Apie blogio suvokimo svarbą
Straipsnis Nr. 2, 1987
Knygoje Zohar, skyriuje „Berešit“, parašyta: „Tesusirenka vandenys po dangumi į vieną vietą ir tepasirodo sausuma.“ „Tesusirenka vandenys“ tai Tora, vadinama vandenimis. „Į vieną vietą“ - tai Izraelis. Kaip parašyta: „Tesusirenka vandenys į vieną vietą“, kur „vandenys“ reiškia Torą, o „viena vieta“ reiškia Izraelį, priimantį Torą, kaip buvo pasakyta aukščiau. Kitaip yra su pasaulio tautomis, kurios nenorėjo priimti Toros, todėl žemė liko išdžiūvusi ir be vandens. Tora yra pasaulio ištaisymas ir jos dėka pasaulis egzistuoja. O pasaulio tautos, kurios jos nepriėmė, liko išdžiūvusios ir be vandens.“ Citatos pabaiga.
Reikia suprasti šiuos knygos Zohar žodžius. Ji aiškina apie visuomenę (klal), tai yra apie Izraelį ir pasaulio tautas. Tačiau kaip tai paaiškinti kalbant apie atskirą žmogų (prat), tai yra apie Izraelio ir pasaulio tautų savybes viename kūne? Juk žinoma, kad knygoje Zohar sakoma: „Kiekvienas žmogus yra mažas pasaulis“, apimantis savyje visas septyniasdešimt pasaulio tautų ir Izraelį.
„Pirkei Avot“ rabinas Jaakovas sako: „Šis pasaulis panašus į koridorių prieš būsimąjį pasaulį. Ištaisyk save koridoriuje, kad galėtum įeiti į menę.“ Aišku, kad neįmanoma ko nors ištaisyti, jeigu jame nerandama jokio trūkumo. Tačiau mokant dvasinio darbo, visuomenė ugdoma taip, kad žmogus matytų savo darbo tobulumą. Tai yra todėl, kad visuomenėje yra daug žmonių, ir kiekvienas skiriasi nuo kito, kaip sakė išminčiai: „Kaip jų veidai nepanašūs vienas į kitą, taip ir jų nuomonės nėra vienodos.“
Todėl visuomenę (klal) būtina ugdyti taip, kad mokymas tiktų kiekvienam žmogui. Kitaip tariant, kad kiekvienas turėtų ryšį su Tora ir priesakais. Apie tai mūsų išminčiai sakė: „Rabinas Ami pasakė: iš rabino Josi žodžių mokomės, kad net jeigu žmogus ryte išmoko tik vieną skyrių ir vakare – vieną skyrių, jis jau įvykdė priesaką: „Tegul ši Toros knyga nesitraukia nuo tavo lūpų.“ Rabinas Jochananas rabino Šimono ben Jochajaus vardu pasakė: net jeigu žmogus ryte ir vakare perskaitė tik „Šma“, jis įvykdė „tegul nesitraukia“. Ir apie tai draudžiama sakyti neišmanantiems žmonėms. O Rava pasakė: „Priesakas yra tai pasakyti neišmanantiems žmonėms.“
Iš to matome, kad visuomenėje (klal) yra daug skirtingų Toros vykdymo matų. Ir taip yra sąmoningai, nes nė vienas žmogus nėra toks kaip kitas. Todėl negalima įpareigoti kiekvieno žmogaus vykdyti „Tegul ši Toros knyga nesitraukia nuo tavo lūpų“ vienodu mastu – kiekvienas turi tai daryti pagal savo galimybes. Kadangi visa visuomenė laikoma vienu kūnu, išeina, kad apskritai kiekvienas susijungia su visuomene. Todėl visoje visuomenėje kartu yra daug Toros, tai yra apskritai išmokstama daug Toros. Taigi, skaitydamas „Šma“ ryte ir vakare, žmogus, pagal rabino Šimono bar Jochajaus nuomonę, įvykdo savo pareigą „mąstyk apie ją dieną ir naktį“.
Ir tai stebina, nes apie rabiną Šimoną bar Jochajų buvo pasakyta: „Daugelis elgėsi pagal rabiną Išmaelį, ir jiems pavyko, o daugelis elgėsi pagal Rašbi, ir jiems nepavyko.“ Rabinas Išmaelis sako: „Parašyta: „Ir surinksi savo grūdus.“ Ko tai mus moko? Kadangi pasakyta: „Tegul ši Toros knyga nesitraukia nuo tavo lūpų“, būtų galima suprasti tai pažodžiui. Tačiau žodžiai „ir surinksi savo grūdus“ moko, kad Toros studijas reikia derinti su įprasta pasaulio veikla.“ Tai rabino Išmaelio žodžiai. O Rašbi sako: „Argi žmogus gali arti arimo metu, sėti sėjos metu, pjauti pjūties metu, kulti kūlimo metu ir vėtyti vėtymo metu? Kas tuomet bus su Tora?“
Todėl reikia suprasti rabino Jochanano žodžius, pasakytus Rašbi vardu: „Net jeigu žmogus ryte ir vakare perskaitė tik „Šma“, jis įvykdė „Tegul ši Toros knyga nesitraukia nuo tavo lūpų.“ Reikia aiškinti, kad visuomenei (klal) Rašbi sako, jog galima įvykdyti šį posakį skaitant „Šma“ ryte ir vakare. Tačiau individui (prat) jis sako: „Argi žmogus gali arti arimo metu... Kas tuomet bus su Tora?“
Todėl visada reikia skirti visuomenę nuo individo. Galima sakyti, kad visuomenė (klal) vadinama šeimininkų nuomone, o individas, tai yra žmonės, priklausantys individualiam darbui, vadinami turinčiaisiais Toros nuomonę.
