Jehuda Leib Alevi Ašlagas (Baal Sulamas)
33. Jom Kipuro ir Amano lemtis
Išgirsta Trumo mėnesio 6-ąją dieną (1943 m. vasario 12 d.)
Toros skyriuje Acharej (Apie Jom Kipurą) pasakyta: "Ir mesdavo Aronas burtus dviem aukojimo ožiams: vieną Kūrėjui, kitą – nešvariajai jėgai". Skyriuje Megilat Ester apie Amaną parašyta: "Ir metė burtus (pur), nustatydamas lemtį, likimą".
Būrimas reikalingas ten, kur neįmanoma išsiaiškinti protu, nes protas negali pasiekti nagrinėjamo įvykio gelmių ir priimti sprendimo: kas – gerai, ir kas – blogai. Tokiu atveju nepasikliaunama protu, o metami burtai, vadinasi, pasikliaunama likimo sprendimu. Tai rodo, kad žodis burtai naudojamas supratimą viršijančiam veiksmui išreikšti.
Mozė gimė septintą Adar mėnesio dieną ir tą pačią dieną Mozė mirė. Adar mėnesio pavadinimas kyla nuo žodžio "adė-rėt" – viršutinis apsiaustas, apie kurį pranašo Eljachu yra pasakyta: "Ir užmetė ant jo savo apsiaustą". Šis apsiaustas tai – "aderet sėar" (plaukuotas apdaras). "Plaukai" (orginalo kalboje „sėar“, ir panašiai skamba kaip žodis audra) ir „apribojimai“ – reiškia mintis bei norus prieštaraujančius dvasiniam darbui, kas atitraukia žmogų nuo suartėjimo su Kūrėju.
Todėl šias mintis ir norus reikia įveikti valios pastangomis nugalint protą, ir nors žmogus mato daug prieštaravimų dvasiniame darbe, jis turi įtikėti tuo, kad visas Kūrėjo valdymas tik geras ir skirtas gėriui. Todėl apie Mozę pasakyta: "Ir paslėpė Mozė savo veidą", – nes matė visus Kūrėjo kūrinių valdymo prieštaravimus (prieštaraujančius Jo vardui "Geras, valdantis gerumu") ir sustiprėjo savo tikėjimu virš žinojimo, o kadangi „bijojo matyti" tai, ką jo protas matydavo kaip prieštaravimus, tai užmerkdavo akis prieš tai, ir ėjo tikėjimu virš žinojimo – „užsitarnavo pamatyti Kūrėjo pasireiškimą".
Kūrėjas yra pasakęs: "Kas aklas, kaip mano vergas, ir kurčias kaip mano angelas ". Regėjimu vadinamas protas, supratimas. Kai sako – regintis, toli matantis – turi omeny žmogaus protą. Supratimo metu sakoma: "Mes matome", nes protas įpareigoja taip sakyti. Todėl tas, kuris eina virš (savo matymo), supratimo (žinojimo), panašus į neregį, einantį aklai – kuris pats save daro aklu. Taip pat tas, kuris nenori girdėti to, ką žvalgai (mergalim), blogos mintys, jam kalba apie dvasinį darbą ir Kūrėją, ir daro save kurčiu, dvasiniame darbe vadinamas kurčiu.
Todėl Kūrėjas sako: "Kas aklas, kaip mano vergas, kas kurčias, kaip mano angelas". Tai reiškia, kad einantis pas Kūrėją pats sako: "Tenepamatys jų akys, teneišgirs jų ausys“, nes nenori klausyti to, kam įpareigoja jo protas ir ką girdi jo ausys, kaip pasakyta apie Ješua Ben Nun, kad nei karto joks blogas gandas neprasiskverbė į jo ausis.
Tai ir yra "adėrėt sėra" - plaukuoto apdangalo prasmė. Kadangi savo dvasinėje raidoje jis turėjo daug prieštaravimų ir apribojimų, o kiekvienas prieštaravimas vadinamas "plauku" (sėar), kuris auga iš nekev, galvoje esančios daubelės. Tai užuomina apie tai, kad šios blogos, nuo Kūrėjo atitolinančios mintys bei prieštaravimai, gręžia ir kvaršina jam galvą. Kai prieštaravimų dvasiniame darbe daug, tai reiškia, kad jis turi daug plaukų, o tai vadinama plaukuotu apdangalu (adėrėt sėar).
