Ką reiškia, kad palaiminimas nėra tame, kas suskaičiuojama, dvasiniame darbe

1990 – 31 straipsnis

Zoaro knygoje pasakyta: „Ateik ir pamatyk, juk išminčiai paaiškino, kad aukštesnysis palaiminimas nenusileidžia ant to, kas yra suskaičiuota. O jeigu pasakysi: kaip tada buvo suskaičiuoti Izraelio sūnūs? Atsakymas: iš jų paėmė išpirką. Ir iš pradžių palaimino Izraelį, paskui suskaičiavo išpirką, o po to vėl palaimino Izraelį. Vadinasi, Izraelis buvo palaimintas pradžioje ir pabaigoje, todėl juose nebuvo mirties. Klausia: kodėl per skaičiavimą kyla mirtis? Ir atsako: todėl, kad palaiminimas nenusileidžia ant skaičiavimo; kai palaiminimas pasitraukia, ant jo nusileidžia kita pusė.“ Citatos pabaiga.

Štai Raši pateikia priežastį, kodėl Kūrėjas skaičiuoja Izraelį. Ir štai jo žodžiai: „Iš meilės jiems Jis skaičiuoja juos kiekvieną valandą.“ Išeina, kad Raši nori paaiškinti: jeigu mes sakome, kad tame, kas suskaičiuojama, yra pavojus, galintis atnešti mirtį, tai kodėl Kūrėjas liepė suskaičiuoti Izraelį ir įeiti į pavojingą vietą? Todėl Raši paaiškina: „Iš meilės jiems Jis skaičiuoja juos kiekvieną valandą.“ Nors šiame dalyke yra pavojus, tačiau dėl meilės, kurią Jis turi Izraeliui, ir todėl, kad Jis nori žinoti jų skaičių, Jis pasakė suskaičiuoti Izraelį.

Išoriškai sunku tai suprasti, tai yra sakyti, kad kadangi Kūrėjas nori žinoti jų skaičių, Jis pasakė, jog juos reikia suskaičiuoti per ištaisymą, kad tarp jų nebūtų kliūties, todėl Jis suskaičiuos juos per išpirką. Reikia suprasti, kaip galima sakyti, kad todėl, jog Kūrėjas nori žinoti jų skaičių, juos reikia suskaičiuoti ir pateikti Izraelio skaičių, ir tada Kūrėjas žinos. Juk kitaip išeitų, kad Jis iš anksto nežino Izraelio vaikų skaičiaus, bet Jam reikia, kad kūriniai Jam praneštų. Ar gali taip būti?Taip pat turime suprasti, kas yra palaiminimas dvasiniame darbe, kas yra skaičiavimas dvasiniame darbe, ir kodėl tai sukelia mirtį, kai ant skaičiavimo nėra palaiminimo. Taip pat reikia suprasti, kodėl palaiminimas negali būti ant to, kas yra suskaičiuota.

Žinoma, kad Kūrėjo darbe prieš mus yra du dalykai: 1. Kūrinijos tikslas. 2. Kūrinijos ištaisymas.

Kūrinijos tikslu vadinama tai, kad kūriniai gauna malonumą ir visa gerovę, kaip parašyta: „Jo noras – suteikti malonumą Savo kūriniams.“ O kūrinijos ištaisymas yra tai, kad kūriniai eitų Kūrėjo keliu, tai yra formos panašumo savybe. Kaip Kūrėjas duoda Savo kūriniams, taip ir kūriniai turi duoti Kūrėjui. Kitaip yra formos skirtumas, o dvasiniame pasaulyje formos skirtumas sukelia atsiskyrimą, tai yra sukelia atsiskyrimą nuo Gyvybių Gyvybės. Kaip parašyta knygoje Zoar: „Todėl nusidėjėliai dar būdami gyvi vadinami mirusiais, nes dėl jų formos skirtumo, būdami visiškai priešingame gale nuo savo šaknies, kai jie neturi nieko iš davimo savybės - jie yra atkirsti nuo Jo ir iš tikrųjų yra mirę.“ Tačiau apie juos knygoje Zoar jau pasakyta: „Visą geradarystę, kurią jie daro, jie daro dėl savęs“, tai reiškia, kad jų ketinimas iš esmės yra dėl savęs ir dėl savo garbės.

