Knygoje „Zohar“, skyriuje „Noachas“, parašyta: „Buvo tvanas, o jo viduje tūnojo naikintojas.“ Mano tėvas ir mokytojas (Baal Sulamas), paklausė: kuo skiriasi tai, kad mirtį sukėlė naikintojas, nuo to, kad ją sukėlė tvanas? Jis paaiškino, kad tvanas sukelia materialias kančias, o naikintojas - dvasines. Kitaip tariant, materialių kančių viduje slypi naikintojas, kuris sunaikina ir žmogaus dvasingumą. Tai reiškia, kad kūno kančios sukelia žmogui pašalines mintis, kol šios mintys pakenkia jo dvasingumui ir galiausiai jį sunaikina.
Reikia paaiškinti jo žodžius. Tvanas ir lietus priklauso tam, kas vadinama „atskleistąja dalimi“, tai yra tam, kas matoma mūsų akimis: lietaus sukeltas tvanas pražudo žmones. Kitaip tariant, žmogus mano, kad jeigu noras gauti turėtų tai, ko reikalauja, būtent žinojimą, o ne tikėjimą, jeigu jis galėtų suprasti kiekvieną Kūrėjo valdymo aspektą taip, kaip to reikalauja noras gauti, tuomet jis tinkamai tarnautų Kūrėjui. Tačiau taip nėra. Dėl to žmogus nutolsta nuo Gyvybės Šaltinio, nes jam sunku ištverti kančias. Žmogus nori, kad Kūrėjas jam suteiktų tik malonumus, todėl nuo Jo nutolsta.
Tačiau materialių kančių viduje, kai žmogus negali suprasti Kūrėjo valdymo, kodėl Kūrėjas neduoda jam to, ką, noro gauti supratimu, turėtų duoti, ir dėl to žmogus kenčia, vėliau atsiranda dvasinė mirtis. Kitaip tariant, kyla dvasinės kančios, kurios sukelia dvasinę mirtį, tai yra žmogus prieina prie netikėjimo.
Tai reiškia, kad žmogus patyrė materialias kančias, nes Kūrėjas nedavė jam to, ką, jo supratimu, turėjo duoti, ir tai jam sukėlė skausmą. Šios kančios prilyginamos mirčiai materialiame lygmenyje, kaip parašyta: „Vargšas laikomas mirusiuoju, o neturintis sūnų taip pat laikomas mirusiuoju.“ Tačiau vėliau jis patiria dvasines kančias, nes nebegali įveikti abejonių tikėjimu ir tikėti Kūrėju, kad Jis valdo pasaulį kaip Geras ir Darantis gera. Tuomet žmogus prieina prie netikėjimo.
Tai vadinama „dvasine mirtimi“, kai žmogus patenka į Sitra Achra (kitos, nešvariosios pusės) tuščią erdvę. Kai vėliau žmogus vėl grįžta prie dvasinio darbo, tai jau vadinama „prisikėlimu iš mirusiųjų“. Žmogus privalo tikėti: jei jis dabar pradėjo darbą iš naujo, tai vyksta ne jo paties jėgomis, o todėl, kad jis gavo „prisikėlimo rasą“ iš aukščiau. Jis yra prisikėlimo iš mirusiųjų būsenoje, nes jam buvo suteiktas pabudimas iš aukščiau. Todėl kasdien žmogus turi sakyti: „Palaimintas Tu, Viešpatie, sugrąžinantis sielas į negyvus kūnus“ [iš rytinės maldos „Šacharit“]. Be to, žmogus turi sakyti („Aštuoniolikos palaiminimų“ maldoje): „Ir Tu esi ištikimas [pažadui] prikelti mirusiuosius.“
Taigi, kalbant apie kančias, reikia skirti du aspektus:
- Materialios kančios. Žmogus kenčia dėl materialių dalykų, kurių jam trūksta, ir dėl to patiria būseną, prilyginamą mirčiai, kaip minėta: „Vargšas laikomas mirusiuoju, o neturintis sūnų taip pat laikomas mirusiuoju“ ir panašiai. Vadinasi, ši mirtis nėra susijusi su dvasingumu. Tačiau vėliau ji gali sukelti dvasinę mirtį, nes žmogus nebegali tikėti Kūrėju, kad Jis valdo pasaulį kaip Geras ir Darantis gera.
