Pamoka 3: Kas iš tiesų mums trukdo susijungti

Pamokos straipsnis: Rabašas. Straipsnis 9, 1984 m. Žmogus visada turėtų parduoti savo namo sijas > >

Papildomos ištraukos iš šaltinių ruošiantis 3-iai pamokai

1. Baal Sulamas. 172. Šamati. Apie kliūtis ir trikdžius

Visos kliūtys ir visi trikdžiai, kuriuos mato mūsų akys ir kurie atsiveria joms – yra ne kas kita, kaip artėjimo savybė, kai Kūrėjas nori mus priartinti. Visos šios kliūtys mus veda tik į suartėjimą, nes kitaip nebūtų jokio būdo prie Jo priartėti. Juk iš prigimties pusės niekas negali mūsų labiau atitolinti nuo Jo aukštybės, kaip ta medžiaga, kuri buvo mums duota sukūrimo metu. Tik ėmęs artėti prie Kūrėjo, žmogus gali įvertinti juos skiriančią bedugnę. Kiekviena jo įveikta kliūtis – sutrumpina jam šį kelią. 

(Juk, jeigu žmogus įpranta eiti jausdamas atskirtį, tai net kai jis vėl ir vėl jaučia, kaip jis toli nuo Kūrėjo, tai niekaip negali sutrukdyti jo judėjimui, nes jis iš anksto žino, kad eina iš toli. Iš tikro taip yra, atstumas tarp jo ir Kūrėjo – milžiniškas. Tačiau, nepaisant to, kad jis kaskart jaučia, kad atskirtis dar didesnė, nei jis galvojo – tai jo nesustabdo).  

Kai žmogus pradeda dvasinį darbą, paprastai jam leidžia pajusti atitolimą ir jam atrodo, tarsi jį atstumia iš viršaus ir neleidžia imtis Kūrėjo darbo. Tačiau iš tikrųjų visas atitolimas – tai tik priartinimas. Ir būtinas labai didelis sustiprėjimas, kad žmogus neprarastų įkvėpimo matydamas, jog praeina daugybė dienų ir metų, kuomet jis deda milžiniškas pastangas dvasiniam darbui, bet iki šiol tai yra labai toli nuo jo, dar net  nepradėjus žengti pro šventumo vartus... Ir jam atrodo, tarsi Kūrėjas apskritai jo nepastebi ir visai nenori jo darbo. Mat jis mato, kad kiekvieną kartą šaukiasi, prašo ir maldauja Kūrėjo padėti jam darbe, tačiau nepaisant nieko, jis kol kas yra labai toli nuo jo. Todėl jam atrodo, kad Kūrėjas apskritai į jį nežiūri ir nekreipia dėmesio, nes Kūrėjas jo nenori. Vadinasi, tam būtina didelė ištvermė, kad kaip reikiant save sustiprintų ir neteiktų visam tam reikšmės, juk iš tikrųjų visas atitolimas – tai tik priartinimas. Ir visi teisuoliai taip pat per visa tai praėjo.

3. Baal Sulamas. 15. Šamati. Ką dvasiniame darbe reiškia „kiti dievai“

Kūno pasipriešinimas žmogui iškyla pašalinių minčių pavidalu. Jis ateina ir užduoda klausimus „Kas?“ ir „Kam?“. Ir apie šiuos klausimus žmogus sako, jog nėra abejonės, kad visus šiuos klausimus jam siunčia Sitra Achra – tam, kad sutrukdytų jam darbe.

Ir jis pasakė, kad tada – jei žmogus sako, jog mintys kyla iš Sitra Achros, žmogus nusižengia tam ir apie tai pasakyta: „Neturėk kitų dievų prieš Mano veidą“.

To priežastis yra ta, kad žmogus turi tikėti, jog tai jam ateina iš šventosios Šchinos. Nes „Nėra nieko, išskyrus Jį“. Tačiau šventoji Šchina rodo žmogui jo tikrąją būseną – kaip jis eina Kūrėjo keliais. Kitaip tariant, siųsdama jam šiuos klausimus, kurie vadinami pašalinėmis mintimis, – per šias pašalines mintis Ji stebi, kaip jis atsako į tuos klausimus, laikomus pašalinėmis mintimis. Ir visa tai tam, kad žmogus žinotų savo tikrąją būseną darbe ir žinotų, ką jam daryti.

4.Rabašas. 29 straipsnis (1986 m.). Lišma ir lo-Lišma

Kai mato, kad yra toli nuo dvasinio pasaulio, žmogus susimąsto: „Ko iš tikrųjų iš manęs norima? Kas man pavesta? Kokį tikslą turiu pasiekti?“ Jis mato, kad visai neturi jėgų darbui ir pasijunta esantis „pakibęs tarp dangaus ir žemės“. Ir sustiprėti jis gali tik, jei Kūrėjas jam padės, tuo tarpu pats jis yra pražuvęs. Apie tai pasakyta: „Tie, kurie pasitiki Kūrėju, atnaujins jėgas“. „Pasitikintys Kūrėju“ – tai žmonės, kurie mato, kad nėra nieko kito pasaulyje, kas galėtų jiems padėti kiekvieną kartą pasisemti naujų jėgų. Vadinasi, šis kritimas – kaip tik ir yra pakilimas. Kitaip tariant, kai jie jį patiria, tai leidžia jiems pakilti viena pakopa aukščiau. Mat nėra šviesos be kli (indo).

