Baruchas Šalomas Alevi Ašlagas (Rabašas). 31 straipsnis, 1987 m. Kas yra sąjungos sudarymas dvasiniame darbe

Šventraščiuose pasakyta: „Kad įsijungtum į sąjungą su Kūrėju, tavo Visagaliu ir priimtum Jo griežtą priesaiką, kurią Kūrėjas, tavo Visagalis, sudaro su tavimi šiandien“¹. Ir Raši tai aiškina: „Kad įsijungtum į sąjungą [pažodžiui: pereitum per sąjungą]“ – perėjimo būdu. Taip buvo priimta daryti sudarant sąjungą – pusė iš čia, pusė iš ten ir praeinama tarp jų“². Dar Šventraščiuose pasakyta: „Ir ne su jumis vienais sudarau šią sąjungą..., bet ir su tais, kurie čia su mumis stovi šiandien prieš Kūrėją, mūsų Visagalį ir su tais, kurių šiandien nėra čia su mumis“³.

Ir reikia suprasti:

Kas yra „sąjungos sudarymas“ dvasiniame darbe. Tai yra, ką mums duoda sąjungos sudarymas, kurios dėka mums įvyks ištaisymas darbe. Tai, ką Raši paaiškino, kad tie kurie sudarė sąjungą padarė „pusę to“ – ką tai mums nurodo dvasiniame darbe.

Ką mums nurodo dvasiniame darbe: „Su tais, kurie čia su mumis stovi šiandien prieš Kūrėją, mūsų Visagalį ir su tais, kurių nėra čia su mumis šiandien“. Kas yra šie du laikai dvasiniame darbe?

Mano šeimininkas, tėvas ir mokytojas sakė, kokia yra „sąjungos sudarymo“ reikšmė. Juk iš pirmo žvilgsnio tai – perteklinis dalykas. Nes kam jiems sudaryti tarpusavyje sąjungą, jei jie priėjo bendros nuomonės, kad turi mylėti vienas kitą? Ir bet kokiu atveju, jei jie myli vienas kitą, ką mums prideda sąjungos sudarymas? Ir jis pasakė: kadangi kartais nutinka taip, jog galima prieiti prie situacijos, kai kiekvienas mato kitą elgiantis su juo netinkamai. Tokiu atveju jis turėtų pajusti neapykantą kitam.

O kai jie sudaro tarpusavyje sąjungą, turima omenyje, kad tada, net jei žmogus mato, jog draugas nesielgia su juo tinkamai, jis eina virš žinojimo sakydamas: „Kadangi sudariau su juo sąjungą, aš savo sąjungos nesulaužysiu“.

Vadinasi, kad sąjunga nurodo ne į dabartį, o į ateitį. Juk gali būti, kad meilė tarp jų atvės, todėl jie sudaro sąjungą, kad ir ateityje būtų taip, kaip yra dabar dabartyje.

Žinoma, kad pagrindinis darbas Toroje ir priesakuose, – kai pradedama eiti keliu, vedančiu į „Lišma“. Tai yra, kai žmogus pradeda dirbti, pradedama nuo „lo Lišma“, kaip pasakė mūsų išminčiai: „visada žmogus privalo užsiimti Tora ir priesakais  „lo Lišma“, o iš „lo Lišma“ ateinama į „Lišma““⁴.

Ir todėl jo darbo pradžia buvo paremta noru, nes jis matė, kad vykdydamas Torą ir priesakus jis pasieks gyvenimo laimę. Priešingu atveju jis nebūtų pradėjęs. Todėl savo darbo pradžioje – tai yra, kol jis vis dar užsiima „lo Lišma“, t.y. viso savo darbo metu žvelgia į atlygį, kurį gaus po darbo, – jis turi jėgų dirbti.

Juk, kaip ir materialiame pasaulyje, žmogus yra pratęs dirbti ten, kur žinoma, kad jis gaus atlygį už savo darbą. Priešingu atveju žmogus negali dirbti veltui – nebent savo naudai. Ir tik tada, kai jis mato, kad iš šio darbo bus nauda jam pačiam, jis turi jėgų dirbti su noru ir siekiu. Juk tada jis žiūri į atlygį, o ne į patį darbą.

