Eik iš savo žemės

1985 m. 5 straipsnis

„Eik iš savo žemės, iš savo gimtinės ir iš savo tėvo namų į žemę, kurią tau parodysiu.“

Apie tai klausiama: bet juk tai neatitinka tikrovėje egzistuojančios tvarkos, nes iš pradžių žmogus išeina iš savo tėvo namų, po to iš savo gimtinės, o po to iš savo krašto. Taip klausia komentatoriai.

Kalbant apie darbą, reikėtų paaiškinti, kad „tavo žemė“ (arcecha) kyla iš žodžio „noras“ (racon), kaip mūsų išminčiai aiškina eilutę: „Tegul žemėje išdygsta žaluma“ – „Ji džiaugiasi galėdama įvykdyti savo Kūrėjo norą“. Pagal tai reikėtų paaiškinti: „Išeik iš savo žemės“ – tai yra iš savo noro, noro, su kuriuo žmogus buvo sukurtas, vadinamo noru gauti malonumą ir pasitenkinimą, kas yra egoistinė meilė. Todėl jam buvo pasakyta, kad jis išeitų iš meilės sau.

„Ir iš savo gimtinės“ – reikėtų paaiškinti, kad tėvas ir kūrinys reiškia priežastį ir pasekmę, prielaidą ir išvadą. Juk kūrinys atsiranda iš lašo, esančio tėvo prote. Ir per tai vėliau įvyksta gimimas, kaip sakėme ankstesniuose straipsniuose. Kitu atveju, pastangos, dedamos žmogui atliekant darbą, kyla iš tikslo gauti atlygį. Išeina, kad pastangos pagimdo jo atlygį. O jei ne atlygis, jis nedėtų jokių pastangų. Pagal tai išeina, kad tai, jog žmogus vykdo Torą ir priesakus, [daroma] tam, kad jam gimtų sūnus, vadinamas atlygiu.

Apie atlygį jau kalbėjome, kad yra dvi atlygio rūšys:

1. vadinamas šio pasaulio atlygiu,

2. vadinamas būsimojo pasaulio atlygiu.

Kaip parašyta „Zohar“ knygoje („Zohar įvade“, komentare „Sulam“, p. 184, 190 punktas), apie šiuos du Zohar sako, kad jie nėra vadinami pagrindiniu atlygiu. „Sulam“ komentare paaiškinama, kad taip yra todėl, jog jie pastatyti ant meilės sau pagrindo, vadinamo noru gauti dėl gavimo.

Kaip pateikiama „Zohar“ knygoje: „Šios dvi [baimės rūšys], – sako „Zohar“ knyga, – nėra [baimės] pagrindas“. Ir tai paaiškinama Sulam komentare: todėl, kad jos buvo pagrįstos meile sau, vadinama noru gauti dėl gavimo.

Todėl išeina, kad jei žmogus deda pastangas Toroje ir priesakuose, kad gautų atlygį savo norui gauti, išeina, jog tiek tėvas, t. y. pastangos, tiek kūrinys, kuris jam gimsta iš pastangų, vadinama atlygiu, – visa tai buvo pagrįsta egoistine meile. Kitu atveju, lašas tėvo prote, vadinamas pastanga, buvo iš karto nuo jo darbo pradžios, – jo mintis buvo tik apie meilę sau. Ir, savaime, vaisius, kuris gimsta, – t. y. atlygis, kurį jis tikisi gauti, – taip pat yra atlygis, priklausantis egoistinei meilei.

Ir jam buvo pasakyta: „Išeik iš savo žemės“, tai yra iš savo noro gauti. „Ir iš savo gimtinės“, tai yra nuo kūrinių, kurie gimė. „Iš savo tėvo namų“, tai yra nuo atlygio, kuris gimė iš tavo tėvo namų, nes tai – pastangos, gimdančios atlygį egoistinei meilei, – kad nuo viso šito jis nutoltų.

„Į žemę, kurią Aš parodysiu tau“. Ir ši „žemė“ reiškia norą duoti. Ir šioje žemėje, tai yra norint duoti, jis nusipelnys, kad Kūrėjas jam atsiskleistų.

