Ką dvasiniame darbe reiškia „valgo jų vaisius šiame pasaulyje, o pagrindas kaupiasi būsimajame pasaulyje“

34 straipsnis, 1991 m.

„Zohar“ knygoje pasakyta: „Rabi Aba pasakė: blogis širdyje, esantis visose kūno dalyse, sukelia jiems tai. „Yra blogis, kurį mačiau po saule, ir jis didelis tarp žmonių.“ Šis blogis būna blogio tvirtovė mūsų širdyje, kuri nori valdyti šio pasaulio dalykus ir visiškai nevaldo to pasaulio dalykų. [Zohar] klausia: „Kodėl širdis bloga?“ Ir atsako: tai įrodo tolimesnė Rašto eilutė, kuri sako:„Žmogui, kuriam Kūrėjas davė turtą, nuosavybę ir garbę, ir jo sielai netrūksta nieko, ko ji norėtų, bet Kūrėjas nesuteikė jam valdžios tuo maitintis, nes svetimas žmogus tai praryja“.

Šią eilutę yra sunku suprasti, nes parašyta: „ir jo sielai netrūksta nieko, ko ji norėtų“, tai kodėl gi „nedavė jam Kūrėjas valdžios tuo naudotis“? Juk „netrūksta jo sielai nieko“. [Ir Zohar atsako, kad]...žmogus eina per šį pasaulį, ir Kūrėjas duoda jam turtą, kad jis nusipelnytų jo būsimajame pasaulyje, ir jam liktų jo santaupų fondas.  Kas tai per fondas? Tai santaupos, egzistuojančios amžinai, ...todėl jis turi palikti po savęs šį fondą. Ir šį fondą jis gaus po to, kai išeis iš šio pasaulio, nes šis fondas – tai to pasaulio Gyvybės Medis, t. y. Zeir Anpin. Ir nieko iš jo nelieka šiame pasaulyje, išskyrus tuos vaisius, kurie iš jo išeina. Ir todėl jo vaisiais maitinasi žmogus, nusipelnęs jų šiame pasaulyje, o fondas kaupiasi jam būsimajame pasaulyje, kad nusipelnytų jo Aukštesniajame gyvenime viršuje. 

O tas, kuris teršia save ir siekia asmeninės naudos, ir jo sielai bei kūnui netrūksta nieko, tuomet „nedavė jam Kūrėjas valdžios tuo maitintis“ ir nusipelnyti šio turto“. Citatos pabaiga. 

Ir būtina suprasti, ką dvasiniame darbe reiškia tai, kad „jis valgo jų vaisius šiame pasaulyje, o fondas jam išlieka būsimajam pasauliui“. Be to, ką dvasiniame darbe reiškia „duos jam Kūrėjas turtą, nuosavybę ir garbę“, kai kartu pasakyta: „Bet nedavė jam Kūrėjas valdžios tuo maitintis, nes svetimas žmogus tai praryja“. 

Yra žinoma, kad dvasiniame darbe turime savybę „daryti“ (asija), kaip parašyta: „kurią Kūrėjas sukūrė daryti“. Tai reiškia, kad Kūrėjas sukūrė žmogų su noru gauti gėrį ir malonumą. Ir kiek žmogus kažko trokšta ir siekia, tiek jis gali tuo mėgautis. Todėl mes gimėme su noru gauti dėl savęs ir priskiriame tai Kūrėjui. 

Ir Jis suteikė mums galimybę sukurti kitus kelim (indus), priešingus tiems indams, kuriuos sukūrė Kūrėjas. Kitaip tariant, kelim, kuriuos turi sukurti kūriniai – tai noras duoti Kūrėjui. Tai reiškia, kad Kūrėjo sukurti kelim (indai) yra skirti tam, kad kūriniai gautų malonumą, o kelim (indai), kuriuos turi sukurti kūriniai, yra skirti tam, kad Kūrėjas gautų malonumą. Tačiau jei žmogus gimė su noro gauti prigimtimi, kaip galima šią prigimtį pakeisti? 

