Baruchas Šalomas Alevi Ašlagas (Rabašas). 15 straipsnis, 1986 m. Daugelio malda
 

Knygoje Zohar pasakyta: „Ir pasakė ji: „Savo tautos viduje aš gyvenu“. [Zohar] klausia: „Ką ji sako?“ Ir atsako: „Juk kai virš pasaulio pakimba teismas, žmogus neturi atsiskirti nuo visuomenės, būti pats sau... Nes, kai teismas pakimba virš pasaulio, tie, kurie yra žinomi ir įrašyti atskirai, nors jie ir būtų teisuoliai, bus teisiami pirmiausia. Ir todėl žmogus niekada neturi atsiskirti nuo tautos, nes Kūrėjo gailestingumas visada yra virš visos tautos kartu. Ir todėl ji pasakė: „Savo tautos viduje aš gyvenu“ ir nenoriu atsiskirti nuo jų““².

Nes „teismas din, esantis virš pasaulio“, reiškia norą gauti, tai yra egoistinę meilę, juk žinoma, kūriniai gimė su šia prigimtimi dėl Jo noro suteikti malonumą Savo kūriniams. Ir todėl, kai atsirado formos panašumo noras, [vedantis į tai,] kad nebūtų „gėdos duonos“, atsirado įstatymas din, draudžiantis naudotis gavimo kli (indu). Ir tik tada, kai jis žino, kad galės sukurti gavimo ketinimą dėl davimo, jam galima naudotis gavimo kelim. Ir pagal tai „kai pasaulis yra teisiamas din“ reiškia, kad visas pasaulis yra paniręs į egoistinę meilę ir tuomet pasaulyje vyrauja tamsa, nes nėra vietos, kur šviesa galėtų plisti žemyn kūriniams dėl formų skirtumo, egzistuojančio tarp šviesos ir šią šviesą gaunančių kūrinių. Nes šiam formų skirtumui galioja įstatymas din, draudžiantis perduoti Aukštesnįjį gėrį kūriniams.

Todėl, kai žmogus nubunda ir nori, kad Kūrėjas jį priartintų, t.y. duotų jam davimo kelim, kas ir vadinama „priartėjimu“, jis prašo, kad Kūrėjas jam padėtų. Tačiau žinoma, kad pagalba, ateinanti iš Kūrėjo, vadinama Aukštesniuoju gėriu, kuris vadinamas „siela“, kaip sakoma knygoje Zohar, jog pagalba, kurią gauname iš aukščiau, susideda iš „šventos sielos“.

Ir todėl, kai žmogus pradeda prašyti Kūrėjo, kad Jis jį priartintų prie Savęs, jį vieną, t.y. kaip jis supranta, Kūrėjas turi jį priartinti asmeniškai – kodėl jis mano, kad visa visuomenė gali likti dabartinėje būsenoje ir tik su juo Kūrėjas turi elgtis kitaip? Taip yra todėl, kad jis supranta, jog turi dorybių, kurių kiti neturi. Ir nepaisant to, kad jie yra atskiri žmonės, nepriklausantys visai visuomenei, dėl to, kad jie supranta, jog nusipelno priartėjimo prie Kūrėjo labiau už kitus ir laiko save teisuoliais, juos paveikia pirmiausia. Tai yra, teismas, kuris yra gavimas dėl savęs, juos užgula labiau nei likusią visuomenės dalį ir tada jie tampa blogesni egoistinės meilės savybėse.

Taip yra todėl, kad jis mano, jog nusipelno daugiau nei kiti žmonės. Tai yra, kitiems žmonėms pakanka to, ką jie turi, bet, kai jis žiūri į save, jis nusipelno daugiau nei kiti. Ši mintis yra tikroji gavimo savybė, t.y. šimtaprocentinė egoistinė meilė. Išeina, kad egoistinės meilės savybė jame pradeda vystytis labiau nei pas kitus.

