Kas dvasiniame darbe yra mylimosios sūnus ir nekenčiamosios sūnus?

1991 m. 46 straipsnis

Midrašas sako (cituojama „Baal HaTurim“) apie tai, kas parašyta: „Jei vyras turės dvi žmonas, vieną mylimą, o kitą nekenčiamą.“ Ir štai jo žodžiai: „Jei vyras turės“ – tai Šventasis, palaimintas Jis. „Mylima“ – tai pasaulio tautos, kurioms Jis rodo savo veidą. „Nekenčiama“ – tai Izraelis, nuo kurio Jis slepia savo veidą.“ Iki čia jo žodžiai.

Reikia suprasti: juk tai, regis, prieštarauja visoms toms vietoms, kur parašyta, kad Kūrėjas myli savo tautą Izraelį. Kaip parašyta (Malachijo 1): „Aš jus mylėjau, – sako Kūrėjas. O jūs sakote: kuo mus mylėjai? Argi Ezavas nėra Jokūbo brolis? – sako Kūrėjas. – Tačiau Aš pamilau Jokūbą, o Ezavo nekenčiau.“ Taip pat sakome: „Tas, kuris su meile pasirinko savo tautą Izraelį.“ Todėl tai reikia paaiškinti dvasinio darbo požiūriu.

Žinoma, kad dvasiniame darbe apie viską kalbama vieno žmogaus kūne. Todėl „dvi žmonos“ turi būti suprantamos kaip esančios viename žmoguje. Kitaip tariant, žmoguje yra dvi jėgos:

a) noras gauti savo paties naudai,

b) noras duoti, tai yra viską daryti Kūrėjo naudai.

Šios dvi jėgos vadinamos „dviem žmonomis“. Kitaip tariant, žmoguje reikia išskirti „septyniasdešimties pasaulio tautų“ savybę ir „Izraelio“ savybę. „Pasaulio tautoms“ priskiriame norą gauti savo paties naudai, o „Izraelio“ savybei priskiriame norą duoti Kūrėjui.

Reikia žinoti, kad abu minėti norai ateina iš Aukščiau, tai yra tik Kūrėjas juos duoda, ir žmogus pats, savo jėgomis, negali jų pasiimti. Tačiau pirmoji jėga, vadinama „noru gauti sau“, žmogui ateina be pastangų. Vos gimęs jis jau turi šią jėgą. O antroji jėga – „noras duoti“ – iš Aukščiau neateina be pastangų. Tai reiškia, kad žmogus pirmiausia turi ieškoti būdų, kaip jį įgyti, ir tik tada iš Aukščiau gauna norą duoti. Tačiau be pastangų jis neduodamas.

Reikia suprasti, kodėl noras duoti neduodamas be pastangų, o noras gauti duodamas be pastangų. Atsakymas toks: dėl kūrimo tikslo – suteikti kūriniams gėrį – buvo būtina sukurti kūrinį, turintį norą gauti malonumą. Juk be noro neįmanoma kuo nors mėgautis. Todėl Šventasis, palaimintas Jis, kūriniui davė norą gauti malonumą.

Tai reiškia, kad jeigu gimdamas žmogus neturėtų šio noro, nebūtų jokios tikrovės, kurią būtų galima pavadinti „kūriniu“, nes būtent tai parodo kūrimą „ješ mi-ajin“ – „egzistavimą iš nebuvimo“: buvo sukurtas noras ir trūkumas, trokštantis užpildyti savo trūkumą. Todėl šis noras ateina iš karto, be jokių pastangų. Kitaip tariant, jei nebūtų noro gauti, nebūtų jokio vystymosi ir nieko pasaulyje negalėtų atsirasti, nes visko mokomės tik iš noro gauti jėgos, kuri stumia mus pirmyn. Todėl šis noras mums ateina be jokių pastangų.

Tačiau noro duoti Kūrėjas mums neduoda be pastangų. Kitaip tariant, kai jau egzistuoja kūrinys ir Kūrėjas turi suteikti kūriniams pripildymą, Jis duoda jiems tai, ko jie prašo ir sako, kad jiems trūksta. Tuomet Šventasis, palaimintas Jis, pripildo jų trūkumą. Vadinasi, visos žmogaus pastangos Toroje ir priesakuose yra skirtos tam, kad jis įgytų noro duoti trūkumą. Kitaip tariant, kaip žmogus supranta, kad be noro gauti malonumą jis negali gyventi pasaulyje – jei jis mato, kad neturi kuo pripildyti savo noro gauti ir iš ko patirti malonumą, jis supranta, kad negali taip gyventi, nes gyvenimas be gyvybingumo prieštarauja kūrimo tikslui – suteikti kūriniams gėrį.

