Ką reiškia, kad išmalda vargšams sukuria Šventąjį Vardą dvasiniame darbe?
1991 m. – 31 straipsnis
Tekste (Bechukotai, 20 punktas) rašoma: „Aš duosiu jums lietų savo laiku“. Kiekvienas suteiks jums savo jėgą. Kas jie tokie? Tai tas ištaisymas, kurį jūs atlikote suvienydami tą Šventąjį Vardą. Tas įstatymų ir potvarkių suvienijimas bus jums suteiktas. Parašyta: „Laikykitės Viešpaties kelio, darydami teismą ir teisingumą.“ Kadangi parašyta: „Laikykitės Kūrėjo kelio“, kam reikia rašyti: „darydami teismą ir teisingumą“? Jis atsako: kadangi tas, kuris laikosi Toros kelių, tarsi pats daro teismą ir teisingumą. O kas yra teismas ir teisingumas? Tai Kūrėjas. Rabi Šimonas pravirko ir pasakė: „Vargas žmonėms, kurie nežino ir neįvertina savo Valdovo šlovės, nes kas kasdien kuria Šventąjį Vardą? Tas, kuris duoda išmaldą vargšams. Kas sukelia šį pabudimą iš apačios, t. y. duoda išmaldą, tas tarsi sukūrė Šventąjį Vardą pilnatvėje: kaip žmogus daro apačioje, taip pabunda ir viršuje.”
Turėtume suprasti ryšį tarp išmaldos ir teismo bei teisingumo suvienijimo. Taip pat, koks yra ryšys tarp teismo bei teisingumo ir Šventojo Vardo kūrimo? Taip pat turėtume suprasti, ką reiškia, kad žmogus kuria Šventąjį Vardą, nes suprantame, kad Šventasis Vardas sukuria žmogų, o ne žmogus kuria Šventąjį Vardą.
Mūsų darbe turėtume interpretuoti, ko tai mus moko. Žinoma, kad mūsų darbo Toroje ir priesakuose esmė – gebėti priimti tą džiaugsmą ir malonumą, kurį Jis sumanė suteikti kūriniams. Visas delsimas kyla tik dėl to, kad mes neturime kelim (indų) priimti gausai, ateinančiai iš Davėjo kūriniams, t. y. kad kūriniai turėtų formos vienodumą, vadinamą „Kaip Jis gailestingas, taip ir tu gailestingas“ – tai reiškia, kad kūriniai taip pat turėtų davimo indus, tokius kaip Davėjo.
Todėl, kai žmogus prisiima sau Aukštesniąją Malchut, kūnas klausia: „Ką tu gausi iš šios Aukštesniosios Malchut priėmimo darbo?“ Apie tai mūsų išminčiai sakė (Pesachim 50): „Žmogus visada turėtų užsiimti Tora ir priesakais, net jei tai lo lišma, nes iš lo lišma jis ateina į lišma.“ Tai yra taip, kaip parašyta „Zohar“ knygoje, kad apima baimė, kai jis laikosi Toros ir priesakų tam, kad gautų atlygį šiame pasaulyje ir būsimajame pasaulyje. Tačiau baimė yra svarbi „todėl, kad Jis yra didis ir valdantis“, tai reiškia – ne tam, kad gautų atlygį, bet todėl, kad jis sako turįs privilegiją tarnauti didžiam Karaliui, ir būtent dėl to jis nori laikytis Toros ir priesakų.
Nors žmogus supranta, kad tarnauti Karaliui yra didis dalykas, žmogaus kūnas yra sukurtas su prigimtiniu noru gauti malonumą ir pasitenkinimą tik iš to, kas naudinga jam pačiam. Kūnas negali suprasti tarnavimo kitam, kad kitas patirtų malonumą – t. y. kad jis pats mėgautųsi tuo, jog kažkas kitas mėgaujasi jo darbu. Kitaip tariant, darbuotojui, kuris dirba šeimininkui, iš kurio darbo šeimininkas gauna realios naudos, nepriimtina ir priešinga prigimčiai sakyti šeimininkui: „Aš nenoriu, kad man mokėtum; man pakanka to, kad tu mėgaujiesi tuo, kad aš tau sutaisiau, nes tu gailėjaisi turėjęs sulūžusius įrankius. Bet dabar, kai aš juos sutaisiau, tu tuo mėgaujiesi, ir aš nenoriu jokio atlygio už savo darbą.“ Tai prieštarauja prigimčiai. Priešingai – jeigu tu mėgaujiesi mano darbu, turėtum man užmokėti daugiau, nei aš prašiau už savo darbą.