„Kurią Aš parodysiu tau“ reiškia, kad Kūrėjas parodys jam Save. Tuo tarpu norui gauti įvyksta apribojimas ir paslėptis, ir ten kyla tamsa bei atsiskyrimas nuo Gyvybės Šaltinio, kas veda į tamsą.

Todėl tavo nore Aš negaliu tau atsiskleisti. Tik nore dėl davimo, vadinamame formos panašumu, apribojimas ir paslėptis pašalinami, ir Kūrėjas žmogui atsiskleidžia.

„Ir Aš padarysiu tave didele tauta“. Midraš Raba pasakyta: „Pasakė rabi Levis: kai protėvis Abraomas ėjo per Aram Naharaim ir matė, kaip nerūpestingai jie elgėsi, valgė ir gėrė, jis pasakė: „Nenorėčiau turėti dalies šioje žemėje“. Kai jis atėjo į Sulam Cūrą ir pamatė, kaip jie ravėjo ravėjimo metu ir dirbo dirvą dirvos dirbimo metu, pasakė: „Norėčiau turėti dalį šioje žemėje“. Ir pasakė jam Kūrėjas: „Tavo palikuonims Aš daviau šią žemę““.

Ir kad suprastume jo žodžius apie darbą, reikėtų paaiškinti tai, kas pasakyta aukščiau, juk „žemė“ (arec) – tai noras (racon). „Per Aramą“ (be-Aram) – tai tos pačios raidės, kaip ir „Avram“. Kai Abraomas ėjo per Naharaimą – „Naharaim“ kyla iš žodžio „šviesus“ (naor), – jis matė, kad yra žmonių, kurių visas noras nukreiptas į šviesas. Ir tai vadinama „valgo ir geria“, kur turimas omenyje atlygis. Todėl jis pasakė: „Kad neturėčiau dalies šioje žemėje“. Kas reiškia: kad neturėčiau dalies šitame nore, tai yra kad visas ketinimas būtų atlygyje, juk į darbą neatsižvelgiama, o atsižvelgiama tik į atlygį. Todėl jis pasakė: „Kad neturėčiau dalies šioje žemėje“.

„Kai jis atėjo į Sulam Cūrą“ – „Cūr“ kyla iš žodžio „siauras“ (car), tai yra jie jautė nelaimes (carot) darbe, ir jis matė, kad jie yra ant „Sulamo“ (kopėčių), kas yra savybė: „Kopėčios pastatytos ant žemės, o jų viršūnė siekia dangų“, ir jis matė, kad „jie užsiima ravėjimu ravėjimo metu ir dirvos dirbimu dirvos dirbimo metu“, tai yra visos jų mintys – apie žmogaus darbą, ir savo pagrindinį ketinimą jie nukreipia į tai, kad jų darbas būtų tvarkoje. Tai yra kad kelim, į kuriuos turi ateiti aukščiausias gėris, būtų tvarkoje. O į rezultatus, tai yra į atlygį, jie neatkreipia dėmesio. Nes jie žiūri į darbo tvarką, ir todėl pasakyta, kad „jie užsiima ravėjimu ravėjimo metu ir dirvos dirbimu dirvos dirbimo metu“.

Tada jis pasakė: „Norėčiau turėti dalį šioje žemėje“, tai yra šiame nore, kurio svarbiausia dalis – nukreipti ketinimą į tai, kad darbas būtų tvarkoje. O atlygis, tai yra rezultatai, – ne jų reikalas. Ir apie tai pasakyta: „Kas paslėpta – mūsų Visagaliui“, tai yra atlygis – tai Kūrėjo reikalas, ir nėra ko mums žiūrėti į atlygį, o bet kokioje būsenoje, kad ir kokioje jis būtų, jis patenkintas tuo, kad nusipelnė [nors] šiek tiek prisiliesti prie darbo kokiu nors [akimirkos] prisilietimu. Ir tai jam jau yra didelė garbė. „O tik tai, kas atskleista – mums“, tai yra veiksmo savybė.