Ką reiškia „šeimininkų nuomonė“? Pasaulyje įprasta: jeigu žmogus nusiperka namą, sakoma, kad šis namas priklauso tam ir tam žmogui, tai yra nepriklauso niekam kitam, o būtent jam. Net jeigu žmogus nusiperka mažą daiktą, galioja tas pats: kai klausiama, kam priklauso šis daiktas, atsakoma, kad jis priklauso tam žmogui, kuris jį įsigijo už darbą ir pastangas, kurias įdėjo, kad tas daiktas taptų jo. Taigi to žmogaus vardas tarsi užrašomas ant to daikto.
Tas pats ir tarnaujant Kūrėjui. Žmogus deda pastangas ir nori atlygio už savo pastangas. Vadinasi, atlygis, kurį jis nori gauti, priskiriamas jam. Jis nori įgyti šio pasaulio atlygį ir būsimojo pasaulio atlygį. Taigi visa tai patenka į jo valdžią, jis tampa visų tų dalykų šeimininku, nes įsigijo juos savo pastangomis.
Tokie žmonės vadinami turinčiaisiais „šeimininkų nuomonę“, nes jų supratimas yra toks: nedaryti nieko, nebent tai duotų naudos jiems patiems, tai yra, kad jie galėtų įgyti tai, ką galima pasiekti savo pastangomis. Jeigu jie nemato galimybės ką nors gauti savo naudai, neturi jėgų dirbti ir stengtis. Jie turi matyti galimybę ką nors uždirbti savo valdžiai, kuri vadinama meile sau. Tai vadinama visuomenės (klal) , šeimininkų savybe.
O individas (prat) priklauso Toros nuomonei. Tai reiškia, kad žmonės, priklausantys individo (prat) darbui, siekia anuliuoti savo asmeninę valdžią, kad nebeturėtų savarankiškos valdžios. Žmogus nenori išlaikyti atskiros savo valdžios, nes siekia išeiti iš meilės sau, nesirūpinti savo nauda ir anuliuoti save prieš Kūrėją. “Tai visas jo siekis – panaikinti savo valdžią. Jis nori, kad būtų tik viena valdžia – Kūrėjo valdžia. Jis nenori, kad būtų dvi valdžios, o tik viena.
Kai skaitoma „Šma“ ir tariami žodžiai: „Klausyk, Izraeli, Kūrėjas – mūsų Dievas, Kūrėjas yra vienas“, žmogus nukreipia save į tai, kad pasaulyje būtų tik viena valdžia. Savo asmeninę valdžią jis nori panaikinti, kad liktų tik vienas Kūrėjas. Tai vadinama Toros nuomone, nes mūsų išminčiai pasakė: „Toros žodžiai išlieka tik tame, kuris numarina save dėl jos.“ Tai reiškia, kad jis numarina savo savastį, kitaip tariant – meilę sau.
Iš to matome, kad individas (prat) ir Toros nuomonė yra tas pats dalykas. Jo esmė yra pasiekti susiliejimą, vadinamą formos panašumu, ir panaikinti meilę sau. Visas jo siekis – anuliuoti save prieš Kūrėją. Kol žmogus jaučia, kad vis dar paniręs į meilę sau, nors ir labai kruopščiai vykdo Torą bei priesakus, jis negali laikyti savęs tobulu savo darbe ir sakyti, kad jo darbas yra tobulas. Jis mato, kad viską, ką daro, vis dar nori įtraukti į savo valdžią, vadinamą „šeimininkų nuomone“. Ir jam skaudu, kad jame egzistuoja dvi valdžios.
Tuomet jis gali pakelti tikrą maldą iš širdies gelmių, kad Kūrėjas išvestų jį iš jo paties valdžios ir įvestų į Kūrėjo valdžią. Kitaip tariant, kad jis pajustų, jog pasaulyje yra tik viena valdžia ir viskas anuliuojasi prieš Kūrėją. Todėl yra atskiras ugdymas visuomenei ir atskiras ugdymas individui.
Tačiau reikia suprasti, kodėl visuomenė ugdoma tobulumo keliu, tai yra jai sakoma, kad viskas, ką ji daro, turi tobulumą. Juk net Rašbi, kurio požiūris griežtesnis nei rabino Išmaelio ir kuris klausia: „Argi žmogus gali arti arimo metu... Kas tuomet bus su Tora?“, vis dėlto sako: „Net jeigu žmogus ryte ir vakare perskaitė tik „Šma“, jis įvykdė „Tegul ši Toros knyga nesitraukia nuo tavo lūpų“, tarsi būtų įvykdęs žodžius „mąstyk apie ją dieną ir naktį“.
