Ką dvasiniame darbe reiškia draudimas mokyti Toros stabmeldį

1989 m. – 31 straipsnis

Knygoje Zoar („Chukat“, komentare „Sulam“, 2 punkte) parašyta: „Tačiau žodis ‘ši’ be papildomos raidės vav neabejotinai reiškia ‘Toros įstatymą’. Tai yra Malchut, vadinama įstatymu, kuri ateina iš ZA, vadinamo Tora. Tai ne pati Tora, kuri yra ZA, o Toros teismas, Toros nutarimas, kuris yra Malchut.“ Tačiau žodžiai „Ir ši yra Tora“ parodo, kad viskas yra vienoje vienybėje, ir kad Izraelio susirinkimas, kuris yra Malchut, turi būti įtrauktas į Kūrėją, kad viskas taptų viena.

Reikia suprasti, kodėl Knyga Zoar Malchut vadina „įstatymu“. Kitaip tariant, kodėl Malchut būtinai turi būti tik įstatas, nepaaiškinamas protu, kaip aiškino Raši: „Tai yra Toros įstatymas. Kadangi šėtonas ir pasaulio tautos priekaištauja Izraeliui, klausdami: ‘Kas tai per priesakas ir kokia jo priežastis?’ – todėl apie jį parašyta: ‘Tai yra Mano nustatytas įstatymas; neturi teisės svarstyti jo.’“

Iš čia matyti, kada kažkas vadinama įstatu. Tik tuomet, kai pasaulio tautos klausia: „Kas tai per priesakas?“ – ir reikia joms atsakyti. Koks yra atsakymas? „Tai įstatymas, tai nutarimas.“ Vadinasi, kada galima sakyti, kad žmogus vykdo įstatą? Būtent tada, kai jos klausia: „Kodėl?“ Tuomet galima sakyti, kad jis vykdo priesaką kaip įstatą. Kitu atveju nėra požymio, rodančio, kad jis vykdo šį priesaką kaip įstatą.

Taip pat reikia suprasti: juk būtų buvę geriau, jeigu šis priesakas būtų aprengtas protu, nes tuomet būtų lengviau jį vykdyti. Kodėl Kūrėjas nori, kad jis būtų būtent įstatas, kurį vykdyti sunkiau? Juk galioja taisyklė: „Kūrėjas neturi nepagrįstų pretenzijų savo kūriniams.“

Todėl reikia suprasti, kodėl Jis nori, kad priesakas būtų vykdomas kaip įstatas. Kalbant apie dvasinio darbo kelią, reikia išskirti du dalykus:a) veiksmo dalį; b) ketinimo dalį.

Materialiame pasaulyje matome, kad žmogus daugiausia žiūri į atlygį. Pavyzdžiui, žmogus dirba pas šeimininką, o darbdavys jam sako: „Noriu, kad dirbtum pas mane. Tau nereikia suprasti, kam man reikalingas tavo atliekamas darbas. Netgi gali manyti, kad man būtų buvę geriau, jeigu nebūčiau liepęs tau daryti to, ką liepiu. Negaliu tau paaiškinti, kam man reikalingi veiksmai, kuriuos dėl manęs atliksi. Tačiau pasakyk, kiek uždirbi dirbdamas pas kitus žmones, pas kuriuos supranti savo darbo paskirtį. Kadangi man reikalingas šis darbas, sumokėsiu tau dešimt kartų daugiau, negu uždirbtum pas kitus.“ Žinoma, atsirastų daug norinčių imtis tokio darbo, nes visi žiūri į atlygį ir užmokestį, o jis moka dešimt kartų daugiau. Pavyzdžiui, rinkoje mokama tūkstantis dolerių per mėnesį, o jis mokės dešimt tūkstančių dolerių. Žinoma, apie šį darbą nebus sakoma, kad žmonės dirba aukščiau žinojimo ir kad jų darbas vadinamas įstatu. Juk protas supranta, kad apsimoka dirbti tokį darbą. Protas įpareigoja, kad pagrindinė žmogaus darbo priežastis yra atlygis. Todėl reikia dirbti pas tą, kuris moka daugiau. Tai vadinama darbu „žinojimo ribose“.

Kas gi kūriniams vadinama darbu „aukščiau žinojimo“? Tai, kad žmogus turi dirbti be atlygio ir be jokio užmokesčio. Tai vadinama „aukščiau žinojimo“. Taip yra dėl kūrimo tikslo – suteikti gėrį kūriniams, kad kūriniai gautų gėrį ir malonumą. Tai vadinama „noru gauti sau“. Kitaip tariant, visa, ką Kūrėjas daro, yra kūrinio naudai, nes toks buvo Jo noras. Todėl, kai žmogui sakoma, kad jis turi dirbti be jokio atlygio, tai vadinama darbu „aukščiau žinojimo“, nes tai prieštarauja protui, tai yra, atrodytų, prieštarauja kūrimo tikslui.

