Jehuda Leib Alevi Ašlagas (Baal Sulamas)
8. Skirtumas tarp švento šešėlio ir Sitra Achros šešėlio
Išgirsta Tamuzo mėnesį (1944 m. liepa)
Pasakyta: „Kol nepadvelkė diena, ir nepabėgo šešėliai...“ (Giesmių giesmė, 2 skyrius). Reikia suprasti ką reiškia „šešėliai“ dvasiniame darbe ir kodėl yra du šešėliai. Reikalas tas, jog kai žmogus nejaučia Kūrėjo valdymo esmės, nesuprasdamas, kad Jis valdo pasaulį kaip geras ir darantis gerą, jo būsena prilygsta tamsai, susidariusiai dėl Saulę slepiančio šešėlio. Jis, tarsi saulę uždengiantis fizinis šešėlis, kuris niekaip negali jos paveikti, ir Saulė lieka šviesti toliau visu savo pajėgumu – taip ir žmogus, kuris nejaučia Kūrėjo valdymo, niekaip negali paveikti viršuje vykstančių įvykių. Todėl viršuje niekas nesikeičia, kaip parašyta – „Aš Savo AVAJA nekeičiau“.
Visi pasikeitimai vyksta tik gaunančiuose. Šiame šešėlyje, šiame slėpinyje, galima išskirti dvi rūšis. Pirmoji, kai žmogus dar turi galimybę įveikti šią tamsą ir slėpinį, pateisinti Kūrėją ir pasimelsti jam, kad Jis atvertų žmogui akis ir duotų suprasti, kad visi slėpiniai duodami žmogui iš Kūrėjo pusės. Vadinasi, Kūrėjas taip elgiasi su juo tam, kad jis galėtų prašyti Kūrėjo pagalbos ir panorėtų susilieti su Juo. Juk tik kančių, gaunamų iš Kūrėjo, padedamas jis panorės išsivaduoti nuo jų ir padarys viską, kas yra jo jėgoms. Todėl, dabar gaudamas iš Kūrėjo slėpinį ir kančias, jis, žinoma, pasinaudos žinoma priemone ir sustiprins savo maldą, prašydamas Kūrėjo išgelbėti jį iš tos padėties, į kurią pateko. Vadinasi, šioje būsenoje jis vis dar tiki Kūrėju bei Jo valdymu.
Antroji rūšis yra tokia, kai jis jau nebegali sustiprėti tikėjimu ir sakyti, kad visos jo jaučiamos kančios bei smūgiai kyla iš Kūrėjo ir dėl to jis gali patekti į netikėjimo būseną, nes negali patikėti Kūrėjo valdymu ir, savaime aišku, dėl to negali melstis Kūrėjui bei prašyti Jo pagalbos. Vadinasi, būna dvi šešėlių rūšys, apie kuriuos pasakyta: „ir pabėgo šešėliai“ – išnyko šešėliai iš pasaulio.
Klipos šešėlis reiškia – „Kitas dievas nevaisingas ir neduoda vaisių“. Tačiau apie Šventą šešėlį pasakyta – „Jo šešėlio troškau aš ir jame sėdėjau, ir Jo vaisius man buvo saldus“. Tai reiškia, kad visi slėpiniai ir kančios ateina žmogui Kūrėjo noru ir tik tuo tikslu, kad jis pakiltų virš jų tikėjimu virš žinojimo. Tuomet, jei jis turi jėgų pasakyti, kad visa tai jam organizuoja Kūrėjas jo paties labui, nes tik taip jis gali pradėti dirbti Kūrėjui, o ne sau – tada ateina žmogui supratimas ir jis tiki, kad Kūrėjas mėgaujasi būtent tokiu darbu, kuris visas pagrįstas tikėjimu virš žinojimo. Tada žmogus nebeprašo Kūrėjo, kad pasitrauktų šešėliai iš šio pasaulio, o sako – „Matau, kad Kūrėjas nori, jog dirbčiau Jam būtent taip – tikėjimu virš žinojimo“.
Tada, ką jis bedarytų, sako – „Žinoma, Kūrėjas džiaugiasi tokiu darbu! Vadinasi, man nesvarbu, kad dirbu Kūrėjui pasislėpus“. Juk jis nori dirbti dovanai – Kūrėjo džiaugsmui. Todėl žmogus nejaučia jokio nuostolio šiame darbe, kurį jaustų matydamas, kad Kūrėjas slepiasi nuo jo ir jo darbas neteikia Jam jokio malonumo. Atvirkščiai, žmogus sutinka su Kūrėjo valdymu – vadinasi, jis visa širdimi ir siela sutinka su tuo Kūrėjo tikrovės pajutimu, kurį Jis norėjo jam duoti šio darbo metu. Juk jis nežiūri į tai, kuo pats galėtų pasimėgauti – o ieško, kuo gali suteikti malonumą Kūrėjui. Vadinasi, kad toks šešėlis teikia jam gyvenimą.
Apie tai pasakyta: „Jo šešėlio troškau aš“. Tai reiškia, kad žmogus nori pasiekti tokią būseną, kurioje galėtų veikti tikėjimu virš žinojimo. Jeigu jis nesistengia to padaryti paslėpimo sąlygose, kai dar turi galimybę melstis, prašydamas Kūrėjo priartinti jį, ir praleidžia šią galimybę, tai jam siunčia dvigubą slėpinį, kuriam esant jis nebegali net melstis. Visa tai – dėl nuodėmės, juk jis nesukaupė visų savo jėgų, kad galėtų kreiptis į Kūrėją su malda, ir todėl taip žemai krito. Tačiau, kai jis pasieks tokią būseną, tai pasigailės jo aukščiau ir dar kartą jam iš aukščiau siūs pabudimą – ir vėl jis pradės tą patį ciklą nuo pat pradžių, kol galiausiai sustiprės tikėjimu. Tada Kūrėjas girdi jo maldą, ir priartina prie savęs, gražindamas jį prie šaltinio.