Tačiau būtina, kad visa visuomenė turėtų ryšį su Tora ir priesakais. O gamtoje matome dėsnį: žmogus negali nieko daryti, jeigu nemato pažangos savo veiksmuose. Kadangi visuomenė laikosi šeimininkų nuomonės, jeigu jai pasakytų apie Toros nuomonę, žmonės net nesuprastų, apie ką su jais kalbama.
Tai panašu į žmogų, kuris moka tik hebrajų kalbą. Jeigu su juo kalbės angliškai, jis, žinoma, nesupras nė vieno žodžio. Taip pat ir šeimininkų nuomonė supranta tik meilės sau kalbą ir, be abejo, nesupranta kitos kalbos - davimo kalbos.
Todėl, kad žmonės išlaikytų ryšį su Tora ir priesakais – o tai būtina visos visuomenės labui, nes visuomenės tobulumas kyla iš jos gausumo, jeigu jiems pasakytų, kad jų darbe nėra tobulumo, jie tikriausiai nustotų vykdyti Torą ir priesakus. Ir tai nėra melas, kad jiems nepasakoma visa tiesa. Juk bet koks ryšys su Tora ir priesakais yra didžiulis dalykas, nes „moneta prie monetos susideda į didelę sumą“, o Izraelis laiduoja vienas už kitą. Todėl kiekvieno žmogaus atliktas darbas prisideda prie visų visuomenės narių darbo.
Kaip sakė Baal Sulamas yra dvi stiprybės rūšys: stiprybė kokybe ir stiprybė kiekybe. Kokybe stiprus yra liūtas, o kiekybe stiprūs yra skėriai ir abiejų jėgą sunku įveikti. Todėl mums reikalinga visuomenė, stipri kiekybe. Dėl to sakoma, kad net jeigu žmogus meldžiasi nesuprasdamas žodžių prasmės, tai yra didelis dalykas, nes šventuose žodžiuose slypi didelė ypatinga jėga, šviečianti žmogui supančios Šviesos pavidalu, nors viduje jis jos dar nejaučia. Tačiau žmogui, kuris jau supranta tariamų žodžių prasmę ir mato, kad kūnas nesutinka su tuo, ką jis sako, aiškinama: tai neturi tavęs sustabdyti. Nekreipk dėmesio į svetimas mintis, kurias tau primeta kūnas, teigdamas, kad tavo žodžiai neatitinka to, ką iš tikrųjų jauti. Tau nereikia kreipti dėmesio į kūno argumentus, kad kalbi netiesą. Kitaip tariant, kūnas teigia: tu prašai vieno dalyko, tačiau iš tikrųjų pats nejauti, kad šis prašymas tau būtų svarbus. Todėl reikia ir toliau tarti išminčių nustatytus maldos ir prašymų žodžius, nepaisant to, ką tuo metu teigia kūnas.
Pavyzdžiui, sakai: „Sugrąžink mus, mūsų Tėve, prie Savo Toros“, tačiau net negalvoji apie tai, ko prašai, nes tavo tikrasis chisaronas yra tai, ko jauti stoką, tai yra garbė, pinigai ir panašūs dalykai. Taigi kūnas pateikia teisingus argumentus. Tuomet žmogui sakoma: nekreipk dėmesio į kūno argumentus. Jis tau tai sako ne todėl, kad iš tikrųjų norėtų, jog prašytum sugrįžimo pas Kūrėją, bet todėl, kad nori tave suklaidinti, kad apskritai nesimelstum. Todėl jis ateina pas tave su teisuolio argumentais. Tačiau tai svetimos mintys, į kurias apskritai nereikia kreipti dėmesio.
Priežastis, kodėl žmogus ugdomas taip, kad visame, ką jis daro, matytų tobulumą, yra ta, kad žmogus negali dirbti ten, kur nemato jokios pažangos. Taip yra ir materialiuose dalykuose. Pavyzdžiui, žmogus pradeda mokytis staliaus amato ir mato, kad šiame amate neprogresuoja. Jam sako: „Staliaus darbas ne tau, mokykis kitos profesijos.“ Jeigu ir kitoje profesijoje neprogresuoja, jam sakoma: „Negali toliau tuo užsiimti, nes šiose studijose nedarai jokios pažangos.“ Taigi jis negali tapti specialistu, o gali būti tik paprastas darbininkas.
Taip ir čia, darbe Kūrėjui. Kad žmogus tęstų darbą, kadangi dvasiniame darbe visa, kas daroma visumos požiūriu, yra laikoma tobulumu, negalima jam sakyti, kad jo darbe yra trūkumų. Priešingai, jam sakoma: „Visa, ką darai, yra tobula“, nes „moneta prie monetos susideda į didelę sumą“, ir joks dvasinis veiksmas neprapuola. Kai ateis Galutinio ištaisymo laikas, visi veiksmai bus ištaisyti.
Vadinasi, jam nemeluojama. Jam šio darbo pakanka, nes jis dar nepajėgus dirbti indivudaliu (prat) lygmeniu, kuriame žmogus mokomas kritiškai tikrinti save: ar iš tikrųjų jis pajėgus įvykdyti tai, ko prašo? Kitaip tariant, ar jo lūpos ir širdis sutampa tame, ko jis prašo iš Kūrėjo, ar jis mato, kad kūnas nesutinka su jo prašymu. Žmogus visada turi matyti savo tikrąją būseną.