Taip pat ir Eliša yra pasakęs: "Ir išėjo iš ten Eliahu, ir rado Elišą, Šafato sūnų, kuris arė su dvylika porų jaučių, einančių jo priešaky, o jis pats šalia dvyliktos (poros). Ir praėjo Eliahu šalia jo, ir užmetė ant jo savo apsiaustą (ade-ret).
Jautis (bakar) hebrajų kalba reiškia kritiką (bikoret). Dvylika nurodo pilną pakopą, kaip 12 valandų ar 12 mėnesių. (Dvylika porų jaučių todėl, kad aria tik su jaučių pora, o ne su vienu). Tai reiškia, kad jis jau turi visas plaukų (searot) savybes, kurios gali būti pasaulyje. Tada iš plaukų gaunasi plaukuotas apsiaustas (aderet sėar).
Tačiau Eliša tai turėjo „Juozapo ryto (boker)“ prasme, kaip pasakyta: „Ryte, tik prašvitus, vyrus paleido, (paleido) juos ir jų asilus“. Tai reiškia, kad jis jau nusipelnė šviesos, esančios virš šių prieštaravimų. Juk tada, kai yra šie prieštaravimai, vadinami „kritika“, ir jis nori juos įveikti – tai įvyksta pritraukus jiems šviesą.
Apie tai pasakyta; „Ateinančiam išsivalyti padeda“. Kadangi jis jau pritraukė šviesą visai kritikai, ir nebeturi ką bepridėti, nes visa jo kritika baigėsi, – tada kritika ir prieštaravimai išnyksta savaime. Tai atitinka dėsnį, kad negali būti bereikalingo veiksmo, nes negali būti dirbančio be tikslo.
Tačiau reikia suprasti, kodėl iš viso žmogui kyla mintys ir veiksmai, kurie, kaip jam atrodo, prieštarauja absoliučiai geram valdymui iš aukščiau? – tiktai tam, kad jis, norėdamas pakilti virš jų, – įveikti juos, privalėtų šiems pieštaravimams pritraukti aukštesniąją šviesą, nes kitaip negalės jų nugalėti. Tai vadinama "Kūrėjo didybe", kurią žmogus prisitraukia jausdamas prieštaravimus, vadinamus indu (kli) ir apribojimais (dinim).
Juk šie prieštaravimai gali išnykti tik tuo atveju, jeigu jis panorės juos nugalėti ir priešpastatyti jiems Kūrėjo didybę. Vadinasi, kad prieštaravimai yra ta priežastis, kuri iššaukia Kūrėjo didybės žmogui pasireiškimą. Tai reiškia: "Ir užmetė ant jo savo apsiaustą (adėrėt). Vadinasi, žmogus, po visko, ką praėjo, visus "adėrėt sėar" (prieštaravimus) priskiria būtent Kūrėjui, nes mato, kad Jis jam davė šiuos prieštaravimus (adėrėt) specialiai tam, kad jų pagrindu gautų aukštesniąją šviesą.
Tačiau pamatyti tai žmogus gali tik po to, kai jau atskleidė aukštesnę šviesą, pasireiškiančią būtent virš pradžioje jaučiamų prieštaravimų bei apribojimų. Tada jis mato, kad be prieštaravimų (sėarot) ir nuopuolių, aukštesnė šviesa neturėtų galimybės atsiskleisti – nes „nėra šviesos be kli, noro“. Todėl žmogus mato, kad visa Kūrėjo Didybė, kurią jis suvokė, jam atsiskleidė tik prieštaravimų, jaučiamų pradžioje, dėka. Būtent tai reiškia pasakymas: "Didis Kūrėjas savo aukštybėse", nes prieštaravimų įveikimo (adėrėt) dėka, žmogus gauna Kūrėjo Didybės pajutimo dovaną.
Todėl pasakyta: "Šlovė Kūrėjui išeina iš jų lūpų" – tai reiškia, kad Jo didybė atsiskleidžia per dvasinio darbo trūkumus (žodis garon (gerklė) skamba panašiai kaip girajon (trūkumas)), kurie verčia žmogų kilti vis aukščiau. Nes be paraginimų jis tingėtų atlikti net mažiausią veiksmą ir norėtų likti savo būsenoje amžinai.
Tačiau, jei žmogus krenta žemiau to lygmens, kuriame, jo nuomone, jam derėtų būti, tai duoda jam jėgų kovoti su nuopuoliu. Juk jis negali likti tokioje siaubingoje būsenoje, jis nesutinka joje būti! Todėl privalo kiekvieną kartą stengtis, kad galėtų išlipti iš nuopuolio būsenos – tai verčia jį auginti Kūrėjo Didybę. Tokiu būdu žmogus įgyja poreikį gauti jėgų iš aukščiau, didesnių už tas, kurias turi, nes kitaip liks nuopuolio būsenoje.