Kai žmogui sakoma, kad jis turi dirbti su ketinimu duoti, iš karto ateina nedorėlio klausimas: „Kas jums yra šis darbas?“ – kodėl nesirūpinate savo nauda, o rūpinatės Kūrėjo nauda? Žinoma, jam reikėtų pateikti protu priimtiną atsakymą. Juk jo argumentas tiesiogiai susijęs su reikalo esme: jis sako, kad norite eiti prieš savo prigimtį. Tačiau ką mūsų išminčiai pasakė jam atsakyti? „Atšipink jam dantis.“ Tai reiškia, kad į šį klausimą nėra jokio atsakymo, išskyrus atsakymą: „Tai įstatas.“

Kai žmogus nori jį įveikti ir sako, kad verta dirbti Karaliaus garbei, jis tampa dar išmintingesnis ir pradeda klausti nedorėlio faraono klausimo: „Kas yra Kūrėjas, kad klausyčiau Jo balso?“ Taigi čia yra du teisingai atrodantys argumentai. Tačiau, kaip sakė Baal Sulamas, iš tikrųjų tai yra tik vienas argumentas. Kadangi žmogus nori pasilikti meilėje sau, jis kalba kaip išminčius: „Tiesą sakant, esu stiprus žmogus. Nesu paprastas žmogus iš minios, negalintis savęs įveikti. Aš tik nepažįstu Kūrėjo. Jeigu Kūrėjas man atsiskleistų ir man nereikėtų Juo tikėti, iš karto dirbčiau Kūrėjo labui.“

Vadinasi, jis yra apimtas išdidumo. Kadangi nori pasilikti meilėje sau, jis pateikia išminčiaus argumentą, esą nėra panašus į kitus žmones, kurie neturi jėgų save įveikti. Jie yra tarsi maži vaikai: ko užsinori pamatę, to ir nori, ir neturi jėgų patikrinti, ar tas dalykas jiems geras, ar ne.

„Tačiau aš vadinamas vyru, nes galiu save valdyti. Vis dėlto, jeigu Kūrėjas nori, kad Jam dirbčiau, tegul nesislepia taip, kad negalėtume Jo suvokti ir turėtume tik tikėti Jo valdymu. Tai nelogiška.“ Vadinasi, žmogus aprengia meilę sau išdidumo drabužiu. Kitaip tariant, noras gauti sau padaro jį dar ir išdidų. Todėl visa, ką žmogus kalba apie nenorą tikėti, kyla daugiausia iš to, kad jis nenori anuliuoti noro gauti sau.

Apie tai Baal Sulamas sakė, kad turime tikėti, jog tikėjimo aukščiau žinojimo kelias ir būtinybė dirbti Kūrėjo labui, o ne savo naudai, nėra duoti todėl, kad Kūrėjui viso to reikėtų dėl Jo paties. Visa tai skirta žmogaus naudai. Kūrėjas nori kūriniams duoti gėrį ir malonumą taip, kad jų mėgavimasis būtų tobulas, tai yra, kad gaudami malonumą jie nejaustų gėdos. Todėl Jis davė mums patarimą dirbti Jo labui. Taip galėsime gauti gėrį ir malonumą ir gaudami nejausime jokio nemalonumo.

Kad nepatirtume gėdos, mums buvo duotas dar vienas dalykas, vadinamas „tikėjimu aukščiau žinojimo“. Kaip sakoma įvade: „Jeigu valdymas būtų atviras, nebūtų jokios galimybės ką nors daryti Kūrėjo labui – viskas neišvengiamai būtų daroma savo naudai.“ Taip būtų, jeigu priesakuose atsiskleistų didesnis malonumo skonis negu materialiuose malonumuose. Matome, kaip sunku atsisakyti net materialaus malonumo ir pasakyti: „Priimsiu šį malonumą tik tuomet, kai galėsiu nukreipti ketinimą dėl Dangaus, o kitaip nenoriu jo gauti.“ Matome, kaip tai sunku.

Kalbėdami apie Toroje ir priesakuose esančius skonius, turime tikėti tuo, ką sako šventasis ARI: dėl indų sudužimo šventosios kibirkštys nukrito į klipot. Knygoje Zoar tai vadinama „plonu švytėjimu“, tai yra nedideliu šventumo švytėjimu. Iš jo kyla visi materialiame pasaulyje esantys malonumai. Iš to žmogus gali apskaičiuoti: jeigu jau dėl mažų malonumų taip sunku pasirinkti ir saugotis, kad materialūs malonumai nebūtų gaunami kitaip, kaip tik dėl Dangaus, tai yra, būti pasiruošusiam atsisakyti kiekvieno gaunamo malonumo, jeigu negali nukreipti ketinimo dėl Dangaus, – ir tai yra labai sunku, – juo labiau, jeigu atsiskleistų Toroje ir priesakuose aprengti gėris ir malonumas. Tuomet kūriniai nesugebėtų pasirinkti ir visko daryti dėl Dangaus, bet gautų gėrį ir malonumą savo naudai.