Vadinasi, kad jis visą laiką dirba egoistinėje meilėje. Tuo tarpu, jam atrodo, kad jis yra teisuolis, nes nori dirbti davimo savybėje, juk jis sako sau, kad tai, ko jis prašo Kūrėjo, tai kad Jis jį priartintų – yra teisingumo savybė, nes ko gi jis prašo? Kad Kūrėjas duotų jam jėgų vykdyti Torą ir priesakus dėl davimo ir koks trūkumas gali būti tame, kad jis nori tarnauti Karaliui?

Iš čia galima paaiškinti knygos Zohar žodžius, duodančius patarimą tiems žmonėms, kurie turi vidinį poreikį, nes negali susitaikyti su būsena, kurioje yra. Nes jie nemato jokios pažangos Kūrėjo darbe ir tiki tuo, kaip pasakyta: „Ir mylėk Kūrėją, savo Visagalį ir klausyk Jo ir prisišliek prie Jo, nes Jis yra tavo gyvenimas ir tavo ilgaamžiškumas“³. ir jie mato, kad jiems trūksta meilės bei susiliejimo ir nejaučia gyvybės Toroje ir nežino, kaip rasti kokį nors patarimą savo sieloms, kuris leistų pasiekti pojūtį savo organuose, atitinkantį tai, kas pasakyta Šventraščiuose.

Todėl patarimas yra tas, kad žmogus visada turi prašyti už visą visuomenę, tai yra, kad ir ką jis jaustų, jog jam trūksta ir prašytų pripildymo, jis neturi sakyti, kad jis yra išimtis iš visuomenės. Tai yra, kad jam priklauso daugiau dalykų, nei turi visa visuomenė. Bet „savo tautos viduje aš gyvenu“¹. Tai reiškia, kad aš prašau už visą visuomenę, nes noriu pasiekti būseną, kai nesirūpinsiu niekuo dėl savęs, o [rūpinsiuosi] tik tuo, kad Kūrėjas patirtų malonumą. Tokiu atveju, koks man skirtumas ar Kūrėjas gauna malonumą iš manęs, ar tą patį malonumą Jis gali gauti iš kitų.

Tai reiškia, kad jis prašo Kūrėjo, jog Jis suteiktų mums tokį supratimą, kuris vadinamas „viskas dėl Dangaus“, o tai reiškia, kad jis pats bus tikras, jog neapgaudinėja savęs, sakydamas, kad nori duoti Kūrėjui. Juk iš tikrųjų gali būti, kad jis galvoja tik apie savo egoistinę meilę, tai yra apie tai, kad jis pats pajustų gėrį ir malonumą.

Todėl jis meldžiasi Kūrėjui už visą visuomenę. Tai yra, jei visuomenėje yra keletas žmonių, galinčių pasiekti tikslą – susiliejimą su Kūrėju ir iš to Kūrėjas patirs didesnį malonumą nei tuo atveju, jei jis pats nusipelnytų priartėjimo prie Kūrėjo, – jis atsisako savęs ir nori, kad Kūrėjas padėtų jiems, nes iš to aukščiau bus didesnis malonumas nei iš jo paties darbo. Ir todėl jis meldžiasi už visą visuomenę, tai yra, kad Kūrėjas padėtų visai visuomenei ir duotų jam šį pojūtį – kad jis patirtų pasitenkinimą dėl to, jog gali duoti Kūrėjui, kad Jam suteiktų malonumą.

O kadangi visame kame turi būti pabudimas iš apačios, jis duoda prabudimą iš apačios. O prabudimą iš aukščiau gaus kiti, tai yra tie, apie kuriuos Kūrėjas žino, kad iš to Kūrėjui bus daugiau naudos.

Vadinasi, jei jis turi jėgų tokiai maldai, tuomet be abejonės jo laukia tikras egzaminas – ar jis sutinka su tokia malda. Tačiau jis žino, kad tai, ką jis sako, yra tik tuščios kalbos. Ir ką gi jis gali padaryti, kai mato, jog kūnas nesutinka su tokia malda, kad tai būtų iš tiesų tyras davimas be jokios gavimo priemaišos?

