Rabašas

Kokia dvasiniame darbe yra prasmė žodžių „Nesodink sau Ašeros šalia aukuro“?

Rašte pasakyta: „Paskirk sau teisėjus ir sargybinius visuose savo vartuose, kuriuos tau duoda tavo Visagalis Kūrėjas. Nesodink sau Ašeros, jokio medžio, prie tavo Visagalio Kūrėjo aukuro.“ Mūsų išminčiai aiškino (Sanhedrinas, 7): „Reiš Lakišas pasakė: „Kiekvienas, kuris paskiria netinkamą teisėją, tarsi pasodina Ašerą Izraelyje.“ Ravas Ašis pasakė: „O jeigu tai daroma ten, kur yra išminčiaus mokinys, tarsi pasodintų ją prie aukuro.“

Taip pat turime suprasti, ką dvasiniame darbe reiškia „teisėjai ir sargybiniai“ ir ką reiškia „visuose savo vartuose“. Žinoma, kad „darbas“ tai žmogaus dedamos pastangos siekiant susiliejimo su Kūrėju (Dvekut), t. y. formos panašumo į Jį. Apie tai pasakyta: „Prisirišk prie Jo savybių: kaip Jis gailestingas, taip ir tu būk gailestingas.“ Tai reiškia, kad žmogus turi pasiekti būseną, kai rūpinasi tik Kūrėjo nauda, o ne savo paties nauda. Taip visa Tora nagrinėjama individualaus dvasinio darbo (prat) lygmeniu. Kitaip tariant, ir „Izraelio“ savybė, ir „pasaulio tautų“ savybės nagrinėjamos viename kūne. Žmoguje glūdi septyniasdešimties pasaulio tautų savybės, taip pat nusidėjėlių ir teisiųjų savybės. Todėl ir „besibylinėjančios šalys, ateinančios į teismą“, dvasiniame darbe suprantamos kaip esančios viename kūne: tiek besibylinėjančios šalys, tiek pats teismas yra žmogaus viduje.

Turime suprasti, kodėl tuomet, kai žmogus nori laikytis Toros ir priesakų (Mitzvot) tik dėl Kūrėjo, tai vadinama „darbu“, o be ketinimo veikti dėl Kūrėjo tai nelaikoma tikru darbu ir pastangomis. Juk žinome, kad žmogus mėgsta poilsį todėl, kad mūsų šaknis yra visiškos ramybės būsenoje. Todėl kiekvienas mūsų atliekamas judesys turi suteikti didesnį malonumą negu poilsis. Vadinasi, kai atlygis ir bausmė yra akivaizdūs, žmogus nesiskundžia, kad jam tenka dirbti, nes dirbdamas jis galvoja apie atlygį.

Taigi atlygis palengvina darbą ir žmogus nebejaučia jo sunkumo. Todėl nematome, kad žmogus sakytų savo draugui: „Tik įsivaizduok, kokia nelaimė! Gavau darbą garsioje įmonėje, kur puikios darbo sąlygos.“ Taip yra todėl, kad atlygis palengvina darbą, todėl pats darbas ir pastangos nebeatrodo reikšmingi.

Todėl, kai žmogus užsiima Tora ir priesakais siekdamas atlygio už savo dvasinį darbą, nors jo ketinimas ir yra gauti atlygį, vis dėlto tai laikoma pastangomis, dedamomis laikantis Toros ir priesakų, nes atlygis ir bausmė jam nėra akivaizdūs. Nors žmogus laikosi Toros ir priesakų dėl atlygio ir saugosi jų nepažeisti, kad išvengtų bausmės, jis vis tiek deda pastangas. Kadangi pagrindinis šio darbo aspektas yra pats veiksmas, o „veiksmu“ vadinama tai, kas yra matoma, toks darbas vadinamas „atskleistąja Tora“.

Ši Tora nagrinėjama visuomenės (klal) lygmeniu. Todėl ji nagrinėjama ne viename kūne, o visos visuomenės mastu. Kitaip tariant, matome daug žmonių, gyvenančių tame pačiame pasaulyje. Kaip jų veidai skiriasi vienas nuo kito, taip skiriasi ir jų nuomonės. Šiame lygmenyje Tora nagrinėjama kaip santykiai tarp žmogaus ir jo artimo, t. y. tarp dviejų atskirų kūnų. Tas pats pasakytina apie nusidėjėlius ir teisuolius bei visus panašius atvejus.