Atitinkamai galime suprasti, kaip žmogui įmanoma turėti jėgų dirbti dėl Kūrėjo be jokio atlygio. Pirmoji būsena yra tada, kai žmogus nori laikytis Toros ir priesakų, kad tai atneštų jam išgijimą, o tai ir yra „Toros šviesa grąžina jį į gėrį“. Tai reiškia, kad per tai jis įgis antrąją prigimtį, vadinamą „noru duoti“. Tada jis galės tarnauti Karaliui be jokio atlygio, ir vienintelis jo atlygis bus tas, kad jis teikia džiaugsmą Karaliui. Tas laikas, kai žmogus laikosi Toros ir priesakų, kad įgytų norą duoti, „Zohar“ knyga vadinama „613 patarimų“ (Eitin).
Antroji būsena yra po to, kai jis įgyja norą duoti. Tai yra būsena, kai priimamas 613 priesakų esantis džiaugsmas ir malonumas, kurį „Zohar“ knyga vadina „613 Pekudin (indėlių)“. Tai reiškia, kaip parašyta Sulam („Kopėčių“ komentare „Zohar“ knygai), kad džiaugsmas ir malonumas yra ten kaip indėlis.
Dėl šios priežasties žmogaus darbas, kai jis prisiima sau Aukštesniosios Malchut jungą, yra padaryti tai kaip „išmaldą vargšui“. Žinoma, kad „Zohar“ knyga vadina Malchut „vargše ir skurdžia“. Tai galima paaiškinti taip: žmogus nenori gauti jokio atlygio. Tai panašu į tai, kai duodama išmalda vargšui ir iš jo neprašoma jokio atlygio, tai yra iš vargšo nenorima gauti net padėkos. Tikroji išmalda vadinama „slaptu davimu“, o tai reiškia, kad žmogus nemato, kam duoda. Todėl išmalda suteikiama be jokios vargšo padėkos.
Vadinasi, kai žmogus prisiima Aukštesniosios Malchut jungą virš proto ir nesitiki, kad Kūrėjas jam už tai padėkos. Tuomet kūnas klausia: „Kodėl tu prisiimi Toros ir priesakų jungą?“ Šioje būsenoje, kai jis nori prisiimti laikytis Toros ir priesakų be jokio atlygio, žmogui reikia, kad Kūrėjas suteiktų jam jėgų įveikti kūno klausimą ir turėti jėgų džiaugsmingai atlikti šventą darbą.
Taigi būtent tuo metu, kai žmogus dirba tam, kad pasiektų darbą, kuris būtų visiškai šventas ir kuriame nebūtų įsimaišiusi jokia priemaiša, jam tampa reikalinga Kūrėjo pagalba. Ir kiekvieną kartą, kai jis nori iš naujo prisiimti Aukštesniosios Malchut jungą, jam atsiranda naujas darbas. Žmogus privalo tikėti ARI žodžiais, kuris sako: „Kiekvieną dieną ištaisomos naujos dalys iš tų, kurios nukrito į klipot. Nė viena diena nėra panaši į kitą ir nė viena akimirka nėra panaši į kitą.“
Todėl kiekvienas naujas Aukštesniosios Malchut jungo prisiėmimas ištaiso naujus suvokimus į šventumą. Dėl šios priežasties, kai žmogus nori iš naujo prisiimti Aukštesniąją Malchut, kūnas klausia: „Ką tu gausi iš to, kad dirbsi dėl Kūrėjo?“ Ir nėra kito patarimo, kaip tik prašyti Kūrėjo, kad Jis suteiktų žmogui tikėjimo jėgą virš kūno proto. Mūsų išminčių žodžiais tai vadinama: „Jeigu Kūrėjas nebūtų jam padėjęs, jis būtų jo neįveikęs.“
Pagal tai, kas pasakyta aukščiau, turėtume interpretuoti tai, ko klausėme apie santykį, kurį „Zohar“ knyga paaiškina atsižvelgdama į eilutę „Laikykitės Viešpaties kelio“ – kodėl turėjo būti parašyta „daryti teismą ir teisingumą“? Jis atsako, kad „tas, kuris laikosi Toros kelių, yra tarsi darytų teismą ir teisingumą“. Kaip minėta aukščiau, kadangi žmogus neturi jėgų prisiimti Aukštesniosios Malchut virš kūno proto, o tik per Toros ir priesakų (sgula ypatingą savybę), kuri yra Kūrėjo kelias, Toros keliai, per kuriuos žmogui suteikiama privilegija duoti išmaldą vargšui, nes „Toros šviesa grąžina jį į gėrį“ – tuomet jam bus suteikta galimybė daryti „teismą ir teisingumą“.
