Koks yra pagrindinis trūkumas, dėl kurio reikia melstis?

12 straipsnis, 1986 m.

Yra žinoma, kad „kūrinys“ vadinamas trūkumu. Todėl jis vadinamas „kažkas iš kažko“ (ješ mi-ain). O sukurtas žmogus yra pilnas trūkumų. Todėl, kad žmogui pasisektų darbe, kuriame jis siekia užpildyti savo trūkumus, pirmiausia jis turi žinoti, koks yra pagrindinis trūkumas, kuriam jis turi suteikti pirmenybę prieš visus kitus savo trūkumus. Kadangi yra dvasinių trūkumų ir materialių trūkumų, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas vadinama dvasingumu, o ką vadiname materialumu.

Knygoje „Įvadas į kabalos išmintį“ (3 psl., 11 punktas) parašyta: „Iš to suprasi tikrąją ribą, pagal kurią galima atskirti dvasingumą nuo materialumo. Visa, kas turi pilną norą gauti visomis jo pakopomis, tai yra ketvirtąją stadiją – bchina dalet, – vadinama „materialiu“, ir tai egzistuoja visose šio pasaulio tikrovės detalėse, kurias matome savo akimis. O visa, kas yra aukščiau šio didžiausio noro gauti dydžio, apibrėžiama kaip „dvasingumas“.“

Iš to išeina, kad „materialumu“ vadinama tai, kas susiję su mūsų noro gauti pripildymu. Kitaip tariant, visa, ką žmogus daro savo paties naudai, vadinama „materialumu“. O tai, ką jis daro Kūrėjo naudai, vadinama „dvasingumu“.

Iš to savaime suprantama, kad materialiam indui, tai yra trūkumui pripildyti savo naudą, mums nereikia rūpintis, kaip sukurti norą gauti dėl gavimo, nes tokius indus Kūrėjas davė mums iš karto, kai atsirado kūrinys. Kaip žinoma, kūrimo sumanymas, vadinamas „Jo noru suteikti malonumą kūriniams“, sukūrė kaip kažkas iš kažko norą gauti, kuris trokšta gauti gėrį ir malonumą. Ir Kūrėjas, žinoma, pripildo šį indą pagal Savo valią. Vadinasi, gavimo indų mums nereikia prašyti.

Todėl malda, kurią keliame dėl materialių dalykų, yra tik dėl pripildymo, tai yra kad Kūrėjas pripildytų visa tai, ko, mūsų manymu, mums trūksta. Nes trūkumo pojūtis sukelia mums kančią. O kančia, kurią jaučiame, yra priežastis, dėl kurios darome viską, kas mūsų galioje, kad pripildytume savo trūkumus.

Tačiau kai turime melstis dėl dvasingumo, kad Kūrėjas pripildytų mūsų trūkumus, tam, kad dvasinis trūkumas taptų priežastimi melstis Kūrėjui, jog Jis pripildytų mūsų prašymą, nes kenčiame dėl to, kad šis trūkumas dar nėra pripildytas, – pats toks trūkumas mumyse dar nėra gimęs. Tai yra mums dar netrūksta pripildyti indo, vadinamo „davimo indu“.

Kaip minėta, tai ir yra skirtumas tarp dvasingumo ir materialumo. „Materialiu indu“ vadinamas gavimo indas, kuris nori pripildyti savo paties naudą. O „dvasiniu indu“ vadinamas indas, kuris nori būtent pripildyti Kūrėjo naudą, priešingai nei savo paties naudą.

Šio indo nėra kūrinio prigimtyje. Pagal savo prigimtį žmogus gimsta tik su indu trokšdamas savo naudos. Ir kai sakome savo kūnui, kad reikia dirbti Kūrėjo naudai, jis net nesupranta, apie ką su juo kalbama. Jam nė į galvą neatėjo, kad galima nežiūrėti į savo naudą, o visą dieną galvoti apie Kūrėjo naudą. Ypač kai jis girdi, kad verta atsisakyti malonumų, susijusių su meile sau, dėl Kūrėjo naudos.

