Ką dvasiniame darbe reiškia „Jautis pažįsta savo šeimininką... o Izraelis nežino“
Rabašas
1991 m., 42 straipsnis
Rašte pasakyta: „Jautis pažįsta savo šeimininką, o asilas savo šeimininko ėdžias. Izraelis nežino [Manęs], Mano tauta nežino.“ Reikia suprasti, koks čia klausimas, kai sakoma - jautis pažįsta, asilas taip pat pažįsta savo šeimininko ėdžias, o Izraelis ne. Juk žmogus, be abejo, turi daugiau proto negu gyvulys. Tad kyla klausimas - kodėl Izraelis nežino ir kodėl „Mano tauta nežino“, kad sužinotų, kas maitina ir aprūpina kūrinius?
Reikia paklausti - juk žodžiai „Jautis pažįsta savo šeimininką“ nėra panašūs į Izraelio atvejį. Jautis ir asilas mato tą, kuris duoda jiems ėsti, o Izraelis, tai yra Izraelio tauta, nemato To, kuris juos maitina ir aprūpina. Jie turi tik tikėti, kad Kūrėjas duoda jiems visa, ko reikia.
Tai yra Izraelio tauta turi tikėti, kad Kūrėjas maitina ir aprūpina visą pasaulį. Jeigu taip, kokia prasmė klausti: „Kodėl jautis ir asilas pažįsta tą, kuris juos maitina, o Izraelis ne?“ Juk jeigu Izraelis matytų Kūrėją, kuris duoda jiems pragyvenimą, taip pat, kaip jautis ir asilas mato tą, kuris juos maitina, be abejo, jie būtų panašūs į jautį ir asilą, nes turėtų tokį pat žinojimą, kokį turi jautis ir asilas. Tačiau mes turime tikėti, kaip pasakyta: „Atveri Savo ranką ir pasotini visa, kas gyva, pagal jos norą.“ Nes tai gali būti tik tikėjime, o ne žinojime, kaip yra jaučio atveju
Jeigu taip, reikia suprasti, kokia klausimo „Kodėl Izraelis nežino?“ prasmė. Pirmiausia reikia suprasti, kodėl Kūrėjas žmogui davė tikėjimą. Kiekvienam, turinčiam bent šiek tiek proto, aišku, kad jeigu Kūrėjas nori, jog žmonės vykdytų Torą ir priesakus, tai, jeigu žmogus atvirai matytų Jo valdymą ir jam nereikėtų tikėti, kad Kūrėjas valdo pasaulį kaip Geras ir darantis gera, bet kiekvienas pats matytų Jo valdymą, tuomet visi pasaulio žmonės būtų Kūrėjo darbininkai ir su meile vykdytų Torą bei priesakus.
Apie atvirą Kūrėjo valdymą kaip parašyta „Įvade į Dešimties Sfirot mokymą“, 43 punkte: „Tarkime, Kūrėjas savo kūrinius valdytų atvirai taip, kad, pavyzdžiui, kiekvienas, suvalgęs ką nors uždrausta, tuoj pat vietoje uždustų, o kiekvienas, įvykdęs priesaką, joje rastų nuostabų malonumą, panašų į pačius didžiausius šio materialaus pasaulio malonumus. Tuomet koks kvailys net pagalvotų paragauti ko nors uždrausto, žinodamas, kad dėl to tuoj pat praras gyvybę? Ir koks kvailys paliktų kokį nors priesaką jo neįvykdęs kuo greičiau?“
Jeigu taip, kodėl Kūrėjas iš tiesų nepadarė būtent taip, bet viską sutvarkė taip, kad reikia tikėti, o ne pasiekti tai žinojimu? Baal Sulamas sakė, kad turime tikėti, jog Kūrėjas yra visagalis. Tad kodėl Jis pasirinko, kad eitume būtent tikėjimo, o ne žinojimo keliu? Vadinasi, Kūrėjas žinojo, kad tikėjimo kelias yra geresnis tam, kad galiausiai pasiektume kūrimo tikslą. Todėl Jis ir davė mums tikėjimo kelią.