Tačiau darbe su ketinimu, kuris vadinamas „darbu širdyje“, niekas iš to darbo nėra matoma išorėje. Šis darbas vadinamas „paslėptąja dalimi“, nes jis neatsiskleidžia išorėje. Be to, jis paslėptas net nuo paties žmogaus. Juk būtent praktiškai vykdydamas priesaką žmogus aiškiai mato savo veiksmą. Todėl toks priesako vykdymas jam yra atskleistas: žmogus mato, kad iš tiesų atlieka priesaką. Šiuo atveju negalima sakyti, kad atlikdamas priesaką jis apgaudinėja pats save.

Tačiau dirbdamas su ketinimu žmogus pats nepajėgia įžvelgti tiesos. Gali būti, kad jam atrodo, jog visi jo ketinimai nukreipti į Kūrėją, tačiau jis nesugeba atskirti, ar juose nėra priemaišos siekio gauti naudos sau.

Apie tai mano tėvas ir mokytojas Baal Sulamas aiškino Rašto žodžius: „Kukliai vaikščiok prieš savo Visagalį Kūrėją.“ Nors tiesioginė žodžių „kukliai vaikščiok“ reikšmė siejama su santykiu su kitu žmogumi, dvasiniame darbe šie žodžiai taikomi paties žmogaus kūnui. Kai žmogus dirba remdamasis tikėjimu virš žinojimo, tai vadinama „kukliai vaikščioti“. Tai reiškia, kad žmogaus protas negali pasiekti darbo, kuris vyksta virš žinojimo. Žmogus eina tikėjimu virš žinojimo, neturėdamas jokio mato, kuriuo galėtų patikrinti ir įvertinti savo darbą ar jis eina teisingu keliu, ar ne.

Kai žmogus nori įsitikinti, ar kas nors yra tiesa, jis tai tikrina savo protu ir žinojimu. Tačiau kadangi jis eina tikėjimu virš žinojimo, nėra kas galėtų jam pasakyti, ar jis eina teisingai. Juk žmogaus protas, kuris paprastai vertina ir tikrina jo veiksmus, šiuo atveju nieko nemato, nes darbas vyksta virš proto, todėl protas negali jo suvokti. Štai kodėl toks darbas vadinamas „kukliai vaikščiok savo Visagalio Kūrėjo akivaizdoje“, žmogaus kūnas šio darbo nemato.

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad kai žmogus siekia susiliejimo su Kūrėju, t. y. nori pasiekti būseną, kurioje visi jo veiksmai būtų atliekami dėl davimo, atsiranda noras gauti ir tam priešinasi. Tuomet žmogus kreipiasi į savo vidinį teisėją ir išdėsto jam tiek noro gauti, tiek noro duoti argumentus. Kiekvienas iš jų tvirtina esąs teisus. Todėl teisėjas turi nuspręsti, kieno pusėje yra tiesa.

Žinoma, noras gauti, pasitelkdamas protą ir žinojimą, sako: „Dėl ko čia apskritai reikia spręsti, kas teisus? Pažiūrėkime, kaip elgiasi visi žmonės, koks pasaulyje įprastas gyvenimo būdas. Ar visas pasaulis dirba dėl noro duoti, ar dėl noro gauti? Juk galioja taisyklė, kad reikia sekti dauguma. O didžioji pasaulio dalis naudojasi tik noru gauti, kaip mūsų išminčiai pasakė: „Mačiau pakilusius į aukštas pakopas, tačiau jų yra nedaug.“ Taigi „Izraelio“ savybė yra viena tarp septyniasdešimties tautų, todėl, be abejo, reikia sekti dauguma.“

Iš tiesų tai ir vadinama „Izraelio tautos tremtimi tarp pasaulio tautų“, nes dėl savo gausumo jos valdo „Izraelio“ savybę. Tačiau šiuo argumentu noro gauti samprotavimai nesibaigia. Jis pateikia savo argumentus tarsi išminčius, kurio visi teiginiai atrodo tokie aiškūs, kad neįmanoma jiems paprieštarauti. Apie tai Rašte pasakyta: „Neimk kyšio, nes kyšis apakina išminčių akis.“ Kitaip tariant, kadangi noras gauti pateikia argumentus tik savo naudai, jis yra šališkas, tarsi papirktas. Todėl jis nebegali matyti tiesos, nes jo proto akys žvelgia tik į tai, kas naudinga jam pačiam.