Tai rodo, kad prieštaravimų (sėarot) pajutimas kas kartą iššaukia žmogui dvasinės pažangos (dvasinio veiksmo) būtinybę ir dar didesnį Kūrėjo Didybės atskleidimą. Kol jis atskleis visus Kūrėjo vardus – "13 gailestingumo dydžių". Apie tai pasakyta: "Ir vyresnysis tarnaus jaunesniajam", o taip pat: "Nusidėjelis paruoš, o teisusis apsivilks" ir "Broliui savo tarnausi".
Vadinasi, visa vergija, visi prieštaravimai, kurie kildavo žmogui kaip kliūtys dvasiniame kelyje, dabar, kai jam atsiskleidė Kūrėjo šviesa ir ji apšviečia šias kliūtis, viskas atrodo visiškai atvirkščiai. Tada jis supranta, kad būtent šios kliūtys padeda ir tarnauja žmogui atskleidžiant Kūrėjo šviesą, nes būtent jos sukūrė vietą, skirtą aukštesniajai šviesai patekti. Būtent šios kliūtys ir tapo tuo rūbu, kuriuo apsivilko šviesa. Todėl pasakyta: "Nusidėjėlis paruoš, o teisusis apsivilks", nes būtent kliūtys ir tapo indu – šventumui (šviesai) skirta vieta.
Dabar galima suprasti Talmude esantį pasakymą (Hagiga, 15,1): "Nusipelnė – tapo teisiu, gauna savo ir kito dalį rojuje. Nenusipelnė – tapo nusidėjeliu, gauna savo ir kito dalį pragare".
Čia turima omenyje, kad jis gauna kitų žmonių kliūtis ir prieštaravimus – vadinasi, viso pasaulio. Tam ir sukurtas aplink žmogų toks didelis pasaulis, su daugybe žmonių, kur kiekvienas turi savo mintis, nuomones. Ir visi yra viename pasaulyje – būtent tam, kad kiekvienas perimtų visų kitų mintis ir nuomones. Tokiu atveju, kai žmogus grįžta pas Kūrėją (atlieka „tšuvą“ (sugryžimo) veiksmą), jis laimi iš to, kad prisijungia daugybės žmonių mintis ir nuomones, nes norėdamas suartėti su Kūrėju, jis privalo save ir visą pasaulį, su kuriuo susijęs, nusverti pateisinimo lėkštės pusėn, o tai reiškia – pateisinti Kūrėjo veiksmus savo ir viso pasaulio atžvilgiu, nes pats yra susijęs su visu pasauliu, su jo mintimis ir nuomonėmis.
Todėl pasakyta: "Nusidėjo nusidėjėlis ir gavo savo bei kito dalį pragare". Kol jis dar buvo "nusidėjėlio" būsenoje, kuri vadinama "nusidėjo", tai turėjo savo prieštaravimų ir dvasingumui svetimų minčių dalį. Tačiau jis dar prisiėmė ir svetimą nuodėmių, priklausančių pragarui, dalį, nes susijungė su visų pasaulio žmonių mintimis.
Todėl, kai jis galiausiai tampa teisiu – "užsitantavusiu" – kai grįžta pas Kūrėją, tai tuo pateisina save bei visą pasaulį, ir gauna savo dalį rojuje, o taip pat tą dalį, kuri priklauso visiems kitiems. Juk jis privalėjo pritraukti aukštesniąją šviesą, kad ištaisytų visų pasaulio žmonių blogas mintis, o kadangi visi jie yra jo viduje, tai turi pateisinti juos visus. Todėl teisusis pritraukia aukštesniąją šviesą prieš viso pasaulio prieštaravimus. Ir nors visas pasaulis pats dar negali gauti šios šviesos, kurią pritraukė jam teisusis, nes dar žmonės neturi jai skirtų norų (kelim), teisusis už juos atlieka šį veiksmą.
Be to, yra taisyklė, kad žmogus, kuris iššaukė šviesos sklaidą aukštesnėse pakopose, tiek pat jos gauna ir pats, nes buvo šio veiksmo priežastimi. Tačiau tada gaunasi taip, kad ir nusidėjėliai turi gauti šviesos dalį, kurią jie iššaukia per teisiuosius?
