„Nešvarios rankos“ reiškia gavimo kelim, suteptus noru gauti sau, o dvasinio darbo dėka juos apvalome ir įgyjame ketinimą gauti tik dėl davimo Kūrėjui.

Kas yra nešvarios rankos dvasiniame darbe

1987 m. – 21 straipsnis

Knygoje Zohar, skyriuje „Balak“ (43 punktas), apie eilutę „Įeidami į Susitikimo Palapinę, jie nusiplaus vandeniu ir nemirs“ sakoma: „Iš šios eilutės mes mokomės, kad tas, kuris tuo nesirūpina ir pasirodo Karaliaus akivaizdoje nešvariomis rankomis, yra vertas mirties.“ Kokia to priežastis? Taip yra todėl, kad žmogaus rankos yra pasaulio viršūnėje. Rabinas Šmaja Chasidas pasakė, kad visa nešvara ir purvas pakyla į Sitra Achrą, nes Sitra Achra maitinasi ta nešvara ir purvu. Todėl rabinas Šmaja Chasidas pasakė, kad tas, kuris laimina nešvariomis rankomis, yra vertas mirties.

Reikia suprasti, kodėl šis draudimas toks griežtas, kad žmogus, laimindamas Kūrėją, iš esmės daro gerą dalyką, tačiau jei jo rankos nešvarios, jis yra vertas mirties. Kaip tai gali būti? Vadinasi, jei jis nebūtų laiminęs Kūrėjo, nebūtų vertas mirties. Tačiau jei jis laimina Kūrėją, bet jo rankos nėra švarios, už tai jau nusipelno mirties. Taip pat reikia suprasti, kodėl sakoma, kad „žmogaus rankos yra pasaulio viršūnėje“. Ką tai mums nurodo dvasiniame darbe?

Žinoma, kad pagrindinis mūsų tikslas dvasiniame darbe yra pasiekti susiliejimą su Kūrėju, t. y. formos panašumą. Kaip pasakė mūsų išminčiai: „Kaip Jis gailestingas, taip ir tu būk gailestingas.“ Būtent ties tuo ir turime dirbti. Kitaip tariant, atlygis už visas mūsų pastangas Toroje ir priesakuose turi būti tai, kad nusipelnytume davimo kelim, kurie yra susiliejimo kelim, kaip minėta anksčiau. Visa kita duoda Kūrėjas. Žinoma, kad kūrimo tikslas iš Kūrėjo pusės yra suteikti gėrį Jo kūriniams, t. y. kad kūriniai gautų gėrį ir malonumą. Tačiau tam, kad žemesniesiems gaunant gėrį ir malonumą jų gavimas būtų tobulas ir jame nebūtų gėdos, buvo atliktas ištaisymas: negalima gauti jokio malonumo dėl gavimo, o tik dėl davimo.

Kadangi iš prigimties žmogus gimsta su noru gauti dėl gavimo, o eiti prieš savo prigimtį yra sunku, dėl to atsiranda darbas ir pastangos, kai žmogus nori pradėti eiti davimo keliu ir nori susilaikyti nuo gavimo į gavimo kelim, o gauti tik į davimo kelim. Tai vadinama gavimu dėl davimo.

Todėl iš to išeina, kad kelim, kad būtų pasirengę priimti Aukštesniąją gausą, turi būti formos panašume su Šviesa. Jei taip nėra, dėl Cimcumo [apribojimo] galioja dėsnis, pagal kurį tas kli [indas] turi likti tuščioje erdvėje. Todėl visos mūsų pastangos yra tam, kad įgytume švarius kelim, vadinamus Atspindėta Šviesa - Or Chozer. Tai reiškia: kaip Kūrėjas nori duoti kūriniams, taip ir kūriniai nori duoti Kūrėjui. Kitaip tariant, yra Tiesioginė Šviesa – Or Jašar, tai yra gausa, ateinanti iš Kūrėjo žemesniesiems. Ji vadinama „tiesiogine“, nes būtent toks buvo kūrimo ketinimas - suteikti gėrį Jo kūriniams. Tai vadinama Tiesiogine Šviesa. Tačiau Begalybės Malchut, gavusi Tiesioginę Šviesą, panorėjo susiliejimo savybės, vadinamos formos panašumu. Todėl Malchut daugiau negauna Tiesioginės Šviesos, negu turi Atspindėtos Šviesos. Kitaip tariant, matuodama, kiek gausos gali priimti, ji žiūri, kiek gali nukreipti gavimą dėl davimo Kūrėjui. Tai vadinama Atspindėta Šviesa Kūrėjui.