Tačiau paties darbo vertė nedidėja, jei žmogus supranta, kad čia, pas šį šeimininką už darbą, jis gauna kelis kartus daugiau nei tada, kai dirbo pas ankstesnį šeimininką, prieš ateidamas į šią darbo vietą, kur moka kelis kartus daugiau. Kitaip tariant, būtent pagal atlygio dydį darbas tampa lengvesnis ir mažesnis.

Iš čia dvasiniame darbe reikia paaiškinti, kad „sąjungos sudarymas“ reiškia: kai žmogus prisiima darbą, net jei tai būtų „lo Lišma“, jis privalo sudaryti sąjungą su Kūrėju, kad tarnaus Jam nepriklausomai nuo to ar jis turi tam norą ar ne.

Tačiau reikia suprasti, nuo ko priklauso šis noras. Jis priklauso tik nuo atlygio. Kitaip tariant, kai duodamas didelis atlygis, noras dirbti nenutrūksta. Ir, tik tada, kai dėl atlygio kyla abejonė, noras dirbti dingsta ir jis pereina prie poilsio. Kitaip tariant, jis jaučia didesnį skonį poilsyje iki tokio lygio, kad sako: „Aš atsisakau šio darbo. Jį darbą gali dirbti, kas tik nori, nes tai ne man“.

O sąjungos sudarymas [įvyksta] tuomet, kai pradedama dirbti, tegul net ir „lo Lišma“. Ir, kadangi dabar jis turi norą dirbti, – antraip kas priverstų jį imtis dvasinio darbo? – žmogus turi sudaryti sąjungą būtent dabar ir pasakyti, kad net jei ateis kritimo metas, tai yra, jis nebenorės dirbti, kad ir kaip būtų, jis įsipareigoja nekreipti dėmesio į savo norą, o dirbti taip, tarsi norą turėtų. Ir tai vadinama sąjungos sudarymu.

Tačiau reikia suprasti, kokia yra priežastis, dėl kurios jis patenka į kritimo būseną. Juk materialiame pasaulyje matome, kad žmogus dirba siekdamas atlygio. Ar ten būna pakilimų ir kritimų? Kodėl Kūrėjo darbe matome, kad esama pakilimų ir kritimų? 

Ir tai reikėtų suprasti dviejopai:

Netgi būsenoje „lo Lišma“, tai yra kai jis dirba dėl atlygio gavimo. Tačiau atlygį galima suprasti tikėjimo prasme. Juk „atlygio už priesaką šiame pasaulyje nėra“⁵. Tai reiškia, kad atlygis už priesaką gaunamas ne šiame pasaulyje, o jis gaus jį būsimame pasaulyje, kaip pasakyta: „„Šiandien juos vykdyti“⁶, o rytoj gauti atlygį“⁷, – tai yra būsimame pasaulyje.

Kadangi atlygio pagrindas priklauso nuo tikėjimo, kaip pasakyta (traktatas Avot, 2 sk., 16 Mišna): „Ir patikimas tavo darbdavys, kuris sumokės tau už tavo darbą ir žinok, kad teisuolių atlygis – tolimoje ateityje“. Ir žinoma, kad tikėjimo atžvilgiu esama pakilimų ir kritimų, juk visas tikėjimas remiasi tuo, kad reikia tikėti virš žinojimo.

Paaiškinimas – kad kartais žmogus turi jėgų eiti virš žinojimo toje vietoje, kur tikėjimas prieštarauja žinojimui. Sakykime, pavyzdžiui, ji turi dvidešimt procentų tikėjimo virš žinojimo ir tais dvidešimčia procentų, kurie yra virš žinojimo, jis pajėgus įveikti save.