Atsakymas yra tas, kad egzistuoja ypatinga priemonė (sgula), ir šios ypatingos priemonės padedami jie gali gauti iš Kūrėjo antrąją prigimtį.  Apie tai mūsų išminčiai pasakė: „Kūrėjas pasakė: Aš sukūriau blogio pradą ir sukūriau Torą kaip prieskonį jam“, nes „Šviesa Toroje, grąžina prie šaltinio“. Tai reiškia, padedami Toros šviesos, jie galiausiai įgis antrąją prigimtį – norą suteikti malonumą Kūrėjui. Ir tuomet jie nusipelnys susiliejimo savybės, vadinamos „formos panašumu“. 

Tačiau kol pasiekiamas noras duoti, žmogus turi pereiti kelias pakopas:

1. Visų pirma žmogus turi suprasti, kad būtina įgyti šį norą. Juk kai žmogus ruošiasi ką nors daryti, jis eina žiūrėti, kaip elgiasi kiti žmonės. Tai reiškia, jei aplinkiniai žmonės taip pat supranta, kad privalo viską daryti dėl Kūrėjo. Žinoma, žmogus žiūri į tuos, kurie užsiima Tora ir priesakais, ir mato, kad jo artimoje aplinkoje nėra nieko, kas būtų suinteresuotas rūpintis ir vykdyti patarimus, kaip įgyti norą duoti. 

O priežastis, dėl kurios jis to nemato kituose, yra paprasta: jie neužsiima tuo, kad pasiektų ketinimą duoti. Ir tuomet jis mato tiesą. Tačiau tie, kurie užsiima Tora ir priesakais turėdami ketinimą duoti, tikriausiai dirba slapta, nes jei jų darbas būtų atskleistas išorėje, į jį jau įsimaišytų pašaliniai dalykai. Juk pagal savo prigimtį, kai žmogus mato, kad kas nors žiūri į tai, ką jis daro, jis mano, jog kitas vertina jo darbą, ir tai automatiškai suteikia jam jėgų dirbti ne todėl, kad Kūrėjas įpareigoja jį dirbti, o todėl, kad tas, kuris į jį žiūri, įpareigoja jį dirbti su Tora ir priesakais. Todėl tie, kurie nori dirbti dėl Kūrėjo, slepia savo darbą nuo kitų. Dėl šios priežasties žmogus negali matyti, ar yra kas nors, kas dirba dėl davimo. 

Todėl žmogaus laukia didelis darbas, kol jis pajus, kad jam trūksta noro duoti.  Ir nors kartais žmogus ima suprasti, jog jam iš tiesų trūksta noro duoti, tačiau pamatęs, kaip minėta aukščiau, jog daugelis žmonių užsiima Tora ir priesakais ir jie yra žinomi žmonės, jis nemato, kad jie turėtų chisaroną (trūkumą), t. y. kad jie kentėtų dėl to, jog neturi noro duoti. Išeina, kad pirmasis darbas yra pasistengti įgyti poreikį nusipelnyti norą duoti. 

2. Po to, kai jis jau įgijo poreikį norui duoti, jis ne iš karto įgyja chisaroną (trūkumą), gauna [šio chisarono (trūkumo)] užpildymą.  Taip yra todėl, kad trūkumo pojūtis priklauso ir nuo kančios dydžio, kurią jis patiria dėl noro duoti nebuvimo.  Bet kai žmogus ima jausti, kiek daug jam to reikia, ir iš aukščiau norima, kad šis trūkumas būtų tikras, tuomet jis gauna pagalbą iš aukščiau jaučiant trūkumą. Tai yra, jam parodoma, kiek toli jis nuo to yra – tai, kad jis mato, kaip sunku įgyti norą duoti, sukelia jam didelį trūkumą. Tačiau kodėl mums reikalingas didelis trūkumas? Priežastis ta, kad mes nemokame išsaugoti to, kas nėra svarbu, jog neprarastume. Vadinasi, prieš žmogui įgyjant tikrą trūkumą, jam iš aukščiau neduodama tai, ko jis trokšta, nes būtent trūkumas ir siekis suteikia tam svarbą. 

Tačiau darbo kelias toks, kad, žmogus pamatęs, jog jam sunku tai pasiekti, ko trokšta, bėga iš mūšio lauko. Jis sako, kad kiti tikriausiai buvo vertesni, todėl Kūrėjas davė jiems norą duoti. Ir taip yra todėl, kad jie gabesni už jį. O toks žmogus kaip jis, turintis prastesnes savybes nei kiti, neturi jokio šanso to nusipelnyti. Todėl jis bėga nuo darbo prie išorinių, bendrų veiksmų. 

