Baal Sulamas
1. Nėra nieko, išskyrus Jį
Išgirsta vasario 6 d. 1944 m.
Pasakyta: „Nėra nieko, išskyrus Jį“. Tai reiškia, kad nėra jokios kitos jėgos pasaulyje, kuri turėtų galimybę ką nors padaryti prieš Kūrėjo valią. O tai, jog žmogus mato, kad yra pasaulyje dalykai ir jėgos, neigiančios Aukštesniųjų jėgų buvimą, tai priežastis ta, kad toks Kūrėjo noras. Tai yra ištaisymo metodas, vadinamas „kairioji ranka atstumia, o dešinioji priartina“ – ir tai, kad kairioji atstumia, taip pat priklauso ištaisymui. Tai reiškia, kad pasaulyje egzistuoja dalykai, kurie ir skirti tam, kad išmuštų žmogų iš tiesaus kelio ir atmestų jį nuo šventumo.
Šių atstūmimų nauda ta, kad jų pagalba žmogus gauna poreikį ir absoliutų norą, kad Kūrėjas padėtų jam, nes kitu atveju mato, jog prapuls. Negana to, kad nedaro pažangos savo darbe, - mato, jog juda atgal, vadinasi netgi „dėl savęs“ negali vykdyti Toros ir priesakų. Ir tik tikruoju visų kliūčių įveikimu tikėjimu virš žinojimo gali jis vykdyti Torą ir priesakus. Tačiau ne visada jis turi tikėjimu virš žinojimo įveikimo jėgą, vadinasi yra priverstas pasukti iš Kūrėjo kelio net su ketinimu „dėl savęs“.
Visada jame sudužusio daugiau nei išlikusio, kritimų daugiau nei pakilimų, ir nemato jis galo šioms būsenoms, galvodamas, jog visiems laikams liks už šventumo ribų, nes mato, kad sunku jam įgyvendinti net patį mažiausią dvasinį veiksmą, - tik įveikimu tikėjimu virš žinojimo. Tačiau ne visada jis gali įveikti, ir kuo gi tai baigsis?
Tada priima sprendimą, kad nėra nieko, kas gali jam padėti – tik pats Kūrėjas. Todėl jame gimsta tikras reikalavimas Kūrėjui, kad Jis atvertų jam akis ir širdį ir iš tikro priartintų prie susiliejimo su Juo amžiams. Gaunasi taip, kad visi atstūmimai, kuriuos jautė, kilo iš Kūrėjo, o ne dėl to, kad jis buvo blogas ir neturėjo jėgų nugalėti.
Ir tiktai tam, kuris iš tikro nori priartėti prie Kūrėjo, suteikia pagalbą iš aukščiau, neleidžiant jam tenkintis mažmožiu ir likti mažo, neišmanaus vaiko pakopoje, kad neturėtų galimybės sakyti, jog, ačiū Dievui, jo rankose Tora ir priesakai, bei geri darbai – tai ko gi jam dar negana?
Tik tada, jei iš tikro žmoguje yra tikras noras, toks žmogus sulaukia pagalbos iš aukščiau ir visada rodo jam, koks yra blogas dabartinėje būsenoje, o tai reiškia, kad siunčia jam mintis ir svarstymus, nukreiptus prieš dvasinį darbą. Visa tai tik tam, jog pamatytu, kad neturi vienijimosi su Kūrėju pilnatvės.
Kaip jis besistengtų save nugalėti, visada mato, kad yra būsenoje tolimoje nuo šventumo, lyginant su kitais dirbančiais, kurie jaučiasi esą absoliučiame ryšyje su Kūrėju. Jis gi, visada turi skundų ir pretenzijų, ir negali pateisinti Kūrėjo savo atžvilgiu. Tai kelia jam skausmą – kodėl gi jis nesutaria su Kūrėju? Kol galiausiai pajunta, kad iš tikro jame nėra jokio šventumo. Net jeigu kartais ir gauna tam tikrą įkvėpimą iš aukščiau, atgaivinantį jį kuriam tai laikui, - iš karto krenta į nuopuolio būseną. Tačiau būtent tai verčia jį galiausiai pasakyti, kad tik Kūrėjas gali jam padėti ir priartinti jį iš tikro.
Žmogus visada turi stengtis eiti susiliejimo su Kūrėju keliu, kad visos jo mintys būtų apie Jį. Net tada, kai yra pačioje baisiausioje būsenoje, kai negali būti didesnio kritimo, kaip šis, - neturi atmesti Kūrėjo valdžios, sakydamas, kad yra kita valdžia, neleidžianti pasiekti šventumo, ir jos valioje kurti gėrį arba blogį. Tai reiškia, jog negalima galvoti, tarytum nešvariosios jėgos turi valdžią, ir tai jos neleidžia žmogui daryti gerus darbus ir eiti Kūrėjo keliu – o atvirkščiai, suprasti, kad viskas padaryta Kūrėjo.
Ir kaip rašė Baal Šem Tovas: „Tas, kuris sako, kad yra pasaulyje kita jėga, vadinama klipot, yra kitiems dievams tarnavimo pakopoje“, ir ne savo netikėjimu į Kūrėją jis nusikalsta – o tuo, jog galvoja, kad yra kita valdžia ir jėga, išskyrus Kūrėją. Būtent tai yra jo nusikaltimas. Juo labiau, jeigu jis galvoja, kad žmogus turi savo valią - sako, kad vakar pats nenorėjo eiti Kūrėjo keliu, - tai taip pat vadinama netikėjimo nusikaltimu. Juk jis netiki, kad tik Kūrėjas – pasaulio valdovas.