Tai reiškia, kad tai, ką mes priskiriame Kūrėjui, tai yra visa, ką Kūrėjas padarė, yra tobulumo būsenoje. Kitaip tariant, kadangi Kūrėjas nori, kad kūriniai gautų malonumą ir visą gerovę, todėl Jis sukūrė juose norą gauti ir didelį troškimą gauti malonumą. Dėl to Jis yra tikras, kad jie norės gauti malonumą. Tačiau ne toks yra kūrinijos ištaisymas, tai yra indas ir noras, kuriuos turi sukurti kūriniai. Kitaip tariant, su tuo noru, kuris atsiras juose, jie galės gauti malonumą ir visą gerovę, ir šis noras vadinamas noru duoti. Norint jį pasiekti, einama pamažu, nes žemesnysis neturi jėgų eiti prieš Aukštesniojo norą – prieš tai, kad Kūrėjas sukūrė norą gauti sau.

Iš to, kas pasakyta, matome, kad yra dvi indų rūšys:

1. Gavimo indai, ant kurių atliekamas ištaisymas, tai yra ant gavimo indo sukuriamas ketinimas, priešingas pačiam indui. Kitaip tariant, veiksmo požiūriu žmogus dabar gauna, tačiau ketinimo požiūriu žmogus dabar duoda. Išeina, kad ketinimas yra visiškai priešingas veiksmui. O šviesa, kuri priimama į šiuos indus, dabar vadinama „gauna tam, kad duotų“. Šios šviesos pavadinimas yra išmintis, ir tai yra kūrinijos tikslo šviesa. Taip pat kartais tai vadinama „teismų pasaldinimu“. Tai reiškia, kad tai, kas gavimo indo atžvilgiu buvo vadinama „teismais“, tai yra buvo draudimas naudotis šiuo indu, nes tai veda į formos pasikeitimą ir atsiskyrimą, dabar yra pasaldinama. O kame yra šis pasaldinimas? Tame, kad jis ant indo sukūrė ketinimą, kuris vadinamas „tam, kad duotų“.

Tai reiškia, kad prieš uždedant ant noro gauti ketinimą duoti, šis noras gauti sukeldavo žmogui kartumą. Kitaip tariant, visame, kas dvasinio, ten, kur jis norėjo būti su tuo kontakte, jis jausdavo kartų skonį, nes ant noro gauti dėl savęs yra uždėtas apribojimas ir paslėptis. Todėl neįmanoma pajusti gero skonio dvasingume. Tai reiškia, kad visame, kas yra šventume, jis jaučia nutolimą. Kitaip tariant, jam sunku prie to priartėti, nes ten nėra vietos, kad noras gauti galėtų tuo mėgautis. Ir tai vadinama kartu.

Tačiau jeigu jis ant šio noro uždeda ketinimą tam, kad duotų, tada jis mato ir jaučia, kad kiekviename šventumo dalyke jis ragauja saldumo skonį. O nuo dalykų, kurie neturi ryšio su šventumu, jis privalo nutolti, tai yra jis negali jų pakęsti.

Vadinasi, po to, kai jis ištaisė save ir dabar jau gali nukreipti ketinimą tam, kad duotų, čia reikia atskirti šviesą ir indą, sudarytą iš noro grubumo ir ekrano. Noro grubumas vadinamas „teismais“, nes ten yra apribojimas ir paslėptis, ir šviesa ten nešviečia. Todėl noro grubumas vadinamas „tamsa“.  

Kitaip tariant, tai, kad jis nori gauti savo naudai, vadinama „storu“, o tai, kad jis nori duoti, vadinama „tyru“. Ir po to, kai ant šio storumo jis uždeda norą duoti, teismas jau yra pasaldintas. Tai, kas anksčiau buvo tamsa, dabar tapo vieta, kur šviesa šviečia inde. Tai vadinama „teismų pasaldinimu“. Tai reiškia, kad tai, jog jis nori gauti dėl savęs, vadinama „grubu“, o tai, kad jis nori duoti, vadinama „tyru“. O paskui, kai jis ant šio noro grubumo sukuria norą duoti, teismas jau pasaldinamas: tai, kas prieš tai buvo tamsa, dabar tampa vieta, kurioje šviesa šviečia inde. Tai vadinama „teismų pasaldinimu“.