Vadinasi, tai jau yra dvasinė, o ne materiali mirtis. Štai ką reiškia, kad lietaus tvano, simbolizuojančio materialias kančias, viduje žmogus vėliau patiria dvasines kančias, kai nebegali pateisinti Aukštesniojo valdymo ir todėl patenka į dvasinės mirties būseną.
Apie tai parašyta „Įvade į Knygą Zohar“ (138 punktas): „Iki Galutinio ištaisymo Malchut vadinama gėrio ir blogio pažinimo medžiu, nes Malchut yra Kūrėjo valdymas šiame pasaulyje. Kol gaunantieji dar nepasiekė ištaisymo, leidžiančio jiems priimti visą Jo gerumą, valdymas neišvengiamai turi vykti gėrio ir blogio, atlygio ir bausmės būdu. Taip yra todėl, kad mūsų gavimo indai vis dar sutepti gavimu dėl savęs. Todėl Kūrėjo valdymo veiksmus mūsų atžvilgiu neišvengiamai jaučiame kaip blogį. Tai dėsnis: kūrinys negali tiesiogiai gauti iš Kūrėjo atskleisto blogio, nes tai menkintų Kūrėjo didybę, jeigu kūrinys suvoktų Jį kaip darantį blogį. Juk tai nedera tobulam Valdytojui. Todėl, kai žmogus jaučia blogį, jį atitinkamu mastu apima netikėjimas Kūrėjo valdymu, ir Aukštesnysis Valdytojas nuo jo pasislepia. Tai pati didžiausia bausmė pasaulyje.“
Iš to matome, kad kai žmogus jaučia, jog iš Kūrėjo gauna blogį, Kūrėjas, kaip Valdytojas, nuo jo pasislepia. Tai vadinama „mirtimi“ dvasingume. Tačiau kas lėmė tai, kad žmogus pajuto iš Kūrėjo gaunantis blogį? Kodėl jis tai pajuto kaip blogį? Todėl, kad jo indai vis dar sutepti savanaudišku gavimu. Dėl šios priežasties Kūrėjo valdymas turi vykti paslėpties ir užslėpimo būdu. Todėl kančios sukelia dvasinę mirtį.
Dėl šios priežasties žmogus turi eiti tikėjimu aukščiau žinojimo, tai yra nepasiduoti tam, ką jam sako jo protas, remdamasis tuo, ką jis mato. Jis neturi tuo grįsti savo dvasinio darbo, kad galėtų nusipelnyti įžengti į Kedušą (šventumą). Juk toks supratimas kyla iš to, kad žmogus patyrė blogį. Protas jam sako: jeigu Kūrėjas yra Geras ir Kuriantis gėrį, kodėl Jis neduoda žmogui to, ko, jo supratimu, jam trūksta, o elgiasi taip, kaip pats nori? Vadinasi, toks supratimas grindžiamas gėrio ir blogio valdymo suvokimu, kaip minėta anksčiau. Todėl žmogui belieka pasakyti sau, kad tai, ką jam sako protas, nėra teisinga, nes apie tai parašyta: „Mano mintys nėra jūsų mintys, ir jūsų keliai nėra Mano keliai.“ Užuot pasidavęs proto argumentams, žmogus turi pasakyti, kad eina tikėjimu aukščiau žinojimo.
Tačiau kalbant apie artumo Kūrėjui pojūtį, reikia skirti du būdus:
- Kartais žmogus nerimauja, nes jam reikia gauti ką nors būtino. Paprastai, kai žmogui ko nors trūksta, jis meldžiasi Kūrėjui, kad Šis užpildytų jo trūkumą. Jeigu tas dalykas jam būtinas, tačiau jis nemato jokios natūralios galimybės jį gauti, ir staiga įvyksta stebuklas, dėl kurio jis gauna tai, ko prašė, tuomet žmogaus širdis prisipildo meilės Kūrėjui už suteiktą pagalbą. Jis supranta, kad tai gavo iš Kūrėjo. Vadinasi, artumas Kūrėjui atsirado dėl gauto gėrio ir malonumo. Būtent tai paskatino žmogų priartėti prie Kūrėjo.