Ir iš čia reikėtų paaiškinti: „Ir Aš padarysiu tave didele tauta“, nes didybė (gadlut) yra būtent veiksmo savybė. Kaip pasakyta aukščiau, kad didybe (gadlut) laikomas tik toks darbas, kuris yra virš žinojimo. Ir tik čia jie jaučia savo svarbą. Tačiau šviesų, kurias gauna per savo darbą, jie neatsižvelgia, nes šviesos priklauso savybei: „Kas paslėpta – mūsų Visagaliui“, kas yra Kūrėjo veiksmų vaisius, – ko Jis nori, tą ir daro.

O jie neprašė iš Jo, kad Jis jiems duotų, nes tai nėra jų tikslas. Juk jie turi tik vieną tikslą, ir tai – suteikti malonumą Kūrėjui be jokio atlygio, nes visas atlygis yra tas, kad jie nusipelnytų tarnauti Karaliui. Ir jiems nesvarbu, kokią tarnystę jie atlieka Karaliui, ar tai svarbios ar nesvarbios pareigos. Juk jie galvoja tik apie tai, kuo jie gali pradžiuginti Karalių.

Kitu atveju, pavyzdžiui, į nesvarbias pareigas ne itin kas veržiasi, kad kas nors norėtų jas prisiimti sau, o jie iš karto veržiasi į tai, nes čia jie turės vietą, kur galės pradžiuginti Karalių, kadangi nedaugelis į tai veržiasi.

Ir išvada tokia, kad kadangi į darbą virš žinojimo nėra daug žmonių, kurie norėtų eiti šia kryptimi, nes visi mano, kad tai vadinama žemu darbu, ir toks darbas pas juos laikomas ištrėmimo būsena, tai tie žmonės, kurie nori matyti, kaip galima pradžiuginti Karalių, kaip tik [nori] gauti šias „pareigas“. Ir šis jų darbas vadinamas „pakelti Šchiną iš dulkių“. O taip pat šis darbas vadinamas „Šchina tremtyje“. Ir tik šio darbo jie nori. Tuo pat metu į darbą dėl šviesų ir gėrio iš viršaus gavimo – į tai veržiasi daugelis.

Ir iš čia galima paaiškinti tai, ką pasakė mūsų išminčiai: „Pasakė ravas Jehuda, pasakė Ravas: „Svečių priėmimas yra svarbesnis nei Šchinos veido priėmimas, kaip pasakyta: „Ir pasakė [Abraomas]: Mano Viešpatie! Jei radau malonę tavo akyse, prašau, nepraeik pro šalį“ – ir paliko jis Jį, ir nuėjo priimti svečių“. Ir galima pasakyti, kad jis sužinojo tai iš to, ką Kūrėjas jam pasakė: „Ir Aš padarysiu tave didele tauta“, tai yra kad svarbiausia – veiksmas, o ne šviesos. Tai yra kad pagrindinis jų darbas susideda iš meilės artimui, o į save jis neatsižvelgia. Todėl, nors Šchinos veido priėmimas, be abejo, sukelia didesnį kūno malonumą nei darbas meilėje artimui... 

Todėl čia, po to, kai Kūrėjas jam pasakė: „Ir Aš padarysiu tave didele tauta“, – tai yra pagrindinė didybė (gadlut) pas tave bus būtent čia, t. y. veiksmuose,  – todėl čia jis turėjo galimybę parodyti save. Tai yra, kad jis pats bus tikras, jog nenori žiūrėti į naudą. Juk tai didelė nauda – tas, kuris nusipelnė Šchinos veido priėmimo, ir, nepaisant to, pasirinko sau veiksmo savybę, tai yra kad jis nekeltų ketinimo jokiam atlygiui už savo darbą, o svarbiausia [jam] – tai darbas. Ir čia jis rado vietą išsiaiškinimui, juk tai, be abejo, didis dalykas – atsisakyti atlygio ir vietoj atlygio gauti darbą.

O pasaulyje priimta priešingai – dėti pastangas norint gauti atlygį. Tačiau jis pasielgė priešingai, tai yra atidavė atlygį, kad turėtų galimybę gauti pastangas. Ir šito jis pasimokė iš to, ką Kūrėjas jam pasakė: „Ir Aš padarysiu tave didele tauta“ – kaip pasakyta aukščiau, kad pagrindinė didybė (gadlut) susideda iš veiksmo.