Ir tik tie žmonės, kurie sako, kad norėtų pabėgti nuo darbo, bet neturi kur eiti, nes niekas kitas jiems neteikia pasitenkinimo, nenutolsta nuo darbo. Jie patiria pakilimų ir nuopuolių, tačiau nenusimina. Apie tai ir pasakyta: „Ir dejavo Izraelio sūnūs nuo darbo, ir šaukė, ir jų šauksmas nuo darbo pakilo pas Kūrėją...“ Tai yra, jie dejavo nuo darbo dėl to, kad nepasistūmėjo Kūrėjo darbe, kad negalėjo dirbti dėl davimo ir malonumo suteikimo Kūrėjui. Ir tuomet jie nusipelnė išėjimo iš Egipto, vadinamo „išėjimu iš noro gauti valdžios ir įėjimu į davimo darbą“. 

Iš čia išplaukia, kad žmogaus darbo pradžia yra priimti Aukštesniosios Malchut savybę. O tai reiškia, kad ten, kur anksčiau jis rūpinosi tik „seno ir kvailo karaliaus“ noro patenkinimu (tai reiškia, kad visas jo darbas buvo tik dėl jo paties), jis priėmė kitą Karalių, vadinamą „Aukštesniąja Malchut“, kai jis leidžia  Kūrėjui viešpatauti, virš visų savo organų.  Kitaip tariant, visi jo organai tarnaus Kūrėjui. Tai darbe vadinama „išėjimu iš Egipto“, tai yra „išėjimu iš jo paties naudos valdžios ir įsipareigojant tarnauti Kūrėjui“, kaip parašyta: „Aš jūsų Kūrėjas, kuris išvedė jus iš Egipto žemės, kad būčiau jums Kūrėjas.“ Tai reikėtų paaiškinti taip, kad Jis išvedė juos iš noro gauti valdžios ir davė jiems norą duoti. Tai vadinama „būti jums Kūrėju“, kad Aš daviau jums norą duoti, kad galėtumėte dirbti dėl Mano Vardo“. Ir tai vadinama: „Aš daviau jums jėgą pajusti, kad Aš – Kūrėjas“. 

Tačiau kaip žmogui įgyti šį pojūtį, kad noras gauti yra kažkas blogo? Kas praneša jam apie tai, kad jis turi ištaisyti savo veiksmus? Ir „Sulam“ komentare Baal Sulamas rašo: : „Todėl Kūrėjas įdėjo kančias į gavimą sau, kuris žmogui būdingas nuo gimimo – tiek kūno, tiek sielos skausmus taip, kad jei jis užsiims Tora ir priesakais nors ir dėl savo malonumo, vis tiek per joje esančią Šviesą pajus gavimo sau prigimties žemumą ir baisų sugadinimą. Ir tada jis nukreips savo dėmesį į tai, kad atsisakytų tokio gavimo prigimties ir visiškai paskirs save darbui tik tam, kad suteiktų malonumą savo Kūrėjui, kaip parašyta: „Viską, ką padarė Kūrėjas – padarė dėl Savęs“.Ir tada Kūrėjas atvers jam akis, ir jis pamatys priešais save pasaulį, sklidiną absoliutaus tobulumo. Ir tada jis prisilies prie Jo džiaugsmo, kuris buvo pasaulio sukūrimo metu (nes mūsų išminčiai sakė: „Nebuvo tokio džiaugsmo Prieš Jį, kaip tą dieną, kai buvo sukurti dangus ir žemė“)“. 

Ir iš čia išplaukia, kad Toros Šviesa suteikia žmogui chisaroną (trūkumą), kad jis turėtų poreikį prašyti Kūrėjo duoti  jam jėgų priimti Aukštesniosios Malchut jungą ir visi jo veiksmai būtų dėl dangaus. O vėliau, kai žmogus nusipelnys Aukštesniosios Malchut savybės, egzistuoja dar viena pakopa, vadinama Toros savybe, kuri yra „Kūrėjo vardai“ kaip pasakyta, tai yra „Tora, Kūrėjas ir Izraelis yra viena“.

