Apie tikros maldos prasmę, tikėjimą aukščiau žinojimo ir norą pasiekti davimo savybę.

Ką maldoje reiškia “ištiesti kojas ir uždengti galvą“

RABAŠAS

32 straipsnis, 1986 m.

Knygoje Zohar („Vaetchanan“, p. 3, 10 punktas) parašyta: „Tas, kuris meldžiasi, turi ištiesti kojas ir uždengti galvą, tarsi stovėtų prieš Karalių, taip pat turi uždengti akis, kad nežiūrėtų į Šchiną.“ Toliau klausiama: „Tu sakai: ‘tas, kuris maldos metu žiūri į Šchiną’, - kaip jis gali žiūrėti į Šchiną?“ Ir atsakoma: „Jis turi žinoti, kad maldos metu Šchina iš tiesų stovi priešais jį. Todėl jam draudžiama atmerkti akis.“

Reikia suprasti, ką mums nurodo sąlyga maldos metu ištiesti kojas ir kokia svarbi prasmė joje slypi. Taip pat reikia suprasti, ką reiškia, kad maldos metu reikia uždengti galvą. Čia negali būti kalbama apie galvos uždengimą talitu maldos metu, nes tai tinka tik rytinei maldai. Tačiau per popietinę ir vakarinę maldas meldžiamės be talito. Tad ką tuomet reiškia galvos uždengimas ir į ką jis nurodo? Ir ką reiškia uždegti akis?

Paprastai, kai sakome „Šma Israel“, uždengiame akis. O čia sakoma, kad ir maldos metu reikia pridengti akis. Todėl reikia žinoti, į ką šios sąvokos nurodo. Taip pat reikia suprasti knygos Zohar atsakymą į klausimą: „Kaip galima žiūrėti į Šchiną?“ Atsakymas: „Tam, kad žinotų, jog maldos metu Šchina tikrai stovi priešais jį.“ Tačiau šis paaiškinimas nesuprantamas: koks ryšys tarp akių pridengimo ir žinojimo, kad Šchina yra priešais jį? Kad suprastume visa tai, turime išsiaiškinti, koks yra kūrimo tikslas ir kokį lygį galiausiai turi pasiekti kūrinys.

Žinoma, kad kūrimo tikslas yra suteikti kūriniams gėrį ir malonumą. Ir čia kyla gerai žinomas klausimas - kodėl tuomet kiekvienas kūrinys nejaučia gėrio ir malonumo? Priešingai, matome, kad visas pasaulis kenčia vargus ir kančias, kol pasiekia bent šiek tiek malonumo ir mėgavimosi. Paprastai, kai žmogus apmąsto savo gyvenimą, jis sako panašiai, kaip pasakė išminčiai: „Geriau žmogui būtų buvę negimti, negu gimti“ (traktatas Eruvin, 13).

Atsakymas yra toks - kad nejaustume gėdos, vadinamos „gėdos duona“, mums buvo duotas ištaisymas, vadinamas formos panašumu. Tai reiškia, kad kiekvieną malonumą ir mėgavimąsi žmogus turi priimti su ketinimu duoti. O kad žmogus galėtų išmokti priimti malonumą dėl davimo, turėjo atsirasti Cimcum [apribojimas] ir paslėptis. Tai yra tam, kad iš karto nebūtų gaunami didžiuliai malonumai, slypintys Toroje ir priesakuose.

Todėl darbo dėl davimo tvarkos galime mokytis iš materialių dalykų, kuriuose yra tik maži malonumai, knygos Zohar kalba vadinami „silpnu švytėjimu“, tai yra labai silpna šviesa. Dvasinės kibirkštys nukrito į netyrus egoistinius norus [klipot], kad šie galėtų egzistuoti. Ir iš šios mažos šviesos, esančios materialiuose malonumuose, galime mokytis, kaip juos priimti dėl davimo. Juk su mažais malonumais lengviau mokytis ir pratinti save veikti su ketinimu dėl davimo. Tuomet lengviau pasakyti - jeigu negaliu nukreipti jų dėl davimo, aš jų atsisakau ir nenoriu priimti šių malonumų, nes jie atitolina mane nuo Kūrėjo.

