Ką dvasiniame darbe reiškia, kad įstatymas ir teisingumas yra Kūrėjo vardas?
 

1990 m. 30 straipsnis

Knygoje Zoar („Bechukotai“, 6 psl., komentare „Sulam“, 16 punktas) sakoma: „Įstatymu vadinama Malchut, ir į ją yra įtraukti Toros nuostatai. ‘O Mano teismų laikykitės.’ Teismas – tai Z’A, su kuriuo susijungia tas įstatymas, kuris yra Malchut. Ir jie susijungia vienas su kitu – aukštesnieji ir žemesnieji, tai yra Malchut įstatymai su Z’A teismais. Tai yra bendras šventojo vardo principas, nes įstatymas ir teismas yra Kūrėjo vardas. ‘Ir vykdykite juos.’ Klausia: jeigu jau pasakyta ‘eikite’ ir ‘laikykitės’, kam dar sakoma ‘ir vykdykite’? Atsako: tas, kuris vykdo Toros priesakus ir eina Jos keliais, tarsi padaro Jį Aukštybėse. Kūrėjas pasakė: ‘Tarsi padarė Mane.’ Ir taip tai paaiškino. Todėl pasakyta: ‘Ir vykdykite juos’ – įstatymą ir teismą, kurie yra Z’A ir Malchut.“ Iki čia jo žodžiai.

Reikia suprasti, ką reiškia pasakymas: „Tas, kuris vykdo Toros priesakus ir eina Jos keliais, tarsi padarė Jį.“ Taip pat reikia suprasti, kuo skiriasi tai, kad sakoma „tas, kuris vykdo Toros priesakus“, nuo to, kas dar pridedama: „ir eina Jos keliais“. Iš to matyti, kad tai yra du dalykai. Tai yra, nors žmogus vykdo Toros priesakus, jeigu jis neina Jos keliais, nesakoma, kad jis „padarė vardą“. Taigi, ką reiškia „ir eina Jos keliais“?

Taip pat reikia suprasti tai, kas parašyta 19 punkte: „Panašiai pasakė rabi Šimonas: ‘Ir Dovydas padarė vardą.’ Argi Dovydas padarė Jam vardą? Atsako: kadangi Dovydas ėjo Toros keliais ir vykdė Toros priesakus, jis tarsi iš tikrųjų padarė vardą. Todėl pasakyta: ‘Ir vykdykite juos.’ Tai yra, jeigu stengsitės juos vykdyti ir tinkamai ištaisyti šventąjį vardą, visos šios aukštesniosios palaimos bus pas jus, tinkamai ištaisytos.“

Taip pat reikia paklausti, ką reiškia, kad „Dovydas padarė Kūrėjui vardą“, tai yra, kieno atžvilgiu jis padarė vardą. Argi Kūrėjui reikia, kad Jam būtų sukurtas geras vardas kūrinių akyse, kad dėl to, jog Kūrėjas turės gerą vardą, jie teiktų Jam pagarbą? Tai tinka kūriniams, nes žmogus gali gerbti kitą, į save panašų žmogų. Tačiau kaip galima sakyti, kad Kūrėjui reikia įgyti gerą vardą kūrinių akyse? Taip pat reikia suprasti, kaip dėl to, kad žmogus eina Toros keliais ir vykdo Toros priesakus, Kūrėjas įgyja gerą vardą.

Kad visa tai suprastume, pirmiausia reikia paaiškinti, kokia apskritai yra kūrinijos esmė, tai yra, kokiu tikslu Kūrėjas sukūrė kūriniją. Atsakymas žinomas: Jo noras yra suteikti kūriniams malonumą ir visą gerovę. Vadinasi, Kūrėjas įgijo Duodančiojo vardą – To, kuris duoda kūrinijai gerovę ir malonumą. Kūrinija vadinama gaunančiąja, o gaunantysis privalo turėti trūkumą, nes kitaip nėra vietos gavimui. Dėl šios priežasties noras gauti gerovę ir malonumą vadinamas „turinčiu trūkumą“.

