir to geidžia.“

Todėl tai, kad kūriniai trokšta malonumų ir be jų negali gyventi, kyla todėl, kad malonumas yra Šaknyje. Būtent tai ir yra paskirtasis, kuris muša ir sako: „Auk“. Kaip parašyta (21 punktas): „Tačiau likti tuščiam, be įsigijimų ir gėrio, taip pat neįmanoma. Todėl pasirenkame kentėti daugybę judesių, kad įgytume tai, ko trokštame.“ Vadinasi, tai ir yra kančios, kurias žmogus gauna iš paskirtojo, mušančio jį ir sakančio: „Auk.“

Šis principas galioja ir materialiuose, ir dvasiniuose dalykuose. Skirtumas tas, kad materialiuose dalykuose nėra paslėpties. Kitaip tariant, materialių malonumų atžvilgiu galioja principas: „Akis mato, o širdis geidžia.“ Vadinasi, tai, ką akis mato, sukelia žmogui kančias. Nes tai, ką jis mato – ar fizinėmis akimis, ar protu – jis pradeda trokšti įgyti. O troškimas kažko ir negalėjimas to gauti sukelia žmogui kančias.

Kančios matuojamos pagal troškimo tam dalykui dydį. Kaip matome materialiame gyvenime, kartais dėl nelaimingos meilės žmogus net nusižudo. Taip nutinka dėl didžiulių kančių, kurias jis jaučia, nes nemato galimybės gauti to, ko trokšta. Todėl jis sako: „Geriau man mirti, negu gyventi“, ir atima sau gyvybę. Tačiau tai susiję tik su materialiais dalykais.

Dvasiniuose dalykuose dėl ištaisymo buvo padarytas cimcumas [apribojimas] ir paslėptis, todėl žmogus nemato gėrio ir malonumo, įvilkto į Torą ir priesakus. Tai buvo padaryta sąmoningai, kad žmogus turėtų vietos darbui dėl Dangaus, kitaip nebūtų jokios pasirinkimo galimybės ir žmogus negalėtų dirbti su ketinimu duoti. Mat jei akis matytų, širdis tuoj pat imtų geisti. Tada žmogus būtų priverstas veikti, tai yra vykdyti Torą ir priesakus, nes atsiskleidęs malonumas priverstų jį priimti, kad nuramintų savo troškimo kančias, kaip atsitinka su materialiais geismais.

Tačiau dabar viską jis turi daryti tikėjimu aukščiau žinojimo ir sakyti, kad Tora ir priesakai yra „mūsų gyvenimas“, kaip parašyta: „Jie brangesni už auksą, už gausų gryną auksą, ir saldesni už medų bei korio lašus.“ Jei viskas būtų atskleista, noras gauti tikrai trokštų šio malonumo ir nebūtų nė vieno, kuris nevykdytų Toros ir priesakų. Tačiau kadangi, norint nusipelnyti susiliejimo su Kūrėju, būtina veikti su ketinimu duoti, todėl Tora ir priesakai yra paslėpti. Dėl to čia negalime pasakyti: „Akis mato, o širdis geidžia.“

Vadinasi, dvasingume pirmiausia reikia dirbti tikėjimo srityje, tai yra tikėti atlygiu ir bausme. Todėl čia negalime paprastai pasakyti: „Nėra apačioje nė vienos žolės, kuri neturėtų viršuje paskirtojo, mušančio ją ir sakančio: ‘Auk’.“ Dvasingume „muša ir sako: ‘Auk’“ reiškia kančias, kurias žmogus jaučia matydamas, kaip toli jis yra nuo Kūrėjo. Jis trokšta ir ilgisi susiliejimo su Juo, tačiau jam tai nepavyksta, ir dėl to jis kenčia. Šios kančios stumia jį daryti viską, kas jo galioje, kad tik pasiektų susiliejimą su Kūrėju.