Kalbant apie tikėjimą, yra daug aiškinimų. Kiekvienas žmogus jam suteikia savą aiškinimą. Iš tiesų kiekvienas tikėjimo aiškinimas, kurį žmogus sau pasirenka, vadinamas tam tikra tikėjimo savybe. Kaip pasakyta „Įvade į Dešimties Sfirot mokymą“: „Tas, kuriam Tora yra jo amatas.“ Tai reikia paaiškinti taip: iš žmogaus užsiėmimo Tora galima pažinti jo tikėjimo dydį, nes žodis „jo amatas“ – omanuto sudarytas iš tų pačių raidžių kaip žodis „jo tikėjimas“ – emunato.
Tai panašu į žmogų, kuris pasitiki savo draugu ir skolina jam pinigų. Galbūt jis pasitiki juo tiek, kad paskolins vieną grašį, tačiau, jeigu draugas paprašys dviejų, jis atsisakys. Galbūt jis pasitiki juo iki šimto grašių, bet ne daugiau. Galbūt pasitiki tiek, kad paskolins jam pusę savo turto, bet ne visą turtą. O gali būti ir taip, kad be jokios baimės patikės jam visą savo turtą. Šis paskutinis atvejis laikomas visišku tikėjimu, o ankstesni atvejai – nevisišku, daliniu tikėjimu.
Lygiai taip pat vienas žmogus, pagal savo tikėjimo Kūrėju dydį, skiria Torai ir darbui tik vieną valandą per dieną, o kitas nepraleidžia nė vienos laisvos akimirkos neužsiimdamas Tora ir darbu.
Iš to matome, kad kiekvienas Izraelio žmogus turi tam tikrą tikėjimo savybę. Tačiau kodėl Kūrėjas pasirinko būtent tikėjimo kelią? Kaip jau paaiškinta, todėl, kad tikėjimo kelias yra pats tinkamiausias kelias žmogui pasiekti kūrimo tikslą, tai yra gauti tą gėrį ir malonumą, kurie glūdi kūrimo sumanyme – Jo nore suteikti malonumą savo kūriniams.
Tačiau reikia suprasti, kokiais keliais žmogus turi eiti, kad pasiektų tikslo pilnatvę. Atsakymas toks: žmogus turi atlikti kūrinio ištaisymą. Tai reiškia, kad Kūrėjo sukurtas gavimo kli, noras gauti, savo savybėmis yra priešingas Kūrėjui, kurio noras yra duoti. Todėl žmogus turi ištaisyti save ir įgyti norą duoti. Tai vadinama kūrinio ištaisymu. Visa žmogaus darbo esmė yra pasiekti susiliejimą su Kūrėju, tai yra formos panašumą.
Todėl, jeigu valdymas, kuriuo Kūrėjas valdo pasaulį kaip Geras ir darantis gera, būtų atviras, žmogui neliktų jokios galimybės pasirinkti Toros ir priesakų vykdymą su ketinimu dėl davimo. Jį verstų kita priežastis - savo paties nauda, atlygis arba bausmė, o ne Kūrėjo priesakas.
Todėl Kūrėjo valdymas yra paslėptas, o žmogus turi tikėti. Tada atsiranda pasirinkimo galimybė. Tai yra galima sakyti, kad žmogus veikia dėl davimo. Kitaip tariant, žmogus užsiima Tora ir priesakais, nors kol kas nejaučia juose jokio skonio. Negalima sakyti, kad Toros ar priesakų skonis yra priežastis, verčianti jį juos vykdyti, nes jis kol kas jokio skonio nejaučia.
Materialių malonumų atveju yra kitaip. Ten malonumas yra žinojime, o ne tikėjime. Todėl malonumas, kurį žmogus mato kokiame nors dalyke, tampa priežastimi, verčiančia jį tą malonumą gauti. Jeigu būtų atskleistas malonumas, esantis Toroje ir priesakuose; o būtent ten yra tikrasis malonumas, kaip sakė Ari, kad materialiuose malonumuose yra tik į klipot nukritusios šventumo kibirkštys, t. y. tik „ploniausia šviesa“ (Nehiru Dakik); tai, jeigu Toros ir priesakų malonumas būtų atskleistas, kūriniai neabejotinai būtų priversti vykdyti Torą ir priesakus dėl savo pačių naudos.