Priežastį, kodėl egzistuoja šie du ugdymo būdai, randame mūsų išminčių ginče tarp Šamajaus ir Hilelio mokyklų apie tai, „kaip šokti prieš nuotaką“. Šamajaus mokykla sako: „Nuotaka tokia, kokia yra“, tai yra reikia sakyti tiesą apie tai, kokia ji iš tiesų. O Hilelio mokykla sako: „Nuotaka graži ir miela.“ Šamajaus mokykla paklausė Hilelio mokyklos: „Jeigu ji šluba arba akla, ar vis tiek sakysime: „Nuotaka graži ir miela“?“ Rashi paaiškina, kad „miela“ reiškia, jog ją gaubia malonės gija. Juk Tora sako: „Tolinkis nuo melo.“ Hilelio mokykla atsakė Šamajaus mokyklai: „Pagal jūsų žodžius, jeigu žmogus turguje nusipirko blogą pirkinį, ar reikia jį girti jo akyse, ar peikti? Reikia sakyti – girti jo akyse.“ Todėl išminčiai pasakė: „Žmogaus nuomonė visada turi būti maloni kitiems žmonėms.“ Raši paaiškina: elgtis su kiekvienu žmogumi pagal jo norą.
Tačiau tai reikia paaiškinti. Tarkime, žmogus nelabai išmano apie namus arba brangakmenius ir pasiima kartu specialistą. Jeigu pirkėjas nori nusipirkti jam patinkantį butą arba brangakmenį, o kartu pasiimtas žinovas mato, kad jie nėra geri, argi galima jam nepasakyti tiesos, kad tai blogas pirkinys? Nejaugi specialistas turi jam sakyti: „Taip, tai geras pirkinys“, vien todėl, kad šis žmogus nori jį įsigyti?
Reikia pasakyti, kad yra skirtumas. Kol žmogus dar neįsigijo blogo pirkinio ir gali ištaisyti padėtį, tai yra jo nepirkti, be abejo, reikia jam pasakyti tiesą. Tačiau jeigu jis jau įsigijo blogą pirkinį ir nebegali nieko pakeisti, tuomet negalima jam sakyti tiesos. Ką jis laimės sužinojęs tiesą? Tik be reikalo kentės.
Tokiu atveju galima taikyti Raši paaiškinimą – „elgtis su kiekvienu pagal jo norą“. Kiekvieno žmogaus noras yra patirti malonumą. Todėl, jeigu pasakyta tiesa sukels jam tik kančią, jos sakyti nereikia, nes toks nėra jo noras. Žmogaus noras yra mėgautis gyvenimu, nes tai buvo kūrimo tikslas. Todėl, jeigu tiesa jam sukels tik kančią, jos sakyti nereikia. Tačiau jeigu jis dar neįsigijo daikto, jam pasakyta tiesa suteiks pasitenkinimą, nes dabar, žinodamas tiesą, jis neįsigis blogo pirkinio, o pasirinks gerą, kaip jam pataria specialistas, ir sumokės tinkamą kainą už gerą pirkinį.
Tas pats ir darbe Kūrėjui. Žmonėms, priklausantiems visuomenei (klal), kurie nenori arba negali suprasti kitos kalbos nei meilės sau, jeigu pasakytume, kad jų darbas nėra tobulas, tai būtų panašu į žmogų, kuris jau įsigijo blogą pirkinį ir negali nieko pakeisti. Todėl negalima jam sakyti, kad tai blogas pirkinys, o reikia „girti jį jo akyse“. Kaip Raši aiškino išminčių žodžius: „Žmogaus nuomonė turi būti maloni kitiems“ – elgtis su kiekvienu pagal jo norą. Jeigu žmogaus noras yra tik meilė sau, jam reikia sakyti, kad jo darbas lo lišma yra „gražus ir mielas“. Tačiau kaip galima vienu metu pasakyti du priešingus dalykus: kad tavo darbas yra lo lišma ir vis dėlto jis yra tobulas bei geras?
Tačiau žmogus pats pradeda suprasti, kad nėra pajėgus dirbti lišma. Jis mato, kad yra kaip visa visuomenė, kurioje dirbama lo lišma, todėl sako: „Aš nesu blogesnis už visus kitus.“ O tai, kad visur parašyta, jog žmogus turi dirbti lišma, jis supranta kaip darbą, skirtą tik išrinktiesiems kartos žmonėms, bet ne visai visuomenei, nes lišma darbas yra sunkus. Taigi jis ugdomas pagal savo norą.
Tačiau žmonės, priklausantys individualiam darbui – prat, turi vidinį impulsą ir nejaučia pasitenkinimo bendruoju – klal – darbu. Jie siekia tiesos ir negali priimti prieštaraujančių dalykų. Žmogus sako sau: „Arba aš dirbu Kūrėjui, arba dirbu sau.“ Jis nepripažįsta kompromisų ir sako: „Arba visas esu dėl Kūrėjo naudos, o ne dėl savo naudos, arba dėl savo naudos, o ne dėl Kūrėjo.“ Kaip sakė mūsų išminčiai: „Tą, kuris sujungia Dangaus vardą su kitu dalyku, pašalina iš pasaulio.“ Tai reiškia, kad tas, kuris nori dirbti Kūrėjo naudai ir dar truputį savo naudai, pašalinamas iš amžinojo pasaulio.