Todėl, kad kūriniai galėtų save ištaisyti ir, gaudami gėrį bei malonumą, turėtų susiliejimą ir formos panašumą, buvo atliktas apribojimas ir paslėpimas. Kai Toroje ir priesakuose gėris neatskleistas, o žmogus vykdo Torą ir priesakus dėl tikėjimo, tai yra pasirenka Torą ir priesakus ne todėl, kad juose patiria malonumą, nes gėris ir malonumas dar neatskleisti, kaip minėta, tuomet yra vietos pasirinkimui. Kol žmogus neištaiso savo gavimo indų taip, kad visa, ką daro, būtų dėl Dangaus, o ne savo naudai, jį vis dar gaubia paslėpimas. Todėl yra galimybė pasirinkti ir patikrinti, ar jis dirba savo naudai, ar Kūrėjo labui.

Tačiau jeigu gėris ir malonumas būtų atskleisti, kūriniai būtų priversti pasilikti savo naudos valdžioje, nes dėl atviro valdymo negalėtų atsiskirti nuo Toros ir priesakų. Kaip sakoma „Mokymo apie dešimt sfirų įvado“ 43 punkte: „Tarkime, kad Kūrėjas su savo kūriniais elgtųsi atviru valdymu. Pavyzdžiui, kiekvienas, suvalgęs uždraustą dalyką, iš karto vietoje uždustų, o kiekvienas, įvykdęs priesaką, jame rastų nuostabų malonumą, prilygstantį didžiausiems šio pasaulio malonumams. Kas tada būtų toks kvailas, kad net pagalvotų paragauti uždrausto dalyko, žinodamas, jog dėl to iš karto praras gyvybę, kaip žmogus negalvoja šokti į ugnį? Ir kas būtų toks kvailas, kad paliktų kokį nors priesaką jo iš karto kuo uoliausiai neįvykdęs?“ Vadinasi, ir tikėjimas, ir darbas su ketinimu duoti, o ne savo naudai, – visa tai skirta žmogaus gerovei.

Dabar suprasime mūsų klausimą: kam mums buvo duota darbo tvarka tikėjimo aukščiau žinojimo keliu? Juk logika įpareigoja manyti, kad jeigu Kūrėjas būtų davęs mums darbą Toroje ir priesakuose žinojimo ir proto ribose, šventąjį darbą būtų lengviau atlikti. O Kūrėjas neturi nepagrįstų pretenzijų savo kūriniams, kaip minėta. Tad kodėl Jis taip padarė?

Atsakymas toks: tik paslėpimo keliu kūriniai turi galimybę pasiekti tobulumą, tai yra gauti gėrį ir malonumą tobulai, kad gaudami malonumą nejaustų jokio nemalonumo. Todėl būtent tada, kai galime savo protu ir širdimi eiti Kūrėjo link šiuo keliu, tai yra pats sėkmingiausias kelias. Nėra taip, kaip kiekvienas galvoja, esą jeigu Kūrėjas duotų mums proto ribose esantį darbo kelią, tai yra atvirą valdymą, kūriniai dėl to pasiektų tobulumą. Apie tai galima pasakyti, kaip parašyta: „Mano mintys nėra jūsų mintys.“

Dabar galime paaiškinti, kodėl Malchut vadinama „įstatu“ ir kodėl ji vadinama „Toros įstatymu“. Knygoje Zoar sakoma, kad Malchut vadinama „Toros įstatymu“, o ne pačia Tora. Ji yra Toros nutarimas – Malchut. Tačiau Malchut reikia įtraukti į Torą vienoje vienybėje.

Klausėme, kodėl Malchut vadinama „įstatu“. Atsakymas toks: Malchut vadinama „Dangaus karalyste“. Tai yra tikėjimo aspektas – tikėti Kūrėju, kuris pasaulį valdo kaip Geras ir kuriantis gėrį.

Kai žmogus pradeda vertinti savo būseną, jis mato, kad yra kupinas trūkumų. Kaip tuomet kūnas gali suprasti, kad visa tai yra gėris? Nors mums duota galimybė melstis dėl blogų būsenų, kurias jaučiame tiek materialume, tiek dvasingume, tačiau paskui, po maldos, jeigu žmogus meldėsi, bet į jo maldą nebuvo atsakyta, ir jis mato esantis pačioje žemiausioje būsenoje tiek materialume, tiek dvasingume, jis turi save įveikti ir pasakyti, kad Kūrėjo vardas yra „Geras ir kuriantis gėrį“.