Tačiau kartais jis mato, kad dabar įvyko pokytis, nes jis mato, jog tikėjimas prieštarauja [žinojimui] trisdešimčia procentų. O tokiu laipsniu jis dar nėra sutvirtėjęs, kad turėtų jėgų save nugalėti ir eiti tikėjimo savybe. Todėl tada jis yra priverstas nusileisti iš savo būsenos, kai jam švietė tikėjimo savybė. Ir tai sukelia jam kritimus ir pakilimus, nes tai priklauso nuo jo nugalėjimo jėgos. Kitaip yra su materialiu atlygiu, kur tikėjimas nėra susijęs su užmokesčiu. Todėl materialiame pasaulyje negalima sakyti, kad jis patiria kritimą materialiame darbe, kaip pasakyta aukščiau. Ir tai yra dėl to, kad užmokestis gaunamas šiame pasaulyje ir tam jam nereikia tikėjimo.

Būsena „Lišma“, kurioje nėra jokio atlygio už jo darbą ir kritimų priežastis – taip pat ta pati, visą savo darbą grindžiame tikėjimu. Tačiau yra skirtumas – ne atlygyje, o šeimininke. Tai yra, kiek tikime Darbdaviu, kad Jis yra toks svarbus, jog verta Jam tarnauti. Tai yra, kad tai didelė garbė – tarnauti Karalių Karaliui, „kuris sumokės tau už tavo darbą“.

Tai yra, atlygis už darbą priklauso nuo tikėjimo Kūrėjo didybe laipsnio. Juk kūrinijos prigimtyje yra tai, kad žmogus patiria didelį malonumą, kai tarnauja svarbiam asmeniui. Kaip ir gerai žinomame pavyzdyje, jei atvyko didis Ravas ir nori, kad kas nors nuneštų jo bagažą iki taksi, nešikas neabejotinai paims už tai pinigus. O jei Ravas duos tai savo mokiniui, mokinys, be abejonės, nepaims jokio užmokesčio už savo darbą. Juk tarnystė, kurią jis atlieka savo Ravui, ir yra jo atlygis ir daugiau jam nieko nereikia.

Iš čia paaiškinama: „Ir patikimas tavo Darbdavys“ – kitaip tariant, koks yra tikėjimo matas, kuriuo jis tiki Kūrėjo didybe, toks yra ir atlygio dydis, matuojamas tikėjimo dydžiu, kuriuo jis tiki Kūrėjo didybe.

Pagal tai išeina, kad kai jis tiki, jog Kūrėjas yra labai didis, jo atlygis taip pat yra labai didelis. O jei jo tikėjimas Kūrėju nėra toks didelis, automatiškai ir atlygis nėra toks didelis. Vadinasi, pagal tai, kad nesvarbu ar jo darbas yra „Lišma“ ar „lo Lišma“, viskas yra grindžiama tik tikėjimu. 

Tačiau skirtumas yra toks:

„Lo Lišma“ tikėjimas susijęs su atlygiu; „Lišma“ tikėjimas susijęs su tuo, kam dirbame. Kitaip tariant, malonumo dydis priklauso nuo Kūrėjo didybės. Kaip pasakė mūsų išminčiai (Avot traktatas, 2 sk., 14 Mišna): „Rabi Eleazaras sako: Ir žinok, kam dirbi, ir kas tavo Darbdavys, kuris atlygins tau už tavo darbą“.

Ir tai, kaip minėta aukščiau, reiškia, kad reikia tikėti Darbdavio didybe. Juk nuo to priklauso, „kas atlygins tau už tavo darbą“. Tai reiškia, kad, atlygio dydis priklauso nuo Darbdavio didybės, t.y. Kūrėjo. Kitaip tariant, yra malonumo skirtumas – ar tarnauti didžiam miesto žmogui ar tarnauti didžiam šalies žmogui ar didžiam viso pasaulio žmogui. Ir tuo matuojamas atlygis, tai yra, jis priklauso nuo Karaliaus didybės.