Todėl, kadangi šio žmogaus noras yra matyti tiesą, jis mokomas kritiškai tikrinti savo veiksmus: ar jo lūpos ir širdis sutampa tame, ką jis sako? Jeigu ne, jis turi dėti pastangas, kad galėtų nukreipti ketinimą dėl Dangaus. Tačiau tuomet nutinka priešingai: kūnas duoda žmogui suprasti, kad jis yra aukštesnis už kitus ir nepanašus į žmones, priklausančius visuomenei (klal), todėl jam esą dera kilti į tas pakopas, kurios skirtos išskirtiniams kartos žmonėms.
Jeigu Kūrėjas iš karto nepadeda jam tame, ko jis prašo, žmogus tuojau supyksta ir sako: „Su kitais žmonėmis, priklausančiais visuomenei (klal), viskas suprantama: jie prašo Tavęs patenkinti jų materialius poreikius, tai yra meilės sau poreikius. Jeigu Tu jiems neatsakai, galiu suprasti – galbūt jie nėra verti, kad išpildytum jų norus. Bet aš prašau Tavęs tik dvasinių dalykų, tai yra dėl Tavęs! Ko gi aš noriu? Kad dirbčiau Tau, tarnaučiau tik Tau, o sau nieko neprašau. Kodėl gi Tu man iš karto nepadedi? Juk jau seniai Tavęs prašau, nes noriu dirbti Tau, tik mano kūnas neleidžia man dirbti, todėl prašau Tavo pagalbos. Kodėl Tu man nepadedi?“
Taigi žmogus pateikia, regis, teisingus argumentus. Reikia suprasti, kodėl jam iš tiesų neatsakoma. Priežastis paprasta: jis ateina su pretenzija, kad yra teisus. Kyla klausimas – kuo pagrįstas jo teisumas? Jis sakys, kad pasaulyje įprasta: jeigu vienas žmogus nori padaryti gera kitam, tas, kuris turi gauti gėrį, klauso duodančiojo.
Todėl ir čia, darbe Kūrėjui, kai žmogus nori dirbti Kūrėjui, jam atrodo, kad Kūrėjas yra gaunantis gėrį, o žmogus – duodantis. Todėl jis pyksta ant Kūrėjo: kodėl Jis jo neklauso?
Tačiau darbe Kūrėjui viskas yra priešingai, nei žmogus mano. Tai panašu į tai, ką mūsų išminčiai sakė apie santuokos pinigus. Pagal įstatymą vyras turi duoti moteriai santuokos pinigus, kaip parašyta: „Ir įduos jai į ranką.“ Tačiau jeigu vyras yra svarbus žmogus, moteris gali duoti jam pinigus, o jis pasako: „Tu esi man pašventinta“, ir ji tampa pašventinta jam. Kodėl? Nes svarbaus žmogaus atveju jos malonumas iš to, kad jis priima iš jos, laikomas tikru davimu jai.
Iš to išeina, kad kai žmogus nori viską atiduoti Kūrėjui, jis iš tikrųjų laikomas gaunančiuoju. Jeigu Kūrėjas priims jo darbą, tai bus laikoma tuo, kad žmogus gauna, o ne tuo, kad jis duoda, kaip žmogui atrodo.
Todėl, kai žmogus nori ką nors duoti Kūrėjui, tai laikoma tuo, kad Kūrėjas duoda žmogui. Tuomet iš Aukščiau žiūrima, ar verta šiam žmogui suteikti tokį malonumą, kad Kūrėjas priimtų iš jo. Todėl jo malda nepriimama iš karto, nors žmogus mano, kad jis yra duodantysis. Duodančiajam dovanas paprastai nekeliamos sąlygos. Priešingai – gaunantysis turi įvykdyti sąlygas, kurias nustato dovanos davėjas.
Kaip svarbaus žmogaus atveju duodantysis tampa gaunančiuoju, o svarbus žmogus gali nustatyti duodančiajam sąlygas, kitaip jis iš jo nepriims, taip ir darbe Kūrėjui. Kūrėjas taip pat reikalauja iš žmogaus, kuris nori Jam atiduoti savo darbą Dangaus vardu, tam tikrų dalykų. Kitaip Kūrėjas nenori priimti iš žmogaus to, ką šis nori Jam duoti. Todėl žmogus turi daug prašyti Kūrėjo, kad Jis panorėtų iš jo priimti.
Ir tik tada, kai Kūrėjas mato, kad žmogus jau pasirengęs ir vertas, kad Kūrėjas priimtų iš jo tai, ką jis nori Jam duoti, Kūrėjas suteikia jam pagalbą, kad jis galėtų viską daryti dėl davimo. Iki tol žmogus negauna tokios pagalbos, kuri leistų jam tiesiogiai matyti, kad Kūrėjas jam padeda. Nors be Kūrėjo pagalbos apskritai niekas neįvyksta, žmogus dar nėra pasirengęs tai matyti tiesiogiai.