Iš to išeina, kad žmogus negali kentėti dėl dalyko, kurio trokšta, daugiau, nei tas dalykas jam svarbus. Todėl kyla klausimas: kadangi be kančių žmogus neprogresuoja, nes, kaip pasakyta, iš prigimties jis nori ramybės, tai iš kur žmogus gali gauti svarbumą darbui dėl Dangaus? Kitaip tariant, kaip jis įgis troškimą suteikti Kūrėjui malonumą? Ir jeigu mato, kad negali suteikti Kūrėjui pasitenkinimo, kaip jis gali dėl to kentėti taip, kad šios kančios stumtų jį daryti visa, kas jo galioje, kol įgis jėgų tikram susiliejimui su Kūrėju? Apie tai parašyta (Psalmės 94): „Laimingas žmogus, kurį Tu, Kūrėjau, drausmini ir mokai iš Savo Toros.“

Iš pirmo žvilgsnio reikia suprasti, kas čia yra „laimingas“, jei Kūrėjas duoda žmogui kančias. Tai galima paaiškinti taip: Kūrėjas suteikia žmogui Toros svarbumo pajautimą, ir žmogus pradeda jausti, kad Tora yra „Tora ir Kūrėjas yra viena“. Kitaip tariant, Tora yra Kūrėjo vardai. Pagal svarbumą, kurį jam suteikia Kūrėjas, žmogus pradeda jausti kančias dėl to, kad yra nutolęs nuo viso dvasingumo.

Kitaip tariant, jis pradeda trokšti dvasingumo, trokšta jo nusipelnyti. Kaskart matydamas, kaip toli nuo jo yra, jis pradeda kentėti. Šios kančios stumia jį daryti viską, kas jo galioje, nes jis pradeda jausti, kad be dvasingumo gyvenimas neturi skonio.

Vadinasi, ir dvasingume yra paskirtasis iš aukščiau, kuris žmogų muša. Tai reiškia, kad jam duodamos kančios. Ir ne kiekvienas nusipelno, kad Kūrėjas suteiktų jam tokį Toros svarbumą, dėl kurio jis pradėtų kentėti. Taip galime suprasti parašyta: „Laimingas žmogus, kurį Tu, Kūrėjau, drausmini.“ Tai reiškia, kad Kūrėjas suteikia jam šį svarbumą, kad jis pradėtų jo trokšti. Būtent tai ir yra kančios, kaip pasakyta – paskirtasis iš aukščiau muša ir sako: „Auk.“ Tai galioja tiek materialume, tiek dvasingume.

Apie tai „Zohare“ („Kdošim“, p. 36, „Sulamo“ komentaro 108 punktas) parašyta: „Nėra net mažos žolelės žemėje, kuriai viršuje, aukštesniuosiuose pasauliuose, nebūtų paskirta aukštesnioji jėga. Ir visa, kas daroma su kiekvienu, ir visa, ką kiekvienas daro, vyksta dėl aukštesniosios jėgos, paskirtos jam iš aukščiau, sustiprėjimo. Visi jų veiksmai nustatomi pagal teismą, pagal teismą jie juda ir pagal teismą egzistuoja, ir nė vienas neišeina už jam nustatytos egzistavimo tvarkos ribų.“

Tai galima paaiškinti taip: viskas valdoma pagal asmeninę Apvaizdą, ir žemesnieji neturi pasirinkimo išeiti iš tų dėsnių, pagal kuriuos juos valdo Apvaizda. Kai kalbame apie darbą, kur kiekvienas žmogus yra mažas pasaulis, „nėra nė vienos žolės, kuri neturėtų viršuje paskirtojo“. Tai reiškia, kad nėra nė vieno noro ar minties, ateinančių žmogui ne pagal aukščiau esančius dėsnius. Todėl visas sunkumas Kūrėjo darbe kyla iš prieštaravimų, kuriuos randame. Iš vienos pusės sakome, kad viskas priklauso nuo žmogaus darbo, kaip pasakė mūsų išminčiai: žmogus turi sakyti: „Jeigu ne aš už save, tai kas už mane?“ Vadinasi, viskas priklauso nuo žmogaus, ir tai yra atlygio ir bausmės principas.

