Pamoka 1: Dešimtukas, kaip sąlyga susiliejimui
Rabašas. Straipsnis 28, 1986 m. Nėra bendruomenės mažesnės nei dešimt.
Papildomos ištraukos iš šaltinių ruošiantis 1-ai pamokai.
1. Rabašas. 1 straipsnio, 2 dalis (1984 m.). Grupės tikslas – 1.2
Kadangi tai prieštarauja mūsų prigimčiai, reikalinga visuomenė, kuri suteiks mums didelės jėgos, kad galėtume kartu dirbti ir anuliuoti norą gauti malonumą, vadinamą blogiu. Būtent tai ir trukdo pasiekti tikslą, kuriam sukurtas žmogus.
Todėl visuomenė turi būti sudaryta iš žmonių, kuriuos vienija supratimas, jog reikia pasiekti šį tikslą. Tada visi jie susikuria vieną didelę jėgą, galinčią kovoti su savimi, nes į kiekvieną iš jų įtraukti visi kiti. Taip kiekvienas remiasi dideliu noru pasiekti tikslą. Tam, kad vienas įsitrauktų į kitą, kiekvienas privalo anuliuoti savąjį „aš“ kito atžvilgiu. Tai padaryti galima nepastebint draugo trūkumų, o, priešingai, atkreipiant dėmesį tik į jo gerąsias savybes. Jeigu vienas iš grupės narių mano, kad jis nors truputį aukščiau už draugus, jis jau negali su jais susivienyti.
2. Maor ve-Šemeš. Skyrius Ekev
Žinoma, kad dešimtyje žmonių yra Šchina, nes tai yra visa pakopa, o visa pakopa turi galvą (roš), rankas, kojas ir kulnus. Tai žinoma. Vadinasi, kad jei kiekvienas grupėje laikys save „nieku“, jis laikys save grupės atžvilgiu kulnu, tuo tarpu kiti sudarys galvą, kūną ir aukštesniuosius organus. Ir kai kiekvienas taip laiko save, jie veikia taip, kad Jis atvertų jiems Aukštesniąją gausą ir viso pasaulio gėrio vartus. O svarbiausia dalis pritraukiama per žmogų, kuris labiau už visus sugeba save atvesti į „nieko“ būseną – per ją pritraukiamas visas gėris.
3. Rabašas. 30 straipsnis (1988 m.). Ko reikalauti iš draugų susirinkimo
Draugai daugiausia turi kalbėtis tarpusavyje apie Kūrėjo didybę. Nes pagal tai, kokią Kūrėjo didybę žmogus sau įsivaizduoja, tokiu pat matu jis natūraliai anuliuojasi prieš Kūrėją. [...] Vadinasi, kad kai draugai kalba apie Kūrėjo didybę, juose bunda noras anuliuotis prieš Kūrėją, kadangi jie pradeda jausti siekį ir stiprų norą susijungti su Kūrėju. Ir reikia prisiminti, kad kiek draugai vertina Kūrėjo svarbą ir didybę, jie visuomet tiek turi eiti tikėjimu virš žinojimo. Tai yra, Kūrėjas yra aukščiau, nei žmogus gali įsivaizduoti savo protu ir reikia pasakyti, kad mes turime tikėti tikėjimu virš žinojimo, kad Jis valdo pasaulį geruoju valdymu. Jei žmogus tiki, kad Kūrėjas trokšta žmonėms tik gero, jis pradeda mylėti Kūrėją, kol pasiekia būseną „pamilk savo Kūrėją visa širdimi ir siela“. Ir tai žmogus turi gauti iš savo draugų.
4. Rabašas. 251. Apie minjaną
Mūsų išminčiai pasakė: „Jūs vadinatės žmogumi, o ne pasaulio tautos“, – nes visas jų ketinimas – tik gavimas dėl savęs. Ir tai yra žodžių prasmė: „Kai Kūrėjas ateina į susirinkimo namus ir neranda ten dešimties“, – t.y. kad ten būtų kas nors, kas meldžiasi už savybę „dešimt“, t.y. už Šchiną, kad ji pakiltų iš savo tremties, nes užsiimdami davimo noru, mes pakeliame Šchiną iš dulkių. Tačiau, kai kiekvienas rūpinasi savo asmeniniais poreikiais, „Kūrėjas rūstauja“. Ir jis [t.y. rabi Jochananas] pateikia įrodymą iš posmo, kuriame pasakyta: „Kodėl Aš atėjau – ir nėra nė vieno žmogaus?“, – kuris rūpintųsi poreikiais, priklausančiais savybei „žmogus“, o [kiekvienas] jaudinasi tik dėl poreikių, priklausančių gyvūnui, užpildymo. Vietoj to žmogus turi nuolat žinoti, kam jis leidžia savo laiką ir dėl ko jis varginasi – juk jis neturi rūpintis niekuo kitu, kaip tik bendru poreikiu.
5. Rabašas. 28 straipsnis (1986 m.). Nėra bendruomenės, mažiau nei dešimt
Išminčiai pasakė: „Kiekvienoje dešimtyje yra Šchina“. Yra žinoma, kad Malchut vadinama „dešimtąja“. Taip pat žinoma, kad gaunantysis indas taip pat vadinamas Malchut – dešimtosios sfiros, gaunančios Aukštesniąją gausą, vardu. Ji vadinama „noru gauti“ ir visi kūriniai kyla tik iš jos. Todėl nėra susirinkimo, mažesnio nei dešimt: juk, kadangi, visos materialios šakos kyla iš Aukštesniųjų šaknų, tai pagal principą „nėra šviesos, kurioje nebūtų dešimties sfirų“, susirinkimas materialiame pasaulyje nelaikomas kuo nors svarbiu, jei jame nėra dešimties žmonių, pagal dvasinių pakopų pavyzdį.