Kaip žinoma, pagrindinis atlygis, kurį tikimės gauti už darbą Toroje ir priesakuose, yra būtent šios Atspindėtos Šviesos gavimas. Kaip sakoma įvade į knygą „Panim Meirot uMasbirot“ (3 punktas): „Žinok, kad ekranas, esantis Malchut kli, yra tamsos šaknis dėl ekrane esančios sulaikančios jėgos, neleidžiančios Aukštesniajai Šviesai išsiplėsti į ketvirtąją stadiją [bchina dalet]. Jis taip pat yra pastangų, dedamų siekiant atlygio, šaknis. Mat pastanga yra veiksmas prieš žmogaus norą, nes veikiančiajam patogu būti ramybėje. Tačiau kadangi šeimininkas moka jam atlygį, jis anuliuoja savo norą prieš šeimininko norą. Ir žinok, kad šiame pasaulyje nėra jokios tikrovės ar valdymo, kurie nebūtų įsišakniję aukštesniuosiuose pasauliuose, iš kurių šakos nusileidžia į žemesniuosius pasaulius. Todėl ekrano sulaikančios jėgos dydis atitinka pastangų dydį. O atlygio, kurį šeimininkas duoda darbininkui, šaknis yra Atspindėtoje Šviesoje, atsirandančioje per zivug de-akaa. Kadangi ekranas tampa Atspindėtos Šviesos šaknimi, visas šis laimėjimas ateina būtent dėl minėto sulaikymo.“

Iš to matome: kai žmogus turi dėti pastangas, kad gautų atlygį, kokio atlygio mes tikimės? Be abejo, mūsų atlygis yra tai, kad įgytume davimo kelim. Kitaip tariant, per pastangas, kurios yra ekrano šaknis, mes sulaikome save nuo gavimo į savo norą gauti, t. y. dėl savo naudos. O ko norime už šį sulaikymą? Norime, kad Kūrėjas duotų mums tokį norą, kad mes norėtume suteikti malonumą Kūrėjui.

Tai reiškia, kad mes atiduodame Kūrėjui savo norą ir nenorime juo naudotis. Mainais už tai Jis duoda mums Savo norą. Kitaip tariant, kaip Kūrėjo noras yra duoti kūriniams, taip Jis duos ir mums norą suteikti Jam malonumą. Tai ir yra mūsų atlygis. Mes norime, kad Jis pakeistų mūsų kelim, kuriuos iš prigimties turime ir kurie vadinami gavimu dėl gavimo. Mes jų atsisakome, o mainais gauname davimo kelim.

Tai atitinka mūsų išminčių žodžius („Pirkei Avot“, 2 skyrius, 4 mišna): „Anuliuok savo norą prieš Jo norą, kad Jis anuliuotų kitų norus prieš tavo norą.“ Tai reiškia, kad žmogus turi anuliuoti savo norą gauti. Kaip minėta anksčiau, tai yra ekrano esmė, o ekranas yra pastangų šaknis: jis sulaiko norą gauti prieš norą duoti. Juk noras duoti vadinamas Kūrėjo noru, ir žmogus anuliuoja savo naudos norą prieš Kūrėjo naudą.

Tačiau žmogus pats neturi jėgų eiti prieš savo prigimtį. Apie tai mūsų išminčiai pasakė: „Ateinančiam apsivalyti padedama.“ Tai yra tam, kad būtų anuliuoti „kitų norai“. Kitaip tariant, visi norai, kylantys kūne ir besipriešinantys tam, kad žmogus galėtų dirbti su noru duoti, yra anuliuojami Kūrėjo. Kūrėjas suteikia žmogui jėgą juos anuliuoti. Tai ir reiškia: „kad Jis anuliuotų kitų norus prieš tavo norą.“ Tu nori dirbti su noru duoti, bet pats negali. Todėl tavo atlygis yra pagalba, kurią gauni iš Kūrėjo.

Kitaip tariant, kad Kūrėjas anuliuotų „kitų norą“, t. y. norą gauti, kuris priklauso „kitiems“, o ne šventumui, žmogus pats pirmiausia turi pradėti šį darbą. Tik tada Kūrėjas suteikia jam reikalingą pagalbą. Priežastis žinoma: „Nėra Šviesos be kli.“ Tai reiškia, kad niekas neateina iš aukščiau, jei apačioje nėra noro, nes noras vadinamas poreikiu. Apie tai išminčiai pasakė: „Anuliuok savo norą“, t. y. norą gauti, „prieš Jo norą“, t. y. prieš Kūrėjo norą, o Kūrėjo noras yra duoti. Kai tu pradedi šį darbą, pagal pastangas, kurias dedi anuliuodamas norą gauti, tavyje formuojasi poreikis prašyti Kūrėjo, kad Jis tau padėtų. Tada įgyji pilną norą ir poreikį Jo pagalbai.