Todėl, kai žmogus nori prisiimti Dangaus karalystės jungą, kūnas jo klausia: „Kieno naudai tu nori laikytis Toros ir priesakų?“ Jeigu žmogus atsako: „Dėl Kūrėjo“, tuoj pat prasideda ginčas. Kitaip tariant, pagrindinis konfliktas kyla būtent dėl ketinimo – kai žmogus turi nuspręsti, su kokiu ketinimu jis laikysis Toros ir priesakų. Todėl žmogus privalo pasirūpinti, kad jo vidinis teisėjas priimtų teisingą sprendimą. Kadangi noras gauti kalba tik savo naudai, jo negalima klausyti, nes jis yra šališkas. Dėl šios priežasties visi jo išmintingai skambantys argumentai yra neteisingi, nes „kyšis apakina išminčių akis“.

Taip pat turime paaiškinti, kad kai žmogus pradeda spręsti, kieno pusėje yra tiesa, kyla klausimas: kada jis turi atlikti šį vidinį teismą? Atsakymas yra: „Visuose savo vartuose.“ Tai atitinka tai, kas knygoje „Zoar“ pasakyta apie eilutę „Jos vyras žinomas vartuose“. Ten aiškinama: „Kiekvienas pagal tai, ką įvertina savo širdyje.“ Žodis „vartai“ (šearim) siejamas su žodžiu „matai“ (šiurim). Tai reiškia, kad kiekviename dvasinio darbo aspekte, kiekvienoje pakopoje, kurioje žmogus pradeda šventumo darbą, jis turi paskirti „teisėjus“, kad išsiaiškintų, kieno naudai jam derėtų dirbti – savo paties ar Kūrėjo. Kitaip tariant, prieš atlikdamas bet kokį dvasinio darbo veiksmą žmogus pirmiausia turi atlikti savianalizę ir išsiaiškinti, ko jis siekia šiuo veiksmu, t. y. kokiu tikslu jį atlieka.

Jeigu žmogus mato, kad jo ketinimas netinkamas, t. y. supranta, jog nepajėgia nukreipti savo ketinimo į davimą, tuomet atsiranda vietos maldai. Atlikęs vidinį patikrinimą kartu su savo teisėju, žmogus atranda savyje blogį. Jis mato, kad teisėjas priėmė teisingą sprendimą, tačiau pats žmogus nepajėgia šio sprendimo įvykdyti.

Tuomet kyla klausimas: kokia nauda iš teisingo nuosprendžio, jeigu žmogus nepajėgia įvykdyti to, ką nurodo teisėjas? Apie tai pasakyta: „Teisėjai ir sargybiniai.“ „Teisėjai“ reiškia tik sprendimo priėmimą – žmogus pamato tiesą ir supranta, ką privalo daryti. Tačiau kai ateina laikas įgyvendinti šį sprendimą, t. y. atlikti „sargybinių“ funkciją, jis pamato, kad nepajėgia jo įvykdyti.

Tuomet žmogus sako: „Dabar turiu dėl ko melstis Kūrėjui, nes matau, kad savo jėgomis niekada nepajėgsiu dirbti dėl Kūrėjo.“ Todėl dabar jis gali melstis iš pačios širdies gelmės, prašydamas Kūrėjo pagalbos. Kitaip tariant, dabar jis turi kli – indą, vadinamą „trūkumu“ (chisaron), kuriam būtina Kūrėjo pagalba, kad Jis suteiktų žmogui norą duoti. Juk be Kūrėjo pagalbos žmogus neturi jokios išeities.

Taip galima paaiškinti tai, kas parašyta Psalmėse (119): „Tavo priesakai daro mane išmintingesnį už mano priešus, nes jie visuomet su manimi.“ Žodžius „mano priešai“ reikia suprasti kaip blogį, esantį manyje. Aš matau, kaip šie priešai trukdo man vykdyti Tavo valią. Juk Kūrėjo valia yra duoti, o aš esu paniręs į norą gauti, kuris atskiria mane nuo Gyvybės Šaltinio. Todėl, nors ir laikausi Tavo priesakų, jie lieka tik veiksmais be išminties. Mat „išmintis“ reiškia, kad priesakuose yra įvilkta Chochmos šviesa, o „Chochmos šviesa“ vadinama šviesa, skirta suteikti malonumą Jo kūriniams, ir tai yra kūrinijos tikslas.

