Kas yra prakeiksmas ir palaiminimas darbe 

1987 m. – straipsnis Nr. 27

Parašyta: „Žiūrėk, Aš šiandien dedu prieš jus palaiminimą ir prakeiksmą. Palaiminimą – jei klausysite Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, kuriuos šiandien jums įsakau. O prakeiksmą – jei neklausysite įsakymų.“

Čia reikia suprasti:

1. Kodėl pradedama vienaskaita – „žiūrėk“, o paskui sakoma daugiskaita – „prieš jus“.

2. Ką reiškia žodis „šiandien“.

3. „Palaiminimas ir prakeiksmas“. Juk parašyta: „Iš Aukščiausiojo burnos neišeina nei blogis, nei gėris“ (Raudų 3). Jeigu taip, kaip galima sakyti: „Aš šiandien dedu prieš jus palaiminimą ir prakeiksmą“?

4. Mes matome materialiame pasaulyje, kad yra vieta, kurioje yra palaiminimas. Yra vieta, kurioje nėra palaiminimo, tačiau ten nėra ir prakeiksmo. Ir yra vieta, kurioje yra prakeiksmas. Vadinasi, tarp palaiminimo ir prakeiksmo egzistuoja tarpinė būsena. O čia parašyta: „Aš šiandien dedu prieš jus palaiminimą ir prakeiksmą.“ Iš to išeina, kad tarp jų nėra nieko – arba palaiminimas, arba prakeiksmas.

Toros aiškintojai kelia šiuos klausimus. Kad suprastume visa tai, turime sugrįžti prie to, apie ką kalbėjome iki šiol. Turime pažvelgti, ką apskritai mums būtina žinoti, kad suprastume, ką privalome daryti visą laiką, kol esame šiame pasaulyje. Yra žinoma, kad turime žinoti du tikslus:

1. Kūrėjo tikslą, apie kurį mokomės, kad jis yra suteikti gėrį Jo kūriniams.

2. Kūrinių tikslą – suteikti gėrį Kūrėjui.

Turime žinoti, kad Kūrėjo tikslas yra visiškai sutvarkytas. Turime tikėti, kad Jis valdo pasaulį savybe „Geras ir darantis gera“. Tačiau mūsų tikslas – suteikti gėrį Kūrėjui – yra dar labai toli nuo mūsų. Juk mūsų prigimtinis tikslas yra visiškai priešingas Kūrėjo tikslui. Kadangi Kūrėjo tikslas privalo išsipildyti, kūriniai neabejotinai gaus gėrį ir malonumą, kaip Kūrėjas ir nori.

Todėl tai, kad Jis įdiegė mumyse norą ir troškimą siekti malonumų gavimo, yra tvirtai ir pastoviai mumyse ir to neįmanoma panaikinti. Kitaip tariant, žmogus negali egzistuoti pasaulyje, jeigu negali jame kuo nors mėgautis. Nesvarbu, iš ko jis gauna malonumą, tačiau be malonumo gyventi neįmanoma.

Todėl, kai pradedame dirbti dėl savojo tikslo – suteikti gėrį Kūrėjui ir nesinaudoti mūsų noru gauti, kurį pagal prigimtį mums suteikė Kūrėjas, – neturime jėgų eiti prieš prigimtį. Pradėdamas davimo darbą žmogus mano, kad jo rankose yra galimybė panaikinti savo prigimtį, tačiau galiausiai jis suvokia, kad tai ne jo jėgoms.

Ir tada jam nelieka kito patarimo, tik malda. Kaip pasakė išminčiai: „Ateinančiam apsivalyti – padeda.“ Tik su pagalba iš Aukščiau jis gali pasiekti kūrinių tikslą – būti formos panašume su Kūrėju. Tai yra, kaip Kūrėjas nori suteikti gėrį kūriniams, taip ir kūriniai turi trokšti duoti Kūrėjui. Tai vadinama „suteikti gėrį Kūrėjui“.