Tas pats pasakytina apie ligonį, kuris pasveiko. Jis jau buvo praradęs viltį, tačiau staiga jo būklė pasikeitė į gera ir jis pasveiko. Kartais ir toks žmogus priartėja prie Kūrėjo, nes iš Kūrėjo gautas gėris paskatino jį suartėti su Juo.
Kartais būna priešingai: žmogus patiria kančias, ir būtent jos paskatina jį artėti prie Kūrėjo. Jam kyla mintis, kad jeigu jis prisiims Toros ir priesakų naštą, Kūrėjas išgelbės jį iš bėdų. Vadinasi, kančios tapo jo artėjimo prie Kūrėjo priežastimi. Apie tai reikia pasakyti, kad nelaimės metu žmogus yra nusižeminimo būsenoje, kaip parašyta: „Kūrėjas yra aukštybėse, tačiau regi nuolankųjį.“ Taigi, kai dėl jį ištikusių nelaimių ir kančių žmogus yra nusižeminęs, jis tampa pasirengęs priimti pagalbą iš aukščiau, kaip parašyta: „Kūrėjas yra aukštybėse, tačiau regi nuolankųjį.“ Vis dėlto paprastai matome, kad kančios atitolina žmogų nuo Kūrėjo, nes jis negali jų susieti su Tuo, kuris yra Geras ir Kuriantis gėrį. Todėl tai sukelia jam dvasinę mirtį.
Tačiau nusižeminimas gali būti aiškinamas įvairiai. Kitaip tariant, kai žmogus nusižemina, kyla klausimas: kas yra nusižeminimas? Kaip pasireiškia tai, kad žmogus yra nusižeminimo būsenoje? Paprasčiausias paaiškinimas toks: nusižeminimas yra tada, kai žmogus palenkia save ir dirba tikėjimu aukščiau žinojimo. Tai vadinama nusižeminimu, nes žmogus sumenkina savo žinojimo svarbą ir sako, kad jo paties supratimas nieko nevertas.
Kitaip tariant, žmogaus protas jam sako, kad jeigu Kūrėjas patenkins visus jo poreikius, kuriuos noras gauti laiko teisėtais, tuomet jis galės mylėti Kūrėją. Jis mylės Kūrėją todėl, kad Šis patenkina visus jo poreikius. Tačiau jeigu Kūrėjas jų nepatenkina, žmogus nebegali nusižeminti ir pasakyti, kad jo paties supratimas nieko vertas. Priešingai, tada jis nutolsta nuo Kūrėjo ir sako, kad neverta Jam tarnauti, jeigu Jis nepatenkina jo norų. Vadinasi, toks žmogus vadinamas išdidžiuoju, nes nori suprasti Kūrėjo kelius, nori žinoti, kodėl Kūrėjas vadinamas Geru ir Kuriančiu gėrį, jeigu kūnas negauna to, ko reikalauja. Apie tokį išdidų žmogų Kūrėjas sako: „Aš ir jis negalime gyventi vienoje buveinėje.“
Tačiau jeigu žmogus nusižemina ir sako: „Aš negaliu suprasti Kūrėjo kelių“, o tai, ką jam diktuoja jo protas, laiko nieko vertu ir eina tikėjimu aukščiau žinojimo, tai vadinama nusižeminimu. Apie tokį žmogų parašyta: „Kūrėjas yra aukštybėse, tačiau regi nuolankųjį.“ Tuomet jis nusipelno, kad Kūrėjas priartintų jį prie Savęs.
Remdamiesi tuo galime paaiškinti mūsų išminčių žodžius: „Kas vaikosi didybės, nuo to didybė bėga“ (traktatas „Eruvin“, 13). Tai reiškia, kad žmogus sako: „Aš galiu tarnauti Kūrėjui su sąlyga, kad Jis suteiks man didybę. Kitaip tariant, jeigu pajusiu Kūrėjo didybę, galėsiu dirbti Jo labui. Tačiau jeigu jos nepajusiu, negalėsiu dirbti dėl Kūrėjo.“ Tokiam žmogui sakoma: „Didybė nuo tavęs bėga.“
Tačiau kai žmogus sako: „Dabar noriu tarnauti Kūrėjui be jokių sąlygų ir man nereikia didybės“, o siekia tarnauti Kūrėjui visiško nusižeminimo būsenoje, tai yra net ir nejausdamas Kūrėjo didybės, bet eidamas tikėjimu aukščiau žinojimo, kas, kaip minėta, vadinama nusižeminimu, tuomet jis nusipelno didybės. Taip yra todėl, kad jis nusižemina, nes nori dirbti tik dėl Kūrėjo, o ne dėl savo naudos.