Trūkumo sąvoka Kūrėjui netaikoma, nes Kūrėjas yra visiškai tobulas. Todėl kūrinija vadinama „egzistencija iš nebuvimo“ – dėl šio trūkumo, nes buvo sukurta tai, ko nebuvo prieš tai, kai Jis ją sukūrė. Kadangi trūkumo nėra Kūrėjuje, kai žmogus jaučia esąs turintis trūkumą, jis jau yra formos skirtume Kūrėjo atžvilgiu. O kai žmogus užpildo trūkumą, nors tam tikru atžvilgiu atsiranda panašumas, nes dabar jis nebėra turintis trūkumą, tačiau dabar jis yra gaunantysis, o Kūrėjas yra Duodantysis. Vadinasi, formos panašumo vėl nėra, ir dėl šio formos skirtumo žmogus tampa atskirtas nuo Kūrėjo.

Kad tai būtų ištaisyta, tai yra, kad žmogus, vadinamas „kūriniu“ ir turintis trūkumą, pasiektų panašumą, jis privalo būti tobulumo būsenoje, kitaip tariant, gauti iš Kūrėjo visą gerovę. Tačiau gaudamas iš Kūrėjo jis vėl patenka į formos skirtumą. Todėl buvo atliktas ištaisymas, vadinamas „gauna su ketinimu duoti“. Tai reiškia, kad nors žmogus iš prigimties turi norą ir troškimą gauti iš to, kas gali suteikti jam malonumą, vis dėlto jis įveikia save ir nenori gauti malonumo dėl savęs, o gauna tik todėl, kad nori suteikti pasitenkinimą savo Kūrėjui.

Visas malonumas, apie kurį galima pasakyti, kad Kūrėjas juo mėgaujasi, yra tai, kad vykdomi Jo noras ir Jo sumanymas – suteikti kūriniams malonumą ir visą gerovę. Kitaip tariant, iš visų malonumų, apie kuriuos galime sakyti, kad Kūrėjas jais mėgaujasi, yra tai, kad mes gauname iš Jo, ir tik tokiu būdu mes gauname. Todėl, kai žmogus pasiekia pakopą, kurioje nori suteikti pasitenkinimą savo Kūrėjui, jis gali suteikti Jam malonumą tuo, kad gauna iš Jo gerovę ir malonumą.

Tuomet formos panašumas atsiranda iš dviejų pusių, kaip minėta: 1) Žemesniajame nebėra trūkumo, nes dabar jis gauna iš Kūrėjo gerovę ir malonumą. 2) Dabar jis duoda, kaip ir Kūrėjas. Tai yra, nors dabar jis tampa malonumo gavėju, jis tai daro ne dėl savęs, o tik Kūrėjo naudai. Dėl savo naudos jis pasirengęs atsisakyti visų malonumų. Vadinasi, dabar kartu egzistuoja du dalykai – kūrinijos ištaisymas ir kūrinijos tikslas.

Tai vadinama „susijungimu per smūgį“, nes per smūgį vėliau įvyksta susivienijimas. „Smūgis“ dvasingume reiškia du priešingus dalykus, kai kiekvienas atstumia tai, ko nori kitas. Kūrėjas nori, kad žemesnysis gautų gerovę ir malonumą, tai yra, Jis nori duoti žemesniajam, o žemesnysis nori formos panašumo, tai yra, nori duoti Aukštesniajam.

Vadinasi, jie yra priešingi, tačiau dėl to pasiekia susivienijimą. Tai reiškia, kad kiekvienas priima kito nuomonę: Aukštesnysis nori, kad žemesnysis gautų, o žemesnysis gauna tik tiek, kiek žino, kad visa, ką jis gauna, yra tik todėl, kad taip nori Aukštesnysis. Vadinasi, dabar jis gauna taip, kaip nori Aukštesnysis, ir duoda taip, kaip pats nori. Čia nebėra atsiskyrimo, nes dabar abu laikosi vienos nuomonės.

Kadangi dabar kūrinys turi davimo indus, jis juose gauna gerovę ir malonumą. Tuomet visiems tampa akivaizdu, kad „Kūrėjo vardas yra Geras ir darantis gera“. Kol gerovė ir malonumas dar neatsiskleidė, tai vadinama „Šchina dulkėse“, nes kiekvienas pasaulyje kenčia dėl to, kad neturi tinkamų indų, galinčių priimti gerovę ir malonumą.

