Jehuda Leib Alevi Ašlagas (Baal Sulamas)
15. Ką dvasiniame darbe reiškia „kiti dievai“
Išgirsta Avos mėn. 24 d. (1945 m. rugpjūčio 3 d.)
Parašyta – „Nekurk kitų dievų priešais mano veidą“, – ir knyga Zohar paaiškina, kad „svėrimui reikalingi akmenys“. Ir klausia apie tai – „kaip akmenų pagalba sveriamas darbas, kad kartu galima būtų sužinoti ir savo būseną Kūrėjo kelyje?“. Ir atsako – juk yra žinoma, kad tuo metu, kai žmogus ima daugiau dirbti, nei yra pratęs, kūnas ima iš visų jėgų spyriotis ir priešintis šiam darbui, nes davimo veiksmas kūnui – jungas bei sunki našta, ir jis negali pakęsti šio darbo. Kūno pasipriešinimas žmoguje pasireiškia pašalinių minčių atsiradimu, ir jis ima kelti žinomą klausimą – „Kas ir ką?“. (Kas toks yra jūsų Kūrėjas? Ką jums duoda šis darbas?) Tada apie šiuos du klausimus žmogus sako, kad, žinoma, visus juos jam siunčia Sitra Achra (nešvarioji jėga) tam, kad sutrukdytų darbe.
Jei žmogus sako, kad jas atneša nešvarios jėgos, tai jis pažeidžia tai, kas parašyta – „Nekurk svetimų dievų priešais mano veidą“.
Čia prasmė ta, jog žmogus turi tikėti, kad šie klausimai ateina iš šventosios Šchinos, nes „Nėra nieko, išskyrus Jį“. Šventoji Šchina atskleidžia žmogui tikrąją padėtį, rodydama, ar žmogus eina Kūrėjo keliu, pasinaudodama tuo, kad siunčia jam šiuos klausimus, vadinamus pašalinėmis mintimis. Vadinasi, kad šių pašalinių minčių pagalba ji mato, kaip jis atsako į šiuos klausimus, kurie laikomi pašalinėmis mintimis. Visą tai žmogus turi žinoti, suprasdamas tikrąją savo padėtį darbe, kad žinotų ką reikia daryti.
Tai panašu į istoriją apie tai, kaip vienas bičiulis norėjo sužinoti kiek jo draugas jį myli. Žinoma, bendraujant veidu į veidą, žmogus neatsiskleis dėl gėdos jausmo, todėl jis siunčia kitą, kuris piktžodžiautų apie savo draugą, ir tada jis pamatytų savo bičiulio reakciją tuo metu, kai jis yra toli nuo savo draugo. Taip žmogus galės sužinoti tiesą, kiek stipriai draugas jį myli.
Vadinasi, kai šventoji Šchina rodo žmogui savo veidą – tada Kūrėjas jam teikia gyvenimą ir džiaugsmą, ir tokioje būsenoje jis pasigėdins sakyti ką jis galvoja apie tai, kad reikia dirbti su tikslu duoti, nieko negaunant savo labui. Tačiau, kai „ne prieš jos veidą“, kai gyvenimas ir džiaugsmas atvėsta, tada žmogus gali matyti savo tikrąją būseną davimo savybės atžvilgiu. Jeigu žmogus sako, kaip parašyta, kad „Nėra nieko, išskyrus Jį“, o visas pašalines mintis jam siunčia Kūrėjas, vadinasi veikia tik Jis, tai, žinoma, jau žino, ką reikia daryti ir kaip atsakyti į šiuos sunkius klausimus. Tai atrodo taip, tarytum ji siunčia jam pasiuntinius, norėdama pamatyti, kaip jis piktžodžiauja apie ją, apie savo Dangaus Karalystę. Taip galima tai paaiškinti.