2. Taip pat reikia pažymėti, kad žmoguje yra ir davimo indai, tai yra kai žmogus davė savo draugui dalykus, kuriais draugas mėgaujasi — toks davimas pats savaime vadinamas davimu. „Tyras žmogus“ yra tas, kuris stengiasi sukurti žmonėms gerą nuotaiką, kad jie pasijustų gerai. Apie šiuos indus nereikia sakyti, kad šiuose veiksmuose yra teismo savybė. Kitaip tariant, kad yra teismas, draudžiantis naudotis indais, kurie nori duoti.

Tik čia taip pat yra ketinimo klausimas, tai yra ar iš tikrųjų jo burna ir širdis yra darnoje. Kitaip tariant, ar tai, ką jis duoda kitiems, daroma su ketinimu, kad kiti tuo mėgautųsi, ir ar jis nesirūpina savimi, nes rūpinasi tik visuomene. Ši būsena vadinama „duodančiu tam, kad duotų“. Kitaip tariant, ir veiksmas, ir ketinimas – viskas yra tam, kad duotų.

Tačiau kartais būna, kad visa, ką jis daro artimo labui, jo ketinimas yra per tai pasiekti garbę ir panašiai, kaip parašyta knygoje Zoar apie nusidėjėlius, kad visas gėris, kurį jie daro, yra tik dėl jų pačių naudos: „Visą gėrį, kurį jie daro, jie daro dėl savęs.“ Ir čia, iš indo pusės, nėra jokio teismo, tai yra trūkumo. Kitaip tariant, veiksmo požiūriu čia nėra ką taisyti. Tačiau ketinimo požiūriu reikalingas ištaisymas. Kitaip tariant, kalbant apie ketinimą, nėra skirtumo, ar tai yra davimo ar gavimo veiksmas, nes abu veiksmai reikalauja ištaisymo, kad ir ketinimas būtų tam, kad duotų.

Taip yra todėl, kad pagrindinis darbas yra širdyje. Kitaip tariant, žmogus turi pasiekti meilės Kūrėjui pakopą, kaip parašyta: „Ir mylėsi savo Kūrėją, Visaglį, visa savo širdimi ir visa savo siela.“ Ir visi veiksmai, kuriais užsiimame Toroje ir priesakuose, yra skirti širdžiai ištaisyti. Ir tai yra taip, kaip parašyta „Įvade į knygą Panim Meirot u-Masbirot“, 10 punkte: „Pažiūrėk, ką sako rabinas Abraomas Ibn Ezra: ‘Žinok, kad visi priesakai, parašyti Toroje, arba priimti ir nustatyti protėvių, visi jie yra skirti širdies ištaisymui, nes Kūrėjas tiria visas širdis.’“

Ir atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, apskritai reikia atskirti dvi sudedamąsias dalis, tai yra „kūrinijos tikslą“ — suteikti malonumą savo kūriniams. Ši šviesa vadinama „išmintimi“ ir „matymo“ savybe, tai yra jis mato tai, ką turi, kitaip tariant, „kai jau gali atlikti skaičiavimą ir nustatyti kiekį“, kiek jis jau įgijo, nes kūrinijos tikslas yra teikti malonumą. Todėl jie turi pajusti ir pasiekti tai, kas yra jų rankose.

Ir pateiksime pavyzdį. Du broliai: vienas iš jų gyvena Jungtinėse Valstijose ir yra turtingas, o kitas jo brolis gyvena Izraelyje ir yra vargšas. Todėl turtingasis brolis įdėjo į vargšo brolio banko sąskaitą milijoną dolerių. Tačiau jis apie tai nepranešė vargšui broliui, ir bankas taip pat nepranešė vargšui broliui, kad banke jo vardu yra pinigų. Todėl šis brolis liko vargšas, nes jis apie tai nežino.

