Dešinioji linija - dėkingumas, džiaugsmas ir tobulumo pojūtis, o kairioji - savęs patikrinimas ir trūkumo atskleidimas. Tik derindamas abi linijas žmogus gali judėti davimo, susiliejimo su Kūrėju ir Kūrimo tikslo link.
Ką reiškia, kad dešinė ir kairė darbe prieštarauja viena kitai?
1991, 47 straipsnis
Rašte sakoma (Ki Tavo, Maftir): „Ir laikykitės šios sandoros žodžių ir vykdykite juos, kad suprastumėte visa, ką darote.“ Reikia suprasti, ką reiškia žodžiai: „laikykitės ir vykdykite juos, kad suprastumėte visa, ką darote.“ Iš čia matyti, kad veiksmo esmė yra ta, jog per jį „suprastumėte visa, ką darote“. Vadinasi, veiksmas yra tarsi pasiruošimas, nes veiksmo dėka galime ateiti į supratimą to, ką darome. Tai reiškia, kad darbe čia reikia išskirti du dalykus:
1. Veiksmą, kaip parašyta: „ir vykdykite juos“. 2. Supratimą, esantį veiksmuose, kaip parašyta: „kad suprastumėte visa, ką darote.“ Iš pirmo žvilgsnio tai prieštarauja vienas kitam, nes, viena vertus, atrodo, kad svarbiausia yra veiksmas, kaip parašyta: „laikykitės ir vykdykite juos.“ O paskui parašyta: „kad suprastumėte visa, ką darote.“ Išeitų, kad veiksmas tėra priemonė, leidžianti pasiekti proto ir žinojimo supratimą.
„Zohar“ knygoje aiškinama, kad tie patys 613 priesakų turi du aspektus: 1. Pirmasis aspektas vadinamas 613 eitin – patarimais. 2. Antrasis aspektas vadinamas 613 pikudin – indėliais, nes kiekviename priesake yra tarsi patikėta atitinkama dvasinė Šviesa.
Skirtumas tarp jų toks: „patarimu“ vadinama tai, kas nėra pats tikslas, o tėra patarimas, kaip tą tikslą pasiekti. Todėl sunku suprasti: kaip galima sakyti, kad 613 priesakų yra tik patarimai, o paskui sakyti, kad jie vadinami 613 indėliai?
Kaip aiškinama komentare „Sulam“ („Zohar knygos įvadas“, p. 242): „Kai nusipelnoma būsenos ‘klausyti Jo žodžio balso’, 613 priesakų tampa pikudin. Šis žodis kyla iš žodžio pikadon [indėlis]. Nes kiekviename iš 613 priesakų slypi tam tikros dvasinės pakopos Šviesa, atitinkanti tam tikrą vieną iš 613 sielos bei kūno organų ir gyslų. Todėl vykdydamas priesaką žmogus pritraukia į jį atitinkantį savo sielos ir kūno organą tos Šviesos pakopą, kuri priklauso tam organui ir gyslai.“
Todėl pagal tai, kaip ten aiškinama komentare „Sulam“, galima paprastai paaiškinti, nes jis sako: „Kiekviename dalyke yra priekis ir nugara. Pasiruošimo tam dalykui aspektas vadinamas ‘nugara’, o to dalyko pasiekimo aspektas vadinamas ‘priekiu’. Taip ir Toroje bei priesakuose yra aspektas ‘padarysime’ ir aspektas ‘išgirsime’. Kai Tora ir priesakai vykdomi būnant ‘Jo žodžio vykdytojais’, dar prieš nusipelnant išgirsti, priesakai vadinami 613 eitin, ir tai yra nugaros aspektas.“
Pagal tai suprasime, ko klausėme: kaip gali būti parašyta „laikykitės ir vykdykite juos“, iš ko atrodo, kad svarbiausia yra veiksmas, o paskui sakoma „kad suprastumėte“. Tai yra, kai sakau jums „vykdykite juos“, tai tėra pasiruošimas tam, kad pasiektumėte tai, kas slypi tuose veiksmuose. Vadinasi, svarbiausia būtų supratimas, protas ir žinojimas, o ne veiksmas.