Todėl žemesnieji turi tikėti, kad Kūrėjas valdo pasaulį kaip Geras ir darantis gera. Dėl to Kūrėjo vardas „Geras ir darantis gera“ dar nėra atskleistas. Tačiau kai žemesnieji gauna davimo indus, gali atsiskleisti Kūrėjo vardas „Geras ir darantis gera“.

Tačiau čia iškyla pats sunkiausias klausimas: kaip žmogus gali gauti šiuos indus? Juk iš prigimties jis yra visiška priešingybė – žmogus gimsta tik su gavimo indais. Tai yra, žmogus nesugeba nieko padaryti, jeigu iš to negauna naudos sau. Kaip tuomet jis gali atlikti tai, kas prieštarauja jo prigimčiai – duoti ir negauti sau jokios naudos?

Apie tai išminčiai pasakė, kad Kūrėjas tarė: „Aš sukūriau blogio pradą ir sukūriau Torą kaip prieskonį.“ Vykdant Torą ir priesakus reikia išskirti du dalykus: 1) Toros ir priesakų veiksmą. 2) Ketinimą. Tai yra, ko žmogus nori mainais už tai, kad vykdo Torą ir priesakus. Atlygis, kurio žmogus turi prašyti Kūrėjo, yra gebėjimas eiti Jo keliais – Kūrėjo keliais. Kas yra „Kūrėjo kelias“? Turime sakyti, kad Jo kelias yra duoti kūriniams gerovę ir malonumą. Taip pat ir žmogus turi rūpintis tik tuo, kaip duoti Kūrėjui, kad Jis mėgautųsi, ir nesirūpinti savo nauda, o tik Kūrėjo nauda, panašiai kaip Kūrėjas, kurio noras yra suteikti kūriniams malonumą ir visą gerovę.

Kaip žinoma, žmogus buvo sukurtas su prigimtimi gauti savo naudai. Kadangi Kūrėjas nori suteikti kūriniams malonumą, gaunantysis privalo turėti norą ir troškimą to dalyko, nes kitaip neįmanoma juo mėgautis. Todėl Kūrėjas sukūrė kūrinius su troškimu užpildyti savo trūkumą. Tačiau kaip kūriniai gali eiti Jo keliais, kad ir jie duotų, kaip duoda Kūrėjas? Tai vadinama „susiliek su Jo savybėmis“.

Kad tai ištaisytų, Kūrėjas pasakė: „Aš sukūriau blogio pradą“, tai yra norą gauti tik sau, „ir sukūriau Torą kaip prieskonį“, tai yra dėl ypatingos Toros galios mes gausime jėgų įveikti blogį ir galėsime atlikti veiksmus tik tam, kad suteiktume malonumą Kūrėjui.

Vadinasi, neužtenka, kad žmogus vykdo Torą ir priesakus. Jis taip pat turi nukreipti ketinimą ir žinoti, dėl ko vykdo Torą ir priesakus. Kitaip tariant, kokio atlygio jis reikalauja iš Kūrėjo už Toros ir priesakų vykdymą. Yra daug ketinimų, kaip parašyta knygoje Zoar: „Vieni už Toros ir priesakų vykdymą nori atlygio šiame pasaulyje, o kiti nori atlygio būsimajame pasaulyje.“ Tačiau svarbiausia, kad žmogus įgytų priežastį, įpareigojančią jį vykdyti Torą ir priesakus: „Nes Jis yra didis ir valdantis.“ Tai reiškia, kad žmogus užsiima Tora ir priesakais todėl, kad jaučia didelį malonumą tarnaudamas didžiam Karaliui.

Iš to matyti, jog priežastis, dėl kurios žmogus vykdo Torą ir priesakus, yra ta, kad Kūrėjas suteiktų jam davimo jėgą, kurios jis iš prigimties neturi. Tora ir priesakai yra ypatinga priemonė tam pasiekti, kaip pasakyta: „Aš sukūriau blogio pradą.“ Koks tuomet yra patarimas, leidžiantis eiti prieš prigimtį? Atsakymas – tam mums buvo duota „Tora kaip prieskonis“, tai yra per Torą įgysime davimo jėgą. Vadinasi, užsiimdamas Tora ir priesakais žmogus turi turėti vieną ketinimą – „eiti Jo keliais“. Kaip Kūrėjo kelias yra duoti, taip žmogus nori, kad Kūrėjas už jo darbą suteiktų jam šią jėgą.