Remiantis tuo, kas išdėstyta aukščiau, reikėtų paaiškinti knygos „Zohar“ žodžius: „Nors šis fondas – tai to pasaulio Gyvybės Medis, t. y. Zeir Anpin. Ir nieko iš jo nelieka šiame pasaulyje, išskyrus tuos vaisius, kurie iš jo išeina. Todėl jo vaisiais maitinasi žmogus, nusipelnęs jų šiame pasaulyje, o fondas kaupiasi jam būsimajame pasaulyje“. Ir parašytus žodžius: „O fondas kaupiasi jam būsimajame pasaulyje“ reikėtų paaiškinti taip, kad tai yra Zeir Anpin, kadangi Zeir Anpin yra vadinamas „Tora“, ir tai vadinama „šis pasaulis“, t. y. „pasauliu, kuris ateina po šio pasaulio“. Nes šis pasaulis yra vadinamas „Malchut“, o kitas pasaulis, kuris seka po šio pasaulio, knygoje „Zohar“ yra vadinamas Zeir Anpinu, kuris yra Gyvybės Medis, Toros savybė. 

Ir žinoma, kad darbo tvarka yra tokia: žmogus iš pradžių turi nusipelnyti Aukštesniosios Malchut, kad jo ketinimas būtų dėl davimo. Bet kaip žmogus gali nusipelnyti ketinimo dėl davimo? Ogi taip, kaip pasakyta aukščiau: „Aš sukūriau blogio pradą, Aš sukūriau Torą kaip prieskonį“. Išeina, kad per Torą, tai yra per joje esančią šviesą, kuri grąžina prie Šaltinio. Išeina, kad Tora jam – kaip eitin (patarimai), kaip pasiekti Aukštesniąją Malchut, nes Malchut vadinasi „šis pasaulis“, o šviesa, kuri grąžina prie Šaltinio, vadinama „vaisiais“. Kitaip tariant, žmogus mato savo darbo vaisius – tai yra jis įdėjo pastangų Toroje ir gavo iš to vaisių, o vaisiai yra atlygis už darbą. Todėl reikėtų paaiškinti, kad jis ragauja „Toros vaisius“ – tai reiškia, kad dėka Toros jis nusipelnė noro duoti, kuris vadinamas savybe „grąžina prie Šaltinio“. Ir tai vadinama „613 patarimų“. 

O tada ateina eilė 613 pkudot (indėlių), kurie jau yra pačios Toros esmė, reiškianti, kad „Tora, Kūrėjas ir Izraelis yra viena“. Tai vadinama „Toros esme“. Ir apie tai pasakyta: „Zeir Anpin – tai Gyvybės Medis, kuris yra Tora“. Štai kodėl jo fondas išlieka būsimajam pasauliui, kuris laikomas Toros savybe. Tai vadinama „fondu, kuris ir yra tikroji Tora“. Tuo tarpu Aukštesnioji Malchut, kuri yra šio pasaulio savybė, Tora tėra tik kaip vaisiai – tai yra tik kaip Toros šviesa, grąžinanti prie Šaltinio. O Zeir Anpin vadinamas „fondu, kuris yra pati Toros esmė“. Tai reiškia „jų vaisiai šiame pasaulyje“, kuris vadinamas Malchut, t. y. nuolatinio tikėjimo savybe. O po to seka antroji pakopa, vadinama „būsimuoju pasauliu“ – ji eina po Malchut, ir tai yra Zeir Anpin, gyvybės žemė, pati Toros esmė. 

Remiantis tuo, kas išdėstyta aukščiau, mums reikėtų paaiškinti tai, ko jis klausia: „Kodėl širdis yra bloga?“ Jis atsako, kad yra taip, kaip parašyta: „Žmogus, kuriam Kūrėjas davė turtą, nuosavybę ir garbę, ir jo sielai netrūksta nieko, ko ji tik panorėtų, tačiau Kūrėjas nedavė jam valdžios tuo maitintis, nes svetimas žmogus tai prarys“.  Jis klausia: „Kadangi parašyta [ir jo sielai netrūksta nieko, ko ji tik panorėtų], kodėl gi „nedavė jam Kūrėjas valdžios tuo maitintis“? Juk „jo sielai netrūksta nieko““. Į tai jis atsako, kad žmogus, ragaujantis šiuos vaisius šiame pasaulyje (o kaip išsiaiškinome, turima omenyje Aukštesnioji Malchut, ir Toros šviesa grąžina prie Šaltinio – ši šviesa vadinama „vaisiais“), po to ateina į būseną „fondas, kuris išlieka būsimajam pasauliui“, kai nusipelno „Toros esmės“, ir tai vadinama „tobulumu“. 