Kitaip yra tada, kai žmogus vykdo Torą ir priesakus ne todėl, kad jaučia juose skonį. Kartais jis Toros ir priesakų veiksmus atlieka net per prievartą, nors kūnas tam priešinasi. Tuomet reikia paklausti: kodėl žmogus save verčia ir įveikia norą gauti, kuris trokšta ramybės? Žmogus sau sako, kad būtent čia yra visas skirtumas tarp žmogaus ir gyvulio. Gyvulys neturi proto, todėl tik malonumas nustato, ką jam daryti ir ko nedaryti.
O žmogus, sukurtas turintis protą, jau nežiūri į malonumą kaip į savo pagrindą ir kelrodį - kad ten, kur didesnis malonumas, tuo keliu ir reikia eiti. Žmogus nuolat galvoja, kad turi eiti tiesos keliu. Tai yra jo darbo kriterijus yra tiesa. Jis eina šiuo keliu ir nežiūri į malonumo pojūtį kaip į savo kelrodį. Jis visada žiūri į tiesą: ar iš to, ką dabar ruošiasi daryti, iš tiesų išaugs kažkas gera.
Todėl žmogus, priimantis Dangaus valdžią, vadinamą tikėjimu, norintis dirbti Toroje ir priesakuose dėl Dangaus ir suteikti malonumą savo Kūrėjui, nežiūri į atliekamą veiksmą pagal tai, kokį malonumą pats iš jo gaus. Jis žiūri į tiesą. Kadangi Kūrėjas mums davė Torą ir priesakus, mes norime vykdyti Jo norą, kad Jam būtų malonu dėl to, jog vykdome Jo priesakus.
Pavyzdžiui, kai vyras užsideda cicit, jis nežiūri, kokį malonumą dėl to gaus jo kūnas. Priešingai, jis stengiasi, kad cicit būtų kuo gražesni, kaip sakė išminčiai: „Tai mano Dievas, ir aš Jį pašlovinsiu.“ „Puoškis prieš Jį priesakais. Padaryk Jam gražią suką, gražų lulavą, gražų šofarą, gražius cicit ir gražų Toros ritinį.“
Žmogus visuomet žiūri, kuo galėtų suteikti malonumą Kūrėjui. Žmogus savo protu supranta, kad tai, jog Kūrėjas davė mums priesaką Jį mylėti, nėra todėl, neduok Dieve, kad Kūrėjui reikėtų mūsų meilės. Visa, ką Kūrėjas mums įsakė daryti, ir visi Jo priesakai yra skirti tik žmogaus naudai. Jų dėka žmogus turi pasiekti kūrinijos tikslą - Kūrėjo norą suteikti malonumą savo kūriniams.
Tačiau žmogus žino, kad jo prigimtis yra noras gauti savo paties naudai, o ne artimo naudai. Dėl to žmogui sunku. Nors jis supranta, kad žmogus nėra panašus į gyvulį, vis dėlto ten, kur žmogus jaučia, kad gaus malonumą, jis lengvai gali dėti pastangas tam malonumui pasiekti. Tačiau kai žmogui sakoma, kad jis turi mylėti Kūrėją, jis gali tai suprasti tik tuomet, kai mato Kūrėjo didybę ir svarbą. Tada galima kalbėti apie meilę.
Tačiau kai žmogus nemato Kūrėjo svarbos ir turi tikėti, tai būtent čia prasideda žmogaus darbas, tai yra darbas, priklausantis „žmogaus“, o ne „gyvulio“ lygmeniui. Tikėjimas priklauso žmogaus, o ne gyvulio darbui. Tačiau tikėjimo dydis turi būti toks, kaip žinojimas, kurį turi gyvulys. Kitaip tai dar nėra vadinama tikėjimu, jeigu tarp tikėjimo ir žinojimo žmogui yra skirtumas.
Kaip jau sakyta, žmogus turi būti panašus į gyvulį šia prasme: kaip gyvulys žino tik tai, ką mato, taip žmogus turi eiti tikėjimo savybe taip, kaip gyvulys eina žinojimo savybe. Kitaip kuo žmogus skiriasi nuo gyvulio? Tai yra tikėjimas turi būti kaip žinojimas.