Taip pat ir čia, kalbant apie kūrinijos tikslą, kuris yra suteikti malonumą savo kūriniams: jeigu jie nežino ir nejaučia malonumo ir visos gerovės, tai koks tada čia malonumas, kaip aukščiau pateiktame pavyzdyje? Todėl ši šviesa vadinama „išmintimi ir matymu“, taip pat vadinama „veido šviesa“, kaip pasakyta: „Žmogaus išmintis nušviečia jo veidą.“ Ir tai dvasiniame darbe vadinama „tuo, kas suskaičiuojama“, tai yra tuo, kas priimama į gavimo indus. Kitaip tariant, jeigu jis tai gauna, tada jis mato tai, ką gavo, ir gali suskaičiuoti bei išvardyti tai, ką turi.

Ir tai taip pat vadinama dovana. Pasaulyje įprasta, kad tas, kuris duoda dovaną savo draugui, nori, jog jo draugas suskaičiuotų ir įvertintų, kokia vertinga yra ši dovana. Ir šio dalyko prasmė paprasta: tas, kuris duoda dovaną draugui, žinoma, nori per tai atskleisti jam meilę. Ir, savaime suprantama, pagal dovanos vertę žmogus gali įvertinti meilės dydį. Todėl, jeigu žmogus nežiūri į dovaną, kad įvertintų dovanos didumą, jis padaro žalą meilės savybei.

Todėl dovanoje, kai žmogus ją gauna, jeigu jis nemato arba nesistengia pamatyti dovanos dydžio ir svarbos, jis padaro žalą meilei, kurio davėjas nori. Tarkime, pavyzdžiui, išminčiai pasakė: „Įsigyk sau draugą.“ Šis žmogus nori įsigyti draugą tuo, kad siunčia jam dovanas. Jeigu žmogus nematys ir neįvertins dovanos svarbos, kurią gavo iš jo, kaip jis galės pasiekti būseną „įsigyk sau draugą“? Vadinasi, dovanoje žmogus turi suskaičiuoti ir įvertinti tai, ką gavo iš savo draugo.

Išeina, kad dovanoje, kurią žmogus gauna, jeigu jis nemato arba nesistengia pamatyti dovanos svarbos, jis padaro žalą meilei — tam, ko nori duodantysis.

Tarkime panašiai, kaip sakė išminčiai: „Įsigyk sau draugą.“

Ir šis žmogus nori įsigyti sau draugą tuo, kad siunčia jam dovanas.

Jeigu žmogus nemato ir neįvertina dovanos svarbos didumo, kurią gavo iš jo, kaip jis gali ateiti į būseną „įsigyk sau draugą“?

Išeina, kad dovanos atžvilgiu žmogus turi suskaičiuoti ir įvertinti tai, ką gavo iš savo draugo.

Todėl, jeigu kūriniai negali suskaičiuoti ir įvertinti to, ką Kūrėjas jiems duoda, Kūrėjo tikslas nepasiekia tokios būsenos, kad kūriniai suvoktų, jog Jis sukūrė kūriniją su ketinimu suteikti malonumą kūriniams.

Tai vadinama „išminties šviesa“, ir ši šviesa gaunama gavimo induose. Tačiau žmogui tenka naudotis ir ištaisymu, kuris padarytas ant gavimo indų, vadinamu „gaunančiu tam, kad duotų“. Kitaip tariant, jis turi uždėti ketinimą ant gavimo indų, kad jie būtų tam, kad duotų. Jeigu jis neuždeda ketinimo tam, kad duotų, jis atsiskiria nuo Gyvybių Gyvybės, nes formos skirtumas sukelia atsiskyrimą. Todėl tuo, kad jis dabar tampa gavėju, jis sukelia sau mirtį dvasiniu požiūriu, kaip minėta aukščiau: „Nusidėjėliai dar būdami gyvi vadinami mirusiais.“

Tačiau šviesa, gaunama davimo induose, vadinama „gailestingumo šviesa“. „Gailestingumas“ reiškia, kad jis duoda, panašiai kaip žmogus daro gailestingą veiksmą savo draugui. Ši būsena vadinama „paslėptais gailestingumais“. Kitaip tariant, gailestingumai, kuriuos jis gauna davimo induose, tai yra tai, ką jis duoda, tada šviesa turi vertę pagal indo pavyzdį. Kaip žinoma, yra išmaldos klausimas ir dovanos klausimas.