Tai ir yra prasmė to, ką jis sako: laikydamiesi Viešpaties kelio, jie pasieks tokį laipsnį, kad darys „teismą ir teisingumą“. Tačiau kas yra „teismas ir teisingumas“? Tai yra, kas yra tas suvienijimas, kurį „Zohar“ knyga vadina „Šventojo Vardo kūrimu“? Kitais žodžiais tariant, ką reiškia, kad duodamas išmaldą žmogus kuria Šventąjį Vardą?
Kaip pasakyta aukščiau, „teismas ir teisingumas“ reiškia, kad Kūrėjas yra vadinamas „teisingumu“, o Malchut vadinama „teismu“ – tai yra teismo savybė, kuriai buvo priimtas nuosprendis, kadangi Malchut vadinama kli (indu), gaunančiu gausą iš Kūrėjo. Gavimo indams tam, kad priimtų, buvo pritaikytas Cimcum (apribojimas) ir paslėpimas, reiškiantis teismą, kad draudžiama naudoti gavimo indus tokius, kokie jie yra, dėl formos neatitikimo tarp gavėjo, kuris vadinamas Malchut, ir Davėjo, kuris vadinamas „Kūrėju“. Iš to išplaukia, kad viršuje yra atskirtis, kur gausa negali pasklisti kūriniams dėl formos neatitikimo.
Dėl šios priežasties žemesniesiems buvo suteiktas ištaisymas – duoti „išmaldą vargšui“. Kalbant apie darbą, kai jie prisiima Aukštesniosios Malchut jungą nieko nesitikėdami atgal, o verčiau taip, kaip žmogus duoda labdarą vargšui ir nenori už tai gauti jokios grąžos, kiekvienas iš jų savo sielos šaknyje, viršuje Malchut, sukelia tai, kad ji taip pat veiks tik tam, kad duotų. Iš to išplaukia, kad jie sukelia Kūrėjo ir Jo Šchinos suvienijimą. Tai reiškia, kad žmogui viską darant tam, kad duotų, išmalda, vadinama „teisingumu“, iš Kūrėjo tęsiasi į Malchut. Kitaip tariant, per gausą, kurią priima Malchut, vadinama „teismu“, ji dabar yra vadinama „labdara“ dėl to, ką ji gauna iš Kūrėjo.
Kitais žodžiais tariant, žemesniesiems duodant išmaldą Malchut, Kūrėjas taip pat duoda išmaldą Malchut. Tuo metu Malchut gauna „labdaros“ vardo statusą. Tai ir yra prasmė žodžių: „Tas, kuris duoda išmaldą vargšui, yra tarsi padarytų Šventąjį Vardą pilnatvišką, koks jis ir turėtų būti“, t. y. sujungia ją su Kūrėju, kuris jai duoda viską, tarsi jis sukurtų Šventąjį Vardą pilnatvėje, nes „kaip žmogus daro apačioje, taip pabunda ir viršuje“.
Tai reiškia, kad Aukštesnioji Malchut vadinama „vargše“, nes ji neturi ko duoti kūriniams. Jeigu kūriniai ateina pas ją su gavimo indais, tuomet ji yra vargšė ir skurdi, nes kūriniai Malchut sužadina jos prigimtyje esančią gavimo savybę, o tai sukelia atskirtį tarp Malchut ir Kūrėjo, kuris yra Davėjas. Todėl Vardas nėra tobulas, nes Vardo atžvilgiu Kūrėjas vadinamas „Geras ir darantis gera“. Kadangi jie savo sielų šaknyje sukelia gavimą, esantį Malchut, o gavimo savybei buvo padarytas gausos Cimcum (apribojimas), tuo jie užkerta kelią gausai pasklisti žemesniesiems.
Bet jeigu kūriniai duoda išmaldą, t. y. atlieka savo veiksmus tam, kad duotų, jie sukelia norą duoti savo sielos šaknyje, ir tuomet jie sukelia formos panašumą viršuje, bei gausa teka kūriniams. Tada Vardas „Geras ir darantis gera“ atskleidžiamas žemesniesiems, ir tai laikoma, kad jie padaro „Šventąjį Vardą pilnatvėje“. Kitais žodžiais tariant, viskas ateina nukreipiant savo veiksmus taip, kad jie būtų tam, kad duotų.