Darbo tvarka turi būti tokia, kad turime virš žinojimo tikėti Kūrėjo svarba ir didybe. Nes kai jaučiama Karaliaus didybė, žmogus iš prigimties anuliuojasi prieš Karalių. Tam jam nereikia ypatingų pastangų. Juk gamtoje matome, kad Kūrėjas suteikė mažesniajam jėgą anuliuotis prieš didesnįjį. Taip yra todėl, kad mažesnysis, tarnaudamas didžiajam, iš to jaučia malonumą. Vadinasi, malonumas, kurį jis jaučia tarnaudamas didžiajam, neprieštarauja kūrinio prigimčiai, vadinamai „noru gauti malonumą“, nes jis gauna malonumą būtent dirbdamas didžiojo labui.

Tai žinoma iš palyginimo apie atvykstantį garsų Admorą. Oro uoste susirenka daug žmonių jo pasitikti. Jis duoda kažkam savo lagaminą, kad šis nuneštų jį iki taksi. Žinoma, jeigu rabinas atiduotų lagaminą nešikui, kuris nežino rabino didybės, rabinas turėtų nešikui sumokėti. Kartais nešikas net derasi ir nori daugiau pinigų, nei rabinas jam siūlo. Tačiau jeigu rabinas duotų lagaminą vienam iš savo mokinių ir norėtų jam už tai sumokėti, mokinys, žinoma, pinigų neimtų. Taip yra todėl, kad egzistuoja taisyklė: žmogus negali atlikti jokio veiksmo, jeigu nejaučia iš jo malonumo. O darbas, kuriame darbo metu nėra malonumo, vadinamas „pastanga“ – jėgia. Tai reiškia, kad žmogus neatliktų šio veiksmo, jeigu nežinotų, kad gaus atlygį už savo pastangas.

Vadinasi, jeigu žmogus tarnauja didžiajam ir iš prigimties jaučia malonumą teikdamas jam kokią nors paslaugą, jam nereikia jokio papildomo atlygio, nes tai ir yra jo atlygis. Kitaip tariant, jis gauna atlygį, vadinamą „malonumu“, jau pačios tarnystės metu. Iš to išeina: ko mums trūksta, kad galėtume dirbti dėl davimo? Tik pažinti Jo, Palaimintojo, didybę. Tada kūnas savaime anuliuojasi prieš Jį, kaip minėta aukščiau.

Tačiau dėl ištaisymo Jo šviesai buvo uždėtas paslėpimas ir uždengimas, kad noras gauti taptų „dėl davimo“. Dėl to žmogui buvo duotas tikėjimo darbas – tikėti Kūrėjo didybe ir kiekvieną kartą vaizduoti sau Jo didybę, kad jis turėtų gebėjimą dirbti dėl davimo ir nereikalautų jokio atlygio sau.

Vadinasi, žmogus prašo Kūrėjo pašalinti nuo jo uždengimą ir paslėpimą. Tačiau kyla klausimas: kaip žmogus gali melstis Kūrėjui, kad Jis pašalintų paslėpimą, jeigu paslėpimas žmogui buvo duotas jo naudai? Kitaip tariant, jis buvo duotas tam, kad būtų ištaisytas gėdos klausimas. Kaip tada žmogus gali melstis, kad Kūrėjas atimtų iš jo šį paslėpimą?

Atsakymas toks: paslėpimas buvo padarytas todėl, kad žmogus gimė su noru gauti savo naudai, o nėra didesnio malonumo, nei būti Karaliaus rūmuose. Jeigu žmogus gautų šį malonumą sau, tai būtų vadinama „formos skirtumu“.

Todėl ir buvo padarytas paslėpimas. Tai reiškia, kad kol žmogus dar nenusipelnė davimo indų – kelim, kuriais galėtų gauti dėl davimo, jis jaučia tik apribojimą – cimcum – ir Veido paslėpimą. Todėl dabar, nors žmogus dar nenusipelnė davimo indų ir visas jo darbas yra skirtas tam, kad galėtų duoti dėl davimo, ir jis nenori nieko gauti savo naudai, jis to negali padaryti, nes kūnas yra pavergtas meilės sau.