Kūnui tai atrodo taip keista, kad kai tik jis išgirsta, jog reikia dirbti tik tam, kad duotum, jis iš karto pradeda gudrauti ir klausia: „Noriu žinoti, ar tu matai žmonių, einančių šiuo keliu, kad ir tu dėl jų norėtum daryti tą patį? Gerai, aš sutikčiau su tavimi, bet pasakyk pats: kiek žmonių matai, kurių visos gyvenimo mintys skirtos tik rūpintis Kūrėjo nauda, o ne savo nauda?“

„Ir net jei sakytume, kad žinai žmonių, kurie eina šiuo keliu, kiek pastangų ir laiko jie įdėjo, kad įgytų gebėjimą visus savo veiksmus atlikti tik dėl davimo? Ir svarbiausia – kiek laiko tai turi užtrukti? Mėnesį, du mėnesius, metus, dvejus?“

Dar daugiau, jis gudriai klausia: „Ar visi, kurie įdėjo laiko ir pastangų, pasiekė šią pakopą, kad visuose savo veiksmuose galėtų turėti ketinimą dėl davimo?“ Tokiais argumentais kūnas turi jėgų atitolinti žmogų nuo darbo, susijusio su davimo keliu.

Iš viso to išeina, kad dvasingumui, vadinamam „suteikti pasitenkinimą savo Kūrėjui“, žmogus neturi tokio trūkumo. Priešingai, jeigu žmogui kyla mintis, kad reikia kažką padaryti tam, kad duotų Kūrėjui be jokio atlygio, tuoj pat prieš jį sukyla visos kūno mintys ir norai ir šaukia: „Nebūk kvailas ir išskirtinis, neik prieš pasaulio kelią! Juk visi žino, kad pagrindinė priežastis, verčianti žmogų dirbti, yra jo paties nauda.“

Tik su šia jėga žmogus gali užsiimti Tora ir priesakais. Ir nors jis žino, kad reikia dirbti lišma – dėl Jos vardo, dėl Kūrėjo, – tačiau į tai yra bendras atsakymas, kad jis vykdo tai, ką pasakė mūsų išminčiai: „Tegul žmogus visada užsiima Tora ir priesakais lo lišma, nes iš lo lišma jis ateis į lišma.“

Tačiau nėra reikalo dėl to rūpintis, tai yra tikrinti save, ar iš tiesų bent truputį priartėjo prie lišma. Jis žino, kad galų gale tai tikrai ateis, tai yra kad jis neabejotinai pasieks lišma. Todėl jam net nereikia galvoti, ką reiškia lišma, nes apie tai, ko jis šiuo metu neprivalo padaryti, nėra reikalo galvoti ir gilintis į detales, kad suprastų, kas tai yra. Taip jis gyvena, kaip ir visa dauguma.

Todėl yra didelis skirtumas tarp maldos dėl materialumo ir maldos dėl dvasingumo. Dėl dvasingumo pirmiausia reikia melstis dėl indo. Kitaip tariant, dėl trūkumo – kad žmogus jaustų skausmą ir kančią dėl to, jog neturi šio indo, vadinamo „noru“, tai yra kad jis trokštų suteikti pasitenkinimą savo Kūrėjui.

Iš to išeina, kad jam nereikia melstis dėl trūkumo pripildymo, kaip materialiuose dalykuose, kur jis jau turi trūkumą ir prašo jį pripildyti. Juk jis dar neturi jokio dvasinio indo.

Todėl žmogus, kuris eina melstis dėl dvasingumo, turi melstis dėl indo – kad Kūrėjas duotų jam indą, kuriuo jis norėtų duoti Kūrėjui. O vėliau, kai jis jau turi dvasiniam darbui tinkamą indą, tada jis gali melstis dėl Šviesos, kad ji įeitų į šį dvasinį indą.