Todėl kai žmogus sako, kad negali dirbti, kol nepajus Kūrėjo didybės, tai reiškia, kad noras gauti jam sako: jeigu jis nesupras Kūrėjo didybės žinojimo ribose, negalės dirbti Kūrėjo labui. Vadinasi, čia veikia tik noras gauti. Tačiau norui gauti buvo pritaikytas Cimcum (apribojimas) ir paslėptis. Todėl žmogus neturi jokios galimybės nusipelnyti didybės. Priešingai, jis turi bėgti nuo didybės. Tuomet išsipildo posakis: „Kas bėga nuo garbės, tą garbė vejasi.“
Taigi, dvasinio darbo tvarkoje yra keli etapai:
- Pirmiausia žmogus turi siekti didybės ir garbės, nes kitaip jis apskritai neturės Kelim (indų) didybei ir garbei priimti. Juk žmogaus mintys nukreiptos į tai, ko jis trokšta. Jeigu jis neturi indų žinojimui, kaip galės eiti aukščiau žinojimo? Todėl pradėdamas dvasinį darbą žmogus turi galvoti apie tai, kaip įgyti Kūrėjo didybės pojūtį. Juk kai jis pajus Kūrėjo didybę, kūnas tam nesipriešins, nes mažesnysis iš prigimties anuliuojasi prieš didesnįjį. Tam nereikia pastangų, nes galioja taisyklė, kad kūnas nesipriešina tam, kas kyla iš pačios prigimties.
Tačiau jeigu žmogus netrokšta žinojimo, tai yra neturi noro tarnauti didžiam Karaliui, jo darbas lieka vien veiksmų lygmenyje. Jam nereikia, kad Kūrėjas padėtų, nes tuomet jis dirba tik dėl atlygio. Kiek žmogus tiki atlygiu ir bausme, tiek jis gali dirbti, ir jam nereikia Kūrėjo didybės. Kitaip tariant, net jeigu Karalius nėra toks didis, jam tai nesvarbu, nes jis žiūri į atlygį, o ne į Tą, kuris tą atlygį suteikia.
Tačiau jeigu žmogus pradeda dirbti dėl Kūrėjo, jam jau reikia Karaliaus didybės. Vadinasi, jeigu jis netrokšta Karaliaus didybės, tai ženklas, kad jis nedirba dėl Kūrėjo. Todėl būtent tada, kai žmogus siekia didybės, tai rodo jo norą pasiekti būseną, kurioje galėtų pasakyti, kad visi jo veiksmai skirti Kūrėjui. Vėliau, kai jis jau suvokia, kad jam būtina žinoti, jog tarnauja didžiam ir svarbiam Karaliui, ir pamato, kad būtent šio pojūčio stoka yra pagrindinė kliūtis, trukdanti įveikti norą gauti, jis pereina į antrąjį etapą. Tuomet jis turi bėgti nuo didybės ir norėti dirbti dėl Kūrėjo be jokių sąlygų. Tai vadinama tikėjimu aukščiau žinojimo.
Kitaip tariant, nors protas jam sako: „Juk matai, kad tiki tik mažu Karaliumi“, žmogus vis tiek turi atsakyti: „Man Tu esi didis Karalius, tarsi iš tikrųjų tai jausčiau. Aš tikiu aukščiau žinojimo, kad Tu esi didis Karalius, tarsi tai jausčiau.“ Todėl šiame etape jis bėga nuo didybės ir garbės, o tuomet didybė ir garbė jį vejasi ir pasiveja, nors žmogus nenori jų priimti. Taip yra todėl, kad tik tada jis pasiekia savybių panašumą su Kūrėju.