Egzistuoja tik [vienas] žinomas patarimas, o būtent – tegul meldžiasi Kūrėjui ir tiki virš žinojimo, kad Kūrėjas gali padėti jam ir visai visuomenei. Ir jis neturi pasiduoti įspūdžiui, kad jau daug kartų meldėsi ir negavo atsakymo į savo maldą, o tai varo žmogų į neviltį, nes kūnas juokiasi iš jo, sakydamas: „Juk matai, kad nieko nesugebi ir tarsi nėra  jokios vilties, o dabar prašai Kūrėjo, kad Jis suteiktų tau pripildymą dalykams, kurie nepriimtini gerbiamiems žmonėms“.

Ir tada kūnas tvirtina: „Atvirkščiai, parodyk man nors vieną iš teisuolių ar praktiškų žmonių, kurie norėtų, kad Kūrėjas jiems suteiktų tai, ko protas negali pakęsti. Ir maža to – tu matai, kad net ir kalbant apie mažiausius dalykus kurių dabar reikalauji, prašai kad Kūrėjas tau padėtų, tu dar negavai išsigelbėjimo, nors ir prašei Kūrėjo, kad Jis tave išgelbėtų. O dabar tu sakai, kad nori prašyti Kūrėjo išpildyti tavo reikalavimą dėl didelio dalyko, kuris vadinamas labai svarbiu dalyku, nes pasaulyje nėra tiek jau daug maldų, kuriomis būtų prašoma, kad Kūrėjas suteiktų jėgų atlikti veiksmus dėl visos visuomenės, tai yra, kad visa visuomenė nusipelnytų gėrio ir malonumų dėl to, jog tu įdėsi pastangas. ir tai vadinama tyru davimu, apvalytu nuo bet kokios egoistinės meilės priemaišos“.

O tu manai, kad tavo malda dėl mažų dalykų nebus priimta, skirtingai nei dėl didelių ir svarbių dalykų, kurie, be abejonės, yra didžiulė retenybė. Pavyzdžiui, jei sakykime, verta nueiti pas kokį nors žmogų, kuris namuose turi unikalių indų ir reikėtų apeiti visą pasaulį, kad rastum tokių indų, kokius turi tik šio pasaulio išrinktieji. Ateina kažkoks žmogus iš viduriniosios klasės, kurio namuose vargiai rasi įprastų indų ir staiga jam kyla mintis, kad jis taip pat turi pasistengti gauti tokių indų, kokius turi tas išrinktasis. Ir, žinoma, jei kas nors tai išgirstų, jis iš jo pasijuoktų.

Taip pat ir pas mus, kai žmogus nėra turtingas žinojimu, o yra žemiau vidutinioko ir jis nori prašyti Kūrėjo, kad Jis suteiktų jam kelim, kuriuos turi šio pasaulio išrinktieji, tuomet pats kūnas juokiasi iš jo, sakydamas: „Koks tu kvailys! Kaip tau galėjo kilti mintis prašyti Kūrėjo to, ko neturi net apdovanoti žinojimu? Tokiu atveju, kaip gi aš galiu suteikti tau jėgų dirbti dėl tokios kvailystės?“

Ir čia prasideda tikrasis darbas, nes žmogaus darbas šiame pasaulyje yra išeiti iš blogio prado, vadinamo gavimu dėl gavimo, valdžios. O dabar, jei jis nori, kad Kūrėjas padėtų jam eiti tyro davimo keliu, apvalytu nuo bet kokios gavimo dėl savęs priemaišos, išeina, kad šis darbas iš tikrųjų nukreiptas prieš blogį, nes jis nenori pasilikti sau jokio turto. O jis siekia ne tik dabar, bet ir tame, kame jis dirbs nuo šios akimirkos, [kad] tai nebūtų dėl noro gauti, nes jis prašo Kūrėjo to, ką jis pats anksčiau Jam ir dirbo ir tai įrašyta noro gauti valdžioje, – jis nori, kad visa tai pereitų iš jo valdžios į Kūrėjo valdžią.