Todėl žmogus, norintis, kad Kūrėjas padėtų jam įvykdyti išminčių žodžius: „Tegul visi tavo darbai būna dėl Dangaus“, pirmiausia turi pajusti Kūrėjo svarbą, kad suprastų, jog jo davimas yra panašus į davimą svarbiam žmogui. Tuomet jis žinos, kad tai, ką nori duoti, turi vertinti taip, tarsi dabar pats gautų iš Kūrėjo. Juk svarbaus žmogaus atveju dėl malonumo, kurį žmogus jaučia, kai svarbus žmogus iš jo priima, davimas tampa gavimu.
Todėl pirmiausia žmogus privalo įvertinti Kūrėjo svarbą ir ieškoti patarimų, kaip įgyti Kūrėjo didybės pajautimą. Kitaip tariant, visi priesakai, kuriuos jis atlieka, turi būti su ketinimu, kad per juos įgytų Kūrėjo didybės ir svarbos pajautimą.
Kaip parašyta knygoje Zohar apie žodžius: „Jos vyras žinomas vartuose.“ Knygoje Zohar sakoma: „Kiekvienam pagal tai, kaip jis įvertina savo širdyje.“ Tik pagal tą Kūrėjo svarbą ir didybę, kurią žmogus mato savo širdyje, jis pradeda jausti norą, kad visi jo veiksmai būtų tik dėl Kūrėjo. Jis nori gauti malonumą iš to, kad Kūrėjas priima iš jo tai, ką žmogus nori Jam duoti, kaip buvo paaiškinta apie svarbų žmogų.
Kadangi malonumo gavimo savybė yra įdiegta žmogaus prigimtyje, kai žmogus jaučia Kūrėjo svarbą ir didybę, o svarbaus žmogaus atveju yra malonumas iš to, kad šis priima iš jo, žmoguje savaime pabunda noras viską daryti dėl Kūrėjo. Kitaip tariant, visa, ką turi, jis nori duoti Kūrėjui dėl malonumo, kurį jaučia duodamas Kūrėjui.
Tačiau tai nevadinama davimu dėl gavimo. „Duoti dėl gavimo“ reiškia prekybinį santykį: pirkėjas duoda pardavėjui pinigus tam, kad pardavėjas už juos duotų jam kokį nors daiktą. Taigi čia yra du dalykai: 1. pinigai, kuriuos duoda pirkėjas; 2. daiktas, kurį pardavėjas jam duoda mainais.
Kitaip yra darbe Kūrėjui. Mažasis duoda didžiajam kokį nors dalyką ir nenori nieko mainais. Čia yra tik vienas veiksmas, tačiau šiame viename veiksme reikia išskirti du priešingus ketinimus: 1. žmogus duoda, o duodančiojo ketinimas gauti malonumą iš paties davimo; 2. daiktą gaunantis svarbus žmogus ketina suteikti malonumą duodančiajam. Taigi išeina, kad duodantysis vadinamas gaunančiuoju, o gaunantysis – duodančiuoju.
Kaip buvo pasakyta, šis malonumas, kurį žmogus jaučia duodamas Kūrėjui dėl Jo svarbos, susijęs su tuo, kad mums buvo duotas ištaisymas, vadinamas formos panašumu arba susiliejimu. Kaip mūsų išminčiai aiškino žodžius: „Ir susiliek su Juo“ - „kaip Jis gailestingas“ ir jaučia malonumą duodamas kūriniams, „taip ir tu būk gailestingas“, tai yra jausk malonumą duodamas Kūrėjui. Vadinasi, jeigu žmogus duoda Kūrėjui ir nejaučia iš to malonumo, formos panašume dar yra trūkumas.
Tik tada, kai žmogus mėgaujasi tuo, kad duoda Kūrėjui, galima sakyti, kad čia yra formos panašumas. Tačiau kaip žmogus gali pasiekti tokią pakopą, kad mėgautųsi davimu Kūrėjui? Tai įmanoma tik tada, kai jis jaučia Kūrėjo didybę ir svarbą. Tuomet natūraliai atsiranda malonumas, kaip paaiškinta apie svarbų žmogų. Taip žmogus gali gauti malonumą iš davimo, nes pats davimas atneša jam malonumą. O ten, kur yra gavimas, žmogus pajėgus dirbti.
Tačiau kyla klausimas: kaip pasiekti Kūrėjo didybės pajautimą? Apie tai mano tėvas ir mokytojas sakė, kad egzistuoja sąvoka tikėjimas virš žinojimo. Jis pateikė pavyzdį. Kartais žmogus jaučia, kad tam tikras žmogus yra ypatinas labiau nei kiti ir turi pačias svarbiausias savybes pasaulyje, o išmintimi yra pats didžiausias pasaulio išminčius. Tai pirmoji pakopa.
Antroji pakopa, kai jis nejaučia to žmogaus didybės ir svarbos, tačiau tiki virš žinojimo, kad tas žmogus turi visas įmanomas gerąsias savybes. Jeigu jo tikėjimas yra šimtu procentų, tai prilygsta tam, tarsi jis tai žinotų.