Norint tai suprasti, pradžioje reikia išsiaiškinti „burtų“ prasmę ir kodėl buvo mesti du burtai – „vienas Kūrėjui, kitas nešvariajai jėgai“.
„Burtai“ – tai veiksmas viršijantis supratimą, ir todėl vienas iš jų patenka nešvariajai jėgai, kaip pasakyta: „Ir užgriuvo audra ant nedorėlių galvų“ (Pranašai. Jeremija). Juk šie prieštaravimai pritraukia aukštesniąją šviesą ir dėl šios priežasties auga Kūrėjo didybė. Bet šito nereikia nusidėjeliams, kurie nori gauti tik pagal savo supratimą. O kai sustiprėja šviesa, kuri ateina per veiksmą virš supratimo, atsitraukia nusidėjėliai ir išnyksta. Todėl vienintelė nusidėjelių dalia – tai padėti teisiesiams pritraukti Kūrėjo didybę, ir tuomet nusidėjeliai išnyksta.
Apie tai pasakyta: „Nusipelnęs tapti teisiuoju, gauna savo ir kito dalį rojuje“. (Čia kalbama tik apie tą, kuris padeda atlikti ištaisymą taip, kad aukštesnė šviesa būtų atskleista gerais darbais, ir tada šis veiksmas lieka šventas, o jis gauna (savo dalį) iš tos šviesos, kurią sužadino viršuje. Sukurdamas vietą šviesai, apatinis gauna iš tos būsenos, kurią iššaukė aukštesniajame. Tada prieštaravimai ir apribojimai dingsta, nes į jų vietą ateina Kūrėjo Didybė, kuri atsiskleidžia per tikėjimą virš žinojimo. Šie prieštaravimai bei apribojimai, vadinami nusidėjėliais, nori tai atskleisti būtent protu, ir todėl jie išnyksta.) Tačiau visas pasaulis, savo pašalinėmis dvasingumui mintimis, priverčia teisųjį pritraukti Kūrėjo Didybę ir tuo iššaukta šviesa lieka visų ir kiekvieno dalioje. O kai jie jau sugebės gauti šią šviesą, tai kiekvienas taip pat gaus ir tą šviesą, kuri buvo šio veiksmo priežastis.
Tai yra Zoar knygoje paminėto „plaukus skiriančio sklastymo“, skiriančio dešinę ir kairę puses, prasmė. Per Jom Kipurą buvo aukojami du ožiai („ožys“ ir „plaukuotas“ – vienas ir tas pats žodis), kas duoda „sugrįžimo su šventa baime“ užuominą. Kitas burtas – per Purimą, kuris reiškia „sugrįžimą su meile“. Juk tai buvo dar iki Antrosios Šventyklos statybos, kai egzistavo sugrįžimo su meile būtinybė. Tačiau pradžioje buvo būtina pajusti sugrįžimo būtinybę, o po to jiems siuntė apribojimus ir „sėarot“ (prieštaravimus).
Todėl davė valdžią Amanui iš aukščiau, ir apie tai pasakyta: „Aš paskirsiu jums Amaną, kad jis viešpatautų jums“. Todėl parašyta, kad „metė Amanas burtus, nustatydamas likimą“ Adaro mėnesį. Adaru vadinamas dvyliktas mėnuo ir tam pačiam skaičiui – dvylika – užuomina „dvylika jaučių“, kuriais arė Eliša. Du kartus po šešis – gaunasi Adaro mėnuo, o tai reiškia „adėrėt sėar“ (plaukuoto apdangalo) paslaptį – pačius didžiausius apribojimus. Todėl Amanas žinojo, kad nugalės Izraelio tauta, nes Adaro mėnesį mirė Mozė. Tačiau jis nežinojo, kad tą patį mėnesį gimė Mozė, ir apie tai pasakyta: „Ir pamatė ji, kad geras sūnus“ (Šmot 2:2).
Juk kai žmogus įveikia pačią sunkiausią būseną, tada pasiekia pačią didžiausią šviesą, vadinamą Kūrėjo didybės šviesa. Ir tai yra „brangių siūlų supynimo“ paslaptis („šeš mazar“ – iš knygos Šmot, skyriuje apie Sandaros Skrynios surėdymą). Tai reiškia, kad kai nusipelno „plaukus skiriančio sklastymo“, du kartus po šešis (šeš šeš), tai atsiranda „pynimas“ (mašzar), kuris reiškia, kad „pašalinamas svetimšalis“ (maš-zar) – nešvarioji jėga (sitra achra). Vadinasi, kad svetimšalis arba nešvarioji jėga dingsta ir išeina, nes jau atliko savo vaidmenį.
