Pamoka 5: Malda dešimtuke

Pamokos straipsnis: Rabašas. Straipsnis 15, 1986 m. Daugelio malda

Parinktos ištraukos 5-ai pamokai:

1. Rabašas. Straipsnis 17, 2 dalis (1984 m.). Grupės susirinkimo tvarka

Visų pirma, kai susirenkama, reikia šlovinti draugus, [išaukštinti] kiekvieno draugo svarbą. Ir tiek, kiek jis vertina grupės didybę, tiek jis gali ją gerbti. O po to jis turi melstis. Tai reiškia, kad kiekvienas turi patikrinti save, kiek pastangų jis deda dėl grupės. Ir tada, kai jie pamato, kad neturi jėgų padaryti bent ką nors dėl grupės, atsiranda vieta maldai, kad Kūrėjas jam padėtų ir suteiktų jėgų bei noro užsiimti meile artimui.

2. Rabi Nachmanas iš Breslavo. Įstatymų rinkinys

Maldos namai vadinami susirinkimo namais, kur maldos dėka susirenka visos sielos, kai ten meldžiamasi. Nes malda yra sielos (nefeš) savybė. Todėl pagrindinė malda yra susirinkimo namuose ir bendruomenėje. Nes svarbiausia sielos pakilime ir jos tobulume yra tai, kad visos sielos įsijungia viena į kitą ir tampa viena visuma, nes tada jos pakyla į šventumą, juk šventumas yra vienas. Todėl malda, t.y. sielos savybė, iš esmės priklauso nuo sielų susivienijimo. Štai kodėl prieš maldą reikia įsipareigoti atlikti vykdomąjį priesaką „pamilk savo artimą, kaip save“, nes ištarti maldos žodžius galima tik per taiką, kai susivienijame su visomis Izraelio sielomis. Todėl pagrindinė malda yra bendruomenėje, o ne vienumoje, kad nė vienas  nebūtų atskirai, nes tai priešinga šventumui. Reikia sujungti šventą bendruomenę į vieną visumą ir tada ji taps vieniu. Tai ir yra malda bendruomenėje, būtent susirinkimo namuose, kur sielos susirenka, susivienija ir tame yra maldos tobulumas.

3. Gyvenimo ciklų vartai. Pratarmė, p. 38

Mano mokytojas perspėjo mane ir visus mano draugus, su kuriais buvome vienoje grupėje, kad prisiimtume įsipareigojimą vykdyti priesaką „pamilk artimą, kaip save“ ir kad kiekvienas savo širdyje nuspręstų mylėti kiekvieną iš Izraelio, kaip savo sielą. Dėl to jo malda pakils kartu su visa Izraelio bendruomene ir galės pakilti bei atlikti ištaisymą viršuje. O kalbant apie mūsų draugų meilę, kiekvienas iš jų turi įsijungti taip, tarsi būtų vienas iš šių draugų organų. Ir mano mokytojas mane ypatingai perspėjo šiuo klausimu.

4. Ravas Menachemas Mendelis iš Kosovo. Meilė pasauliui

Žmogus, kuris meldžiasi už draugą, tampa šviesos kanalu, kad perduotų ją draugui, tokiu būdu šviesa praeina per jį patį, todėl jis automatiškai pirmasis gauna atsaką. Iš čia tampa aiškus posakis „laiminantis yra palaiminamas“, nes laiminantysis tampa šviesos kanalu, todėl jis yra palaiminamas. […]

Nes „bracha“, palaiminimas, kyla iš žodžio „bricha“ – baseinas, tvenkinys, tai yra tarsi gerųjų poveikių kanalas. Ir tai vyksta būtent tada, kai laiminantysis ir laiminamasis myli vienas kitą ir tarp jų viešpatauja tikra vienybė ir tobulumas – tuomet jie pažadina aukštesnįjį kanalą, kad šis galėtų duoti per teisuolį ir tai yra kelias (hebr. a-švil).

5. Rabašas. Straipsnis 15 (1986 m.). Daugelio malda

Supraskime, kur slypi daugelio maldos svarba, kaip pasakyta: „Tarp savo tautos aš gyvenu“, apie ką knygoje Zohar sakoma: „Todėl žmogus niekada neturėtų atsiskirti nuo tautos, nes Kūrėjo gailestingumas visada yra virš visos tautos kartu“. To prasmė tokia: jei žmogus prašo Kūrėjo, kad Jis duotų jam davimo indus (kelim), kaip pasakė mūsų išminčiai: „Kaip Jis gailestingas, taip ir tu būk gailestingas“, tuomet žmogus turi melstis už visą bendruomenę, nes tada aišku, kad jo ketinimas yra, jog Kūrėjas duotų jam tyrus davimo indus. Kaip pasakyta aukščiau: „Nes Kūrėjo gailestingumas visada yra virš visos tautos kartu“. Kaip žinoma, „iš aukščiau neduoda pusės“, o tai reiškia, kad kai iš aukščiau suteikiamas gėris žemyn, jis skirtas visai bendruomenei.