Šiuo sakiniu knyga „Zohar“ paaiškina tai, kas pasakyta: „tas, kuris susitepa save ir veržiasi prie asmeninės naudos, ir nejaučia jokio trūkumo nei savo kūnui, nei sielai“, tuomet „nedavė jam Kūrėjas valdžios tuo maitintis“. 

Ir reikėtų paaiškinti, kad „turtas“ reiškia:„Vargšas gali būti tik prote, kad jis nusipelnė studijuoti Torą ir žinoti visus priesakus. Jis turi turto – tai yra žino, kad, ačiū Kūrėjui, jis turi didelį Toros, priesakų bei gerų darbų turtą, ir jis turi garbę, bei visi jį gerbia iš pagarbos Torai. Ir vis dėlto, „nedavė jam Kūrėjas valdžios tuo maitintis“. 

O priežastis yra ta, kad nors jis turi ir turtą, ir pagarbą, ir gerus darbus, vis tiek, kadangi jis linksta į asmeninę naudą (tai yra dėl savęs, kaip parašyta: „Nieko netrūksta jo sielai“ – t. y. visi jo rūpesčiai tik apie tai, kad netrūktų nieko jam asmeniškai), jis automatiškai neturi kuo maitintis iš šventumo, ir viskas atitenka sitra achrai.

Štai parašytų žodžių prasmė: „Svetimas žmogus prarys viską“. Tai yra, klipa pasiėmė viską, nes visas jo darbas buvo dėl noro gauti, o tai ir yra klipot valdžia. Iš čia išplaukia, kad visas turtas, kai jis manė, kad jis žino apie Torą, ir turtas, kuris yra Toros ir priesakų nuosavybė – viskas atsidūrė klipot valdžioje. 

Iš čia suprasime tai, ko jis klausia: „Kodėl širdis bloga?“. Reikėtų paaiškinti, kas yra tas blogis, egzistuojantis nore gauti. Ir jis atsako apie tai: „Tai įrodo po to einanti Rašto eilutė, kuri sako: „Žmogus, kuriam Kūrėjas davė turtą ir nuosavybę““. Tai yra Kūrėjas davė jam padaryti daug ką šventume, tačiau viskas buvo dėl asmeninės naudos, todėl viskas pasitraukė į kitas valdymo sritis. Kaip pasakyta, kad „svetimas žmogus prarys viską“, tai yra klipot, kadangi jis dirbo joms, o ne šventumui.Tačiau reikia žinoti, kad kai žmogus ištaiso savo veiksmus, jis ištraukia viską iš klipot ir viskas grįžta į šventumą, kaip parašyta: „Turtą prarys ir išspjaus jį“. “

Remiantis tuo, kas išdėstyta aukščiau, yra „vaisiai šiame pasaulyje“ kaip „Čia esanti šviesa, grąžinanti prie Šaltinio“, ir iš to gaunama Aukštesnioji Malchut. Tai yra, darbas susideda iš to, kad išeitume iš noro gauti valdžios ir darytume viską tam, kad duotume. O po to seka „fondas kaupiasi jam būsimajame pasaulyje“, ir tai yra Toros savybė kaip „Kūrėjo vardai“.

Ir reikėtų paaiškinti tai, ką sako „Zohar“ (Behaalotcha, 26–27 punktai): „Parašyta: „Ir Zvulunas pasakė: džiaukis, Zvulunai, išeidamas, ir Isacharas, tavo palapinėse“. Tai moko, kad jie buvo sujungti kartu. Vienas išeidavo ir kariaudavo, o kitas sėdėjo ir užsiėmė Tora. Vienas duoda kitam savo grobio dalį, o kitas duoda jam dalį savo Toroje. Isacharas – tai Tiferet, o Zvulunas – tai Malchut. Todėl Zvulunas paveldėjo dalį kare, kadangi jis laikomas Malchut, nešančia gausą karuose. O Isacharo dalis – Tora. Štai kodėl jie susijungė, kad Zvulunas būtų palaimintas per Isacharą, nes Toros palaiminimas – tai palaiminimas visame kame“. 