Atsakymas yra toks, kaip pasakyta pirmiau: svarbiausia yra veiksmas. Tai reiškia, kad be veiksmų neįmanoma nieko pasiekti. Tačiau veiksmų dėka galime ateiti į susiliejimą, vadinamą „formos sutapimu“, nes iš lo lišma ateinama į lišma. Todėl svarbiausi yra veiksmai. Tačiau pačiuose veiksmuose reikia išskirti du aspektus:
1. Patys veiksmai, kol jie dar yra priemonė. Tai yra, jie tėra pasiruošimas, kurio dėka galima pasiekti davimo indus. O kai žmogus per veiksmus jau įgijo indus, vadinamus „noru duoti“, po to jis pasiekia Šviesą, įsivilkusią tuose veiksmuose.
Tai reiškia, kad visuose veiksmuose, kuriuos jis atliko dar prieš nusipelnydamas davimo indų, Šviesa jau buvo įsivilkusi Toroje ir priesakuose, tačiau ji ten buvo kaip indėlis. Kitaip tariant, jis negalėjo matyti, kas yra Toroje ir priesakuose, nes dar neturėjo Šviesai tinkamų indų. O paskui, kai nusipelnė davimo indų, jis gauna Toroje ir priesakuose įsivilkusią Šviesą. Tuomet matoma, kad net ir anksčiau, kol jis dar nebuvo nusipelnęs jos matyti, Šviesa jau buvo įsivilkusi 613 priesakų, tik buvo ten kaip indėlis.
Todėl čia nėra prieštaravimo, kad iš pradžių parašyta, jog svarbiausia yra veiksmas, kaip sakoma: „ir vykdykite juos.“ Nes veiksmu pradedama ir veiksmu užbaigiama. Tik tarp jų yra skirtumas: prieš žmogui nusipelnant davimo indų ir po to, kai jis jau nusipelnė davimo indų. Kitaip tariant, per veiksmus jis nusipelno indų, o paskui, per tuos pačius veiksmus, nusipelno Šviesos. Tai vadinama „kad suprastumėte visa, ką darote“. Tai yra, paskui jis nusipelno būsenos „suprasti ir pažinti Mane“.
Tačiau reikia prisiminti, kad prieš nusipelnant davimo indų, kai žmogus tik nori nusipelnyti dirbti Kūrėjo naudai, o ne savo naudai, šiame darbe būna daug pakilimų ir nuopuolių. Kaip žinoma, darbui, nukreiptam į susiliejimą su Kūrėju, kūnas priešinasi. Kartais žmoguje nugali gėris, o kartais nugali blogis, ir tai vadinama „blogojo prado kova“. Tai reiškia, kad yra veiksmo lygmens darbas – daugumos darbas, kuriame reikia siekti, kad žmogaus atliekami veiksmai nebūtų dėl garbės, pinigų ir panašiai, bet būtų dėl Dangaus.
Todėl tie žmonės, kurie nori dirbti dėl Dangaus, savo veiksmus atlieka kukliai ir nepastebimai. Apie tokio kuklumo mastą Baal Sulamas sakė, kad žmogus turi elgtis lygiai taip pat kaip žmonės jo aplinkoje. Kitaip tariant, jis neturi išsiskirti iš savo aplinkos. Jei išoriškai jis rodo, kad tam tikruose dalykuose yra atlaidesnis nei įprasta jo aplinkoje, arba, priešingai, griežtesnis nei priimta aplinkoje, tokio žmogaus darbas jau nebevadinamas „kukliu elgesiu“. Taip yra todėl, kad kai vienoje aplinkoje vienas žmogus pradeda elgtis kitaip nei kiti, jis patraukia visuomenės dėmesį, ir visi pradeda į jį žiūrėti. Vadinasi, jo darbas nebėra nepastebimas.
Tokie žmonės jaučia skonį darbe dėl Supančios Šviesos, šviečiančios visam Izraelio kolektyvui. Apie tai parašyta: „Aš, Kūrėjas, gyvenu su jais jų nešvarume.“ Tai reiškia, kad nors žmogus dar nėra apsivalęs nuo meilės sau ir visas jo darbas yra tam, kad Kūrėjas suteiktų jam atlygį šiame ir būsimajame pasaulyje, vis dėlto jie vadinami „dirbančiais dėl Dangaus“.