Kadangi pagrindas – tai tikėjimas, čia būna pakilimų ir kritimų. Taip yra todėl, kad tol, kol žmogui nebus suteiktas nuolatinis tikėjimas, neišvengiamai bus pakilimų ir kritimų. Iš to, kas pasakyta, išplaukia: kad gali ateiti laikas, kai meilė tarp jų atvės, savo darbo pradžioje, žmogus prisiima Aukštesniojo valdymo jungą, tegul tai įvyksta sudarant sąjungą – nesvarbu, ar kūnas sutinka dirbti Kūrėjui ar ne, jis viską prisiima sau, kad nebūtų jokio skirtumo. Bet jis pasakys: „Vieną kartą pasakiau ir nepakeisiu. Ir aš eisiu virš žinojimo, remdamasis tuo, kad sudariau sąjungą darbo pradžioje“.

Iš čia suprasime, kaip paaiškino Raši: „Sudarysite sąjungą [pažodžiui: pereisite sąjungą]“ – perėjimo būdu. Taip buvo priimta sudarant sąjungą – pusė iš čia, pusė iš ten, ir praeinama tarp jų“⁹. Ir tai reikia paaiškinti pagal tai, kas pasakyta aukščiau, kad tokiu būdu sudarantys sąjungą užsimena, kad gali ateiti laikas, kai bus atskirtis [kaip, kad pusė¹⁰] – tai yra atskirtis iš vieno pusės ir iš kito, – abu juos abipusiai atskirianti.

Tai yra, net jei jie abu turės atskirtį, nutraukiančią tarp jų buvusią meilę, bet kokiu atveju jie dabar prisiima įsipareigojimą neatsiskirti vienas nuo kito, o prisiminti tarp jų sudarytą sąjungą. Ir taip bus įmanoma, kad jų sąjunga nebus pažeista. „Ir praeina tarp jų“ – tai reiškia, kad jie pereina per tarp jų iškilusį atskyrimą. Ir visa tai dėl sąjungos sudarymo.

O dvasiniame darbe paaiškinimas bus toks, kad žmogus privalo sudaryti sąjungą su Kūrėju. Kadangi dabar jis pradėjo dvasinį darbą ir dabar jis neabejotinai jaučia meilę Kūrėjui – kitaip kas verstų jį dabar prisiimti Aukštesniojo valdymo jungą? Ir jis turi dabar sudaryti sąjungą su Kūrėju amžiams. Tai yra, net jei ateis laikas, kai jis pajus, kad jo meilė Kūrėjui atvėso, jis prisimins sąjungą, kurią sudarė su Kūrėju.

Tačiau dvasiniame darbe reikia prisiminti, kad sąjungoje, sudarytoje tarp Kūrėjo ir žmogaus, meilė gali atvėsti tik žmogui Kūrėjo atžvilgiu. Tačiau kaip galima sakyti, kad atvės Kūrėjo meilė? Tai yra, kadangi sąjunga buvo sudaryta tarp jų abiejų, išeina, kad abiem gali įvykti kritimas sąjungos atžvilgiu. Tačiau, kaip gali būti pokyčiai ar kritimas Kūrėjui?

O mano šeimininkas, tėvas ir mokytojas sakė, kad tarp žmogaus ir Kūrėjo galioja principas: „Kaip vandenyje veidas atspindi veidą, taip žmogaus širdis – kitą žmogų“¹¹. Ir jis paaiškino eilutę (Ki Tisa, ketvirtoji): „Ir dabar, jei įgijau malonę Tavo akyse, leisk man suvokti Tavo kelius ir pažinsiu Tave, kad rasčiau malonę Tavo akyse“¹².

Ir jis paklausė, iš kur Mozė žinojo, kai jis pasakė: „Jei įgijau malonę Tavo akyse“. Ir atsakė: kadangi prieš tai pasakyta: „O Tu pasakei: Aš pažįstu tave pagal vardą, taip pat tu radai malonę Mano akyse“, – iš čia Mozė žinojo, kad rado malonę Kūrėjo akyse, nes Kūrėjas rado malonę Mozės akyse, o tai veikia pagal taisyklę: „Kaip vandenyje veidas atspindi veidą, taip žmogaus širdis – kitą žmogų“ (Patarlės 27:19).