Todėl jis prašo Kūrėjo pašalinti nuo jo paslėpimą ne tam, kad dabar galėtų mėgautis Jo, Palaimintojo, šviesa. Priešingai – jis nori, kad Kūrėjas pašalintų Veido paslėpimą tam, kad jis įgytų galimybę duoti Kūrėjui. Vadinasi, visa jo intencija yra ta, kad Kūrėjas suteiktų jam gebėjimą tik duoti.

Jo intencija nėra ta, kad Kūrėjas atvertų jo akis ir suteiktų Veido atskleidimą tam, kad jis gautų malonumą savo naudai. Būtent tai būtų vadinama „formos skirtumu“. Priešingai, jis nori iš Kūrėjo formos panašumo – kad turėtų jėgų duoti Kūrėjui. Tai ir vadinama „formos panašumu“.

Kai žmogus jau nusipelnė davimo indų, tai yra, gali atlikti veiksmus tam, kad duotų Kūrėjui, dabar prasideda darbas su gavimo indais – kelim. Kitaip tariant, jis sako Kūrėjui: „Dabar noriu gauti malonumą todėl, kad Tavo noras yra suteikti gėrį kūriniams. Todėl noriu įvykdyti Tavo norą – tai, ką Tu nori mums duoti.“

Tai atitinka tai, kaip aiškinome „Midraš Raba, Berešit“, kur Šventasis, Tebūna Jis Palaimintas, atsakė angelams, kurie prieštaravo žmogaus sukūrimui. Jis pasakė: „Į ką tai panašu? Į karalių, kuris turi bokštą, pilną visų gėrybių, bet neturi svečių.“ Todėl žmogus nori gauti gėrį ir malonumą iš Kūrėjo tam, kad suteiktų malonumą Karaliui, kaip minėta aukščiau (1987 m., straipsnis Nr. 26).

Taip galime paaiškinti trečiąjį klausimą apie tai, kas parašyta: „Aš šiandien dedu prieš jus palaiminimą ir prakeiksmą.“ Juk parašyta: „Iš Aukščiausiojo burnos neišeina nei blogis, nei gėris.“ Pagal tai, ką mokėmės, kūrimo tikslas yra suteikti gėrį kūriniams. Vadinasi, šiame tiksle nėra jokio gėrio ir blogio skirtumo – viskas yra vien tik gėris. Iš kur tada kyla šios dvi būsenos – gėris ir blogis?

Jos kyla iš cimcumo – apribojimo – taško, kuris yra teismo – din – šaknis. Begalybės Malchut, gavusi šviesą į gavimo indą, panoro formos panašumo su tuo, kas yra šviesoje. Todėl ji atliko cimcumą ir nebenorėjo gauti į šį indą. Vadinasi, visą ribą tarp šviesos ir tamsos sukūrė Malchut, todėl cimcumas priskiriamas žemesniajam.

Kaip parašyta komentare „Panim Masbirot“ (29 psl.): „Nes iš Emanatoriaus pusės neatsiskleidžia jokia ribojanti jėga. O šviesa, kuri juos pasiekia, vadinama „Vidine šviesa – Or Pnimi“. Tačiau tai yra apribotas švytėjimas dėl paties taško.“

Tai reiškia: ribą – negauti kitaip, kaip tik dėl davimo – sukūrė pats taškas, tai yra Malchut, vadinama „indu gauti sau“. Ji nustatė, kas yra gėris – gauti dėl davimo, ir kas yra blogis – gauti dėl gavimo. Kadangi aukštesniojo noras tampa privalomu įstatymu žemesniajam, tas, kuris nori gauti dėl gavimo, jau jaučia tai kaip blogį ir atsiskyrimą nuo Gyvenimų Gyvenimo.