Tačiau iš kitos pusės reikia sakyti, kad viskas ateina iš aukščiau, kaip minėta „Zoharo“ žodžiuose: „Nėra net mažos žolelės žemėje, kuriai nebūtų paskirta aukštesnioji jėga.“ Iš to atrodo, kad viskas vyksta pagal Aukštesniąją Apvaizdą ir žemesnieji neturi jokios galimybės ką nors pakeisti. Atsakymas į šiuos du vienas kitam prieštaraujančius dalykus yra toks, kaip rašo Rambamas (cituojama 1990 m. straipsnyje Nr. 25): mums neduota to suprasti, tačiau turime tikėti, kad taip yra.

Progreso darbe tvarka, apie kurią kalbėjome – kad progresas ateina įgyjant tikslo svarbumą, – yra tokia, kaip pasakė mūsų išminčiai: tai ateina per Torą. Net jei žmogus mato, kad mokosi Lo Lišma [ne dėl Jos vardo], vis tiek Šviesa Toroje grąžina jį į Gėrį. Tai reiškia, kad per Šviesą jis gauna Toros svarbumą.

Tada žmogus pasiekia būseną, vadinamą „kiekvienos žolės paskirtasis, kuris ją muša ir sako: ‘Auk’.“ Kitaip tariant, jis pradeda jausti kančias dėl to, kad yra nutolęs nuo susiliejimo su Kūrėju. Ir šios kančios skatina jį daryti viską, kas jo galioje, kad pasiektų susiliejimą su Kūrėju.

Iš to išeina, kad žmogus turi pradėti nuo Lo Lišma. Tačiau žmogus mato, kad Lišma [dėl Jos vardo, dėl Kūrėjo] jis veikti nepajėgus. Bet jei jis mokosi Lo Lišma todėl, kad tiki, jog taip pasieks Lišma, jis gauna Toros Šviesą. Per ją jis nusipelno pasiekti Lišma.

Kalbant apie kančias, pateiksiu tai, kas parašyta „Zohare“ („Berešit“, 3 dalis, p. 64, „Sulamo“ komentaro 103 punktas): „Mūsų išminčiai pasakė: ‘Nebuvo prieš Jį tokio džiaugsmo kaip tą dieną, kai buvo sukurti dangus ir žemė.’ Tačiau žmogus negali dalyvauti šiame didžiuliame Jo, palaimintojo, džiaugsme, kol nepadarė visiškos atgailos iš meilės.“

Tačiau iki tol jis visiškai nesidžiaugs nei savimi, nei pasaulio kūriniais. Priešingai – jis jaus prieš save pasaulį, pilną skausmo ir kančių – tiek kūniškų, tiek dvasinių skausmų, kurie yra jo daromi nusižengimai. Visa tai jam nutiko todėl, kad pasaulis buvo sukurtas tik davimo paslaptyje, tai yra užsiimti Tora ir gerais darbais tam, kad suteiktų malonumą savo Kūrėjui, o ne dėl savo naudos.

Tačiau pradžioje „žmogus gimsta kaip laukinis asiliukas“. Kitaip tariant, visas jo rūpestis yra tik jo paties malonumas. Todėl Kūrėjas įdiegė sunkias ir karčias kančias į gavimo sau prigimtį, su kuria žmogus gimsta, – ir kūniškas, ir dvasines kančias. Taip, net jeigu jis užsiima Tora ir priesakais dėl savo naudos, per juose esančią Šviesą jis vis tiek pajus, kokia menka ir baisi yra gavimo sau prigimtis. Tada jis nuspręs atsiskirti nuo šios gavimo prigimties ir visiškai atsiduos darbui tik tam, kad suteiktų malonumą savo Kūrėjui. Tuomet Kūrėjas atvers jam akis ir jis išvys prieš save pasaulį, pilną tobulo išbaigtumo.