Iš to išplaukia, kad yra dvi žmogaus būsenos:
1) Darbo pradžioje mes turime pradėti lo lišma . Tai yra, viskas, ką jis daro, yra tam, kad gautų atlygį šiame pasaulyje ir būsimajame pasaulyje. Tuo metu Kūrėjas jam yra vadinamas „Tautų Karaliumi“, kaip parašyta: „Kas Tavęs nebijos, Tautų Karaliau.“
2) Dvasiniame darbe turėtume suprasti, kad kai žmogus dirba savo paties naudai, jis yra laikomas „tautomis“. Jis vis dar nepasiekė „Izraelio“ savybės, kur jo veiksmai yra Jašar-El (tiesiai pas Kūrėją). Iš to išplaukia, kad žmogus tarnauja Karaliui, kuris vadinamas „Tautų Karaliumi“. Taigi, kokio Karaliaus didingumo gali būti žmoguje, esančiame „tautos“ būsenoje, nors jis ir jaučia baimę, kaip parašyta: „Kas Tavęs nebijos, Tautų Karaliau“?
Turime žinoti, kad tai yra labai svarbu. Tai yra, žmogus turi žinoti, kad bet koks jo kontaktas su Kūrėju yra labai svarbus. Todėl, kai žmogus dirba dėl atlygio, mes neturime nuvertinti šių darbų, nors neabejotinai yra aukštesnis laipsnis nei „Tautų Karaliaus“ laipsnis. Tai reiškia, kad kai žmogui suteikiama „Izraelio“ savybė, neabejotinai pagal savo dabartinį suvokimą, kai jis yra „Izraelio“ pakopoje, jis geriau supranta Kūrėjo didingumą – iki tokio lygio, kad džiaugiasi tarnaudamas didžiam Karaliui ir neturi jokio poreikio gauti ką nors mainais už savo darbą.
Kalbant apie darbą dėl Kūrėjo, turėtume suprasti tai, ką pasakė mūsų išminčiai (Midraš Tanchuma, p. 235b): „Jei tavo brolis skursta ir ištiesia savo ranką, Raštas sako: „Nevok iš vargšo, nes jis yra vargšas.“ Kas yra „Nevok iš vargšo“? Ar yra žmogus, kuris apvagia vargšą? Ką galima atimti iš to, kuris nieko neturi? Tačiau jei buvai įpratęs, jei buvai įpratęs jį išlaikyti ir atsitraukei bei pasakei: „Kiek ilgai aš turėsiu jį išlaikyti?“ ir susilaikai nuo davimo jam – jei taip padarei, žinok, kad jį apvogei. Tai ir yra „Nevok iš vargšo, nes jis yra vargšas.’“
Pagal tai, kas pasakyta aukščiau, turėtume suprasti, kad labdara vargšui nusako Malchut, kuri vadinama „vargše ir skurdžia“, nes ji neturi ko duoti žmogui atgal. Jei žmogus dirba dėl Kūrėjo ir nenori nieko mainais, o dirba tik dėl Kūrėjo, tačiau kartais, pačiame darbo viduryje, jam kyla minčių, kad jis visada dirba dėl Kūrėjo ir nenori nieko atgal, todėl už tai jam neabejotinai bus atlyginta aukštesnia pakopa, t. y. jis pajus daugiau skonio Toroje ir darbe, kadangi jis jau atliko savo dalį (t. y. jis sako, kad prisiima Aukštesniąją Malchut be jokio atlygio, net negaudamas skonio Toroje ir priesakuose mainais už savo darbą) – taigi, jei jo ketinimas jau yra dėl Kūrėjo, vadinamas susiliejimu su Kūrėju, jis turėtų jausti gyvybingumą savo darbe. Tačiau jis nemato jokios pažangos darbe, todėl nori nutraukti šį davimo darbą ir dirbti kaip visi kiti žmonės – tam, kad gautų atlygį.