Taip galime paaiškinti tai, ko klausėme apie knygos Zoar žodžius: „Tas, kuris vykdo Toros priesakus ir eina Jos keliais.“ Klausėme, ką prideda žodžiai „ir eina Jos keliais“, jeigu žmogus jau vykdo Toros priesakus. Pagal tai, kas pasakyta, paaiškinimas yra toks: neužtenka vykdyti Toros priesakus. Žmogus turi turėti ketinimą, kad už Toros priesakų vykdymą jis nori atlygio. Kokio atlygio jis nori? Kad galėtų eiti Kūrėjo keliu. Kaip Kūrėjo kelias yra duoti kūriniams, kad kūriniai mėgautųsi, taip žmogus nori turėti jėgų, norą ir troškimą suteikti pasitenkinimą savo Kūrėjui. Jis turi prašyti Kūrėjo, kad šį atlygį suteiktų jam už jo darbą. Tai turi būti panašu į materialųjį pasaulį, kuriame žmogus dirba ir darbo metu laukia, kada gaus atlyginimą. Taip pat ir Kūrėjo darbe, vykdydamas Torą ir priesakus, žmogus turi laukti, kada gaus atlygį už savo pastangas, tai yra, kada nusipelnys davimo indų.

Remdamiesi tuo, kas pasakyta, galime paaiškinti mūsų klausimą apie knygos Zoar žodžius, pasakytus apie eilutę: „Ir Dovydas padarė vardą.“ Sakoma, kad Dovydas ėjo Toros keliais ir todėl tarsi iš tikrųjų padarė vardą. Dėl to pasakyta: „Ir vykdykite juos“ – tinkamai ištaisykite šventąjį vardą. Klausėme: argi Kūrėjui reikia, kad Jam būtų sukurtas vardas kūrinių akyse? Tai tinka žmogui. Apie žmogų galima sakyti, kad jis nori turėti gerą vardą, tačiau ne apie Kūrėją kūrinių atžvilgiu. Ar galima sakyti, kad žmogus įeina į vištidę ir nori įgyti gerą vardą tarp vištų, kad jos gerbtų jį dėl jo svarbumo? Juo labiau tai taikoma Kūrėjo santykiui su kūriniais. Kokią vertę kūriniai turi Kūrėjo atžvilgiu, kad galėtume sakyti, jog Kūrėjas nori turėti gerą vardą, kad jie Jį gerbtų? Ką tuomet reiškia „Dovydas padarė vardą tuo, kad ėjo Toros keliais“? Ar tai reiškia, kad žmogus turi sukurti Kūrėjui gerą vardą?

Tačiau Kūrėjas nori duoti kūriniams gerovę ir malonumą, kad jie mėgautųsi. Todėl, jeigu kūriniai mėgaujasi visa gerove, kurią Kūrėjas jiems duoda, jie suteikia Jam gerą vardą, tai yra sako, kad Kūrėjas yra Geras ir darantis gera. Todėl paaiškinimas yra toks: šio vardo – „Geras ir darantis gera“, kurį Kūrėjas gauna iš kūrinių, Jam nereikia tam, kad dėl jo Jį gerbtų. Jis nori, kad jie pajustų šį vardą. Tai reiškia, kad šis vardas reikalingas ne Kūrėjui, tarsi Jam reikėtų šio vardo, bet kūriniams. Kūrėjas nori, kad kūriniai Jį taip suvoktų, nes tai yra ženklas, kad jie mėgaujasi savo gyvenimu. To įrodymas yra tai, kad jie sako, jog Kūrėjas vadinamas „Geru ir darančiu gera“.