Šiame darbe žmogus gali matyti savo pažangą, nes kiekvieną dieną vis daugiau užsiima Tora ir priesakais, todėl turi iš ko gauti gyvybingumo ir džiaugsmo. Ir jis gali vykdyti tai, kas parašyta: „Tarnaukite Kūrėjui su džiaugsmu.“ Kaip žinoma, šis darbas vadinamas „viena linija“. Tai reiškia, kad žmogus dar nežino, jog darbas dėl Dangaus yra dalykas, kuriam reikia skirti ypatingą dėmesį. Jis elgiasi kaip visa dauguma, tikinti išminčių žodžiais: „Žmogus visuomet teužsiima Tora ir priesakais net lo lišma, nes iš lo lišma ateinama į lišma.“ Tačiau apie tai, kad šiam ketinimui reikia skirti laiko ir darbą, žmogus negalvoja. Jis mano, kad tai ateis savaime, be ypatingų pastangų, kaip sakė išminčiai: „iš lo lišma ateinama į lišma.“ Todėl toks darbas vadinamas „viena linija“.
Tačiau kai žmogus pradeda suprasti, kad darbas dėl Dangaus yra ypatingas darbas, nepriklausantis visai daugumai, o tik tam, kuris iš aukščiau gavo pabudimą, kad ir ketinimas būtų dėl davimo, kas jau yra ypatingas dalykas, tuomet jis pradeda tikrinti, ar iš tikrųjų sugeba dirbti Kūrėjo naudai, o ne savo naudai. Šiam darbui kūnas priešinasi, nes žmogaus prigimtis tokia, kad jis nesupranta nieko, kas nėra skirta jo paties naudai.
Ir čia prasideda anksčiau minėti pakilimai ir nuopuoliai. Vadinasi, patikrinimas, kurį žmogus atlieka dėl savo veiksmų – ar jie yra Kūrėjo naudai, ar jo paties naudai – atskleidžia žmogui jo menkumą ir parodo, kaip toli jis yra nuo šio darbo. Tuomet žmogus turi melstis Kūrėjui, kad Jis suteiktų jam jėgų nugalėti norą gauti sau.
Kartais tuomet kūnas tvirtina: juk matei, kiek kartų meldeisi Kūrėjui, kad Jis tau padėtų, bet jokios pagalbos negavai. Vadinasi, šis darbas tikriausiai ne tau. Ne visada žmogus sugeba įveikti tokius teiginius. Todėl tokioje būsenoje jis lieka tarsi miręs, be jokio gyvybingumo, ir savaime suprantama, kad žmogus taip negali išsilaikyti ir tęsti šio darbo.
Šis kelias darbe vadinamas kairiąja linija, nes yra taisyklė: „Visa, ką reikia ištaisyti, vadinama kaire.“
Todėl darbe žmogui draudžiama nuolat būti šiame kelyje, tai yra nuolat tikrinti, ar jo darbas tobulas. Kaip parašyta („Darbo tvarka“, 9 punktas): „Kairiosios linijos darbui pakanka pusvalandžio per dieną.“
Pagrindinis žmogaus darbas turi būti dešiniojoje linijoje, vadinamoje tobulumu. Tai reiškia, kad šiame darbe žmogus, be jokios kritikos, turi žiūrėti į savo darbą kaip į tobulą. Jis turi sakyti: „Nors mano veiksmai Toroje ir priesakuose nėra tobuli, vis dėlto dėkoju Kūrėjui, kuris davė man protą ir norą bent kiek laikytis šventumo.“
Tai reiškia: kad ir kiek turiu ryšio su šventumu, man tai yra didžiulis turtas. Nes matau, kad pasaulyje yra daug žmonių, visiškai neturinčių jokio ryšio su Tora ir priesakais. Todėl džiaugiuosi tuo, ką turiu, kad man buvo suteiktas bent mažas ryšys. Ir kadangi tikiu, jog tai yra labai svarbus dalykas, net menkiausias prisilietimas prie dvasingumo man yra vertingesnis už visą šio pasaulio gyvenimą. Tik aš neturiu nuopelno, kad man būtų suteikta daugiau, nei turiu dabar, o likusį laiką mane blaško visokios kvailystės ir neturiu jėgų jų įveikti. Todėl visą dieną džiaugiuosi ir dėl to esu geros nuotaikos. Kadangi pažįstu savo menkumą, dėkoju Kūrėjui už tą mažą dalį, kurios nusipelniau.