Tai parodo, kad visi prieštaravimai ir apribojimai buvo duoti tik tam, kad galima būtų atskleisti Kūrėjo Didybę. Todėl Jokūbas, kuris gimė „plikas, be plaukų“, negalėjo atskleisti Kūrėjo Didybės, nes neturėjo priežasties tokiam veiksmui ir tokios būtinybės. Todėl Jokūbas ir negalėjo gauti Izaoko palaiminimo, nes neturėjo tam indų (kelim), o juk „nėra šviesos be kli“, ir dėl to Rachelė išmokė jį apsirengti Eisavo drabužiais.
Todėl apie jį pasakyta: „ O (savo) ranka laikėsi už Eisavo pėdos“. Vadinasi, nors ir neturėjo jis jokių „plaukų“ (prieštaravimų), perėmė juos iš Eisavo. Tai pamatė Izaokas ir pasakė – „Rankos Eisavo“, nors „balsas – Jokūbo“. Vadinasi, patiko Izaokui šitas Jokūbo padarytas ištaisymas, kurio pagalba jis įgijo palaiminimui gauti indą (kli).
Būtent dėl šios priežasties mums ir reikalingas šis pilnas žmonių pasaulis – kad kiekvienas prisiimtu visų kitų norus. Tada kiekvienas atskiras žmogus turi savyje viso pasaulio mintis ir norus, ir todėl sakoma „žmogus – tai visas mažas pasaulis“.
Tačiau, kol „neužsitarnavo“, tai „pragare gauna savo dalį ir tai, kas ten priklauso visiems kitiems“, vadinasi susijungia su viso pasaulio pragaru. Ir dar daugiau: net jeigu dalinai ir ištaisė savo pragarą, bet neištaisė to pragaro, kuris priklauso visiems kitiems – visų nuodėmių, kurias prisijungė iš viso šio pasaulio – tai dar nėra laikoma ištaisymu, ir jo būsena nėra vadinama tobula.
Tai paaiškina, kodėl, nors ir Jokūbas pats buvo „plikas, be plaukų“, „ranka laikėsi už Eisavo pėdos“ – vadinasi skolinosi iš jo „plaukus“, o kai užsitarnavo jų ištaisymą, gavo broliui priklausančią dalį rojuje – pajuto aukštesnės šviesos, kurią buvo pritraukęs šių „plaukų“, viso pasaulio pašalinių minčių, ištaisymui, didybės dydį. Ir nusipelno šito tuo metu, kai visas pasaulis pats negali gauti šios šviesos, nes dar nepasiruošęs jai.
Tai paaiškina ginčo tarp Jokūbo ir Eisavo esmę, kai Eisavas pasakė: „Aš turiu pakankamai“, o Jokūbas atsakė: „Aš turiu viską“, vadinasi „du kartus po šešis“, o tai reiškia „vidinio žinojimo“ ir „aukštesnio pažinimo“ priešpriešą, arba kitaip – noro gauti malonumo ir susiliejimo šviesos akistatą.
Ir tai „erev rav“ esmė – didžiojo tautų susimaišymo esmė. Tautų, prisijungusių prie Izraelio bėgant iš Egipto, o po to pasidariusių sau aukso veršį ir pasakiusių: „Štai jis – tavo dievas, Izraeli!“. „Štai“ („Ele“) be „Mi“. Vadinasi, norėjo prisijungti tik prie „Ele“, be „Mi“, nenorėdami jų abiejų kartu, nes „Ele“ kartu su „Mi“ sudaro vardą „Elokim“ (vienas iš Kūrėjo vardų). Tačiau nenorėjo jie „pakankamai“, ir „visko“ vienu metu.
Tai užsimena kruvim, vadinami Kravija ir Patija (angelai, esantys dviejose Apreiškimo skrynios dangčio pusėse). Vienas angelas stovi toje pusėje, kuri reiškia „pakankamai“, o kitas angelas toje, kuri reiškia „viskas“. Tai reiškia pasakymas: „Ir išgirdo Mozė balsą, kalbantį su juo nuo Apreiškimo skrynios dangčio, iš tarp dviejų karūnų esančios erdvės“ (Bemidbar 7). Bet kaip tai įmanoma, juk tai – du priešingi vienas kitam poliai? Tačiau, nepaisant visko, žmogus turi padaryti iš savęs Patiją (vert. kvailį) ir priimti tai tikėjimu virš žinojimo. Nors ir nesupranta nieko iš to, ką jam sako (daryti), bet jis vis tiek tai daro.