Žmogus gali suprasti, kad viskas kyla iš Kūrėjo, nes žinoma, kad šios pašalinės mintys, kuriomis kūnas spaudžia žmogų, neateina žmogui tada, kai jis nedirba (dvasinio darbo). Šios slegiančios mintys, kurios ateina žmogui su tokiu aiškiu pajutimu, kad tiesiog knisasi jo smegenyse, atsiranda būtent po neįprastai didžiulės pažangos Toroje ir dvasiniame darbe.
Tai ir vadinama „svėrimui skirtais akmenimis“. Tai reiškia, kad šie akmenys krenta jam į smegenis, kai jis nori suprasti atsakymą į šiuos klausimus, juk jis dabar ruošiasi pasverti savo darbo tikslą – ar iš tikro verta dirbti su tikslu duoti, aukojant savo sielą ir visą save taip, kad jo vienintelis noras būtų tik viltis įgyti bent kažką šiame pasaulyje, tik su tikslu teikti malonumą Kūrėjui, o ne materialiu tikslu.
Tačiau tuomet, kai jis mato, kad tai viena pusė tempia į save, tai kita (pažodžiui – „veidas ten ir ten“), prasideda aršus ginčas. Apie tai įspėja pasakymas – „Nekurkite kitų dievų priešais Mano veidą“, kad nesakytų, jog kiti dievai davė jums akmenis savo darbui pasverti, o „priešais Mano veidą“ – reiškia, kad žmogus turi žinoti, jog tai „Mano veidas“. Tai skirta tam, kad žmogus pamatytų tikrąją pagrindo ir pamato, ant kurio statomas jo darbo pastatas, formą.
Didžiausias darbo sunkumas kyla dėl to, kad šie du pasakymai prieštarauja vienas kitam.
1. Juk, viena vertus, žmogus turi stengtis, kad visas jo darbas būtų nukreiptas į susiliejimą su Kūrėju, kad kiekvienas jo noras būtų tik suteikti malonumą Jam, ir jis nieko (nenorėtų) savo asmeninei naudai.
2. Kita vertus, matome, kad tai nėra pagrindinis tikslas, nes Kūrimo tikslas ne tas, kad kūriniai duotų Kūrėjui, kuris nejaučia jokio trūkumo ir jam nereikia, kad kūriniai Jam kažką duotų – o atvirkščiai, Kūrimo tikslas apibrėžtas Kūrėjo noru suteikti malonumą kūriniams, vadinasi, kad kūriniai iš Jo gautų gėrį ir malonumą.
Abu šie dalykai, būdami tolimi, kaip vienas polius kitam poliui, prieštarauja vienas kitam, nes, viena vertus, žmogus turi duoti, o kita vertus, žmogus turi gauti. Kitaip tariant, kūrinio ištaisymo požiūriu reikia pasiekti tokį susiliejimą, kurį nusako savybių lygybė, kad visi jo veiksmai būtų skirti tik davimui, ir tik po to galima įgyvendinti Kūrimo tikslą – gauti iš Kūrėjo gėrį ir malonumą.
Todėl, kai žmogus išsiugdo įprotį eiti davimo keliu, tai, žinoma, jis neturi gavimo kelim (indų). Tačiau tuomet, kai eina gavimo keliu – jis neturi davimo indų (kelim). Tačiau „svėrimui skirtų akmenų“ pagalba jis įgyja tiek vienus, tiek kitus indus kartu. Po visų darbo metu kilusių pretenzijų ir nagrinėjimų, kai jau įveikė savo egoizmą ir prisiėmė Kūrėjo valdžią, atskleidęs davimo savybę tiek širdimi, tiek protu, ir pasiruošęs pritraukti aukštesnę šviesą – jis jau turi tvirtą pamatą, kuris jam duoda suvokimą, kad viskas turi būti skirta davimui. Todėl, net jei ir gauna bent mažiausią švytėjimą, iš karto jį gauna davimo veiksmo tikslu.
Taip yra todėl, kad visas jo darbo pamatas pagrįstas vien davimo savybe, ir tai vadinama gavimu su tikslu duoti.