Žinoma, kad Kūrėjo noras yra tik duoti, o kūrinys nori būtent gauti. Jei taip, tarp jų nėra savybių sutapimo. Žmogus nori būti susijęs su Kūrėju, tačiau gavimo veiksmas atskiria jį nuo Kūrėjo pajautimo dėl apribojimo ir paslėpties, kurie buvo padaryti tam, kad žmogus galėtų pratinti save atlikti veiksmus dėl davimo. Tačiau jeigu Kūrėjo valdymas būtų atskleistas, gėris ir malonumas taip pat būtų atskleisti, ir žmogus visiškai negalėtų pasipriešinti savo norui gauti.

Taip suprasime išminčių žodžius, kad maldos metu žmogus turi ištiesti kojas. Žodis „kojos“ [raglaim] hebrajų kalboje siejamas su žodžiu „žvalgai“ [meraglim]. Toroje apie juos pasakojama, kad jie atkalbinėjo Izraelio tautą dėti pastangas ir įeiti į šventąją Izraelio žemę, pateikdami du argumentus.

1) Ką laimės žmogaus noras gauti, jeigu eis šiuo keliu, vedančiu tik pas Karalių? Jeigu jis dės pastangas dirbdamas dėl Karaliaus, noras gauti nieko nelaimės, o tik praras. Laimės tik noras duoti. O kas tuomet bus su noru gauti, juk jis yra kūrinio pagrindas?

2) Net jeigu sakytume, kad vis dėlto verta tarnauti Karaliui, nes tai žmogui suteikia didelį malonumą, tikrai ne kiekvienas žmogus tai sugeba. Tam, be abejo, reikia ypatingų sąlygų. Tai skirta žmonėms, gimusiems su dideliais gebėjimais ir drąsia širdimi, kurie gali įveikti visas kliūtis, atsirandančias kelyje į dvasinį pasaulį. O mums pakanka būti tame pačiame lygmenyje kaip ir visa tauta, ir nėra reikalo ieškoti aukštesnių pakopų už visus kitus. Man nereikia būti išimtimi; man pakanka, jei galiu vykdyti Torą ir priesakus be jokių ketinimų. Žinoma, toks darbas bus lengvesnis, nes jis artimesnis mūsų norui gauti. Ir kodėl turėčiau žiūrėti į kelis žmones, kurie sako, kad svarbiausia yra dirbti dėl Kūrėjo? Juk, žinoma, visi dirba dėl Kūrėjo, tad ir aš būsiu vienas iš jų. Tai ir vadinama „žvalgais“.

Apie tai pasakyta, kad maldos metu reikia ištiesti kojas. Tai reiškia, kad žmogus turi atsakyti į tai, ką jam rodo „žvalgai“: kad tas kelias, apie kurį tik saujelė žmonių sako, jog juo reikia eiti, yra vienintelis tikras kelias, o ne kiti keliai. Apie tai išminčiai pasakė: „Tegul žmogus visuomet užsiima Tora ir priesakais net lo lišma, nes iš lo lišma jis ateis į lišma.“ Be abejo, išminčių žodžiai yra tiesa. Tačiau žmogus turi stengtis eiti keliu, vedančiu tiesiai pas Kūrėją ir vadinamu tikrąja tiesa. Kitaip tariant, į „žvalgų“ teiginius, kad jis elgiasi neteisingai, žmogus turi atsakyti: „Dabar einu prašyti Kūrėjo, kad Jis padėtų man eiti mano pasirinktu keliu, nes pasirinkau būtent šį kelią ir sakau, kad tik jis yra tiesus.“

Tai paaiškina, kodėl maldos metu reikia ištiesti kojas. Vadinasi, malda, su kuria žmogus kreipiasi į Kūrėją, yra dėl to, ko jam trūksta. Nes jeigu nėra trūkumo, nėra ko prašyti ir dėl ko melstis. O ko man trūksta? Matau, kad „žvalgai“ neduoda man ramybės, tačiau aš nenoriu eiti jų keliu. Tuomet matau, kad visos mano mintys ir norai nukreipti tik į mano paties naudą, ir matau, kad nieko negaliu padaryti dėl Kūrėjo. Vadinasi, man trūksta ir būtent to turiu prašyti Kūrėjo, - kad Jis duotų man tik indą [kli], vadinamą noru. Nes man trūksta noro tarnauti Karaliui. Man reikia, kad tai taptų visais mano norais ir siekiais ir kad daugiau nesirūpinčiau niekuo, kas su tuo nesusiję.