Todėl yra skirtumas tarp žmogaus ir Kūrėjo. Žmogus nori turėti vardą, kad mainais už tai gautų atlygį. Jo atlygis yra: 1) Kad kūriniai gerbtų jį už tai, jog jis daro žmonėms gera. 2) Kartais žmogus daro gera kitiems, kad už tai gautų atlygį būsimajame pasaulyje. Tačiau vardas, kurį Kūrėjas nori, kad Jam suteiktų, – vardas „Geras ir darantis gera“ – yra kūrinių naudai. Tai yra, kai kūriniai vadina Jį „Geru ir darančiu gera“, jie mėgaujasi tuo, ką gauna iš Jo. Kitaip jie nevadintų Jo „Geru ir darančiu gera“.

Tačiau dėl kūrinijos ištaisymo, kad kūriniai, gaudami gerovę ir malonumą, taip pat galėtų būti susilieję su Kūrėju, žmogus privalo viską gauti su ketinimu duoti. Kadangi žmogus iš prigimties buvo sukurtas tik su noru gauti, mums buvo duota Tora ir priesakai. Per juos galime išeiti iš noro gauti sau valdžios ir viską daryti su ketinimu duoti.

Apie tai sakoma: „Kadangi Dovydas ėjo Toros keliais.“ Tai yra, eidamas Toros keliu, jis ištaisė save ir nusipelnė davimo indų. Į šiuos indus iš Aukščiau liejasi gausa, ir žmogus nusipelno būsenos „Geras ir darantis gera“, tai yra suvokia tikrąjį Kūrėjo vardą – „Geras ir darantis gera“. Taip yra todėl, kad jis gavo gerovę, ištaisęs save Toros keliais. Tokia yra žodžių „Dovydas padarė vardą“ prasmė: Dovydas nusipelnė suvokti Kūrėjo vardą „Geras ir darantis gera“.

Tačiau sakoma: „Įstatymas yra Malchut, o teismas yra Z’A“, ir tai yra bendras šventojo vardo principas, nes „įstatymas ir teismas“ yra Kūrėjo vardas. Tai ir reiškia „ir vykdykite juos“. Reikia tai suprasti. Kadangi sakoma, jog įstatymas yra Malchut, o teismas yra ZA, tai yra du vienas nuo kito atskiri vardai. Kaip tuomet galima sakyti, kad įstatymas ir teismas yra Kūrėjo vardas, jeigu tai yra du vardai? ZA vadinamas Kūrėju, o Malchut vadinama Šchina. Taigi, kaip reikia suprasti pasakymą, kad „įstatymas ir teismas yra Kūrėjo vardas“?

Žinoma, kad nėra Šviesos be indo. Tai reiškia, kad dėl kūrinijos tikslo – suteikti kūriniams malonumą ir visą gerovę – Kūrėjas sukūrė kūriniuose norą gauti malonumą. Šis noras vadinamas Malchut. Kaip parašyta „Mokyme apie dešimt sfirų“ antroje dalyje, 39 atsakyme: „Ji vadinama Malchut, nes iš jos kyla valdymo savybė, pasireiškianti griežtumu ir absoliučia valdžia“, panašiai kaip karalystės baimė. Vadinasi, gausa, kurią Kūrėjas nori duoti kūriniams, vadinama Malchut, o Malchut sfira yra indas, gaunantis Šviesą kiekvienoje pakopoje.

Apskritai Baal Sulamas sakė, kad Šviesa vadinama „Kūrėju“, o Šviesą gaunantis indas vadinamas „Malchut“ arba „Šchina“. Indas vadinamas „Šchina“, nes Šviesa gyvena indo viduje. Jis sakė, kad tokia yra knygos Zoar žodžių „Jis yra Šohen, o ji – Šchina“ prasmė. Tai reiškia, kad tai yra vienas dalykas – Šviesa ir indas.

Tačiau tarp Šviesos ir indo, tai yra tarp Duodančiojo ir gaunančiojo, yra formos skirtumas, o formos skirtumas vadinamas „atsiskyrimu“. Kadangi visi kūriniai kyla iš Malchut, o Malchut vadinama „Izraelio susirinkimu“, apimančiu visas sielas, tam, kad Malchut galėtų gauti gausą dėl kūrinių, reikia suvienyti Malchut su Šviesa, kad tarp jų būtų formos panašumas.