Tai ir reiškia „anuliuok savo norą“ - žmogus turi pradėti anuliuoti norą gauti „prieš Jo norą“, t. y. prieš norą duoti, kuris yra Kūrėjo noras. „Kad Jis anuliuotų kitų norus prieš tavo norą“ reiškia, kad kai jau turi norą ir poreikį įgyti norą duoti, tačiau pats negali anuliuoti noro gauti, ateina pagalba iš aukščiau. Tai vadinama „Jis anuliuoja kitų norus“, t. y. norus, nepriklausančius šventumui, o būtent norą gauti. „Prieš tavo norą“ reiškia, kad dabar tavo noras yra būti šventume, kad visas darbas būtų dėl davimo. Tuomet žmogus gauna šią jėgą, t. y. išeina iš „kitų norų“ valdžios, kitaip tariant, iš Sitra Achra [kitos pusės] valdžios, kurios visa esmė yra tik gauti, o ne duoti. Ir dabar jis naudojasi davimo kelim.

Iš to galime paaiškinti mūsų klausimą apie žodžius knygoje Zohar : „Žmogaus rankos yra pasaulio viršūnėje.“ Ką tai reiškia dvasiniame darbe? Žinoma, kad rankos nurodo į žmogaus gavimo kelim. Tai kyla iš posakio: „nes ranka pasiekia“. Kaip pasakyta traktate Ketubot (83a): „Mano ranka nuo jos atitraukta“, tai reiškia, kad žmogus atsisako nuosavybės teisės į lauką.

Žodžiai „jos yra pasaulio viršūnėje“ reiškia, kad pasaulio egzistavimas priklauso nuo šių rankų, t. y. nuo žmogaus gavimo kelim. Kitaip tariant, kūrimo tikslas - suteikti gėrį Jo kūriniams - turi būti priimtas žmogaus „rankomis“. Jeigu rankos, t. y. žmogaus gavimo kelim, yra sutvarkytos, švarios ir turi formos panašumą su Kūrėju, kaip minėta anksčiau, t. y. veikia dėl davimo, tuomet tokiomis sąlygomis Aukštesnioji gausa išsiplečia į žemesniuosius. Tačiau jei rankos, t. y. gavimo kelim, nėra švarios, Aukštesniosios gausos tekėjimas į žemesniuosius turi būti sustabdytas, nes gavimo kelim nepriklauso šventumui, bet priklauso klipot.

Žinoma, kad visos žemesniosios šakos elgiasi pagal savo aukštesniąsias šaknis. Todėl ir materialiame pasaulyje, kai žmogus nori ką nors įdėti į kokį nors indą, jis pirmiausia tą indą išvalo ir nuplauna vandeniu. Jei indas labai nešvarus, jam išvalyti naudojamos valymo priemonės. Kitaip tai, kas bus į jį įdėta, sugadins maistą, gėrimus ar drabužius. Jei žmogus deda brangius drabužius, jis iš anksto išvalo net lagaminą. Visa tai daroma tam, kad nesugadintų daiktų ar maisto. O jei žmogus nesilaiko teisingos tvarkos ir sudeda daiktus ar maistą į nešvarius indus, visa tai atitenka „išoriniams“. Kitaip tariant, žmogus viską paima savo rankomis ir atiduoda išoriniams – tiesiog išmeta maistą ir daiktus lauk, nepalikdamas jų namuose.

Taip pat yra ir dvasiniame darbe. Jei žmogaus rankos nėra švarios, jos gali sugadinti gausą iki tokio laipsnio, kad žmogus paima gausą ir perduoda ją išoriniams. Kitaip tariant, jei jo kelim sutepti noru gauti sau, o tai savo forma priešinga šventumui, tuomet gausa nueina į klipot. Gausa, kuri turėjo pasilikti šventumo kelim, t. y. davimo kelim, patenka į klipot, ir dėl to klipot labai sustiprėja.

Dabar suprasime žodžius: „Visa nešvara ir purvas pakyla į Sitra Achrą, nes Sitra Achra maitinasi ta nešvara ir purvu.“ Kaip paaiškinome, nešvara ir purvas yra gavimo kelim savo naudai, kai žmogaus ketinimas nėra Kūrėjo naudai. Būtent tai ir vadinama Sitra Achra, t. y. „kita puse“, nepriklausančia šventumui. Juk šventumas vadinamas davimu, kaip pasakyta: „Būkite šventi, nes Aš esu šventas.“ Tai reiškia: kaip Kūrėjas duoda, taip ir kūriniai turi užsiimti tik davimu.