Dėl dovanos paaiškinome aukščiau, kad žmogus turi matyti, ką jis gavo, o ne tiesiog sakyti, kad gavo dovaną iš draugo. Jeigu žmogus sako: „Koks skirtumas, ką jis man davė?“, tada jis sumenkina savo draugo dovaną. Kitaip tariant, tikslas, dėl kurio jis siuntė jam dovaną, neatlieka savo pasiuntinybės, nes dovana turi nupirkti jam draugą, kaip minėta: „Įsigyk sau draugą.“ Jeigu jis nemato dovanos svarbos, savaime jis negali jo įsigyti kaip draugo. Todėl jam tenka suskaičiuoti, įvertinti ir pamatyti dovaną.

Tačiau kai žmogus siunčia savo draugui išmaldą, duodantysis turi stengtis, jeigu jis iš tikrųjų nori duoti išmaldą, kad išmaldos gavėjas nežinotų, kas jam atsiuntė išmaldą. Ir išmaldos gavėjas labai džiaugiasi, jeigu žino, kad tas, kuris davė jam išmaldą, nežino, kam ją davė. Kaip kartais einama rinkti pinigų svarbiam žmogui, bet nenorima, kad išmaldos gavėjas gėdytųsi. Tie, kurie eina rinkti pinigų, sako: „Mes renkame tam tikram žmogui, bet jo vardas lieka paslėptas.“ Vadinasi, išmaldoje, kai abu nežino – ir duodantysis, ir gaunantysis – tai vadinama tikra išmalda, nes išmaldos gavėjui nėra jokio nepatogumo.

Vadinasi, kai daromas gailestingumo veiksmas, mes kalbame iš duodančiojo pusės, tai yra iš žemesniojo pusės. Tada žmogus yra būsenoje, kai jis veikia aukščiau žinojimo, tai yra duoda ir nežino, kam duoda, bet tiki, kad visa, ką jis duoda, pasiekia savo tikslą. Tai vadinama „paslėpta išmalda“.

Išmalda vadinama gailestingumo būsena, nes jis duoda. Kitaip tariant, mes kalbame tuo metu, kai žmogus užsiima davimo indais, kai kalbame tik apie žmogų, kuris duoda Kūrėjui. Tai vadinama „palaiminimu“, panašiai kaip žmogus palaimina kitą, tai yra duoda jam gerų dalykų žodžiu. Kitaip tariant, jis jį palaimina, nors veiksmu jam nieko neduoda. Vis dėlto tai vadinama tuo, kad jis duoda jam tik palaiminimą burna, ir tai jau laikoma davimu širdyje. Kitaip tariant, tai, ko jis neturi galimybės duoti veiksmu, jis duoda širdimi ir burna atskleidžia tai, kas yra jo širdyje.

Vadinasi, palaiminimas vadinamas davimu, tai yra davimo savybe. Kitaip tariant, tada žmogus užsiima davimo indais. Tai reiškia, kad palaiminimu vadinama tai, kad jis nori, jog jo draugas turėtų daugiau, negu jis pats pajėgia duoti veiksmu. Todėl, kai žmogus užsiima davimu, tai yra kai jis nori suteikti pasitenkinimą savo Kūrėjui, jis sako Kūrėjui: „Daugiau negu aš pajėgiu Tau duoti gerų veiksmų, aš Tave laiminu, kad galėčiau Tau duoti daugiau negu gerus veiksmus.“ Kitaip tariant, žmogus visada turi laiminti Kūrėją, norėdamas, kad jo rankose būtų galimybė suteikti Kūrėjui daugiau pasitenkinimo, negu jis dabar Jam duoda.