Tačiau tikroji priežastis, kodėl žmogus nesiekia tarnauti Karaliui, nėra ta, kad jis neturi noro Jam tarnauti. Baal Sulamas sakė: „Priežastis ta, kad jis netiki stovįs prieš Karalių. Tačiau tuo metu, kai pajunta, kad stovi prieš Karalių, jis netenka pasirinkimo galimybės ir anuliuojasi prieš Jį kaip žvakė prieš fakelą.“

Todėl svarbiausia, ko žmogus turi siekti savo darbe, yra nusipelnyti tikėjimo, tai yra pajautimo, kad Kūrėjas egzistuoja, kaip pasakė išminčiai („Pirkei Avot“): „Visa matanti akis ir visa girdinti ausis.“ Kol žmogų gaubia paslėptis, kol jis dar neišėjo iš savo egoizmo, jis yra veikiamas apribojimo [Cimcum], padaryto tam, kad ten, kur yra noras gauti dėl savęs, būtų tamsa be Šviesos, vadinama tuščia erdve, kurioje nėra Aukštesniosios šviesos.

Todėl jis prašo Kūrėjo atverti jam akis, kad pajustų stovįs prieš Karalių. Ir visa tai jam reikalinga ne todėl, kad jis nori mėgautis tuo, jog stovi prieš Kūrėją, bet todėl, kad nori duoti Kūrėjui. Tačiau kol jis nejaučia Kūrėjo didybės, neturi jėgų to padaryti. Kai jame kyla noras ką nors daryti dėl Kūrėjo ir negalvoti apie savo paties naudą, „pasaulis jam tampa tamsus“, tai yra jam atrodo, tarsi jis būtų pasitraukęs ir išėjęs iš šio pasaulio. Kitaip tariant, jis pradeda jausti, kad visa tikrovė virsta nieku ir kad jis pats jau nieko vertas. Todėl, vos įėjęs į šią būseną, jis iš karto nori iš jos pabėgti, nes jaučia nemalonumą, kurį ši būsena jame sukelia. Jis nebegali toliau eiti šiuo keliu, nes mano: jeigu pradėsiu eiti keliu „tik dėl Kūrėjo“, turėčiau jausti laimę ir gyvenimo pilnatvę. Tačiau staiga pamato priešingai. Kyla klausimas: kodėl taip yra?

Atsakymas toks: būtent šioje būsenoje žmogus gali pajusti, ką reiškia „Šchina dulkėse“. Tai yra jis jaučia, kad nukrito taip žemai, jog nusileido iki dulkių. Pajutęs šią būseną jis jau gali melstis Kūrėjui ir daryti gerus darbus, kad Kūrėjas „pakeltų Šchiną iš dulkių“. Priimdamas Kūrėjo valdžią ir nuspręsdamas dirbti tik dėl Kūrėjo, o ne dėl savo naudos, jis iš karto pajunta dulkių skonį ir prašo Kūrėjo pašalinti nuo jo paslėptį. Tuomet jis nusipelno pamatyti, kad Šchina vadinama „gyvybės žeme“. Būtent iš noro viską daryti dėl Kūrėjo, o ne dėl savęs, nusipelnoma tikrojo gyvenimo. Tai ir yra sąvokos „gyvybės žemė“ prasmė, iš šios žemės išauga visas gyvenimas. O egoistinės jėgos žemė vadinama „žeme, ryjančia savo gyventojus“.

Žinoma, kad gavimas veda į atsiskyrimą nuo dvasinio pasaulio. Todėl nedorėliai dar savo gyvenime vadinami mirusiais. O davimas vadinamas susiliejimu, kaip parašyta: „O jūs, susilieję su Kūrėju, šiandien visi esate gyvi.“ Tai reiškia, kad žmogus nori, jog Kūrėjas atvertų jo akis ir jis nusipelnytų tikėjimo, tai yra pajustų Kūrėjo buvimo tikrovę. Tačiau tai nereiškia, kad jis siekia mėgautis tuo, jog stovi prieš Karalių. Jis siekia nebūti nedorėliu dėl to, kad nenori vykdyti meilės Kūrėjui priesako. Ir nors negali būti meilės be malonumo, esmė ta, kad žmogus tiesiogiai siekia meilės, o malonumas iš jos ateina netiesiogiai.