Iš čia išplaukia, kad sakoma, jog žmogaus meilė atvėsta ir jis jaučia esąs kritime – tai yra, kai jis nejaučia Kūrėjui tokios stiprios meilės, kokia buvo darbo pradžioje, tai veda prie to, kad žmogus jaučia, jog Kūrėjas jo taip pat jo nemyli ir negirdi jo maldos - to, ko žmogus prašo Kūrėjo. Tai sukelia žmogui dar didesnį kritimą. Mat žmogus pradeda abejoti tuo, kas pasakyta: „Juk Tu girdi kiekvienų lūpų maldą“. Ir tada jis galvoja, kad Kūrėjas neturi jokio ryšio su kūriniais. Tai sukelia jam didelius kritimus, nes kaskart jis tampa vis silpnesnis tikėjimo atžvilgiu.

Vadinasi, kad nors Kūrėjo atžvilgiu ir negalima kalbėti apie jokius pokyčius, žmogus vis dėl to juos jaučia – pagal principą „kaip vanduo – veidas į veidą“. Ir tai paklūsta taisyklei: visi dvasiniame lygmenyje pastebimi pokyčiai visiškai priklauso nuo gaunančiųjų.

Ir iš to, kas pasakyta, suprasime užduotą klausimą, ką darbe reiškia: „Su tais, kurie čia su mumis stovi šiandien prieš Kūrėją“¹⁵. Tai yra, sąjungos sudarymas vyksta ir tuo atveju, jei jis šiandien stovi prieš Kūrėją, kas nutinka pakilimo metu... Tačiau jis prisiima tai, kad kai ateis kritimo laikas, vadinamas „ir su tais, kurių nėra čia su mumis šiandien“¹⁶ „prieš mūsų Kūrėją, Visagalį“, – kai jis nejaučia, kad stovi „prieš mūsų Kūrėją, Visagalį“, – bet kokiu atveju jis prisiima virš žinojimo, kad nežiūrės į nieką, o prisimins sąjungos sudarymą, kad ji būtų nesunaikinama.

¹ Dvarim, 29:9-11.(9) Šiandien jūs visi stovite prieš Viešpatį, savo Visagalį: jūsų genčių galvos, jūsų seniūnai ir jūsų prižiūrėtojai, visi Izraelio vyrai, ... (11) kad sudarytute sąjungą su Kūrėju, savo Visagaliu, ir priimtute Jo priesaiką, kurią Kūrėjas, tavo Visagalis, sudaro su tavimi šiandien.

² Raši komentaras Dvarim knygai, 29:12. „Sudaryti sąjungą [pažodžiui: pereiti sąjungą]“ – perėjimo būdu. Taip buvo priimta daryti sudarant sąjungą – pusė iš čia, pusė iš ten, ir praeinama tarp jų. Kaip pasakyta: veršis, kurį perkirto pusiau ir praėjo tarp jo dalių.

³ Dvarim, 29:13-14.

⁴ Sanhedrin traktatas, 105:2

⁵ Kidušin traktatas, 39:2

⁶ Dvarim, 7:11. Laikykitės priesakų, įstatymų ir įsakymų, kuriuos tau įsakau vykdyti; vykdyk juos šiandien.

⁷ Eruvin traktatas, 22:1

⁸ Jobas, 40:5. Vieną kartą pasakiau – nebetęsiu, du kartus pasakiau – bet daugiau nebedarysiu.

⁹ Raši komentaras apie Dvarim 29:11

¹⁰ Žodis „mechica“ (hebrajų kalba) turi dvi reikšmes: pertvara“ ir „pusė“.

¹¹ Pamokančios istorijos, 27:19

¹² Šmot, 33:13

¹³ Šmot, 33:12. Ir pasakė Mošė Kūrėjui: „Štai Tu man sakai: „Vesk šią tautą!“, bet Tu man neleidai sužinoti, ką pasiųsi su manimi. O juk Tu pasakei: „Aš pažįstu tave vardu, taip pat tu radai malonę Mano akyse“.

¹⁴ Malda 18 palaiminimų, 16 palaiminimas.

¹⁵ Dvarim, 29:14.

¹⁶ Ten pat