Todėl palaiminimui netinka skaičiavimo klausimas, kaip minėta. Kadangi davimo indai vadinami išmalda, o išmaldoje turi būti paslėptas davimas, tai yra duodantysis nežino, kam duoda, ir gaunantysis nežino, iš ko gauna. Vadinasi, čia nėra skaičiavimo klausimo, nes skaičiavimas sukelia susijaudinimą ir meilės ryšį, kaip minėta dėl dovanos. Dovanoje išminčiai pasakė visiškai priešingai: „Tas, kuris duoda dovaną savo draugui, turi jam apie tai pranešti“, nes iš dovanos davimo turi gimti meilė, sujungianti juos abu. Tačiau išmaldoje turi būti visiškas davimas. Kitaip tariant, pati išaukštinčiausia išmalda yra ta, kai nė vienas nepažįsta kito. Todėl savaime čia nėra skaičiavimo ir skaičiaus klausimo.

Todėl, kai kalbame dvasiniame darbe, „išmalda“ vadinama davimo indais, tai yra indu, kuris nori daryti gailestingumą. O šviesa, veikianti šį indą, vadinama „gailestingumo šviesa“. Tai vadinama kūrinijos ištaisymo būsena, tai yra kad viskas būtų tam, kad duotų.

Tačiau kūrinijos tikslas yra indai, kurie turi gauti malonumą ir visa gerovę. Čia tikrai reikia matyti, ką jie gauna, nes pagal tai, ką jis gauna, taip jis gali pasakyti apie kūrinijos tikslą, kad jis yra geras ir darantis gera. Jeigu jis negali suskaičiuoti, ką gavo, tai yra jeigu dar negavo taip, kad jame būtų juntamas malonumas ir visa gerovė, tada jis tikrai dar negali pasakyti, kad dabar mato, jog tai, ką gavo iš Kūrėjo, yra tik malonumas ir visa gerovė. Todėl „išminties šviesa“, kuri yra kūrinijos tikslo būsena, kaip minėta, vadinama „matymu“, nes kūrinijos tikslas yra matymo būsenoje.

Tačiau kūrinijos ištaisymo būsenoje yra priešingai, kaip minėta. Tai vadinama „paslėptais gailestingumais“, tai yra visa, ką jis gauna, dar nepasiekė matymo būsenos, bet vis dar yra nuo jo paslėpta. Dvasiniame darbe tai vadinama, kad jis „trokšta gailestingumo“, tai yra nori tik duoti, ir jam nesvarbu, ar jis ką nors gauna iš aukščiau. Tai vadinama tuo, kad jis „džiaugiasi savo dalimi“. Kitaip tariant, jis džiaugiasi tuo, kad gali kažką padaryti Kūrėjo darbe, tai yra džiaugiasi savo dalimi, kad gali pasakyti, jog daro kažką, kas nėra skirta jo materialiam kūnui. Kaip sakė išminčiai: „Tas, kuris eina, bet neveikia, turi ėjimo atlygį.“

Komentatoriai paaiškino: „Jis turi ėjimo atlygį.“ Nors jis neveikia, vis dėlto turi ėjimo atlygį, nes net pats ėjimas į mokymosi namus yra priesakas savaime, nes jis ten yra Toros aplinkoje. Vadinasi, pagal tai reikia atskirti: kai žmogus užsiima davimo indais, vadinamais „gailestingumu“, ten nėra skaičiavimo klausimo, nes jis nori dirbti išmaldos būsenoje, kaip minėta. Tai yra kūrinijos ištaisymo būsena.

Pagal tai suprasime, ko klausėme: kodėl pasakyta „iš meilės jiems Jis skaičiuoja juos kiekvieną valandą“. Klausėme: jeigu Kūrėjas nori žinoti Izraelio skaičių, ar Jam reikia laukti, kol Izraelis atliks skaičiavimą, o paskui pateiks skaičių Kūrėjui, ir tik tada Jis sužinos Izraelio skaičių? Tačiau, kaip minėta, „iš meilės jiems“ reiškia, kad Jis mato, jog jie viską dirba dėl Dangaus. Tai vadinama tuo, kad jie jau atliko kūrinijos ištaisymą. Todėl Jis nori duoti jiems kūrinijos tikslą, tai yra išminties šviesą, vadinamą „matymo šviesa“. Kitaip tariant, jie jau turi suskaičiuoti tai, ką turi, nes ši šviesa gaunama gavimo induose.