Pavyzdžiui, žmogus myli savo vaikus. Negalima sakyti, kad jis ką nors myli ir visiškai nejaučia iš to malonumo, nes ten, kur žmogus jaučia vien kančią, nėra vietos meilei. Tik kartais sakome, kad džiaugiamės net kančiomis, tačiau tai būna todėl, kad per jas kažką laimime. Pavyzdžiui, žmogus ligoninėje sutinka būti operuojamas ir gydytojui sumoka daug pinigų. Jis nesako, kad tai myli, bet džiaugiasi, nes per tai laimės kažką svarbaus - savo gyvenimą. Tačiau negalime sakyti, kad žmogus nori mylėti savo vaikus ir dėl jų dirbti tam, kad už tai gautų malonumą. Tai natūrali meilė, su kuria jis sukurtas, ir ji nepriklauso nuo siekio gauti malonumą. Tačiau dėl to, kad juos myli, jis taip pat jaučia malonumą. Vadinasi, malonumas, kylantis iš meilės vaikams, ateina netiesiogiai.

Panašiai ir tada, kai žmogus prašo Kūrėjo priartinti jį ir duoti jam galimybę pajusti Kūrėjo egzistavimą, jis anuliuojasi Kūrėjo atžvilgiu. Žinoma, tuomet jis gauna malonumą, tačiau ne jo jis siekia. Kaip pasakyta anksčiau, jo ketinimas yra toks, kad Kūrėjas jį priartintų, nes jis mato save esant nedorėlį ir negalintį nieko padaryti kitaip, kaip tik dėl savo naudos. Vadinasi, jis iš tiesų nori išeiti iš meilės sau. Taigi jo ketinimas yra išeiti iš meilės sau, o ne gauti dar didesnį malonumą. Jo prašymas kyla ne todėl, kad materialūs malonumai jo nebetenkina ir jis nori didesnio malonumo, kad jo egoizmas laimėtų dar daugiau. Priešingai - jis nori apskritai išeiti iš savo egoizmo.

Vienintelė priežastis, dėl kurios jis nori prašyti Kūrėjo išvesti jį iš egoizmo ir suteikti jam tikėjimo šviesą, yra ta, kad jis yra žydas [jehudi] ir privalo vykdyti Torą bei priesakus [micvot], nes Kūrėjas mums įsakė vykdyti Jo valią. O jis mato, kad neturi noro duoti Kūrėjui ir kad visi jo rūpesčiai, kaip ir visų pasaulio tautų, yra vien meilė sau. Tai paskatino jį prašyti galimybės būti jehudi, o ne vienu iš pasaulio tautų. Tačiau reikia prisiminti tai, kas pasakyta anksčiau: neįmanoma pajusti Kūrėjo egzistavimo ir nejausti malonumo. Vis dėlto šis malonumas ateina ne tiesiogiai. Tai yra žmogus neturėjo ketinimo jo gauti, tačiau jis atėjo savaime, nes natūralu, kad pajutęs, jog stovi prieš Karalių, žmogus pajunta Karaliaus didybę ir pagal šį dydį gauna malonumą.

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad negali būti taip, jog žmogus stovėtų prieš Karalių, norėtų anuliuotis Jo atžvilgiu ir kartu jaustų nemalonumą. Jeigu žmogus mato, kad pradėjęs dirbti dėl davimo ir anuliuodamasis Kūrėjo atžvilgiu jis jaučia nemalonumą, turi pasakyti sau, kad tai nėra tikrasis Kūrėjo vaizdas. Šis pojūtis jam duotas tam, kad jis sužinotų, ką reiškia „Šchina tremtyje“ arba „Šchina dulkėse“. Būtent tai yra tinkamas metas melstis Kūrėjui, kad Jis jį priartintų, nes priešingu atveju žmogus mato, kad savo jėgomis neturi jokios galimybės įeiti į dvasinį pasaulį. Jis jaučia, kad visi kūno organai priešinasi jo ketinimui tarnauti Karaliui ir taip anuliuoti savo paties esmę, kad visi jo siekiai būtų nukreipti tik į viena - tarnauti Karaliui. Tuomet jis vadinamas turinčiu trūkumą, kai nėra nieko pasaulyje, kas galėtų jam padėti, išskyrus Kūrėją.