6.Rabašas. 21 straipsnis (1986 m.). Apie “virš žinojimo“
Galima per susiliejimą su draugais įgyti naujas savybes, kurių dėka jie bus pajėgūs pasiekti susiliejimą su Kūrėju. Ir visa tai galima pasakyti, kai jis mato draugų privalumus. Tada galima kalbėti apie tai, kad jis mokysis iš jų veiksmų, tačiau, tuomet kai jis mato, kad yra už juos gabesnis, tokioje situacijoje jis jau nieko negalės gauti iš draugų.
Ir todėl [išminčiai] pasakė, kad kai pasirodo blogio pradas ir rodo žmogui draugų žemumą, jis turi eiti virš žinojimo. Tačiau nėra abejonės, kad būtų geriau ir sėkmingiau, jei jis galėtų matyti žinojimo viduje, jog draugai stovi aukštesnėje pakopoje nei jis. Taip galima suprasti maldą, kurią mums sudarė rabi Elimelechas. O ten sakoma: „Duok mūsų širdžiai gebėjimą, kad kiekvienas matytų draugų privalumus, o ne jų trūkumus“.
7. Maor ve-Šemeš. Skyrius Vajechi
Svarbiausia susirinkime – kad visi būtų vienybėje ir kartu prašytų tik vieno – rasti Kūrėją, nes Šchina yra bet kurioje dešimtyje. Ir, žinoma, jei yra daugiau nei dešimt, tai yra didesnis Šchinos atskleidimas. Ir tegul kiekvienas susivienija su draugu ir ateina pas jį, kad išgirstų iš jo ką nors apie darbą Kūrėjui bei kaip rasti Kūrėją ir anuliuojasi prieš draugą, o draugas prieš jį, ir visi padaro tą patį. Ir vienaip ar kitaip, kai susirinkimas vyksta su šiuo ketinimu, kad ir kaip būtų, dar labiau nei veršiukas nori žįsti, karvė nori jį pamaitinti. Bet kuriuo atveju Kūrėjas priartina Save prie jų ir yra su jais ir didis gailestingumas bei geroji malonė, akivaizdi visiems, nusileidžia ant Izraelio susirinkimo.
8. Rabašas. 40 Laiškas
Dėl širdžių trinties, net jei tai būtų galiūnų širdys, kiekvienas spinduliuoja šilumą iš savo širdies sienelių, o šiluma sukuria meilės kibirkštis, kol iš jų susiformuoja meilės apvalkas ir tada abu jie užsikloja viena antklode, tai yra viena meilė apgaubs ir padengs juos abu, nes žinoma, kad susiliejimas sujungia du objektus į vieną. Ir kai pradeda jausti draugo meilę, jame nedelsiant nubunda džiaugsmas ir malonumas. [...] Kadangi tai, jog draugas jį myli – jam yra kažkas naujo, nes jis visada žinojo, kad tik jis vienas rūpinosi savo sveikata ir gerove. Bet tą akimirką, kai jis pamato, jog draugas rūpinasi juo, tai sužadina jame neapsakomą džiaugsmą ir jis jau negali rūpintis tik savimi.
9. Degel Machane Efraim (Efraimo stovyklos vėliava). Skyrius Vaetchanan
Pasakyta: „Kūrėjas – Vienas ir Izraelis – jie vienas“ ir todėl jie yra susilieję su Kūrėju, nes Vienam malonu susilieti su vienu. O kada tai įvyks? Kai Izraelis yra vieningi ir susilieję kartu pilnoje vienybėje, tada bus laikomi vienu ir tarp jų bus Kūrėjas, ir Jis – Vienas. Tačiau kai jų širdis padalinta ir jie atskirti vienas nuo kito, jiems neįmanoma būti susiliejime su Vienu, ir ten nėra Kūrėjo buvimo. Tada atsiranda vieta svetimiems dievams. Ir apie tai yra pasakyta - „ir jūs esate susilieję“, tai yra, kai būsite susilieję ir susijungę vienas su kitu, tada „visi būsite gyvi“. Ir kai jie yra vienoje vienybėje, tada Vienam malonu susilieti su vienu ir tarp jų yra Kūrėjas – Vienas.
10. Baal Sulamas. Straipsnis knygos Zohar užbaigimui
Kaip Kūrėjas negalvoja apie Save ar Jis egzistuoja ar Jis valdo Savo kūrinius bei apie panašias abejones, taip ir norinčiam forma supanašėti negalima galvoti apie šiuos dalykus, juk jam aišku, kad Kūrėjas apie juos negalvoja, nes nėra didesnio formos skirtumo nei šis. Ir todėl kiekvienas, kuris galvoja apie šiuos dalykus, suprantama, yra atskirtas nuo Kūrėjo ir niekada nepasieks formos panašumo. Todėl mūsų išminčiai pasakė: „Visi tavo darbai tebūna dėl Dangaus“, kitaip tariant – susiliejimas su Dangumi, – nedaryk nieko, kas neveda į šį susiliejimo tikslą. T.y. tegul visi tavo veiksmai būna tam, kad duotum ir padėtum savo artimui. Ir tada tu pasieksi formos panašumą su Dangumi: kaip Kūrėjo visi veiksmai yra tam, kad duotų ir padėtų Savo artimui, taip ir tavo visi veiksmai bus tik tam, kad duotum ir padėtum savo artimui, o tai ir yra pilnas susiliejimas.