Apie tai tekste sakoma: „Nevok iš vargšo, nes jis vargšas.“ Midrašas klausia: „Ar yra žmogus, kuris gali apvogti vargšą? Ką galima iš jo pavogti, kuris nieko neturi? Tačiau jeigu buvai įpratęs jį išlaikyti ir atsitraukei bei pasakei: „Kiek ilgai dar turėsiu jį išlaikyti?’ ir susilaikai nuo davimo jam – žinok, kad jį apvagi.“
Iš to išplaukia, kad tekstas mus įspėja, jog žmogus neturėtų sakyti: „Aš jau daug dirbau siekdamas davimo tikslo, tačiau negavau to džiaugsmo ir malonumo, kurį turėtų gauti dirbdamas su ketinimu duoti, vadinamu „išmalda vargšui“. Taip pat man buvo pažadėta, kad aš vis dėlto gausiu šviesą, vadinamą „jėga“, leidžiančią viską daryti tam, kad duočiau – t. y. šviesą, kuri atsiskleidžia, kai žmogus laikosi Toros ir priesakų kaip „613 patarimų“, kad gautų davimo indus, vadinamus „ Kelim (indų) užbaigimo Šviesa“, kad jie galėtų dirbti su Kelim tam, kad duotų.“ Jis negauna ir šios jėgos, nors visą laiką, kai užsiėmė Tora ir priesakais, tai darė su šiuo ketinimu. „Todėl, – sako žmogus, – aš daviau Tau daug pastangų, bet nieko neįgijau, todėl noriu nutraukti šį darbą.“
Tai ir yra pasakymo prasmė: „Kiek ilgai dar turėsiu jį išlaikyti?“ Kitaip tariant: aš daviau Tau daug, bet atgal negavau jokios dvasinės pažangos. „Todėl, – sako žmogus, – kiek ilgai aš turėsiu dirbti „išmaldos vargšui“ būsenoje?“ Tą akimirką žmogus nori pabėgti iš šios kovos ir grįžti prie bendro darbo, kai jis dirbo pagal principą: „Kas Tavęs nebijos, Tautų Karaliau?“ Kaip pasakyta aukščiau, kai žmogus dirba laikydamasis Toros ir priesakų dėl savimeilės, nelieka vietos darbui dėl Kūrėjo. Tai laikoma, kad karalius, kurio Toros ir priesakų žmogus laikosi, yra vadinamas „Tautų Karaliumi“, o ne „Izraelio Karaliumi“, kadangi tuomet žmogus yra laikomas ne „Izraeliu“, o „tautomis“.
Tekstas apie tai įspėja: „Pabėgti iš šios kovos nedera; nevok iš vargšo, nes jis yra vargšas.“ Turėtume suprasti: „Nevok iš vargšo.“ Tai reiškia, kad neturėtum nutraukti išmaldos, kurią jam duodi – t. y. Aukštesniosios Malchut prisiėmimo be jokio atlygio, nes nors tu ir teigi, kad jau davei jam daug išmaldos, žinok, jog tai klaidinga. Sakinio „nes jis yra vargšas“ prasmė yra ta, kad kol manai, jog Malchut, kuri yra vargšė, turėtų tau ką nors duoti, tu ne sakai, kad ji yra vargšė. Kitaip tariant, jeigu žmogus reikalauja iš Malchut, kad ji jam duotų atlygį, jis pažeidžia Malchut vardą „vargšė ir skurdi“, nes reikalauja iš jos kažko.
Žmogus turėtų melstis Kūrėjui, kad Šis suteiktų jam jėgų būti patenkintam ir laimingam galint dirbti dėl Malchut net tuomet, kai ji pasislepia ir neparodo jam jokio artumo, o jo skonis darbe yra toks, tarsi jis būtų tik dabar pradėjęs iš naujo – tai yra, jis negali pasakyti, kad jaučia kokį nors skonį, apie kurį galėtų ištarti, jog būtent dėl šio skonio jis dirba ir deda pastangas priimdamas Aukštesniąją Malchut.
Kitaip tariant, jis neturi jokios atramos ar pagrindo, kuriuo remdamasis galėtų pasakyti: „Dėl šito aš užsiimu Tora ir priesakais.“ Tai vadinama „žemės pakabinimu ant nieko“ir yra vadinama „visiškai virš proto“. Nors tai visiškai prieštarauja kūno prigimčiai, jis meldžia Kūrėjo būtent to – kad Šis suteiktų jam šią jėgą. Tai ir yra prasmė to, kas parašyta: „Nevok iš vargšo, nes jis yra vargšas.“ Žmogus visada turėtų norėti išlikti, prisiimti sau Aukštesniąją Malchut, ir jo pagrindas yra „nes jis yra vargšas“.