Tačiau kalbant apie trūkumą reikia jame išskirti keletą ypatybių, kad žmogui meldžiantis Kūrėjui pagalbos šis trūkumas būtų vertas pripildymo.

1) Žmogui kažko trūksta, tačiau jis nejaučia šio trūkumo. Pavyzdžiui, šešių asmenų šeimos galva gyvena dviejų kambarių bute, o jo draugai su tokiomis pat didelėmis šeimomis gyvena trijų kambarių butuose. Tačiau jis pasitenkina tuo, ką turi, ir nejaučia trūkumo, todėl nededa pastangų gauti dar vieną kambarį. Dėl tokio trūkumo nėra vietos maldai ir nėra vietos atsakymui į tokią maldą, pagal taisyklę: „Nėra Šviesos be noro jai, kaip nėra pripildymo be trūkumo.“

2) Žmogus jaučia trūkumą ir mėgina jį užpildyti, tačiau po tam tikro laiko ir pastangų, skirtų savo poreikiui patenkinti, pamato, kad negali taip lengvai pasiekti to, ko jam reikia. Jis nusivilia ir pradeda save įtikinėti, kad jam nebūtina būti tarp pačių svarbiausių žmonių ir kad pakanka to, ką turi. Žmogaus prigimtis tokia, kad tingumas padeda jam pateisinti nepakankamas pastangas. Todėl dabar jis ramus ir neturi jokių rūpesčių, nes šiuo metu nieko nenori.

Tačiau prieš visiškai nusivildamas jis įdėjo daug pastangų, kad pasiektų tai, ko jam reikėjo. Todėl jam vis iš naujo kyla mintys apie tai, ko jam trūko, kokio pripildymo jis tikėjosi ir kiek jėgų įdėjo, kad pasiektų trokštamą dalyką, tarsi pats pripildymas dabar skatintų jį sugrįžti ir vėl pradėti darbą iš naujo. Tuomet žmogus pasiekia tokią būseną, kai prašo Kūrėjo pašalinti iš jo visas mintis, skatinančias jausti trūkumą ir dėti pastangas. Jis meldžiasi Kūrėjui, kad jo mintyse daugiau nekiltų jokio nepasitenkinimo ir kad viskas, ko dabar nori pasiekti, būtų tokia būsena, kurioje jam būtų gera - tai yra kad jis nejaustų jokio trūkumo.

Vadinasi, pripildymas, kurio jis laukia, yra trūkumo nejautimas. Ir tai yra viskas, ko jis nori - mėgautis tuo, kad nejaučia jokio trūkumo. Jis tikisi, kad tai bus geriausia jo gyvenimo būsena. Kitaip tariant, jeigu pas jį ateitų draugas ir paklaustų: „Ko tau trūksta? Aš pasistengsiu išpildyti tavo norą“, jis atsakytų: „Patikėk manimi, dabar esu tokios būsenos, kai man nieko netrūksta. Dabar noriu tik ramybės, kad dėl nieko nereikėtų rūpintis. Man net nejauku tau tai sakyti, nes tu, be abejo, atėjai norėdamas suteikti man malonumą, tačiau pasakysiu tiesą: net ir tu trukdai mano ramybei, nes turiu dėti pastangas ir galvoti, kaip su tavimi kalbėti. Todėl pasakysiu tau tiesiai: eik iš čia ir padaryk man paslaugą - pasakyk visiems mūsų draugams, kad manęs nelankytų. Jeigu jie mato, kad manęs nėra tarp jų, tai todėl, kad visas gėris, kurį dabar jaučiu savo gyvenime, yra ramybė nuo visų rūpesčių.“

Ir, žinoma, kai žmogus meldžiasi dėl tokio trūkumo ir prašo Kūrėjo jį pripildyti, kaip jis gali gauti atsakymą į tokią maldą, paremtą nusivylimu ir tingumu? Juk jis nori, kad Kūrėjas jam padėtų suteikdamas galimybę likti tingiam. Toks trūkumas negali būti pripildytas, nes iš jo nieko neįmanoma pastatyti. Visos maldos turi būti nukreiptos tik į dvasinės struktūros statymą ir ištaisymą, o ne priešingai. Turime prašyti pasaulio ištaisymo, o tingumu pasaulis neištaisomas.