Tikėjime virš žinojimo taip pat reikia skirti dvi formas: 1. žmogus neturi jokios galimybės suvokti to žmogaus didybės ir svarbos, todėl tiki, kad jis yra pats svarbiausias žmogus pasaulyje; 2. žmogus turi galimybę patikrinti ir pajusti jo didybę bei svarbą, tačiau iš pagarbos jam nenori jo įžeisti tuo, kad pradės tikrinti, ar tai tiesa.
Tai panašu į žmogų, kuris prašo paskolos ir pažada ją grąžinti laiku. Jeigu skolintojas eina klausinėti kitų žmonių, ar šis žmogus patikimas ir skolininkas apie tai sužino, jis gali pasijusti įžeistas. Todėl iš pagarbos jam skolintojas tiki virš žinojimo, nors turėtų galimybę viską patikrinti. Iš to matome, kad jeigu žmogus nori tikėti Kūrėju būtent dėl to, kad „Kūrėjo garbė yra paslėpta“, net ir turėdamas galimybę suvokti ir pažinti Kūrėjo svarbą, jis atsisako kūne kylančių kibirkščių, sakančių: „Kodėl turi eiti virš žinojimo, jeigu turi galimybę viską pasiekti žinojime?“ Ši pakopa būdinga jau kažkiek dvasinį suvokimą pasiekusiems žmonėms, kurie turi galimybę suvokti Kūrėjo didybę, tačiau vis dėlto nori eiti virš žinojimo.
Tačiau tas pats galioja ir darbe pasiruošimo etape, prieš įeinant į tikrąjį dvasingumą. Kai žmogus priima tikėjimą Kūrėjo svarba virš žinojimo, jis turi priimti ir tai, kad nori eiti būtent tikėjimu virš žinojimo. Net jeigu jam būtų duotas žinojimas, leidžiantis pamatyti Kūrėjo didybę žinojimo ribose, jis pasirinktų tikėjimą virš žinojimo dėl principo: „Kūrėjo garbė paslėpta.“
Tai vadinama noru eiti virš žinojimo. Būtent tada žmogus tampa tinkamu kli dvasiniam gavimui, nes nebesirūpina niekuo dėl savęs, o visas jo ketinimas tik duoti Kūrėjui. Todėl nebėra baimės, kad jeigu jam bus duotas koks nors švytėjimas, jis pateks į gavimo kli, nes žmogus visą laiką stengiasi išeiti iš meilės sau.
Mano tėvas ir mokytojas sakė: kaip noras gauti nori tik gauti, o ne duoti, taip ir vieta, kur žmogui liepiama dirbti virš žinojimo, laikoma vien davimu, o ne gavimu. Žmogus kenčia ten, kur turi eiti virš žinojimo. Įrodymas yra tai, kad kūnas visada ieško malonumo ir mėgavimosi visame, ką žmogus daro. Kadangi darbas virš žinojimo kūnui nesuteikia pasitenkinimo, mokant žmogų eiti virš žinojimo jis jau pradeda dirbti davimo kryptimi. Todėl, kai žmogus pasirenka eiti virš žinojimo keliu, tai saugo jį, kad eitų teisingu keliu, tai yra tuo keliu, kuris veda į susiliejimą su Kūrėju.
Todėl visada reikia prisiminti, ką reiškia „virš žinojimo“. Prieš priimdamas darbą virš žinojimo, žmogus pirmiausia turi įsivaizduoti, kas būtų žinojimo ribose: ką jo protas jam sako, dėl kokių priežasčių verta dirbti dėl Dangaus. Žmogus turi įsivaizduoti, kokiomis aplinkybėmis jis sutiktų dirbti dėl davimo.
Gamtoje matome, kad mažas, tarnaudamas dideliam, jaučia malonumą ir mėgavimąsi. Netgi yra žmonių, kurie moka pinigus, kad tik gautų galimybę patarnauti svarbiam žmogui. Kai žmogus žino ir jaučia svarbaus žmogaus didybę, jam nereikia dėti pastangų, kad kūnas norėtų jam tarnauti. Kūrėjas įdiegė į gamtą malonumą iš tarnavimo dideliam: žmogus anuliuojasi prieš jį kaip žvakė prieš fakelą. Tačiau taip yra tik tada, kai kūnas jaučia jo didybę ir svarbą. Todėl visada reikia galvoti, kaip įgyti Kūrėjo didybės ir svarbos pajautimą.
Dabar galime paaiškinti knygos Zohar žodžius apie eilutę: „Tesusirenka vandenys į vieną vietą ir tepasirodo sausuma.“ Kaip aiškinome, yra visuomenė (klal) ir individas – prat. Visuomenė (klal) laikosi „šeimininkų nuomonės“, vadinamos meile sau: jie nori viską gauti į savo valdžią. Nors jie tiki Kūrėju, kad Jis yra viso pasaulio Šeimininkas ir viskas vadinama Jo vardu, vis dėlto, užsiimdami Tora ir priesakais, jie nori iš Kūrėjo gautą atlygį už savo pastangas Toroje ir priesakuose pervesti į savo valdžią. Tai vadinama „perkelti iš vienos valdžios į kitą“ – iš Vienintelio valdžios į daugelio valdžią. Kitaip tariant, jie nori, kad būtų dvi valdžios: žmogaus valdžia ir Kūrėjo valdžia.