Iš viso to išeina, kad tikrasis trūkumas, dėl kurio žmogus turi melstis Kūrėjui, turi būti trūkumas indo. Tai atitinka taisyklę: „Nėra Šviesos be indo.“

Kai žmogus meldžiasi dėl tikro trūkumo, kurio jam iš tikrųjų stinga, ateina atsakymas į maldą, tai yra Kūrėjas duoda jam naują indą. Apie tai parašyta: „Pašalinsiu akmeninę širdį iš jūsų kūno ir duosiu jums kūno širdį.“

Apie šį trūkumą girdėjau iš savo tėvo ir mokytojo, palaimintos atminties, kuris pasakė savo mokytojo, Pursovo Admor, palaimintos atminties, vardu apie eilutę „Įsakyk Aaronui“ (skyrius „Cav“).

Raši aiškina: „Žodis cav reiškia raginimą – nedelsiant ir visoms kartoms.“ Rabi Šimonas pasakė: „Ypač Raštas turi raginti ten, kur yra chesron kis – piniginis nuostolis.“

Jis paprastai paaiškino, kad „kis“ – tai indas, į kurį dedami pinigai. Pasaulyje įprasta rūpintis ir dėti pastangas, kad gautum pinigų. Ir jis pasakė: „Ypač žmogus turi rūpintis ten, kur yra chesron kis – indo trūkumas.“

Tai yra taip, kaip paaiškinome: dvasingume žmogus neturi melstis, kad Kūrėjas duotų jam gausą ir Šviesas. Pirmiausia jis turi rūpintis, kad turėtų indą, tai yra norą ir troškimą duoti Kūrėjui, nes pagal savo prigimtį mes turime tik norą gauti, o ne duoti.

Todėl, kai žmogus pradeda šventąjį darbą ir nori pasiekti savo tobulumą, jis turi dėti visas jėgas, kad įgytų norą suteikti pasitenkinimą savo Kūrėjui.

Į tai jis turi sutelkti visas savo maldas – kad Kūrėjas jam padėtų ir duotų šį naują indą.

Ir jis turi sakyti Jam:

„Pasaulio Valdove! Kaip Tu davei man indą nuo pat mano sukūrimo šiame pasaulyje – norą tik gauti savo paties naudai, taip dabar prašau Tavęs: duok man naują indą, kad turėčiau norą tik suteikti Tau pasitenkinimą.“

Tačiau galima paklausti: kaip žmogus gali melstis, kad Kūrėjas duotų jam indą, vadinamą „noru duoti“, jeigu sakome, kad jam šio indo netrūksta, nes jis nejaučia, kad jo neturi? Jeigu taip, kaip galima prašyti to, ko žmogui netrūksta?

Nors žmogus mato, kad neturi šio indo, vadinamo „noru duoti“, tačiau nesakome, kad visa, ko žmogus neturi, jau vadinama trūkumu.

Kaip parašyta apie aukštesniąsias sfiras: Bina yra „nes trokšta Chasadim“. Nors dėl antrojo Cimcumo ji išėjo iš Arih Anpino Roš, vis tiek laikoma taip, tarsi nebūtų išėjusi. Nors ji neturi Chochmos, tai nelaikoma nė menkiausiu trūkumu, nes jai jos netrūksta.

Taigi matome, kada tai, ko žmogus neturi, yra laikoma trūkumu: tik tada, kai žmogui to iš tiesų trūksta. Dar daugiau – jis turi jausti kančią dėl to, kad to neturi.

Tai reiškia, kad net jeigu žmogus jaučia, jog jam kažko trūksta, tačiau nejaučia kančios dėl to, kad to neturi, tai dar nelaikoma tikru trūkumu.

Jeigu taip, kaip jis gali melstis dėl to, ko jam netrūksta?

Todėl žmogui tenka galvoti apie kūrimo tikslą, apie kurį žinoma, kad jis yra „suteikti gėrį Jo kūriniams“.