Dabar galima paaiškinti tai, apie ką klausėme dėl žodžių: „Jautis pažįsta savo šeimininką, o asilas savo šeimininko ėdžias. Izraelis nežino [Manęs], Mano tauta nesupranta.“ Kaip Izraelį galima prilyginti jaučiui ir asilui? Juk jautis ir asilas mato tą, kuris duoda jiems maisto, o Izraelis nemato ir turi tikėti. Koks tuomet jų panašumas?
Atsakymas toks: pagrindinis skirtumas tarp žmogaus ir gyvulio yra tai, kad gyvulys neturi proto. Todėl gyvuliui tik malonumo pojūtis lemia, ar atlikti veiksmą, ar jo neatlikti. O žmogus, turintis protą ir sąmonę, turi žiūrėti ne į malonumą, esantį kokiame nors dalyke, bet į tiesą, esančią tame dalyke.
Todėl mums ir buvo duota tikėjimo savybė, kaip parašyta: „Ir jie įtikėjo Kūrėju ir Jo tarnu Moze.“ Kai mums buvo duotas šis darbas, Izraelis turi pasiekti savybę, vadinamą žinojimu. Tai yra tikėjimas, kurį Izraelis turi priimti, turi būti toks pat, kaip gyvulių žinojimas.
Dėl to ir kyla klausimas: kodėl gyvulių turimam žinojimui, kuris yra jų pagrindas, turi prilygti Izraelio tikėjimas? Ir kodėl apie Izraelį pasakyta „nežino“ ir kodėl jo tikėjimas neprilygsta žinojimui?
Apie tai ir pasakyta: „Mano tauta nežino.“ „Mano tauta“ [Ami] reiškia paprastą tautą - Amcha. O „Izraelis“ jau yra aukštesnė pakopa, nes, kaip žinoma, žodis „Izraelis“ sudarytas iš žodžių „Li-Roš“ – „man galva“. Todėl sakoma: „Izraelis nežino.“
Kodėl? Todėl, kad „Mano tauta nežino.“ Kai jie dar buvo „paprastos tautos“ pakopoje, jie neįsigilino, kokio dydžio tikėjimą reikia pasiekti. Jie manė, kad net ir dalinis tikėjimas jau yra pakankamas tikėjimo dydis. Todėl jie pasitenkino mažu ir laikė save „Izraeliu“, nors dar nebuvo nusipelnę visiško tikėjimo, kuris būtų panašus į žinojimą, būdingą gyvuliams.
Iš to matome, kad darbo tvarka turi būti tokia: žmogus turi pasiekti tikėjimą, prilygstantį žinojimui. Žmogus pradeda suprasti, kad viską reikia daryti su ketinimu suteikti malonumą savo Kūrėjui.
Todėl, kai žmogus eina šiuo keliu ir mato, kad kūnas nejaučia malonumo iš veiksmo, kurį jis nori atlikti, jis turi savo kūnui pasakyti: „Aš neketinu atlikti šio veiksmo tam, kad tu iš jo gautum malonumą. Aš dabar ketinu atlikti veiksmą tam, kad Kūrėjas iš jo gautų malonumą. Jeigu taip, kodėl tu reikalauji, kad laukčiau ir nedaryčiau šio veiksmo tol, kol tu su juo sutiksi? Juk kalbant apie veiksmą, kurį atlieku dėl Kūrėjo, aš apskritai neturiu į tave atsižvelgti.“
Tačiau kūnas klausia: „O ką tu gausi iš to, kad darai dėl Kūrėjo? Kokį malonumą iš to gausi? Juk žmogus nieko nedaro be atlygio. Tad kokio atlygio tikiesi už tai gauti?“
Atsakymas turi būti toks: „Mums buvo duotas tikėjimo priesakas, kaip parašyta: ‘Ir jie įtikėjo Kūrėju ir Jo tarnu Moše.’ Todėl aš tikiu, kad tarnauju didžiam Karaliui, nors dar nejaučiu Kūrėjo didybės. Tačiau tikiu Jo didybe, todėl man malonu tai, kad tarnauju didžiam Karaliui. Tai ir yra mano malonumas. Todėl visi tavo klausimai gali būti tik apie tikėjimą - kodėl aš tikiu. Tačiau kai tikiu visišku tikėjimu, mano tikėjimas yra tarsi žinojimas.“
Matome, kad kai žinome, jog tam tikras žmogus yra aukštesnės padėties – pavyzdžiui, karalius, aukšto rango ministras ar garsus, didis žmogus, – žmogaus prigimtyje yra nusižeminti prieš tokio žmogaus didybę. Tai nėra susiję su Toros įstatymu. Tokia yra pati prigimtis, kad mažesniajam yra garbė tarnauti didesniajam.