Kalbant apie materialias ir dvasines kančias, kurias jis kentė prieš atlikdamas atgailą, jose yra du keliai:

1. „Visa, ką Gailestingasis daro, Jis daro į gera.“ Žmogus savo akimis mato, kad jeigu ne tos baisios kančios, kurias kentėjo būdamas paniręs į gavimo sau prigimtį, jis niekada nebūtų nusipelnęs atgailos. Todėl jis laimina už blogį taip pat, kaip laimina už gėrį. Kitaip tariant, blogis tampa gėrio priežastimi.

2. „Ir tai taip pat į gera.“ Tai reiškia ne tik tai, kad blogi dalykai tapo gėrio priežastimi, bet kad pats blogis apsivertė ir tapo gėriu. Taip nutinka per labai dideles Šviesas, kurias Kūrėjas, palaimintas Jis, apšviečia visuose tuose blogiuose, kol jie apsiverčia ir tampa gėriu.

Vadinasi, visas žmogaus progresas vyksta būtent tada, kai jis jaučia kančias dėl būsenos, kurioje yra. Tai suteikia jam postūmį judėti pirmyn.

Pagal tai galima paaiškinti šventojo Ari žodžius, kad „jokia pakopa nepakyla kitaip, kaip tik per Mayin Nukvin pakėlimą“. Nukvin reiškia trūkumą. „Vanduo“ reiškia Binos savybę, kuri į save priėmė Malchut savybę. Malchut vadinama „trūkumu“, nuo žodžio „anga“ [nekėv]. Todėl aukštesnysis turi duoti žemesniajam tai, ko jam trūksta.

Kadangi „pasaulyje nėra jokios naujos Šviesos, kuri neateitų iš Ein Sof, palaimintas Jis“, aukštesnysis pakyla pakopa tam, kad gautų gausą žemesniajam. Dvasiniame darbe „aukštesnysis“ ir „žemesnysis“ gali būti aiškinami taip: pirmoji būsena vadinama aukštesniąja, o antroji būsena – žemesniąja. Tai reiškia: jei būsenoje, kurioje žmogus yra, jis nejaučia jokio trūkumo ir yra ja patenkintas, savaime suprantama, jam nereikia progresuoti darbe. Jis nemato jokio trūkumo, kuris suteiktų jam postūmį judėti pirmyn.

Todėl jeigu žmogui sekasi darbe, jis atranda trūkumą būsenoje, kurioje yra. Ir egzistuoja taisyklė, kad „kiekviena būsena gali būti vadinama aukštesniąja ir žemesniąja“. Vadinasi, tuo metu, kai jis randa trūkumą dabartinėje būsenoje, antrojoje būsenoje, vadinamoje „trūkumo būsena“, šis trūkumas dabar vadinamas „žemesniuoju“. Jis priverčia žmogų palikti ankstesnę būseną ir stengtis ištaisyti trūkumą, kurį dabar jaučia.

Darbe tai vadinama tuo, kad žemesniojo Mayin Nukvin [MAN] sukelia aukštesniojo pakilimą į aukštesnę pakopą, tai yra pakelia ankstesnę būseną. Būtent tai pasakė šventasis Ari: žemesnysis per savo MAN sukelia aukštesniojo pakilimą. Vadinasi, kaip pasakyta, tik trūkumai, vadinami „kančiomis“, sukelia pakilimus, per kuriuos žmogus nuolat kyla ir juda pirmyn.

Pagal tai galima paaiškinti mūsų išminčių žodžius („Berešit Raba“ 92, 1). Rabi Jehošua ben Levi pasakė: „Visos kančios, kurios ateina žmogui ir atitraukia jį nuo Toros žodžių, yra perspėjimo kančios. Tačiau kančios, kurios ateina žmogui ir neatitraukia jo nuo Toros žodžių, yra meilės kančios“, kaip parašyta: „Nes ką Kūrėjas myli, tą Jis drausmina.“

Iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti: argi todėl, kad Kūrėjas žmogų myli, Jis turi jam duoti kančių? Protas sako priešingai. Kaip matome, kai žmogus myli savo draugą, jis duoda jam dovanas, o ne sukelia kančias. Tačiau pagal tai, kas pasakyta aukščiau, kadangi be kančių žmogus trokšta likti ramybės būsenoje, nes mūsų Šaknis yra absoliučios ramybės būsenoje, tik „paskirtasis, kuris muša ir sako: ‘Auk’“, tai yra tik kančios priverčia žmogų atsisakyti ramybės malonumo ir stengtis įgyti naujų dvasinių turtų.