Tai didelis darbas, nes į visus kūno klausimus žmogus neturi protu pagrįsto atsakymo. Jis turi pasakyti: „Priimu Dangaus karalystės jungą aukščiau žinojimo ir sakau, kad toks yra Kūrėjo nutarimas.“ Apie tai mūsų išminčiai sakė: „Kadangi pasaulio tautos priekaištauja Izraeliui, klausdamos: ‘Kas tai per priesakas ir kokia jo priežastis?’ – ką joms reikia atsakyti? ‘Nustačiau įstatą; tai yra Mano nutarimas, ir draudžiama po jo svarstyti.’“

Todėl Dangaus karalystė vadinama „įstatu“. Tačiau ji yra Toros įstatas, o ne pati Tora. Kitaip tariant, norint nusipelnyti Toros, reikia prisiimti įstatus, kuriuos mums davė Tora. Kitaip neįmanoma gauti Toros. Kai žmogus prisiima Dangaus karalystę, jis vadinamas „Izraelio“ aspektu, nes per Dangaus karalystę, kurią prisiima aukščiau žinojimo, jis išeina iš meilės sau ir tampa tinkamas gauti pačią Torą.

Kitu atveju, jeigu žmogus dar nenusipelnė davimo indų, visa jo paimta Tora atiteks kitai pusei – Sitra Achra, o ne šventumui. Tai reiškia, kad Toros Šviesa – gėris ir malonumas, kuriuos kūriniai turi gauti, – atiteks klipot. Dėl to ir buvo atliktas apribojimas bei paslėpimas, kad viskas įeitų į šventumą. Todėl tik tada, kai žmogus nusipelno „Izraelio“ aspekto, tai yra kai jau nusipelno Dangaus karalystės ir visa, ką daro, yra lydima vienintelės minties – suteikti pasitenkinimą savo Kūrėjui, – jam galima duoti Toros aspektą.

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad draudimas mokyti Toros stabmeldį dvasiniame darbe reiškia, jog neįmanoma mokytis Toros tol, kol žmogus vis dar yra „stabmeldžio“ būsenoje, tai yra tebėra paniręs meilėje sau. Kaip minėta, tikėjimas aukščiau žinojimo, vadinamas „Dangaus karalyste“ ir „įstatu“, yra patarimas, kaip išeiti iš meilės sau. Pagal darbo tvarką, kai žmogus nori prisiimti Dangaus karalystę protu ir širdimi, jis nusipelno „Izraelio“ aspekto, tai yra būsenos, kai visi jo veiksmai atliekami tik dėl Dangaus. Tuomet ateina laikas, kai jis gali gauti Torą, o klipot nebegali maitintis iš šventumo.

Taip galima paaiškinti mūsų išminčių pasakymą: „Pasaulis išsilaiko tik dėl to, kuris susilaiko ginčo metu.“ Reikia suprasti: nejaugi, jei žmogus nesusilaiko ir ginčo metu atsako kitam, pasaulis dėl to negali išsilaikyti? Pagal tai, kas pasakyta, dvasinio darbo kelyje „pasaulis“ yra pats žmogus, kaip parašyta Knygoje Zoar: „Kiekvienas žmogus pats savaime yra mažas pasaulis.“ Todėl prasmė tokia: kai žmogus pradeda ginčą su kūnu ir nori įvykdyti mūsų išminčių pasakymą: „Žmogus visuomet turi sukurstyti gerąjį pradą prieš blogio pradą“, – Raši aiškina, kad jis turi su blogio pradu kariauti, o tai vadinama „karu su blogio pradu“. Kai žmogus reikalauja iš kūno, kad šis viską darytų dėl Dangaus, tai labai suerzina blogio pradą, nes žmogus nori visiškai panaikinti jo valdžią ir nori, kad visa, ką daro, būtų tik dėl Dangaus. Tuomet kūnas ateina pas jį su teisingai atrodančiais, protu pagrįstais argumentais.

Jei žmogus trokšta egzistuoti, tai yra pasiekti galutinį tobulumą ir išpildyti Kūrėjo norą, kuris yra teikti malonumą Savo kūriniams, tai yra, būti vertam Toros šviesos, kuri yra Kūrinijos sumanyme slypintis gėris ir malonumas, tuomet žmogui draudžiama atsakyti kūnui racionaliais argumentais ir sakyti, kad jis eina žinojimo ribose, nes žinojimo ribose jis yra priverstas būti ketinime dėl gavimo, kaip minėta aukščiau. Tačiau ginčo metu jis susitvardo ir sako jam: „Tu teisus proto požiūriu, bet aš einu virš žinojimo.“