Jeigu kalbant apie „viską“, kuris vadinamas „virš žinojimo“ terminu, tai ten žmogus turi stengtis dirbti su džiaugsmu, nes džiaugsmo dėka atsiskleidžia tikrasis „visko“ dydis. O jei žmogus nesidžiaugia, tai liūdi dėl to, kad nėra džiaugsmo, nes svarbiausia darbant – atskleisti džiaugsmą dėl to, kad dirba „tikėjimu virš žinojimo“. Todėl, jei nejaučia darbo teikiamo džiaugsmo, turi liūdėti dėl to.
Apie tai pasakyta: „Tas, kurio širdis panorės (Kūrėjo labui)“ (Šmot 25). Tai reiškia, kad jaučia skausmą ir kančią dėl to, kad nejaučia džiaugsmo dvasiniame darbe, ir apie tai pasakyta: „Už tai, kad netarnavai tu Kūrėjui su džiaugsmu ir linksma širdimi, kai visko turėjai į valias“ (Dvarim 28), o metei „viską“ ir pasiėmei tik „pakankamai“. Todėl leidaisi vis žemiau ir žemiau, kol praradai viską, ką turėjai, ir neliko net „pakankamo“. Tačiau, jei žmogus turi „viską“ ir džiaugiasi tuo, tai tuo pačiu dydžiu nusipelno turėti ir „pakankamai“.
Todėl Pranašų knygoje kalbama apie „Tamūzą apverkiančias moteris“ (Ezeschielis). Išminčius Raši aiškina, kad jos tarnavo stabams ir, kai pateko jam į akį švino gabaliukas, jos bandė išlydyti jį, kad šis ištekėtų iš jo akių. Verkė todėl, kad nejuto džiaugsmo, nes joms akis dengė pelenais. Pelenai, dulkės, reiškia bchina dalet (4 stadiją), Malchut, Dangaus Karalystę – „tikėjimą virš žinojimo“. Ši savybė prilygsta dulkėms, o tai reiškia, kad žmogaus akyse tai neturi jokios svarbos. Todėl dirbantis šį darbą jaučia dulkių skonį, nes jaučia jį visiškai nesvarbiu, tarytum pelenus.
Ir „apverkia moterys Tamuzą“, iš šio darbo lydydamos stabus, kad karštis pašalintų pelenus iš švino. Tai reiškia, kad jos verkia dėl darbo, įpareigojančio jas tikėti virš žinojimo Kūrėjo – gero ir darančio gerą – valdymu. Tuo metu, kai supratimu Jo valdymą jos mato visiškai priešingai. Čia yra – šventas darbas. Ir jos nori pašalinti pelenus, vadinasi darbą tikėjimu virš žinojimo, vadinamą pelenais. Akys, reiškiančios „regėjimą“, užsimena apie aiškų Kūrėjo valdymo matymą, kurį žmogus nori gauti kaip žinojimą, o tai vadinama stabmeldyste.
Tai panašu į žmogų, mokantį sumaniai daryti ąsočius ir indus iš molio – į puodžių. Čia darbo tvarka tokia, kad jis visų pirma iš molio turi suridenti rutuliukus, o po to šiuose rutuliukuose įspausti ertmes. Tačiau, kai jo mažas sūnus mato, ką daro tėvas, jis šaukia: „Tėveli, kodėl gadini rutuliukus!“. Sūnus nesupranta, kad svarbiausia tėvo darbe – padaryti ertmes, nes tik ertmė gali tapti gaunančiuoju indu. Tačiau sūnus nori atvirkščiai - užglaistyti ertmes, kurias tėvas padarė rutuliukuose.
Reikalas tas, kad šie akyse esantys pelenai užtemdo žmogui regėjimą, ir į kokią pusę jis bepažiūrėtų, visur mato aukščiausio valdymo trūkumus. Ir būtent tai jame sukuria kli (indą), kuriuo galės atskleisti nesavanaudiškos meilės kibirkštis. Meilės, nepriklausančios nuo jokių sąlygų ir vadinamos priesako džiaugsmu.
Apie tai pasakyta: „Jeigu jam Kūrėjas nepadėtų, jis (pats) nieko negalėtų“. Vadinasi, jeigu Kūrėjas jam nebūtų siuntęs šitų minčių, jis nebūtų galėjęs pasiekti jokio pakilimo.