O individas (prat) priklauso Toros nuomonei, kuri reiškia savo valdžios panaikinimą. Kaip mūsų išminčiai pasakė: „Toros žodžiai išlieka tik tame, kuris numarina save dėl jos“, kaip parašyta: „Štai Tora: žmogus, kai miršta palapinėje.“ Tai reiškia, kad žmogus anuliuoja savo individualumą, tai yra meilę sau, ir nori viską daryti Dangaus vardu, kad pasaulyje liktų tik viena valdžia – Vienintelio valdžia.
Tuomet jis gali nusipelnyti Toros, nes pasiekia formos panašumą, vadinamą susiliejimu su Kūrėju. Tada jis vadinamas Izraelio vardu, nes nusipelno, kad visos jo mintys, kalba ir veiksmai būtų Jašar-El – „tiesiai į Kūrėją“. Visi jo siekiai nukreipti tik į davimo savybę, vadinamą formos panašumu, nes jis anuliuoja save prieš Kūrėją. Tai vadinama viena valdžia, o ne dviem valdžiomis, kai šalia Kūrėjo valdžios išlieka dar ir meilės sau noras.
Tačiau visuomenė (klal) yra dauguma, o daugumos nuomonė turi didelę jėgą valdyti atskirą žmogų. Kadangi visuomenė jaučiasi tobula savo darbe Kūrėjui, jos nuomonė pasiekia ir individą – prat. Nors individas nenori priimti visumos darbo metodo, visuomenė (klal) jį silpnina, todėl jis nebejaučia savo chisarono taip stipriai. Ir individas susilpnėja savo darbe.
Kūnas jam sako: „Tiesa, tavo darbas dėl Dangaus dar nėra tobulas, tačiau tai nėra taip baisu, kad dėl to reikėtų kentėti ir iš širdies gelmių melstis. Nejaugi turi sakyti: jei nenusipelnysiu „suteikti malonumą Kūrėjui“ lygmens, man „geriau mirti negu taip gyventi“? Tu neprivalai taip jaustis. Pažiūrėk, juk visa visuomenė eina šeimininkų keliu. Žinoma, būtų geriau, jeigu galėtum viską daryti dėl davimo. Reikia prašyti Kūrėjo pagalbos. Tačiau jeigu dar negavai Jo pagalbos, nejaugi turi taip stipriai jaudintis, kad sakytum „geriau mirti negu taip gyventi“? Tai nėra taip baisu, pažiūrėk į visą visuomenę.“
Taip individas paklūsta visuomenei. Tai reiškia, kad visuma susilpnina jį ir neleidžia jam daryti visko, kas jo jėgoms, tol, kol jis sulauks Kūrėjo pagalbos ir gaus jėgą viską daryti dėl davimo, kaip reikalauja prat darbas.
Kai žmogus pradeda gauti tobulumo pajautimą iš visuomenės, jis jau nebegali matyti tiesos, nes kiekvienam savyje randamam trūkumui tuojau pat suranda paaiškinimą, kuris jį pateisina. Galiausiai jis net nebejaučia, kad dabar yra visumos valdžioje.
Todėl, kad žmogui jo darbo būsena būtų aiškiai atskleista ir kad jis nebūtų įtrauktas į visumos valdžią, knyga Zohar duoda mums patarimą: žmogus turi sutelkti viską, ką daro Toroje ir priesakuose, į vieną vietą. Tai reiškia, kad jis turi pasiekti būseną, kurioje būtų tik viena vieta - viena valdžia, o ne dvi valdžios. Tuomet jis gali pasakyti: „Klausyk, Izraeli, Kūrėjas Visagalis yra vienas.“ Tai, kaip aiškinome, vadinama Toros nuomone.
Kitaip, pagal šeimininkų nuomonę, turi egzistuoti dvi valdžios: viena – Kūrėjo valdžia, kita – žmogaus valdžia. Kai žmogus analizuoja savo darbą, jis pamato, kad neturi jokio ryšio su susiliejimu su Kūrėju, vadinamu formos panašumu. Todėl jis yra atskirtas nuo Gyvybės Šaltinio ir panašus į pasaulio tautų savybę, kurios nenorėjo priimti Toros. O Torą čia reikia suprasti kaip Toros nuomonę. Jos nori „šeimininkų nuomonės“, o tokiu būdu pasaulis negali egzistuoti.
Kai žmogus taip save tikrina ir nagrinėja, jis gali pamatyti savo tikrąją būseną Kūrėjo keliuose ir nepasiduoti visumos tobulumo įtakai, kuri nori įtvirtinti šeimininkų nuomonės valdžią. Todėl knygoje Zohar sakoma: „Tesusirenka vandenys į vieną vietą.“ „Vandenys“ – tai Tora. Jie turi susirinkti į vieną vietą, tai yra: dvi pasaulyje esančios valdžios turi tapti viena valdžia. Tai vadinama Toros nuomone. Ir kaip užbaigia knyga Zohar: „Tora yra pasaulio ištaisymas, ir jos dėka pasaulis egzistuoja. O pasaulio tautos, kurios jos nepriėmė, liko išdžiūvusios ir be vandens.“