Tačiau jie turi ją gauti tam, kad duotų. Pagal taisyklę, kad veiksmas veikia ketinimą, išeina taip: kai žmogus užsiima malonumo gavimo veiksmais, pats gavimo veiksmas gali paveikti ketinimą taip, kad jis nebebūtų tam, kad duotų, o taptų tam, kad gautų. O gavimas sau sukelia atsiskyrimą nuo Gyvybių Gyvybės, ir tai yra mirties būsena, kaip parašyta: „Nusidėjėliai dar būdami gyvi vadinami mirusiais.“

Apie tai parašyta: „Klausia: kodėl per skaičiavimą kyla mirtis?“ Atsakymas yra toks: kadangi dalykas, kuris suskaičiuojamas, vadinamas „išminties šviesa“, gaunama gavimo induose, tai veiksmas gali užvaldyti ketinimą, kad žmogus nebeturėtų galimybės nukreipti ketinimo tam, kad duotų. Todėl savaime atsiranda mirties būsena.

Apie tai parašyta: „Ir atsako: todėl, kad palaiminimas nenusileidžia ant skaičiavimo; kai palaiminimas pasitraukia, ant jo nusileidžia kita pusė.“ Paaiškinimas: yra vidurinės linijos klausimas. Kitaip tariant, kai išmintis šviečia gavimo induose, tai vadinama „kaire“, ir ten reikalingas ištaisymas, kad žmogus nebūtų patrauktas paskui gavimo veiksmą, kaip minėta. Tada reikia pritraukti gailestingumo šviesą, nes tada jis naudojasi davimo indais, kaip minėta. O davimo veiksmai veikia mintį, kad ji būtų tokia kaip veiksmas.

Tai yra apsauga išminties šviesai, gaunamai kairės linijos induose, kuriems reikia ištaisymo. Tačiau neįmanoma nusipelnyti išminties šviesos prieš tai, kai žmogus nusipelno pakopos „dėl Kūrėjo“, tai yra kai visi veiksmai, kuriuos jis daro, yra dėl Kūrėjo. Darbo tvarka yra tokia: iš pradžių nusipelnoma mažumo būsenos, tai reiškia, kad tik davimo induose jis gali nukreipti ketinimą dėl Dangaus. O paskui nusipelnoma didumo būsenos, tai yra kad ir gavimo induose, kuriuose šviečia išminties šviesa – kūrinijos tikslo šviesa – jis taip pat gali nukreipti ketinimą tam, kad duotų.

Vadinasi, prieš nusipelnant šviesos, kuri suskaičiuojama, reikia nusipelnyti gailestingumo šviesos, kaip minėta, vadinamos „palaiminimu“. Tai reiškia, kad žmogus laimina Kūrėją ir nenori iš Jo nieko gauti, bet visas yra tik davime, ir sau nenori nieko gauti. O paskui nusipelnoma išminties šviesos, kuri yra šviesa, susijusi su skaičiavimu, tai yra šviesa, ateinanti į gavimo indus. Tada šviesai, susijusiai su skaičiavimu, reikia apsaugos, kad žmogus nebūtų patrauktas paskui veiksmą, nes tai yra gavimo veiksmas. Todėl reikia dar kartą pritraukti palaiminimo šviesą, tai yra gailestingumo šviesą, kuri yra apsauga, kaip minėta.

Pagal tai galima paaiškinti tai, ko klausėme:

1. Jeigu Kūrėjas nori žinoti Izraelio sūnų skaičių, todėl Jis pasakė suskaičiuoti Izraelio sūnus, kad Izraelio tauta Jam pasakytų sumą, ir Kūrėjas pats nežino. Atsakymas yra toks: kadangi Jis juos myli, todėl Jis nori, kad Izraelio tauta žinotų savo skaičių. Kitaip tariant, Kūrėjas nori, kad jie pasiektų išminties šviesą. Vadinasi, Jis nori žinoti, kad jie žinotų ir pasiektų šviesą, kuri yra skaičiavime, tai yra kad jie patys suskaičiuotų ir pamatytų tai, ką pasiekė. Nes tai vadinama „matymo šviesa“, ateinančia į gavimo indus. Ne todėl, kad Jam reikia žinoti sau, bet todėl, kad Izraelio tauta žinotų.
2. Kodėl, „jeigu nėra palaiminimo, ten yra mirtis“. Atsakymas yra toks: kadangi dalykas, kuris suskaičiuojamas, yra išminties šviesa, ateinanti į gavimo indus, o kai naudojamasi gavimo indais, galima būti patrauktam paskui gavimo veiksmą. Per tai galima ateiti prie atsiskyrimo nuo Gyvybių Gyvybės, ir tai vadinama „mirtimi“. Todėl tam reikia apsaugos. O apsauga yra palaiminimas, tai yra gailestingumo šviesos pritraukimas. Tai davimo veiksmas, saugantis gavimo veiksmą, kad jis nenukryptų nuo ketinimo tam, kad duotų.
3. Kodėl reikia palaiminimo prieš tai ir po to. Tai yra taip, kaip minėta: darbo tvarka prasideda nuo to, kad pirmiausia reikia pasiekti būseną „dėl Kūrėjo“, kaip sakė išminčiai: „Tam, kuris mokosi Toros dėl Kūrėjo, atskleidžiamos Toros paslaptys.“ O „dėl Kūrėjo“ reiškia, kad visi jo veiksmai yra tam, kad duotų. Tai vadinama „palaiminimo“ būsena. Jis duoda. Tai ir yra palaiminimo paaiškinimas – davimas burna. Kitaip tariant, kai jis neturi galimybės pridėti veiksmu, jis bent jau stengiasi duoti palaiminimą burna. Tai parodo, kad tai, ką jis duoda, yra visa širdimi. Ir tai vadinama „gailestingumo šviesa“, kaip minėta.

Todėl tvarka yra tokia:

1. Palaiminimas prieš tai – tai vadinama „dešine linija“, „gailestingumu“.
2. Jis nusipelno Toros paslapčių būsenos, vadinamos „išmintimi“, kuri yra dovanos būsena. Kaip žinoma, Tora vadinama „dovana“, gaunama gavimo induose. Todėl ji vadinama „skaičiavimo“ būsena. Tai reiškia, kad jis žiūri, ką gavo, kad žinotų, už ką Jam dėkoti. Tai vadinama „kaire linija“, nes čia yra vieta, kur galima ateiti į mirtį, vadinamą „atsiskyrimu“, panašiai kaip buvo septynių karalių mirtis Taškų pasaulyje. Todėl reikia pritraukti gailestingumus, nes šie gailestingumai yra apsauga, kad juose nebūtų mirties būsenos, tai yra atsiskyrimo nuo Gyvybių Gyvybės. Apie tai parašyta, kad reikia palaiminimo pabaigoje: „Vadinasi, Izraelis buvo palaimintas pradžioje ir pabaigoje, todėl juose nebuvo mirties.“ Apskritai tai vadinama „linijų ištaisymu“, kuris vadinamas „pasaulio ištaisymu“, nes per tai pasaulis turi egzistavimą.
3. Kas yra palaiminimas dvasiniame darbe? Tai gailestingumo šviesa, kai žmogus yra davimo būsenoje, kaip minėta.
4. Kas yra skaičiavimas dvasiniame darbe? Tai šviesa, ateinanti į gavimo indus. Tada žmogus turi matyti, ką gavo, ir suskaičiuoti bei įvertinti tai, kaip minėta, nes tai yra dovanos būsena.
5. Kodėl palaiminimas nenusileidžia ant dalyko, kuris suskaičiuojamas? Kaip minėta, todėl, kad dalykas, kuris suskaičiuojamas, reiškia šviesą ir gausą, ateinančią į gavimo indus. O palaiminimas yra gausa, ateinanti į davimo indus. Juk jie yra priešingi vienas kitam. Tai Zohare vadinama tuo, kad dvi linijos yra ginče, nes dešinė linija, vadinama „gailestingumu“, yra tik tam, kad duotų, ir nenori naudotis gavimo indais. O kairė linija yra priešingai – ji nori būtent naudotis gavimo indais, nes sako: juk kūrinijos tikslas yra gauti. Tik reikia, kad būtų ištaisymas tam, kad duotų. Todėl paskui ateina vidurinė linija, kuri padaro tarp jų taiką. Ir tai yra priežastis, kodėl reikia palaiminimo pradžioje ir palaiminimo pabaigoje.