3) Žmogus jaučia savo trūkumą, ir visos mintys apie tingumą bei nusivylimą negali jo pripildyti. Todėl jis ieško būdų, kaip pasiekti tai, ko jam reikia. Vadinasi, jis meldžiasi Kūrėjui, kad šis trūkumas būtų pripildytas, nes trokšta pasaulio ištaisymo. Jis mato, kad būsenoje, kurioje dabar yra, visi jo statiniai panašūs į mažų vaikų statinius iš kaladėlių: jie juos pastato, paskui išardo ir vėl stato iš naujo, o iš kiekvieno tokio statymo gauna malonumą. Panašiai jis žiūri ir į materialų gyvenimą. Kaip iš vaikiškų žaislų neįmanoma pastatyti pasaulio, taip ir iš materialių malonumų nebus pasaulio kūrimo. Juk pasaulis neabejotinai sukurtas dėl tam tikro tikslo, o ne mažiems vaikams. Tad kaip žmogus gali sutikti likti vaikų draugijoje? Todėl vaikai iš jo juokiasi, nes jis nenori su jais žaisti, ir jo nesupranta. Kodėl? Jie galvoja: „Tikriausiai jis nejaučia gyvenimo ir nežino, kad gyvenimas mums duotas tam, kad mėgautumės. Jis tarsi ne iš šio pasaulio ir nori pasitraukti iš gyvenimo bei išeiti į dykumą.“ Tačiau žmogus negali jiems nieko atsakyti, nes neturi su jais bendros kalbos. Vis dėlto jis kenčia dėl savo trūkumo - dėl to, kad nori nusipelnyti dvasinio gyvenimo.

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad tik trečiuoju trūkumo atveju galima sakyti, jog jo prašymas vadinamas malda. Jis prašo pripildymo tam, kad būtų ištaisytas pasaulis ir būtų galima pasiekti kūrimo tikslą - Kūrėjo norą suteikti kūriniams malonumą. Jis tiki, kad pasaulyje esančios paslėpties ir nežinojimo priežastis yra ta, jog neturime noro, atitinkančio Kūrėjo norą t.y. norą duoti. Todėl jis prašo Kūrėjo duoti jam norą duoti. O tai galima pasiekti pajutus Karaliaus didybę ir svarbą. Tačiau jeigu Šchina yra tremtyje, tai yra žmogus darbe dėl davimo jaučia dulkių skonį, kaip jis gali tęsti šį darbą? Todėl tokia malda yra priimama.

Iš to, kas pasakyta, galime paaiškinti knygos Zohar klausimą: ką reiškia, kai sakoma, kad reikia uždengti galvą ir užmerkti akis, tarsi stovėtum prieš Karalių? Žinoma, kad galva reiškia žmogaus protą. Akys taip pat laikomos proto savybe, kaip parašyta „bendruomenės akys“, o tai reiškia „bendruomenės išminčiai“. Uždengimas ir užmerkimas reiškia, kad nereikia kreipti dėmesio į tai, ką sako protas. Kai žmogus stovi maldoje, jis turi tikėti taip, tarsi stovėtų prieš Karalių. Ir net jeigu dar nejaučia Karaliaus, turi melstis, kad Kūrėjas suteiktų jam tikėjimo jėgą, kad jis pajustų stovįs prieš Karalių. Jis nori tokios tikėjimo jėgos, kuri būtų panaši į žinojimą, kad kūnas tikėjimą pajustų taip, tarsi žmogus matytų Karalių ir būtų Jo paveiktas. Būtent tokio tikėjimo jis meldžia.

Todėl maldos metu draudžiama atmerkti akis, nes draudžiama žiūrėti į Šchiną. Knygoje Zohar klausiama: „O kaip galima žiūrėti į Šchiną?“ Ir atsakoma: „Tam, kad žinotų, jog maldos metu Šchina neabejotinai stovi priešais jį, todėl jam draudžiama atmerkti akis.“ Mes klausėme: „Koks gi čia atsakymas?“ Esmė ta, kaip buvo pasakyta anksčiau, kad žmogaus tikėjimas turi būti tokio stiprumo, tarsi jis matytų Šchiną. Kitaip tariant, jeigu jo tikėjimas dar nepasiekė tokio lygmens, jis nėra vadinamas tikru tikėjimu. Ir būtent tokio tikėjimo žmogus turi melsti - tikėjimo, kuris veiktų jį taip, tarsi jis viską matytų savo akimis.