Tačiau, jeigu padarė kokį nors pažeidimą, tai žinoma, jam tenka atgailauti ir gailėtis to, kad nusižengė įstatymui. Tačiau taip pat turi suprasti, ko jis turi gailėtis ir dėl ko atgailauti – kur jis mato savo nusikaltimo priežastį? Būtent to turi gailėtis.
Tada žmogus turi atgailauti sakydamas, jog nusikalto dėl to, kad Kūrėjas atmetė jį nuo šventumo į purviną vietą, išvietę, šiukšlyną. Kitais žodžiais sakant, Kūrėjas davė žmogui norą papramogauti ir pakvėpuoti dvokiančios vietos oru. (Cituojant knygas galima sakyti, kad kartais žmogus į šį pasaulį ateina kiaulės įsikūnijime. Pasakymą reikia komentuoti taip: žmogus gauna norą mėgautis tuo, ką jau pripažino atliekomis, bet dabar vėl nori tuo pasistiprinti.)
O jeigu žmogus jaučia, kad dabar yra pakilimo būsenoje ir truputį jaučia darbo skonį, tai neturi sakyti: „Dabar esu tokioje būsenoje, kai suprantu, kad verta dirbti Kūrėjui“. Jis turi žinoti, kad dabar rado gailestingumą Kūrėjo akyse, todėl Kūrėjas jį priartina, ir dėl to jaučia norą dirbti. Tada turi saugotis, kad niekada neišeitų iš šventumo valdžios, sakydamas, kad yra dar kažkas, kuris veikia, išskyrus Kūrėją.
(Tai reiškia, kad gailestingumo Kūrėjo akyse radimas arba neradimas – priklauso ne nuo paties žmogaus, o tik nuo paties Kūrėjo. Todėl tai, kodėl jis dabar malonus Kūrėjui, o po to ne - ne žmogaus, su jo išoriniu protu, valioje tai suprasti.)
Ir gailėdamasis to, kad Kūrėjas nepriartina jo prie Savęs, turi taip pat vengti gailėtis savęs, savo atitolimo nuo Kūrėjo. Nes tokiu atveju rūpinsis naudos sau gavimu – o gaunantysis tolimas Kūrėjui. Jis turi gailėtis dėl Šchinos tremties, dėl to, kad suteikia Šchinai.
Kaip pavyzdį reikia įsivaizduoti tokią iliustraciją: kad ir kokiame mažame žmogaus organe būtų jaučiamas skausmas, jis visada jaučiamas prote ir širdyje, nes širdis ir protas – tai žmogaus esmė. Žinoma, negalima lyginti atskiro organo jutimo jėgos su viso žmogaus organizmo jutimo jėga, kuriame, pagrinde, ir jaučiamas skausmas.
Taip ir skausmas, kurį jaučia žmogus dėl to, kad jis tolimas Kūrėjui. Juk žmogus – tai tik atskiras šventos Šchinos organas, nes šventoji Šchina – tai Izraelio sielų bendrumas. Todėl atskiro skausmo jutimo negalima lyginti su bendro skausmo jutimu, nes Šchina kenčia dėl to, kad jos organai atskirti nuo jos, ir kad ji negali pamaitinti visų savo organų.
(Reikia priminti ką apie tai yra pasakę išminčiai: „Tuomet, kai žmogus gailisi, ką sako Šchina? – Gėda mano galvai, gėda dėl mano dešinės rankos“). Tuo, kad gailėjimosi dėl atitolimo nepriskiria sau, išsigelbėja nuo patekimo į savanaudiško noro gauti valdžią – į savybę, atitolinančią nuo šventumo.
Lygiai taip pat, kai žmogus jaučia, kad jis truputį priartėjęs prie šventumo, ir džiaugiasi dėl to, kad nusipelnė Kūrėjo palankumo, - ir tada jis privalo sakyti, kad svarbiausia jo džiaugsme tai, kad džiaugiasi dabar viršuje, šventoji Šchina, dėl to, kad turėjo galimybę priartinti jį prie savęs, jos atskirą organą, ir jai nereikia jo atskirti nuo savęs lauk.
Ir dėl to, kad žmogus nusipelnė suteikti džiaugsmą Šchinai, jaučia džiaugsmą ir jis pats. Ir visa tai sueina į vieną, nes jeigu yra individualus džiaugsmas – tai tik dalis bendro džiaugsmo. Tokių ketinimų pagalba jis praranda savo atskirumą ir nepatenka į nešvarių jėgų valdžią, norinčių gauti savo naudai.
Vis dėl to, noras gauti malonumą yra būtinybė, nes jame – visas žmogus. Juk viskas, kas yra žmoguje, išskyrus šitą norą, nepriklauso kūriniui, o priklauso Kūrėjui. Tačiau šis noras jausti malonumą turi būti ištaisytas, altruistinis, atiduodantis. Tai reiškia, kad jis turi jausti malonumą ir džiaugsmą tik dėl to, kad jaučiamas malonumas danguje, dėl to kad jaučia malonumą kūrinija, juk tai ir yra kūrimo tikslo esmė – suteikti malonumą kūriniams.
Todėl žmogui skirta prievolė klausytis patarimų – kaip jis gali suteikti malonumą Kūrėjui, ir žinoma, jeigu jaus malonumą jis, jį jaus ir Kūrėjas. Todėl jis visada turi siekti būti Kūrėjo menėse, ir tada turės galimybę linksmintis Jo lobynuose, kuo, žinoma, suteiks malonumą ir Kūrėjui. Vadinasi, visi jo siekiai turi būti tik dėl dangaus.