Vadinasi, gėrio ir blogio priežastis atsirado iš žemesniojo pusės. Kitaip tariant, būtent žemesnysis sukūrė gėrio ir blogio tikrovę. Kaip minėta, Malchut panoro formos panašumo, ir iš to pasaulyje kilo gėrio ir blogio samprata. Tai reiškia, kad jeigu žemesnieji eis pagal cimcumo kelią – trokš užsiimti tik dėl davimo – jie turės gėrį ir malonumą. O jeigu, neduok Dieve, jie neis šia kryptimi, tai yra, nematuos kiekvieno dalyko pagal tai, ar jis yra tik dėl davimo, jie turės tamsą, o ne šviesą.

Vadinasi, iš Aukštesniojo, tai yra, iš gausos – šefa, kuri išeina iš Aukštesniojo, – viskas buvo tik gėris. Ten nebuvo jokios vietos blogiui. Kaip parašyta „Ec Chaim“ knygos pradžioje: „Prieš cimcumą Jis ir Jo vardas buvo viena.“ Kitaip tariant, dar nebuvo atstumo tarp šviesos, vadinamos „Jis“, ir indo, vadinamo „Jo vardas“. Tik po cimcumo noras gauti tapo formos skirtumu.

Taip suprasime ir ketvirtąjį klausimą apie tai, kad parašyta „palaiminimas ir prakeiksmas“. Iš to atrodo, kad tarp jų nėra jokios tarpinės būsenos. Tačiau materialiajame pasaulyje matome, kad yra vietų, kuriose yra palaiminimas, vietų, kuriose yra prakeiksmas, ir vietų, kuriose nėra nei palaiminimo, nei prakeiksmo.

Paprastai žmogus, užsiimantis verslu arba persikeliantis gyventi į kokį nors miestą, nebūtinai ieško vietos, kurioje būtų palaiminimas. Įprasta pasaulyje, kad jeigu vietoje nėra prakeiksmo, tokia vieta jau laikoma tinkama naudoti. Tačiau čia iš žodžių „Aš dedu prieš jus palaiminimą ir prakeiksmą“ atrodo, kad jokios tarpinės būsenos nėra.

Atsakymas toks: Geras ir darantis gera, vadinamas „Gyvenimu“, gali būti pasiektas tik tada, kai žmogui suteikiami davimo indai. Tada jis gali būti susiliejime – dvekut – su „Gyvenimų Gyvenimu“. Tik tokiu būdu žmogus gali nusipelnyti gėrio ir malonumo, ir tai vadinama „palaiminimu“.

Tačiau jeigu žmogus turi tik gavimo indus, jis neišvengiamai yra atskirtas nuo „Gyvenimų Gyvenimo“ ir neturi indų, į kuriuos galėtų gauti gėrį ir malonumą. Vadinasi, jis yra tamsoje, neturi šviesos ir neturi dvasinio gyvenimo. Ir nėra didesnio prakeiksmo už tai.

Tačiau materialiame pasaulyje mes matome tarpinę būseną tarp palaiminimo ir prakeiksmo. Priežastis ta, kad pagal darbo tvarką žmogus, norėdamas įeiti į Kūrėjo darbą ir dirbti Lišma – dėl Dangaus vardo, privalo pradėti nuo tarpinės būsenos. Tai yra, jis nori išeiti iš prakeiksmo būsenos ir įeiti į palaiminimo būseną.

Kadangi pagal prigimtį jis yra prakeiksmo būsenoje – jo norui gauti, su kuriuo jis gimė, buvo atliktas cimcumas ir paslėpimas, kad Gyvenimo šviesa ten nešviestų, – o jis nori iš ten išeiti, todėl turi egzistuoti tarpinė būsena, vadinama „Lo Lišma“ – ne dėl Jos vardo. Tai reiškia, kad žmogus atlieka davimo veiksmus – tiek tarp žmogaus ir Kūrėjo, tiek tarp žmogaus ir jo artimo, – tačiau dar neturi davimo intencijos.