Tačiau neįmanoma gauti kūrinijos tikslo šviesos, vadinamos Chochma, kol žmogus neturi kūrinijos ištaisymo šviesos, vadinamos Chasadim šviesa (gailestingumo šviesa), kuri siejama su davimo indais. Kadangi žmogus mato, jog jo priešai, t. y. noras gauti, yra labai stiprūs ir jis nepajėgia išsivaduoti iš jų valdžios, jis meldžiasi Kūrėjui, prašydamas suteikti jam norą duoti. Tik tada jis vėliau gali gauti ir Chochmos šviesą.

Štai ką reiškia žodžiai: „Tavo priesakai daro mane išmintingesnį už mano priešus.“ Kitaip tariant, būtent priešai tapo priežastimi, dėl kurios žmogus nusipelnė Chochmos savybės. Žodžiai „Tavo priesakai daro mane išmintingesnį“ reiškia, kad priešai tapo priežastimi, dėl kurios žmogus nusipelnė gėrio ir malonumo, nes iš aukščiau gauta pagalba kiekvieną kartą pakeldavo jį į aukštesnę pakopą nei ankstesnioji. Jeigu žmogus nebūtų pajutęs savyje blogio, jis būtų pasitenkinęs tuo, ką jau turi, ir nebūtų šaukęsis Kūrėjo, prašydamas Jį priartinti bei suteikti davimo indus. Juk tik davimo indai yra tinkami Chochmai gauti. Taigi žodžių „Tavo priesakai daro mane išmintingesnį už mano priešus“ prasmė yra tokia: būtent dėl šių priešų mano priesakų vykdymas galėjo įgyti Chochmos savybę.

Apie tai pasakyta: „Nes ji visuomet su manimi.“ Žodžius „ji su manimi“ Rabašas aiškina kaip nuorodą į priešus: būtent jie nuolat tampa priežastimi, dėl kurios žmogus nusipelno, kad jo priesakai neliktų be Chochmos, t. y. nebūtų sausi priesakai, neturintys vidinės šviesos. Priešingai, būtent dėl priešų žmogus to nusipelno. Žodžiai „su manimi“ reiškia, kad aš negaliu eiti Kūrėjo keliais taip, kaip kiti žmonės, nes mano priešai yra stipresni negu kitų žmonių. Todėl esu priverstas stoti prieš Kūrėją ir prašyti Jo pagalbos, nes matau, kad esu blogesnis už visą visuomenę.

Iš to galime suprasti išbandymų dvasiniame darbe prasmę. Kam reikia žinoti, ar žmogus atlaikė išbandymą, ar ne? Juk Kūrėjas žino viską. Taigi kodėl žmogui siunčiamas išbandymas? Taip yra todėl, kad dažnai pakilimo metu žmogus sako: „Dabar man jau nebereikia Kūrėjo pagalbos, nes, ačiū Dievui, turiu kuo pagrįsti savo tikėjimą – juk jau šiek tiek jaučiu Kūrėją. Todėl nuo šiol galėsiu nuolat laikytis šventumo ir visada vykdyti Torą bei priesakus.“

Ką tuomet daro iš aukščiau? Kadangi iš aukščiau norima, kad žmogus tobulėtų ir kiltų keliu, vedančiu į Karaliaus rūmus, kuriuose visi dirba tik dėl davimo Kūrėjui, jam siunčiama kokia nors svetima mintis. Taip yra todėl, kad pakilimo metu žmogus savo dvasinio darbo pagrindą buvo pastatęs ant malonaus pojūčio, kurį jautė dirbdamas. O toks pagrindas yra Lo Lišma – darbas ne dėl Kūrėjo. Todėl žmogui siunčiama svetima mintis, ir jis patiria išbandymą. Tuomet jis pamato, kad gali būti Kūrėjo tarnu tik tada, kai Kūrėjas suteikia jam tam tikrą malonų skonį, kurį jaučia jo noras gauti. Tačiau kaip jis galėtų dirbti tiesiog tikėjimu virš žinojimo, kai visiškai nieko nejaučia? Štai ką reiškia, kad „žmogui siunčiamas išbandymas“ – kad jis pamatytų, jog visas jo darbas pagrįstas noru gauti. Tuomet jis suvokia, kaip pats save apgaudinėja dirbdamas Kūrėjui. Tada atsiranda vietos maldai, kad Kūrėjas suteiktų jam jėgų dirbti tik dėl davimo, o ne savo paties naudai.