Pagal tai galima paaiškinti, kas parašyta (Ki Tavo 1): „Ir džiaukis visu gėriu, kurį tau davė Kūrėjas, tavo Dievas.“ Reikia suprasti: argi žmogui reikia įsakyti džiaugtis, jei jis turi gėrį? Juk iš prigimties tas, kuris turi gėrį, džiaugiasi. O priešingai, jei žmogus neturi gėrio, tuomet būtų galima sakyti, kad jam reikia įsakyti džiaugtis. Tad ką mums nurodo žodžiai: „Ir džiaukis visu gėriu, kurį tau davė Kūrėjas“?
Tai reikia paaiškinti darbo požiūriu. Kadangi egzistuoja dešiniosios ir kairiosios linijos darbas, o dešinioji vadinama tobulumu, kaip minėta pirmiau, tai kalbama apie laiką, kai žmogus jau pradėjo eiti keliu, vedančiu į davimo indų pasiekimą. Kitaip tariant, jis jau įėjo į kairiąją liniją, kurios esmė ta, kad jis nori pamatyti tiesą: ar gali dirbti Kūrėjo, o ne savo naudai. Tai sukelia žmogui pakilimus ir nuopuolius darbe, todėl jis nebeturi kuro darbui tęsti. Tačiau kairioji linija parodo jam tiesą, kad jis neapgaudinėtų savęs manydamas, jog jau pasiekė tobulumą.
Tačiau tam, kad žmogus turėtų kuro darbui, jis gali jį gauti tik tuomet, kai jaučia savo darbo tobulumą, nes tada jaučia džiaugsmą dėl to, ką daro. Bet kadangi dešinioji ir kairioji linijos yra priešingos viena kitai – žmogus arba jaučia turįs tobulumą, arba jaučia trūkumą – kaip gali viename subjekte egzistuoti dvi priešybės?
Atsakymas toks: nors jos yra tame pačiame subjekte, tačiau skirtingu laiku. Tai yra, būna laikas, kai žmogus turi būti menkumo būsenoje, ir būna laikas, kai jis turi būti išdidumo būsenoje. Kaip Baal Sulamas sakė, darbe visuomet egzistuoja dvi priešybės:
1. Kaip sakė išminčiai: „Būk labai labai nuolankios dvasios.“ Vadinasi, pagrindinis žmogaus darbas yra stengtis būti nuolankios dvasios.
2. Kaip parašyta: „Ir jo širdis pakilo Kūrėjo keliuose.“ Tai reiškia, kad žmogus turi būti išdidus, tai yra stengtis turėti išdidumo ir nežiūrėti į daugumą, o siekti būti aukščiau už daugumą. Vadinasi, ir čia reikia klausti: kaip viename subjekte gali būti dvi priešybės? Tačiau ir čia turime atsakyti, kad kalbama apie du skirtingus laikus, einančius vienas po kito, todėl abu šie dalykai gali egzistuoti.
Tačiau reikia paklausti: kam mums reikalingos šios priešybės? Tai yra, kodėl mums reikia tokio prieštaravimo ir kodėl nepakanka vieno kelio – arba nuolankumo, arba išdidumo?
Atsakymas yra toks, kaip sakyta pirmiau: mes turime eiti dviem linijomis – dešiniąja ir kairiąja, nors jos ir prieštarauja viena kitai. Būtent dėl to, kad jos prieštarauja viena kitai, jos duoda mums rezultatą, kurio mums reikia norint pasiekti Kūrimo tikslą – Jo norą suteikti kūriniams gėrį. Kitaip tariant, neįmanoma gauti iš Kūrėjo gėrio ir malonumo tol, kol žmogus neištaiso savęs davimo indais, tai yra formos sutapimu.
Todėl, kadangi žmogus iš prigimties gimsta su noru gauti savo naudai, kai jam sakoma vykdyti Torą ir priesakus, būtina jam pasakyti, kad vykdydamas Torą ir priesakus jis gaus atlygį šiame ir būsimajame pasaulyje. Pagal tai, kiek jis tiki atlygiu ir bausme, tiek jis vykdo Torą ir priesakus. Ir nors jis dirba dėl Dangaus, tai yra nori atlygio iš Kūrėjo, o ne iš žmonių, nes neužsiima Tora ir priesakais tam, kad žmonės matytų, kaip jis dirba, o visą darbą atlieka dėl Dangaus ir todėl, kad tai yra Kūrėjo priesakas, vis dėlto tai vadinama lo lišma.