Vadinasi, kad dabar jis meldžiasi Kūrėjui, kad Jis suteiktų jam jėgų atlikti sugrįžimą. Tai yra, kad Kūrėjas suteiktų jam jėgų sugrąžinti visus veiksmus, atliktus dėl noro gauti, kad viskas sugrįžtų į Kūrėjo valdžią – tiek praeityje, tiek ateityje. Kaip pasakė Rambamas, kad sugrįžimas turi būti ir už praeitį. Ir jis sako: „Kas yra sugrįžimas? Tai reiškia, kad nusidėjėlis paliks savo nuodėmę, pašalins ją iš savo minčių ir užbaigs savo širdyje, kad daugiau to nedarytų, kaip pasakyta: „Paliks nedorėlis savo kelią“⁴, ir taip pat atgailaus už praeitį, kaip pasakyta: „Nes po savo sugrįžimo atgailavau“⁵ ir Žinantis paslaptis paliudys apie jį, kad jis niekada nebegrįš prie šios nuodėmės“⁶.

Iš čia suprasime, kame slypi daugelio maldos svarba, kaip pasakyta: „Savo tautos viduje aš gyvenu“, apie ką knygoje Zohar pasakyta: „Ir todėl žmogus niekada neturi atsiskirti nuo tautos, nes Kūrėjo gailestingumas visada yra virš visos tautos kartu“². Ir to prasmė ta, kad jei žmogus prašo Kūrėjo, jog Jis suteiktų jam davimo kelim, kaip pasakė mūsų išminčiai: „Kaip Jis yra gailestingas, taip ir tu būk gailestingas“⁷, tada žmogus turi melstis už visą visuomenę. Nes tada tampa aišku, jog jo ketinimas, kad Kūrėjas suteiktų jam tyro davimo kelim, kaip pasakyta aukščiau: „Nes Kūrėjo gailestingumas visada yra virš visos tautos kartu“². Kaip žinoma, „iš aukščiau neduoda pusės“, o tai reiškia, kad kai iš aukščiau žemyn duodamas gėris, jis yra skirtas visai visuomenei.

Todėl žmogus turi prašyti dėl visos visuomenės, kaip visumos, kadangi visas gėris, ateinantis iš aukščiau, visada ateina visai tautai, kaip visumai. Ir todėl pasakyta: „Nes Kūrėjo gailestingumas visada yra virš visos tautos kartu“². Tokiu atveju čia yra dvi reikšmės: kad būtų tyras davimas, kaip pasakyta aukščiau, pakaktų, jei jis melstųsi tik už vieną žmogų, išskyrus save. Tačiau čia yra dar vienas momentas – kad žmogus turi prašyti už visumą, kadangi dvasiniame pasaulyje galioja taisyklė, jog visada ateina visuma, o visi atskyrimai, kaip žinoma, yra tik pas gaunančiuosius. Todėl jis, kaip minėta aukščiau, turi prašyti visos visuomenės, kaip visumos.

O kadangi gėris ateina visai visuomenei, kaip visumai ir kadangi nėra šviesos be kli – tai yra, neįmanoma gauti pripildymo, jei nėra vietos chisaronui, kad pripildymas galėtų patekti. Ir todėl jis gauna atsakymą į šią maldą, kai prašė už daugumą. Tai panašu į tai, ką pasakė mūsų išminčiai: „Kiekvienas, kuris prašo pasigailėjimo draugui, gauna atsakymą pirmas, nes jam pačiam reikia to paties“⁸. Tai reiškia, kaip pasakyta aukščiau, kad nors Aukštesnysis gėris ir ateina visai visuomenei, tačiau visuomenė neturi kelim.

Kitaip tariant, gėrio, ateinančio iš aukščiau, pakanka visai tautai. Tačiau [taip nutinka], kai nėra kelim, tai yra chisaronų, kad būtų galima pripildyti šiuos chisaronus, todėl visa visuomenė nepasiekia to gėrio, kuris ateina iš aukščiau. O tas, kuris turi chisaronus, gauna atsakymą pirmas.

¹ Carei 2, 4:13

² Zohar, Bešalach, 11 skyrius

³ Dvarim, 30:20

⁴ Izaijas, 55:7

⁵ Jeremijus, 31:18

⁶ Rambamas, „Mišna Tora“, Sugrįžimo dėsniai, 2:3

⁷ Jeruzalės talmudas, Peach traktatas, 3:1