Tačiau dvasiniame darbe, kur nėra atskleista, kas yra didis, o kas mažas, ir tuo reikia tikėti, būtent čia ir prasideda darbas. Nes pagal savo prigimtį žmogus nepajėgia nieko daryti, išskyrus tai, ką jis mato ir suvokia savo protu.
Todėl, kai žmogus priima tikėjimą taip, kad jis jam tampa kaip žinojimas, jam nebelieka dėl ko ginčytis su kūnu. Žmogus sako savo kūnui: „Matau, kad tu man sakai tik viena, kad negali susitaikyti su tikėjimu, kurį priėmiau. Todėl dėl tavo pretenzijų tikėjimui neturiu su tavimi apie ką ginčytis. Tai, ką dabar darau, nors tu ir nesutinki, aš darau nelaukdamas tavo sutikimo, nes man tikėjimas yra kaip žinojimas.“
Iš to matome, kad visas žmogaus darbas yra pasiekti tikėjimo jėgą. Žmogus negali nugalėti jame esančio blogio ginčais. Nes išorinio proto požiūriu kūnas visada teisus. Tik tada, kai žmogus atsako savo kūnui tikėjimu aukščiau žinojimo, jis gali nugalėti kūną.
Todėl prieš atlikdamas kokį nors Kedušos [šventumo] veiksmą, žmogus turi pasiruošti taip, kad šio veiksmo, kurį dabar ketina atlikti, dėka kaip atlygį gautų tikėjimą. Jis turi tikėti, kad jam netrūksta nieko, išskyrus tikėjimą Kūrėju, ir kad šį tikėjimą jis gali įgyti tada, kai Kūrėjas jam jį suteikia už tai, kad žmogus atlieka veiksmus aukščiau žinojimo, tai yra priversdamas save. Kitaip tariant, daug kartų žmogus turi save priversti veikti ir turėti ketinimą, kad būtent šio įveikimo dėka nusipelnytų tikėjimo Kūrėjo didybe ir svarba.
Tačiau žmogus turi žinoti, kad kai jis dirba dėl davimo, jis patiria pakilimus ir kritimus. Taip yra todėl, kad pakilimų ir kritimų dėka žmogus įgyja galimybę ir gebėjimą atskirti gėrį nuo blogio. Žinoma, kad žmogus negali tinkamai suprasti jokio dalyko, jeigu priešais jį nėra kažko, kas būtų tam dalykui priešinga.
Apie tai pasakyta: „Kaip šviesos pranašumas atsiskleidžia iš tamsos.“ Tai reiškia, kad šviesos svarbos neįmanoma suvokti kitaip, kaip tik iš tamsos. Kai žmogus kentėjo ir patyrė kančią dėl tamsos, tada, atėjus šviesai, jis gali ją įvertinti. Lygiai taip pat žmogus negali įvertinti pakilimo būsenos svarbos, jeigu prieš ją neturi kritimų. Tik tada jis gali įvertinti šviesos, tai yra pakilimo, svarbą.
Kitaip tai panašu į tai, kai vaikui duoda perlų ir brangakmenių, o vaikas nežino jų vertės. Tada ateina žmonės ir paima iš jo tuos brangius daiktus, nes vaikas nežino, kam jam reikia saugoti brangakmenius. Todėl kiekvienas norintis gali juos iš vaiko paimti.