Kai žmogus pradeda tikrinti šį gėrį, esantį tarp kūrinių, tai yra kiek jie mėgaujasi šiame pasaulyje tuo gėriu ir malonumu, kuriuos Kūrėjas nori jiems suteikti, ir nemato šio gėrio tarp kūrinių, jis prieina prie suvokimo, kad tikrai yra kažkokia priežastis, trukdanti kūriniams gauti gėrį ir malonumą.

Dėl šios priežasties Aukštesnioji gausa negali atsiskleisti, todėl kūrimo tikslas negali pasiekti savo pilnatvės.

Žvelgdamas į save, žmogus sako, kad visa priežastis, dėl kurios kūriniai dar nepasiekė gausos gavimo, tikriausiai yra ta, jog jie nevykdo Toros ir priesakų taip, kaip dera vykdyti Karaliaus įsakymus.

Apie tai mūsų išminčiai pasakė: „Kūrėjas norėjo suteikti nuopelnų Izraeliui, todėl davė jiems daug Toros ir priesakų.“ Iš to išeina, kad per Torą ir priesakus galima nusipelnyti gėrio ir malonumo.

Tačiau kyla klausimas: kodėl jie nevykdo Toros ir priesakų taip, kaip dera tarnauti Karaliui?

Tuomet žmogus sako, kad priežastis yra ta, jog mums trūksta Toros ir priesakų svarbos pojūčio. Taip pat mums trūksta svarbos To, kuris mums įsakė vykdyti Jo Torą ir priesakus.

Tuomet žmogus prieina prie galutinės išvados, kad tik Kūrėjas gali tai ištaisyti.

Tai yra, jeigu Jis atskleistų mums bent truputį Toros ir priesakų Šviesos, kad pajustume jose esantį malonumą, tuomet kiekvienas tikrai galėtų tarnauti Karaliui visa savo jėga ir visa savo siela, kaip ir dera tiems, kurie jaučia Karaliaus didybę.

Todėl, atrodo, dėl ko reikia melstis Kūrėjui? Kad Jis duotų truputį Aukštesniosios gausos. Tuomet visi tinkamai užsiimtų Tora ir priesakais, be jokio apsileidimo.

Tačiau matome, ką sako šventasis Ari: ten nebuvo tinkamos Nukvos, todėl įvyko indų sudužimas.

„Or Pnimi“ aiškina Ari žodžius: Aukštesnioji gausa turi ateiti į indą, kuris priimtų gausą tam, kad duotų. Kadangi Šviesa buvo didesnė už tai, kam indas buvo paruoštas, tai yra indas turi priimti Šviesą tiksliai tiek, kiek gali turėti ketinimą gauti dėl davimo, o tokiai didelei Šviesai jis neturėjo galimybės turėti ketinimo dėl davimo, todėl Šviesa turėjo patekti į indus, kurių noras buvo gauti dėl gavimo.

Tai vadinama „klipa“.

Taigi indai sudužo. Tai reiškia, kad jeigu į šiuos indus ateis gausa, visa gausa nueis į išorines jėgas, tai yra į klipot.

Tai panašu į sudužusį indą: į jį nieko nededame, nes viskas iš jo ištekės į išorę.

Todėl žmogus neturi melstis, kad jam duotų gausą iš Aukščiau, nes visa ji tikrai nueis į išorines jėgas.

Jis turi melstis Kūrėjui, kad šis duotų jam indą – norą ir troškimą duoti Kūrėjui.

Kai žmogus turės šį indą, tuomet Aukštesnioji gausa tikrai atsiskleis žmogui, ir jis pajus tą gėrį bei malonumą, kurie buvo kūrimo mintyje – „suteikti gėrį Jo kūriniams“.

Todėl reikia prašyti Kūrėjo to, ko žmogui iš tikrųjų trūksta.

O tai yra davimo indas – kli de hašpaa.

Dėl kitų dalykų jam melstis nereikia.