Tai reiškia, kad veiksmo požiūriu jis užsiima Tora ir priesakais tik dėl Dangaus, tačiau ketinimo požiūriu – savo naudai. Todėl tai vadinama lo lišma. Tačiau išminčiai sakė: „Žmogus visuomet teužsiima Tora ir priesakais lo lišma, nes iš lo lišma ateinama į lišma.“ Žmogus turi sakyti: „Aš gyvenu tarp savo tautos.“ Tai yra, kiekvienas žmogus turi dirbti kaip visa dauguma. Tačiau be ypatingo dėmesio žmogus pasiliks lo lišma būsenoje ir niekada nepasieks Kūrimo tikslo.
Todėl žmogus tuomet turi sakyti: parašyta „Ir jo širdis pakilo Kūrėjo keliuose.“ Kitaip tariant: „Aš nenoriu likti tokioje žemoje pakopoje kaip visa dauguma, bet noriu pasiekti Kūrimo tikslą.“ Tai vadinama tuo, kad žmogus pradeda dirbti tikrinimo būdu ir žiūrėti, kiek jis teikia pirmenybę meilei Kūrėjui prieš meilę sau. Šis patikrinimas sukuria jame trūkumą, ir jis pradeda ieškoti patarimų, kaip ištrūkti iš meilės sau valdžios.
Tačiau čia, šioje būsenoje, vyksta karas tarp žmoguje esančio noro gauti ir dabar jame atsiradusio noro pasiekti norą duoti. Kartais nugali noras duoti, o kartais, priešingai, nugali noras gauti. Būtent tai ir sukelia pakilimus bei nuopuolius. Žmogus turi žinoti, kad tuo metu, kai jis yra trūkumo būsenoje, neturi iš ko gauti gyvybingumo, todėl jam trūksta kuro tęsti Toros ir priesakų darbą. Todėl jis turi pereiti į dešiniąją liniją.
Dešinioji linija iš esmės yra viena linija. Tai reiškia, kad žmogus dabar turi grįžti prie tos pačios darbo tvarkos, kurią turėjo tada, kai dirbo tik veiksmo lygmenyje, vadinamame lo lišma. Kitaip tariant, dabar jis neturi kreipti dėmesio į tai, ar jo darbas yra lišma. Dabar jis turi sakyti, kad nėra svarbesnis už kitus žmones. Kaip ir kiti žmonės, dirbantys lo lišma, jaučia pasitenkinimą darbu ir yra geros nuotaikos, taip ir jis, kuris yra dar blogesnis už juos, tikrai nenusipelno svarbesnės vietos darbe.
Tai reiškia, kad net jeigu, palyginti su kitais dirbančiaisiais, jis yra žemesnėje pakopoje už juos ir kiekybe, ir kokybe, vis tiek turi dėkoti Kūrėjui, kuris davė jam mintį ir norą kažką daryti dvasingume. Tai yra Kūrėjo dovana, kad Jis suteikė jam galimybę bent šiek tiek dirbti Toroje ir priesakuose, nors net ir to jis nenusipelno. Juk jis mato, kad yra daug žmonių, visiškai neturinčių jokio ryšio su Tora ir priesakais. Kai žmogus jaučia esąs tobulumo būsenoje, jis vadinamas „palaimintuoju“. Baal Sulamas apie tai sakė: kai žmogus jaučiasi palaimintasis, tada jis gali susilieti su Palaimintuoju, kaip parašyta: „Palaimintasis susilieja su Palaimintuoju.“
Todėl būtent iš šios būsenos žmogus gauna kuro darbui. O kai žmogus dirba kairiojoje linijoje, jis yra būsenoje, kurioje turi sakyti: „Ir jo širdis pakilo Kūrėjo keliuose“, tai yra nežiūrėti į daugumą, o siekti būti aukštesnėje pakopoje už daugumą. Tai galioja tik tada, kai jis dirba kairiojoje linijoje.
Tačiau po to jis turi pereiti į dešiniąją liniją ir sakyti, kaip sakė išminčiai: „Būk labai labai nuolankios dvasios.“ Todėl jis iš tikrųjų turi būti nuolankios dvasios. Tuomet žmogus turi žinoti, kad nėra svarbesnis už kitus, bet džiaugiasi tuo, kad iš aukščiau jam buvo suteiktas noras ir troškimas bent kažką daryti Toroje ir priesakuose. Tai ir reiškia žodžius: „Ir džiaukis visu gėriu“ – net jeigu tai yra visai nedaug, žmogus turi iš to gauti džiaugsmą.