Ir reikėtų paaiškinti, kad Isacharo ir Zvuluno bendradarbiavimą dvasinio darbo prasme reikia suprasti viename kūne. Kitaip tariant, darbas turi būti organizuotas dviem būdais: 

1. Aukštesniosios Malchut savybėje, kai vyksta pradų karas – išeiti iš meilės sau valdžios ir prisiimti, kad visi jo veiksmai bus nukreipti į davimą. Ir tada per karus jis paima grobį. Tai yra, jis paima noro gauti jėgas ir pakeičia jas noru duoti – laikoma, kad per karą jis jį pajungia. Ir noras gauti yra priverstas viską daryti pagal jo valią, t. y. visi jo veiksmai bus tik su ketinimu duoti. Tačiau iš kur Zvuluno savybė ima jėgų pergalei kare? Tai jis ima iš Isacharo, tai yra iš Isacharo Toros.

Ir tai yra kaip pasakyta aukščiau: „Aš sukūriau blogio pradą; Aš sukūriau Torą kaip prieskonį jam“. Štai kodėl pasakyta: „O vienas duoda kitam dalį iš savo Toros. Isacharas – tai Tiferet“, ir iš Isacharo Toros Zvulunas gauna jėgų nugalėti karuose. Ir tai yra kaip pasakyta aukščiau – kad jis „ragauja jų vaisius šiame pasaulyje“, tai yra mato vaisius, kuriuos jam atneša Tora. Kitaip tariant, jis mato, kad dėka Toros šviesos jis nusipelnė noro duoti, juk vaisiai vadinami „pelnu iš darbo“. 

Ir tai vadinama 613 patarimų savybe. Ir tai reiškia, kad Isacharas „duoda jam dalį iš savo Toros“, iš kurios jis ragauja vaisius. Štai parašytų žodžių prasmė: „ir duoda jam dalį savo grobio“ – mat dėka grobio, kurį jam duoda Zvulunas, jis sėdi ir užsiima Tora. O tai reiškia: jeigu Zvulunas neduotų jam iš savo grobio, jis negalėtų nusipelnyti Toros. 

Ir reikėtų paaiškinti, kad čia kalbama apie Toros savybę kaip Kūrėjo vardus, tai yra apie 613 pkudin ( indėlių), kurie yra pati Toros esmė. O pačios Toros esmės neįmanoma nusipelnyti tol, kol žmogus nenusipelno tikėjimo – Aukštesniosios Malchut su ketinimu dėl davimo, ir tada noras gauti paklūsta, o noras duoti ima viešpatauti. 

Todėl, kai Malchut turi norą duoti – norą, kurį Malchut iškovojo karuose, laikoma, kad ji paėmė grobį kare. O kai ji duoda jam norą duoti, tuomet jis gali „sėdėti Toros palapinėje“, ir ši savybė vadinama Tiferet, Zeir Anpin savybe. Tuo tarpu jei pakopoje dar nėra noro duoti, nėra vietos ir pačios Toros esmės savybei. Ir tai vadinama „Isacharo ir Zvuluno bendradarbiavimu“ darbe, tai yra, kaip pasakyta aukščiau – kai Malchut išeina į karą, Zeir Anpin savybė, vadinama „Tora“, duoda Malchut iš savo Toros. 

Taigi Toroje reikia išskirti du aspektus:

1. „ Joje esanti Šviesa grąžina į Šaltinį“ – iš čia kyla „vaisių“ savybė Malchut. 

2. Savybė „Toros esmė“, kuri vadinama „o fondas kaupiasi būsimajame pasaulyje“. Tai įvyksta būtent po to, kai Malchut turi norą duoti, kurio ji nusipelnė dėka Toros šviesos, vadinamos „vaisiais“. 

Ir tai yra kaip sakė mūsų išminčiai: rankos tfilin eina pirmiau nei galvos tfilin. Kadangi rankos tfilin, kaip sako „Zohar“, yra Malchut – silpnosios rankos – savybė, ir jai reikia sutvirtinimo, nes Aukštesniojoje Malchut vyksta visi karai, būtini tam, kad būtų suvaldytas noras gauti. O po to seka galvos tfilin, laikomas Toros savybe.