Todėl mums buvo duota Tora ir priesakai, per kuriuos galima pasiekti formos panašumą su Kūrėju. Tai yra, visi užsiimantieji Tora ir priesakais turi ketinti, kad per juos įgytų norą ir troškimą viską daryti siekdami suteikti pasitenkinimą savo Kūrėjui. Kaip Kūrėjas duoda kūriniams, taip ir kūriniai nori suteikti pasitenkinimą Kūrėjui. Taip kiekvienas ištaiso savo sielos šaknį, kuri yra Malchut, kad ji būtų su ketinimu duoti. Tai vadinama „susivienijimu“ – Šviesos ir indo suvienijimu, kad tarp jų būtų formos panašumas. Tuomet kūriniams perduodama gausa – gerovė ir malonumas.

Pagal tai galima paaiškinti mūsų klausimą apie žodžius: „Įstatymas ir teismas yra Kūrėjo vardas.“ Juk tai yra du vardai – ZėA ir Malchut, vadinami įstatymu ir teismu. Tačiau, kaip minėta, ZA, vadinamas „teismu“, yra atsiskleidžianti Šviesa, tai yra gausa. Malchut yra gaunančioji, kuri turi viską gauti su ketinimu duoti. Tai vadinama „įstatymu“. Nors žmogus mato, kad buvo sukurtas su noru gauti sau, taip pat buvo sukurtas su protu ir žinojimu, todėl kiekvieną ketinamą atlikti dalyką jis turi apsvarstyti protu.

Tačiau Kūrėjo darbe jam sakoma, kad jis neturi žiūrėti į tai, ką jam sako protas. Jis turi tai priimti kaip įstatymą – aukščiau žinojimo. Nors žmogus iš prigimties buvo sukurtas su noru gauti, jis turi tikėti išminčių žodžiais, kurie pasakė, kad žmogus turi susilieti su Kūrėjo savybėmis, kaip parašyta: „Kaip Jis yra gailestingas, taip ir tu būk gailestingas.“ Vadinasi, priimdamas Torą ir priesakus kaip įstatymą, nors tai yra aukščiau proto ir kūnas to nesupranta, per tikėjimą aukščiau proto žmogus gali pasiekti formos panašumą.

Kaip minėta, kai žmogus užsiima Tora ir priesakais, ketindamas duoti, jis suvienija ZA, vadinamą „teismu“, tai yra Šviesą ir gausą, su Malchut, kuri yra indas, turintis gauti Šviesą taip, kad ir jo ketinimas būtų duoti, kaip Šviesos. Tai vadinama „Kūrėjo ir Šchinos susivienijimu“. Tuomet „vardas tampa vienas“. Tai reiškia, kad abu vardai – ZA, vadinamas „teisingumu“, tai yra HAVAJA, ir Jo vardas, vadinamas Malchut, – tampa viena.

Pagal tai galima paaiškinti parašytus žodžius: „Tas, kuris vykdo Toros priesakus ir eina Jos keliais, tarsi padarė Jį Aukštybėse. Kūrėjas pasakė: ‘Tarsi padarė Mane.’ Ir taip tai paaiškino. Todėl pasakyta: ‘Ir vykdykite juos’ – įstatymą ir teismą, kurie yra ZA ir Malchut.“ Kaip minėta, vykdydamas Toros priesakus ir eidamas Jos keliais, žmogus savo sielos šaknyje, kuri Aukštybėse yra Malchut, sukelia ištaisymą, kad ji būtų su ketinimu duoti, kaip ZA. Tai vadinama „susivienijimu“. Vadinasi, žodžiai „ir vykdykite juos“ reiškia atlikti šį ZA ir Malchut susivienijimą, vadinamą „įstatymu ir teismu“. Tai taip pat vadinama „Kūrėjo ir Jo Šchinos susivienijimu“. Būtent šį veiksmą turi atlikti kūriniai.

Vadinasi, kadangi tai yra du vardai, kūriniai turi atlikti susivienijimą, kad jie taptų viena. Kai visi kūriniai pasieks savo tobulumą, tai yra, kai kiekvienas ištaisys savo sielos šaknį, tuomet išsipildys žodžiai: „Tą dieną HAVAJA bus viena ir Jo vardas – vienas.“ Tai yra veiksmas, apie kurį parašyta: „Ir vykdykite juos.“