Tai atitinka tai, ką studijuojame apie Zivug de Hakaa (smūginį susijungimą). Masach (ekranas) atstumia Šviesą, nors turi Aviut (noro storį), tai yra norą ir troškimą gauti Šviesą. Vis dėlto jis jos nepriima, nes nori būti duodančiuoju, o ne gaunančiuoju. Todėl ekranui atstumiant Šviesą, jame atsiranda Ohr Hozer (atspindėtoji Šviesa). Šioje atspindėtojoje Šviesoje jis įgyja naują Kli (indą) Šviesai priimti.
Tas pats vyksta ir čia. Pirmiausia žmogus turi įgyti norą ir troškimą pasiekti Kūrėjo didybę, o paskui įgyti jėgų šią didybę atstumti ir nenorėti jos priimti, nes siekia savybių panašumo su Kūrėju. Tuomet jis įgyja atspindėtąją Šviesą, o joje gauna didybę ir galybę.
Vadinasi, čia yra trys etapai:
- Siekti būtent Kūrėjo didybės.
- Atsisakyti šio siekio, tai yra, nors žmogus supranta, kad jeigu iš tikrųjų pajustų Kūrėjo didybę, jo kūnas nusilenktų ir sutiktų atlikti šventąjį darbą, vis dėlto jis bėga nuo garbės ir didybės. Jis sako, kad nori dirbti Kūrėjo labui, nors neturi jokio didybės pojūčio, ir prašo Kūrėjo suteikti jam jėgų įveikti norą gauti, net jeigu šis tam priešinasi.
- Kai žmogui nebereikia Kūrėjo didybės pojūčio ir jis dirba dėl Kūrėjo be jokių sąlygų, tuomet jis nusipelno Kūrėjo didybės ir garbės. Tada išsipildo žodžiai: „Kas bėga nuo garbės ir didybės, tą garbė vejasi ir nori prie jo prisijungti.“ Taip yra todėl, kad jis jau pasiekė savybių panašumą su Kūrėju, tai yra nori dirbti tam, kad suteiktų.
Taigi, kai žmogus supranta, kad verta įgyti Kūrėjo didybės pojūtį, nes tuomet kūnas sutiks tarnauti Karaliui, ir kai jam jau kyla šis poreikis, nes jis nori dirbti dėl Kūrėjo, tačiau kūnas tam priešinasi, kadangi nejaučiant Kūrėjo didybės nenori tikėti aukščiau žinojimo, tada ateina būsena, kai žmogus turi nuo šio reikalavimo bėgti. Taip yra todėl, kad tai tėra noro gauti argumentas.
Tačiau kai žmogus nejaučia Kūrėjo didybės ir kūnas nesutinka dirbti, jis turi sau pasakyti: „Juk mūsų išminčiai sakė: ‘Kas vaikosi didybės, nuo to didybė bėga.’“ Žmogus turi dirbti Kūrėjo labui net ir tada, kai kūnas nepatiria jokio malonumo iš šio darbo, nes dirbti Kūrėjo labui reiškia visiškai nesiekti asmeninės naudos.
Apie tai parašyta „Įvade į Knygą Zohar“ (199 punktas): „Tobula meilė yra tobula iš abiejų pusių: ir teismo, ir gailestingumo metu. Net jeigu Jis paima tavo sielą, tavo meilė Jam turi išlikti visiškai tobula, kaip ir tada, kai Jis suteikia tau visą gėrį. Yra žmogus, kuris myli Jį todėl, kad turi turtų, ilgą gyvenimą, aplink save vaikus, valdo savo priešus ir jam sekasi visi darbai. Todėl jis Jį myli. Tačiau jeigu viskas apsiverstų ir Kūrėjas atsiųstų jam griežtą teismą, jis imtų Jo nekęsti ir visai nebemylėtų. Todėl tokia meilė neturi tvirto pagrindo. Tobula meile vadinama tokia meilė, kuri apima abi puses: ir teismą, ir gailestingumą bei sėkmę. Žmogus turi mylėti Kūrėją, kaip mokėmės, net jeigu Jis paimtų jo sielą. Tai ir yra tobula meilė.“
Reikia paaiškinti, kad žmogus turi mylėti Kūrėją pakilimo metu, kai jaučia, kad Kūrėjas valdo pasaulį kaip Geras ir Darantis gera. Juk pakilimo metu žmogus nori be jokių sąlygų anuliuotis prieš Kūrėją. Tačiau tai panašu į žvakę priešais fakelą: ji savaime netenka reikšmės, be jokių proto argumentų ar svarstymų. Tai reiškia, kad žmogus tarnauja Kūrėjui tada, kai turi gyvybės dvasią.