Pagal tai suprasime, kodėl dešinioji ir kairioji linijos darbe turi viena kitai prieštarauti. Taip yra todėl, kad žmogus turi dirbti dviem būdais:
1. Tobulumo požiūriu. Tuomet jis gali gauti kuro darbui, nes iš neigimo neįmanoma gyventi. Todėl didžiąją savo laiko dalį žmogus turi būti dešiniosios linijos darbe. Tačiau kai žmogus jaučia pasitenkinimą savo darbu, kas paskatins jį eiti pirmyn? Juk yra taisyklė: „Jeigu žmogus nejaučia jokio trūkumo, jis nekeičia savo kelio“, nes jaučia pasitenkinimą.
Todėl reikia pereiti į kairiąją liniją – į savo veiksmų patikrinimą, ar jie atliekami dėl davimo. Iš to žmogus gali pamatyti, ką reikia ištaisyti, kad pasiektų Kūrimo tikslą. Trūkumas, kurį žmogus mato savo darbe, skatina jį eiti pirmyn. Tai yra, jeigu jis mato, kad neina teisingu keliu, tuomet tikrai nori save ištaisyti, nes tikrinimo metu žmogus gali pamatyti tiesą. Jei jis neina tiesos keliu, tuomet ant žmogaus krinta prakeikimas, apie kurį parašyta (Ki Tavo, šeštasis): „Sūnų ir dukterų pagimdysi, bet jų neturėsi, nes jie išeis į nelaisvę.“
Darbo požiūriu galima paaiškinti, kad „sūnūs ir dukterys“ – tai geri teisiųjų darbai, kaip sakoma apie žodžius: „Štai Nojaus palikuonys: Nojus buvo teisus žmogus.“ Išminčiai klausė: „Štai Nojaus palikuonys...“ – juk po to reikėjo išvardyti jo sūnų vardus. Kodėl tada parašyta: „Nojus buvo teisus žmogus“? Ir paaiškino: „Iš to mokomės, kad svarbiausi teisiųjų palikuonys yra jų geri darbai.“
Pagal tai galima paaiškinti žodžius: „Sūnų ir dukterų pagimdysi.“ Tai reiškia, kad atliksi gerus darbus, tačiau kai panorėsi pamatyti, kokius gerus darbus esi atlikęs, neturėsi ką pamatyti. Bet juk užsiėmei Tora ir priesakais, ir vis dėlto nejauti, kad būtum ką nors nuveikęs darbe. Reikia paklausti: juk užsiėmei Tora ir priesakais – kur dingo tavo atlikti geri darbai?
Atsakymas: „Nes jie išeis į nelaisvę.“ Tai reiškia, kad jie pateko į klipot nelaisvę. Todėl jie išnyko iš regėjimo lauko ir tu negali jų matyti. Tai suteikia žmogui postūmį ieškoti patarimų, kaip ištrūkti iš noro gauti sau valdžios. Baal Sulamas sakė, kad kai žmogus atlieka atgailą, visą jo darbą, kuris buvo nukritęs į klipot, jis susigrąžina į šventumą, pagal tai, kas parašyta: „Turtą prarijo, bet išvems jį.“
Tačiau iki tol, kol žmogus dar neatliko atgailos, jo darbas tampa Sitra Achra jūra, kaip parašyta: „Štai jūra, didi ir plati, ten knibžda nesuskaičiuojama daugybė mažų ir didelių gyvių.“ Ir jis sakė, kad tiek maži, tiek dideli gyvybingumo pojūčiai, kuriuos žmogus turėjo ir kurie buvo prarasti, patenka į šią jūrą. Tačiau paskui žmogus viską susigrąžina.
Pagal tai išeina, kad mums reikia abiejų linijų. Ir būtent todėl, kad jos prieštarauja viena kitai, jos duoda mums reikalingą rezultatą, leidžiantį pasiekti Kūrimo tikslą – „suteikti kūriniams gėrį“. Dar reikia žinoti, kad dešinioji linija, tobulumo būsena, atsiveria žmogui tada, kai jis geba nusižeminti. O kairiąja linija jis gali naudotis tada, kai išaukština dvasinį tikslą, nepasitenkina tuo, ką jau pasiekė, ir siekia pakilti aukščiau.