Todėl kiekvienas kritimas yra išbandymas. Jo metu paaiškėja, ar žmogus gali atlaikyti išbandymą, t. y. ar mintis, kuri jam ateina, padeda pamatyti, ar jis yra šventumo valdžioje, ar ne. Kitaip tariant, kritimo metu žmogus gali pamatyti, kad visas dvasinis statinys, kurį jis buvo sukūręs pakilimo metu, iš tikrųjų buvo pastatytas ant noro gauti sau.

Nors kritimo metu žmogus nepajėgia atlikti jokios savianalizės, vėliau, kai jis vėl sulaukia tam tikro priartėjimo iš aukščiau, jis gali tai padaryti. Šis priartėjimas įvyksta taip, kaip parašyta: „Aš esu Viešpats, gyvenantis tarp jų netyrumo.“ Kitaip tariant, nors žmogus vis dar yra meilės sau valdžioje, jį pasiekia švytėjimas iš aukščiau, vadinamas „pabudimu iš aukščiau“ (Itaruta de-Leila). Tuomet žmogus turi pats prisiminti savo ankstesnę kritimo būseną ir apmąstyti, dėl kokios priežasties jis patyrė tą kritimą bei ką turi ištaisyti, kad daugiau į jį nepakliūtų. Žmogus turi tikėti, kad kritimą patyrė todėl, jog buvo nublokštas iš aukščiau. Dėl to jis ir atsidūrė tokioje žemoje būsenoje. Tuomet jis gali dirbti su savimi ir atlikti ištaisymus, kad daugiau nepatirtų tokio kritimo, nes turi tikėti, kad pats kritimas yra jam skirtas ištaisymas.

Remdamiesi tuo, kas pasakyta, galime suprasti žodžius: „Nesodink sau Ašeros.“ Mūsų išminčiai juos aiškino taip: „Kiekvienas, kuris paskiria netinkamą teisėją, tarsi pasodina Ašerą Izraelyje.“ Turime suprasti, ką „Ašera“ reiškia dvasiniame darbe. Tai galima paaiškinti remiantis Rašto žodžiais: „Ir jų Ašeros prie kiekvieno žaliuojančio medžio.“ Žodis „Ašeros“ čia siejamas su skambesiu ašrei-hem, reiškiančiu „jie laimingi“. Tai reiškia, kad žmonės jaučiasi laimingi tada, kai dirba savo pačių naudai. Būtent tai ir vadinama „jie laimingi“ – kai žmogus dirba dėl savęs, t. y. jis pajėgia laikytis Toros ir priesakų tik tada, kai dirbdamas jaučia malonumą.

Tačiau kai žmogus nejaučia malonumo, jis sako: „Tiesa, jeigu dirbčiau dėl Kūrėjo, galėčiau sakyti, kad pajėgiu Jam tarnauti bet kokiomis sąlygomis, o ne tik tada, kai jaučiuosi gerai. Tačiau aš užsiimu šventumo darbu todėl, kad man buvo pasakyta, jog laikantis Toros ir priesakų galima patirti didesnį malonumą negu užsiimant materialiais dalykais.“ Todėl, jeigu žmogus nejaučia malonumo šiame darbe, kodėl jis turėtų laikytis Toros ir priesakų? Juk visas jo darbo pagrindas pastatytas tik ant meilės sau.

Taigi ką turi daryti žmogus, norintis paskirti tinkamą teisėją? Pirmiausia jis turi atkreipti dėmesį į savo ketinimą, t. y. išsiaiškinti, dėl kokios priežasties dabar nori pradėti eiti tiesos keliu. Be abejo, jis patyrė pabudimą iš aukščiau, kuris paskatino jį dirbti dėl Kūrėjo. Tačiau ką reiškia „dėl Kūrėjo“? Tai reiškia, kad žmogus pradeda dirbti siekdamas suteikti Kūrėjui malonumą savo darbu. Materialiame pasaulyje, kai darbdavys būna patenkintas darbuotojo darbu, jis gali padidinti jam atlyginimą. Tačiau dvasiniame darbe žmogaus atlygis yra pats faktas, kad jis suteikia Kūrėjui malonumą, nesiekdamas jokios naudos sau. Taigi teisėjas, kurį žmogus dabar paskiria, turi prižiūrėti, kad jis eitų teisingu keliu – dirbtų dėl Kūrėjo. Tai vadinama „aukuro“ savybe. Kitaip tariant, teisėjas padeda žmogui suprasti, kad jis turi paaukoti save ant aukuro. Tai reiškia, kad žmogus turi įgyvendinti tai, ką mūsų išminčiai pasakė: „Tora įsitvirtina tik tame, kuris dėl jos numarina save.“