Pakilimas reiškia, kad žmogus yra gyvas ir turi gyvybės alsavimą. Tuomet jis jaučia meilę Kūrėjui. Dvasiniame darbe tai vadinama „gėrio puse“.
Tačiau žmogus turi mylėti Kūrėją ir tada, kai Jis paima jo sielą, tai yra kai Kūrėjas atima iš jo gyvybės alsavimą. Tai vadinama kritimo būsena, kai žmogus nejaučia jokio gyvybingumo, tarsi iš jo būtų paimta siela ir jis nebeturėtų gyvybės dvasios. Jeigu net ir tokioje būsenoje jis išsaugo meilę Kūrėjui, tai vadinama „tobula meile“.
Tai įmanoma tik tikėjimu aukščiau žinojimo, nes žinojimo ribose žmogus nejaučia jokio gyvybingumo, kuris suteiktų jam jėgų įveikti šią būseną. Todėl pasirengimo laikotarpiu, dar prieš pasiekdamas kokį nors artumą Kūrėjui, žmogus turi dirbti taip, kad bėgtų nuo didybės ir garbės. Kitaip tariant, jis neturi sakyti, kad tik tada, kai Kūrėjas suteiks jam gyvybės dvasią, jis galės dirbti dėl davimo, o be gyvybingumo, tai yra be gyvybės dvasios, negalės dirbti Kūrėjo labui. Toks požiūris neatitinka Toros mokymo.
Priešingai, žmogus turi prašyti Kūrėjo suteikti jam jėgų mylėti Jį net ir tada, kai Kūrėjas paima jo sielą ir jis lieka be gyvybės dvasios. Jis turi prašyti jėgų įveikti šią būseną ir mylėti Kūrėją bet kokiomis aplinkybėmis.
Remdamiesi tuo galime paaiškinti žodžius: „Jis padarė tamsą savo slėptuve.“ Tai reiškia, kad kai Kūrėjas nori paslėpti Save nuo žmogaus, o tai neabejotinai yra žmogaus labui, nes jis dar nėra pasirengęs atskleidimui, Jis suteikia žmogui tamsos būseną. Kitaip tariant, Jis atima iš žmogaus gyvybės dvasią, ir šis patenka į tamsą, kurioje nešviečia Kedušos (šventumo) Šviesa.
Žmogus turi tikėti, kad tai yra paslėptis. Paslėptis reiškia, kad jis tiki, jog yra didis Kūrėjas, kuris valdo pasaulį kaip Geras ir darantis gera, tačiau žmogui tai yra paslėpta. Jis turi tikėti, kad tai tėra paslėptis. Jeigu žmogui pavyksta patikėti, kad tai tik paslėptis ir kad tikrovė iš tiesų nėra tokia, kokią jis ją mato, tuomet jis nusipelno, kad Šviesa nušvistų ant šio sosto (Kisse). Kitaip tariant, Šviesa ima šviesti šioje tamsoje.
Taigi, žmogus turi mokytis ir iš kritimo, ir iš pakilimo būsenų. Kritimo būsena ateina tada, kai žmogus nori dėti dideles pastangas, kad pasiektų susiliejimą su Kūrėju (Dvekut). Tačiau jis mato visai ką kita: atrodo, tarsi nieko nebūtų padaręs ir tebebūtų tokios pat būsenos, kokios buvo prieš pradėdamas darbą su ketinimu duoti. Tuomet žmogus turi remtis išminčių tikėjimu, tikėti tuo, ką jie sako, o ne tuo, ką jis pats galvoja ir sako. Juk būtent šie kritimai suteikia jam galimybę pakilti ir priartėti prie Kūrėjo.