Žmogus turi įsivaizduoti: kad ir kokiame mažame žmogaus organe būtų jaučiamas skausmas, jis visada jaučiamas prote ir širdyje, nes širdis ir protas – tai žmogaus esmė. Žinoma, negalima lyginti atskiro organo jutimo jėgos su viso žmogaus organizmo jutimo jėga, kuriame pagrinde ir jaučiamas skausmas. Taip ir skausmas, kurį jaučia žmogus dėl to, kad jis tolimas Kūrėjui. Juk žmogus – tai tik atskiras šventos Šchinos organas, nes šventoji Šchina – tai Izraelio sielų bendrumas. Todėl atskiro skausmo jutimo negalima lyginti su bendro skausmo jutimu, nes Šchina kenčia dėl to, kad jos organai atskirti nuo jos ir kad ji negali pamaitinti visų savo organų.

(Reikia priminti, ką apie tai yra pasakę išminčiai: „Tuomet, kai žmogus gailisi, ką sako Šchina? – Gėda mano galvai, gėda dėl mano dešinės rankos“). Tuo, kad apgailestavimo dėl atitolimo nepriskiria sau, išsigelbėja nuo patekimo į savanaudiško noro gauti valdžią – į savybę, atitolinančią nuo šventumo.

6. Baal Sulamas. 4 Laiškas

Tau nieko netrūksta, [beliko tik] išeiti į „lauką, kurį palaimino Kūrėjas“, surinkti visas tas atkritusias dalis, kurios atsiskyrė nuo tavo sielos ir sujungti jas į vieną kūną. Ir į šį tobulą kūną Kūrėjas patalpins savo Šchiną amžiams be jokios pertraukos. Ir didžiosios išminties „tvunos“ versmė ir aukščiausios šviesos upės bus, kaip neišsenkantis šaltinis.

7. Zohar visiems. Skyrius „Tecave“. Straipsnis „Dykumoje, kurioje matei“, p. 86

Nėra kitos šviesos, išskyrus tą, kuri atsiskleidžia iš tamsos. Nes, kai nugalima ta pusė, Kūrėjas pakyla aukštyn ir auga Jo šlovė, ir tarnystė Kūrėjui gali būti tik iš tamsos, ir gėris gali būti tik iš blogio. Ir, kai žmogus žengia blogu keliu, bet jį palieka, tuomet Kūrėjas išaukštinamas Jo šlovėje. Todėl visko tobulumas – tai gėris ir blogis kartu, kad vėliau būtų sugrįžta prie gėrio. Nėra gėrio, kuris nekiltų iš blogio; ir šiame gėryje išaukštinama Kūrėjo šlovė. Tai ir yra tobulas tarnavimas.

8. Baal Sulamas. Mokymo apie dešimt sfirų (TES) pratarmė, p. 133

Ir tik didvyriai tarp jų, kurių kantrybė ištvėrė, nugalėjo tuos sargybinius ir atvėrė įėjimą, tuoj pat nusipelnė išvysti Karaliaus veidą, kuris kiekvieną paskyrė į jam tinkamas pareigas. Ir, suprantama, nuo tada jie neturėjo jokių reikalų su tais sargybiniais, kurie juos blaškė ir klaidino, kartindami jų gyvenimą tas kelias dienas ar metus, kai jie ateidavo prie įėjimo ir vėl nueidavo. Nes jie nusipelnė dirbti ir tarnauti Karaliaus veido šviesos didybėje jo rūmų viduje.

Mes turime tikėti, kad viskas ką Kūrėjas mums suteikia – mūsų labui. Nors ir privalome melstis dėl bet kokios užklupusios nelaimės, kad Kūrėjas tas nelaimes iš mūsų paimtų. Tačiau turime žinoti, kad malda yra atskirai ir atsakymas į maldą – atskirai. Kitaip tariant, jei mes padarėme tai, ką privalome padaryti, tai Kūrėjas daro tai, kas mums gerai, kaip aukščiau pateiktoje pamokančioje istorijoje. Ir apie tai pasakyta: „O Kūrėjas padarys tai, kas Jo manymu yra gerai“.

„Laimingas žmogus, kurį Tu kankini, Kūrėjau“. Ir galima paklausti: bet juk kūrinijos tikslas – „suteikti malonumą Savo kūriniams“, juk tokiu atveju tai prieštarauja tikslui? Ir galima paaiškinti, kad, kaip žinoma, kiekviena šaka trokšta supanašėti su savo šaknimi, kaip pasakyta knygos Zohar pratarmėje, visi žmonės mėgsta ramybę. Tačiau tai panašu į žmogų, kuris laiko rankose lazdą ir visus muša, kad jie dirbtų. Todėl kiekvienas žmogus privalo atsisakyti poilsio, kad [tokiu būdu] atsikratytų kančių, kurias sukėlė mušimas lazda. O lazda – tai kančios, kai žmogus jaučia, kad jam kažko trūksta. Todėl, kai žmogus jaučia trūkumą dėl to, kad neturi ko valgyti, jis privalo dėti pastangas, kad numalšintų bado kančias ir t. t. Ir jei kažko trūksta labiau, jis turi dėti didesnes pastangas, kol būtinai pasieks tai, ko siekia. Todėl kai Kūrėjas suteikia jam kančias dėl to, kad jis neturi jokio dvasingumo, šios kančios priverčia žmogų dėti didesnes pastangas, kol jis būtinai pasiekia tai, kas dvasinga, ko, kaip jis jaučia, jam trūksta.