Taip pat ir žmogus, kuris nežino Kedušos [šventumo] vertės, jeigu jam duodama šiek tiek šventumo, kad jis galėtų pažengti dvasiniame darbe, ateina Sitra Achra [priešinga šventumo pusė] ir tai iš jo atima. Taip atsitinka todėl, kad žmogus nesupranta, jog net ir tą nedidelę šventumo dalį, kurią jis įgijo, reikia saugoti, kad Sitra Achra neatimtų iš jo rankų.
Todėl, kai žmogus patiria kritimus, jame lieka rešimot [įspaudai, prisiminimai] iš to, ką jis anksčiau turėjo. Dėl to jis jau gali save saugoti, kad Sitra Achra iš jo neatimtų to, ką jis įgijo. Žmogus tiki, kad viską daro Kūrėjas ir kad Kūrėjas, be abejo, viską daro jo labui. Todėl apie kritimus, kuriuos gauna, žmogus sako: „Kūrėjas man atsiuntė šias būsenas, be abejo, mano labui.“
Tai suteikia žmogui jėgų nepabėgti iš kovos lauko, nors jis ir nemato, kad Kūrėjas juo rūpinasi taip, kad pats jaustų Kūrėjo pagalbą. Priešingai - jis jaučia, kad ne tik nepažengė dvasiniame darbe, bet net nuėjo atgal. Tačiau jeigu žmogus tiki, kad Kūrėjas jam padeda būtent tuo, kad siunčia kritimą, tuomet jis nebėga iš kovos lauko.
Jis sako: „Kūrėjas iš tiesų man padeda, tik ne taip, kaip žmogus supranta pagalbą pakilimo metu. Kūrėjas man padeda per kritimus.“ Todėl šis tikėjimas sustiprina žmogų, kad jis nepabėgtų iš kovos lauko. Jis laukia Kūrėjo pagalbos ir meldžiasi, kad turėtų jėgų tęsti darbą, kol Kūrėjas atvers jam akis ir jis nusipelnys susiliejimo su Kūrėju.
Pagal tai, kas pasakyta aukščiau, reikia paaiškinti mūsų išminčių žodžius (Brachot 54): „Žmogus turi laiminti blogį taip pat, kaip laimina gėrį.“ Jeigu žmogus tiki, kad Kūrėjas valdo pasaulį savybe „Geras ir darantis gera“, kodėl tuomet žmogus jaučia, kad jam bloga? Atrodytų, tarsi Kūrėjas jam duotų blogį. Todėl išminčiai pasakė, kad žmogus turi tikėti, jog šis blogis neabejotinai yra jo labui.
Dvasinio darbo požiūriu tai reikia paaiškinti taip. Matome, kad kai žmogus pradeda dirbti taip, kad visi jo veiksmai būtų dėl Dangaus, tai yra visa, ką daro, jis daro todėl, kad nori duoti Kūrėjui, o ne dėl savo paties naudos, tada jis patenka į pakilimų ir kritimų būsenas.
Kai jam šviečia tikėjimo Kūrėju savybė, jis yra pakilimo būsenoje. Tai yra jis supranta, kad verta dirbti tik dėl Kūrėjo. Po to ateina kritimas. Jam kyla mintys: „Ką aš gausiu iš to, kad dirbsiu dėl Dangaus, o ne dėl savo paties naudos?“ Kartais žmogus patiria tokį didelį kritimą, kad nori pabėgti iš kovos lauko.
Tada kyla klausimas: kodėl iki tol, kol pradėjo dirbti dėl davimo, jis visada buvo pakilios nuotaikos, o dabar dažnai jaučia, kad apskritai yra toli nuo dvasinio darbo ir viską daro per prievartą? Juk yra taisyklė: „Priesakas atveda prie priesako.“ Jeigu taip, kodėl žmogus gavo kritimą? Atsakymas toks: tai, kad žmogus jaučia esantis kritimo būsenoje, vadinamoje „blogio būsena“, taip pat yra jo labui, nes būtent abiejų būsenų - pakilimo ir kritimo - dėka žmogus gali nusipelnyti Kūrėjo pagalbos.
Apie tai ir pasakyta: „Žmogus privalo laiminti už blogį taip pat, kaip laimina už gėrį.“