Tai panašu į tai, ką Baal Sulamas pasakė apie tai, kas parašyta (giesmėje „Dorovinga moteris“:„Žavesys yra apgaulė ir grožis – tuštybė; moteris, kuri bijo Viešpaties, bus pagirta.“ Jis sakė, kad kai žmogus prisiima Aukštesniosios Malchut jungą, kartais Aukštesnioji Malchut turi žavesio, o kartais jis jaučia, kad Aukštesniojoje Malchut yra grožio. Raštas apie tai sako: „Visa tai yra apgaulė.“ Kitaip tariant, visas šis pagrindas, ant kurio jis stato savo Aukštesniąją Malchut, yra apgaulingas.
Tačiau „moteris“, tai yra Aukštesnioji Malchut, kurią žmogus prisiima sau, turi būti dėl Kūrėjo baimės. Tai reiškia, kad jo baimė bus tokia, kaip rašo Zohar: „Baimės esmė turėtų būti todėl, kad Jis yra didis ir valdantis“ („Knygos Zohar įvadas“, 191 punktas), kaip pasakyta: „Baimė, kuri yra pati svarbiausia, yra tada, kai žmogus bijo savo Valdovo todėl, kad Jis yra didis ir valdantis, visų pasaulių esmė bei šaknis, ir viskas yra laikoma niekuo, palyginti su Juo, ir Jis nukreips savo valią į tą vietą.“
Iš to išplaukia, kad malda yra pati svarbiausia. Žmogus turėtų melstis Kūrėjui, kad Jis suteiktų jam reikalingą jėgą viskam, kas susiję su darbu – tiek Toroje, tiek maldoje. Todėl žmogus turėtų prašyti Kūrėjo, kad Jis suteiktų jam poreikį, t. y. norą darbui. Kartais žmogus pateka į tokią būseną, kai jis neturi noro niekam – tai reiškia, kad jis nemato priešais save nieko gero, ko turėtų norėti, kas suteiktų jam gyvybingumo, kas suteiktų jam poreikį stengtis, kad ką nors gautų. Verčiau žmogus lieka be jokio noro, apie kurį galėtų pasakyti, jog verta dėti pastangas, kad jį įgytų. Jis to nemato.
Tuo metu jis privalo prašyti Kūrėjo, kad Jis suteiktų jam bent kokį nors norą kažkam – tai reiškia, kad šis dalykas suteiks jam norą dirbti. Pagal žmogaus suvokimą, prašymas bus toks, kad Kūrėjas leistų jam pamatyti kažką, kas suteiktų jam džiaugsmą ir malonumą. Tai atitinka tai, ką pasakė mūsų išminčiai: „Akis mato, o širdis geidžia.“ Tai yra, jei Kūrėjas leidžia jam pamatyti kažką, dėl ko verta dirbti, geidulys širdyje privers jį ieškoti būdų, kaip tą dalyką gauti. Iš to išplaukia, kad malda, kuria žmogus meldžiasi dabar, yra skirta tik pačiam norui, kuris vadinamas kli (indu), gauti.
Tai reiškia, kad pirmoji malda, kuria žmogus turėtų melstis, yra dėl noro ir trūkumo – kad Kūrėjas suteiktų jam galimybę prašyti dėl tam tikro trūkumo, kurio pripildymas atvestų žmogų į pilnatvę. Kitaip tariant, kad Kūrėjas parodytų jam, kas yra tobulumas, kurį jis turi pasiekti, kad žmogus žinotų, ko jam iš tikrųjų trūksta. O tam, kad sužinotų, ko jam iš tikrųjų trūksta, tai atliekama per Torą, kur per Toros (ypatingos sgula) savybės joje esanti Šviesa grąžina jį į gėrį – tai reiškia, kad Tora leidžia jam sužinoti, ko jam trūksta.
Tačiau žmogus turi to reikalauti iš Toros – kad Tora vestų jį į tiesos pasiekimą. Taip pat žmogus turi surasti ryšį tarp savęs ir Toros. Jau pats jo noras sužinoti, koks ryšys egzistuoja tarp jo ir Toros, vadinamas „malda“. Kitaip tariant, tokiu būdu jis jau susieja save su Kūrėju mokydamasis Toros, nes mokydamasis prašo Kūrėjo, kad Jis leistų jam suprasti ryšį tarp Toros ir žmogaus, kuris mokosi Toros. O po to, kai jis pasimeldė, kad Kūrėjas suteiktų jam trūkumą, jis turi prašyti, kad Kūrėjas suteiktų ir šio trūkumo pripildymą – kad jis nusipelnytų pasiekti žmogaus tobulumo pakopą.