Kadangi iš Lo Lišma ateinama į Lišma, ši būsena vadinama „viduriu“ tarp prakeiksmo ir palaiminimo. Kad žmogus nusipelnytų palaiminimo, čia trūksta tik davimo intencijos. Kadangi šis pasaulis vadinamas „veiksmų pasauliu“, tai yra darbo vieta, pagal darbo tvarką egzistuoja tarpinė būsena.

Tačiau galutinio tikslo atžvilgiu nėra dviejų dalykų – yra tik vienas. Kitaip tariant, žmogus arba nusipelnė tikslo, vadinamo „palaiminimu“, arba, neduok Dieve, jo nenusipelnė. Tada jis lieka prakeiksmo būsenoje, kuri yra mirties būsena, kaip parašyta: „Nusidėjėliai dar būdami gyvi vadinami mirusiais.“ Todėl čia nėra vidurio. Yra arba prakeiksmas, arba palaiminimas – kai žmogus nusipelno dvekut su Kūrėju.

Pagal tai suprasime pirmąjį mūsų klausimą: kodėl pradžioje sakoma vienaskaita „žiūrėk“, o po to – daugiskaita „prieš jus“. Čia yra du aspektai: Duodantysis, kuris yra Kūrėjas, ir gaunantieji, kurie yra Izraelio tauta. Žinoma, Kūrėjo atžvilgiu nėra pakopų skirtumų. Kaip parašyta: „Aš, Viešpats, nepasikeičiau.“ Visi pokyčiai yra tik iš gaunančiųjų pusės.

Todėl, kai kalbama iš Duodančiojo pusės, Jis sako: „Aš dedu prieš jus vieną dalyką.“ Nes iš Duodančiojo pusės šviesa, skirta suteikti gėrį kūriniams, vadinama „viena paprasta šviesa“. Todėl Jis kreipiasi į visą bendrąjį kli ir sako: „Aš dedu prieš jus vieną dalyką.“ Tačiau kalbant apie gaunantįjį, tarp gaunančiųjų yra daug skirtingų pakopų, kaip pasakė mūsų išminčiai: „Kaip jų veidai nėra vienodi, taip ir jų nuomonės nėra vienodos“ (Brachot 58).

Todėl, kalbėdamas gaunantiesiems, Jis pasakė „žiūrėk“ vienaskaita, nes kiekvienas žmogus turi savo ypatingą matymą. Dėl to žodis „žiūrėk“ yra vienaskaita – kiekvienas turi pats pamatyti ir negali remtis savo draugo matymu. Kaip rašo Ari, vienas žmogus negali ištaisyti to, ką turi ištaisyti kitas, nes kiekvienas turi savo asmeninį ištaisymą.

Todėl žodžiai „žiūrėk“ yra skirti gaunantiesiems, kurių kiekvienas gauna jam būdingą individualų matymą. O kai kalbama iš Duodančiojo pusės, Jis duoda vieną dalyką visiems. Todėl parašyta: „kurį Aš dedu prieš jus“ – čia kalbama visai bendrijai.

Dabar suprasime ir tai, ką klausėme apie žodžius: „kurį dedu prieš jus šiandien“. Tai reiškia, kad palaiminimo ir prakeiksmo klausimas galioja kiekvieną dieną, nes kiekviena diena turi savo ypatingus ištaisymus.

Kaip sako Ari („Šaar HaKavanot“, šabo intencijų pradžioje): „Ir ne tik tai – net pačiomis darbo dienomis yra didžiulis skirtumas tarp vienos dienos maldos ir kitos dienos maldos. Nėra nė vienos maldos nuo pasaulio sukūrimo dienos iki pasaulio pabaigos, kuri būtų visiškai panaši į kitą.“

Todėl ir sakoma „šiandien“ – nes tai galioja kiekvieną dieną iš naujo.