Tačiau jeigu teisėjas yra netinkamas, jis skatina žmogų manyti, kad šis turi siekti dalykų, teikiančių naudą jam pačiam. Tai vadinama „Ašeros“ savybe, kaip jau buvo paaiškinta žodžiais ašrei-hem – „jie laimingi“. Ašeros stabmeldystės esmė buvo ta, kad žmonės nuolat žiūrėjo tik į tai, iš ko jų kūnas gali patirti malonumą. Jiems nerūpėjo, ar jų veiksmai suteiks malonumą Kūrėjui, nes jie visada rūpinosi tik savo pačių nauda.

Tačiau yra skirtumas tarp Ašeros savybės ir darbo visuomenės (klal) lygmeniu. Tai taikoma žmonėms, kurių visas darbas apsiriboja praktiniu priesakų vykdymu ir kurie apskritai negalvoja apie ketinimą Lišma – veikimą dėl Kūrėjo. Apie tokius žmones Rambamas (Maimonidas) pasakė: „Moteris, mažamečius ir neišsilavinusią visuomenę iš pradžių moko dirbti iš baimės ir dėl atlygio. Tik vėliau, kai jų supratimas išauga ir jie įgyja daugiau išminties, ši paslaptis jiems atskleidžiama pamažu.“

Kalbant apie tokius žmones, reikia paaiškinti išminčių žodžius: „Kiekvienas, kuris paskiria netinkamą teisėją, tarsi pasodina Ašerą Izraelyje.“ Tai reiškia, kad kai žmogus nori atlikti kokį nors veiksmą ir kreipiasi į savo širdyje esantį teisėją, jis turi saugotis, kad tas teisėjas nebūtų šališkas. Priešingu atveju teisėjas nepriims teisingo sprendimo. Tai ir vadinama „tarsi pasodinti Ašerą Izraelyje“, t. y. stabmeldyste.

Juk jeigu teisėjas yra papirktas, jis gali pateisinti bet kokį nusižengimą ir paskelbti, kad jį leidžiama daryti, nes „kyšis apakina išminčių akis“. Tai vadinama „tarsi pasodinti Ašerą Izraelyje“. Čia kalbama apie visą Izraelio visuomenę, kurios žmonės užsiima tik praktiniu priesakų vykdymu, bet nesirūpina jų ketinimu. Kitaip tariant, jiems nerūpi, kad jų ketinimai būtų nukreipti į Kūrėją. Jie sako, kad toks darbas skirtas tik išrinktiesiems.

Dabar galime suprasti, kodėl ten pasakyta: „Ravas Ašis pasakė: „O jeigu tai daroma ten, kur yra išminčiaus mokinys, – tarsi pasodintų Ašerą prie aukuro.“ Turime suprasti, ką Ravas Ašis papildomai atskleidžia šiais žodžiais. Juk jeigu tai nevyksta išminčiaus mokinio vietoje, sakoma tik „tarsi pasodintų Ašerą Izraelyje“. Taigi kuo skiriasi šie du atvejai?

Šį skirtumą galima paaiškinti taip. Apie tuos, kurie dirba visuomenės (klal) lygmeniu, pasakyta: „Tarsi pasodintų Ašerą Izraelyje“, turint omenyje visą Izraelio visuomenę. Tačiau žodžiai „ten, kur yra išminčiaus mokinys“ taikomi tiems žmonėms, kurie nori tapti „išminčiaus mokiniais“. Kaip aiškino Baal Sulamas, „išminčiaus mokiniu“ vadinamas tas, kuris nori būti Kūrėjo mokiniu, nes Kūrėjas vadinamas „Išminčiumi“, kuris duoda visam pasauliui. Žmogus taip pat nori nusipelnyti tapti duodančiuoju, t. y. dirba su savo ketinimu, kad pasiektų darbą dėl davimo. Jeigu jo teisėjas yra tinkamas, jis pataria žmogui paaukoti save ant aukuro. Tačiau jeigu teisėjas yra netinkamas, jis pataria žmogui rūpintis tik savo paties nauda. Būtent tai reiškia ašrei-hem – „jie laimingi“. Todėl ir pasakyta: „O jeigu tai daroma ten, kur yra išminčiaus mokinys, – tarsi pasodintų Ašerą prie aukuro.“