Tačiau jei jis neturi kančių, jis lieka būsenoje, kurioje yra. Pavyzdžiui, žmogus gyvena viename kambaryje, vedė, tačiau yra tingus, tai yra ramybę mėgsta labiau nei įprasta. Todėl jis sutinka gyventi viename kambaryje. Nors būdamas viengungis taip pat gyveno viename kambaryje, jis ir susituokęs toliau taip gyvena.

Tačiau kai jam gimsta keli vaikai, jis pradeda jausti ankštumą namuose ir jam ima skaudėti, kad gyvena viename kambaryje. Tuomet kančios priverčia jį dirbti papildomas valandas, tai yra dėti daugiau pastangų, nei buvo įpratęs, kad galėtų gauti kelių kambarių butą.

Dvasiniame darbe yra tas pats. Žmogus, kuris gavo auklėjimą ir kurį tėvas išmokė užsiimti Tora ir priesakais, tiek, kiek tėvas jam paaiškino, kas yra dvasingumas, kas yra Lišma, darbas dėl Dangaus ir panašiai, jam to užteko, kad eitų šiuo keliu ir vykdytų Torą bei priesakus. Tačiau kai jis užauga, susituokia ir tampa savarankiškas, o jau turi ir vaikų bei žino, kad turi juos auklėti ir suteikti jiems Dangaus baimės pagrindus, tuomet jis ima tikrinti save: kiek daugiau supratimo ir jautimo jis turi dabar, palyginti su tuo, ką turėjo būdamas devynerių metų, kai pradėjo mokytis, arba kai tapo Bar Micva.

Tada jis pamato, kad visiškai nepažengė taip, kad galėtų dabar pasakyti: „Aš suprantu Toros ir priesakų svarbumą taip, kaip vaikystėje nesupratau.“ Jei jis pradeda dėl to kentėti, tai yra mato save kaip atsilikusį žmogų – jau suaugusį metais, bet kurio protas yra tarsi vaiko, nes tas pats supratimas apie Torą ir priesakus, kurį turėjo vaikystėje, pasiliko ir dabar, ir jis nepažengė taip, kaip žmogus turėtų progresuoti, – vadinasi, jis jaučia save lyg mažą vaiką. Šios kančios stumia jį dėti pastangas ir ieškoti mokytojo, kuris galėtų jį vesti taip, kad jis užaugtų ir taptų žmogumi, o ne liktų vaiku dvasiniame darbe.

Pagal tai suprasime, ko klausėme: ką reiškia mūsų išminčių žodžiai, kad kančios, kurios neatitraukia nuo Toros, vadinamos „meilės kančiomis“. Paaiškinimas yra toks, kaip parašyta: „Ką Kūrėjas myli, tą Jis drausmina.“ Tai reiškia, kad šios kančios sukuria žmoguje poreikį progresuoti Toroje ir priesakuose – suprasti Torą ir priesakus ne taip, kaip supranta vaikas, bet taip, kaip dera suaugusiam žmogui.

Vadinasi, kančios pastūmėjo jį mokytis ir užsiimti Tora bei priesakais taip, kaip dera „žmogaus“ pakopai, o ne „vaiko“ pakopai. Kaip pasakė mūsų išminčiai: „Jūs vadinami žmogumi [Adam], o pasaulio tautos nėra vadinamos žmogumi.“ „Žmogus“ reiškia „kalbantysis“ [Medaber]. Tai yra jis neima sau maisto, tinkamo „gyvūno“ pakopai, bet maistą, tinkamą „kalbančiojo“ pakopai. Būtent tai vadinama „meilės kančiomis, kuriose nėra Toros atšaukimo“ – priešingai, jos veda prie Toros ir priesakų suvokimo.