Todėl, jei žmogus dirba dėl gavimo, o ne dėl davimo, jis maitina Sitra Achrą, nes visa jos savybė yra tik gauti ir neduoti. Tai ir reiškia: „Visa nešvara ir purvas pakyla į Sitra Achrą“, nes ji gauna maitinimą tik iš gavimo kelim.

Taip sakoma ir „Dešimties Sfirot Mokyme“ (11 dalis, 1028 psl., „Or Pnimi“): „Net ir šiokiadieniais karaliai ir klipot gauna maitinimą iš Acilut pasaulio kaip ploną švytėjimą, kaip žinoma. Tai įvyksta dėl žemesniųjų nuodėmių, kurios nuolat sukelia, kad Chasadim Šviesos atsiskirtų nuo Chochmos švytėjimo ir nusileistų į klipot, kad jas maitintų, ir, neduok Dieve, net daugiau, negu joms būtina.“

Ten pat sakoma: „Tačiau visas Sitra Achros prisikabinimas, galintis įvykti per Šabatą, atsiranda tuomet, kai žmogus perneša iš vieno valdžios lauko į daugelio valdžios lauką. Tuo jis sukelia, kad Chasadim Šviesos išsiplėstų iš Acilut į BJA vietą. Jos priverstos plisti be Chochmos švytėjimo ir dėl to miršta. Todėl egzistuoja sąvoka: „Kas ją išniekina, bus nubaustas mirtimi“, nes jie sukelia Šviesų išėjimą iš Acilut valdžios ir jų atsiskyrimą nuo Chochmos švytėjimo. Todėl jų bausmė taip pat yra mirtis. Tai ir yra paslaptis žodžių: „Kas ją išniekina, bus nubaustas mirtimi.“

Iš to matome, kad nuodėmėmis sukeliama, jog šventumo gausa išplistų į klipot, o visos nuodėmės kyla tik iš noro gauti. Dėl to sukeliama Chasadim Šviesų mirtis. Todėl bausmė dvasiniame darbe taip pat vadinama mirtimi, kaip pasakyta: „Kas ją išniekina, bus nubaustas mirtimi.“ Todėl pasakyta: „Tas, kuris laimina nešvariomis rankomis“, t. y. tas, kurio gavimo kelim nėra švarūs, kad veiktų dėl davimo, bet yra sutepti noru gauti, „yra vertas mirties“, nes jis sukėlė Chasadim Šviesos mirtį.

Todėl, kai žmogus laimina Kūrėją, t. y. nori pritraukti palaiminimus, tačiau jo rankos suteptos noru gauti dėl gavimo, visa gausa, kurią jis nori pritraukti, nueis į klipot, vadinamas „mirusiais“. Tada pats žmogus patenka į būseną, apie kurią pasakyta: „Nusidėjėliai dar būdami gyvi vadinami mirusiais.“ Kitaip tariant, nors jis nori pritraukti gyvenimą ir tai vadinama „būdamas gyvas“, tačiau vis dar yra „nusidėjėlio“ būsenoje, nes nenori dirbti dėl Kūrėjo, o tik savo naudai. Tai yra atsiskyrimas nuo šventumo. Nusidėjėliai vadinami „mirusiais“, nes jie sukelia, kad gausa nueitų į klipot, kaip minėta anksčiau, aiškinant žodžius: „Kas ją išniekina, bus nubaustas mirtimi.“

Todėl, kai žmogus nori eiti tiesos keliu, t. y. vykdyti Torą ir priesakus dėl davimo, ką jis turi daryti? Patarimas yra toks: prieš kiekvieną veiksmą pirmiausia reikia nusistatyti ketinimą - kokio atlygio jis tikisi už veiksmą, kurį ruošiasi atlikti. Tuomet žmogus turi sau pasakyti: „Kadangi noriu tarnauti Kūrėjui, bet negaliu, nes manyje esantis noras gauti man to neleidžia, todėl tegul dėl veiksmų, kuriuos dabar atliksiu, Kūrėjas duoda man tikrą norą suteikti Jam malonumą.“ Ir aš tikiu mūsų išminčių žodžiais: „Kūrėjas norėjo apdovanoti Izraelį, todėl davė jiems daug Toros ir priesakų.“