6. Rabašas. Straipsnis 15 (1986 m.). Daugelio malda

Patarimas yra prašyti už visą bendruomenę kaip visumą, t.y. visko, ko jis jaučia, kad jam trūksta, jis prašo kaip pripildymo visai bendruomenei. Jis neturėtų sakyti, kad yra išimtis iš bendruomenės, t.y. kad jam priklauso daugiau dalykų, nei turi visa bendruomenė. Bet: „Tarp savo tautos aš gyvenu“. Tai reiškia, kad aš prašau už visą bendruomenę, nes noriu pasiekti būseną, kai nesirūpinsiu niekuo dėl savęs, o [rūpinsiuosi] tik tuo, kad suteikti malonumą Kūrėjui.

7. Baal Sulamas. Ne laikas burti kaimenę

Ir tai yra bendruomeninės maldos prasmė, nes pavieniam žmogui neleidžiama išeiti iš bendruomenės ir prašyti už save, netgi tam, kad suteiktų malonumą savo Kūrėjui – galima melstis tik už visą bendruomenę. […] Juk tas, kuris išeina iš bendruomenės tam, kad prašytų už savo asmeninę sielą, ne kuria, o priešingai – iššaukia savo sielos griovimą, kaip pasakyta: „Kiekvienas išdidusis…“

Nes neįmanoma įsivaizduoti išėjusio iš bendruomenės be puikybės apdaro ir vargas tam, kuris sunaikina savo sielą.

8. Rabašas. Straipsnis 7 (1986 m.). Daugelio maldos svarba

Bendruomenės malda kyla pas Kūrėją ir Kūrėjas pasipuošia šia malda. Nes ji kyla keliais keliais. Juk vienas prašo gailestingumo (chasadim), antras – stiprybės (gvurot), trečias – atjautos (rachamim). Ji savyje apima kelias puses, būtent: dešinę, kairę ir vidurinę… Ir kadangi ji apima kelias rūšis ir puses, ji tampa vainiku ir uždedama ant galvos teisuoliui, gaivinančiam pasaulius, t.y. Jesodui, perduodančiam visus išgelbėjimus Nukvai, o iš jos – visai bendruomenei.

9. Zohar visiems. Knygos Zohar pratarmė. Straipsnis „Tora ir malda“

Malda, kurią mes keliame, yra šventosios Šchinos ištaisymas, kad pritrauktų Jai gėrio pripildymą, išvaduojančią Ją iš visų trūkumų. Būtent todėl visi prašymai yra daugiskaitos formoje, tokie kaip: „Ir apdovanok mus Savo žinojimu“, „ir sugrąžink mus, mūsų Tėve, į Tavo Torą“.

Juk malda keliama už Izraelio bendruomenę ir viskas, ką turi šventoji Šchina, turi visas Izraelis, ir visko, ko Jai trūksta, trūksta visam Izraeliui. Tokiu būdu, kai meldžiamės už visą Izraelį, mes meldžiamės už šventąją Šchiną, nes tai yra tas pats. Ir todėl prieš maldą mes turime pamatyti tai, ko trūksta Šchinai, kad žinotume, ką Joje reikia ištaisyti ir kuo Ją pripildyti.

10. Rabašas. Straipsnis 7 (1986 m.). Daugelio maldos svarba

Kai žmogus ateina apsivalyti, t.y. jis nori, kad Kūrėjas priartintų jį prie Savęs ir duotų jam davimo indą (kli), dėka kurio jis nusipelno susiliejimo, gaunasi taip, kad viskas, ko jis trokšta, – kad Aukštesnysis gėris atsiskleistų dėl davimo, t.y. jis nori, kad iš aukščiau am suteiktų jėgų, kad jis visada galėtų likti šventume, kuris yra susiliejimo būsena. Tada jo malda tampa vainiku, karališka karūna, nes tokiu būdu pripažįstama Karaliaus svarba. Ir tai yra prasmė to, ką sako knyga Zohar, kad malda „tampa vainiku ir uždedama ant teisuolio galvos, gaivinančiam pasaulius“, t.y. Jesodui, perduodančio visus išgelbėjimus Nukvai, o iš jos – visai bendruomenei. Juk dėka maldos Aukštesnysis gėris perduodamas žemesniesiems ir tada atsiskleidžia gėris ir malonumas. Tai vadinama vainiku, Karaliaus karūna, Karaliaus svarba.