Lygiai taip pat žmogus turi pasiekti pojūtį, kad jeigu neturi noro duoti, per kurį galėtų pasiekti susiliejimą su Kūrėju, tai ir šiame pasaulyje jam nėra tikro gyvenimo bei malonumo. Jis mato, kad gyvenimas jo nepatenkina. Todėl jis trokšta pasiekti tobulumą, kuriame, be abejo, yra gėris ir malonumas. Tačiau be noro duoti žmogus negali pasiekti tobulumo. Ši būsena vadinama „trūkumu ir poreikiu“. Kai žmogus turi tokį trūkumą, tuomet iš Aukščiau, iš Kūrėjo, jis gauna antrąjį norą, vadinamą „noru duoti“.

Todėl žmogus turi daryti viską, kas jo galioje, kad pasiektų noro duoti trūkumą. Tačiau žmogus turi žinoti: nors jis nori viską daryti tam, kad duotų, kūnas jam neleidžia ir nenori jo paleisti iš savo valdžios. Iš čia žmogui kyla nusileidimai ir pakilimai. Kartais noras gauti nugali norą duoti. Tai reiškia, kad noras gauti atneša jam įvairių norų ir minčių, įrodinėjančių, kad jis teisus, tai yra suteikia jam daugiau skonio meilėje sau.

Kitaip tariant, noras gauti, kuris atitinka „pasaulio tautų“ savybę, kaskart įgauna vis daugiau skonio. Todėl, kai jis įgauna daugiau jėgos, jis panaikina noro duoti poreikį. Tada visos žmogaus pastangos, kurias jis dėjo tam, kad įgytų noro duoti poreikį, iš jo dingsta. Nusileidimo metu žmogus sutinka su noru gauti sau. Tačiau vėliau jis atsigauna, vėl pradeda dirbti ir dėti pastangas, kad įgytų noro duoti poreikį. O paskui vėl sustiprėja noras gauti. Taip susidaro pakilimai ir nusileidimai.

Ši būsena tęsiasi tol, kol žmogus prieina išvadą, kad be Jo, palaimintojo, pagalbos neįmanoma įgyti ne tik paties noro duoti, bet net ir poreikio norėti duoti. Juk ir šis poreikis žmoguje yra veikiamas pakilimų ir nusileidimų. Daug kartų žmogus prieina būseną, kai mato, kad nebeturi jėgų duoti daugiau, negu jau davė. Todėl jis ima norėti pabėgti nuo darbo.

Tačiau reikia paklausti: kodėl Kūrėjas taip padarė, kad būtų pakilimai ir nusileidimai? Atsakymas, kaip minėta, yra toks: kad žmogus turėtų poreikį eiti pirmyn ir nepasitenkintų mažu. Todėl žmogus gauna nusileidimą iš Aukščiau. Kitaip tariant, žmogui padedama judėti pirmyn tuo, kad jis nuleidžiamas iš savo pakopos. Tai verčia jį atlikti savianalizę ir pamatyti, ko iš jo reikalaujama iš Aukščiau, dėl ko jis buvo nuleistas iš savo pakopos.

Tai skatina žmogų melstis Kūrėjui, kad Jis jam padėtų. O pagalba, kurią žmogus gauna iš Aukščiau, tampa paruošimu, per kurį žmogus įgyja sielos savybę, kaip parašyta Zohare: jam padedama suteikiant „šventą sielą“ – nešamata kadiša. Vadinasi, ir pakilimai, ir nusileidimai ateina iš Aukščiau. Kitaip tariant, net nusileidimai padeda žmogui, nes būtent per juos jis pasiekia tikslą, kurį turi pasiekti.

Taip galima paaiškinti Zoharo žodžius („Vajišlach“, 4 punktas, komentare „Sulam“): „Kai žmogus ateina apsivalyti, blogasis pradas nusilenkia prieš jį, o dešinė ima valdyti kairę. Ir abu – gerasis pradas bei blogasis pradas – susijungia, kad saugotų žmogų visuose keliuose, kuriais jis eina. Apie tai parašyta: ‘Jis palieps savo angelams saugoti tave visuose tavo keliuose.’“

Reikia suprasti: kaip galima sakyti, kad blogasis pradas saugo žmogų, kad šis eitų teisingu keliu? Juk jis žmogui pataria neiti Toros keliu, suklupdo jį visuose keliuose ir trukdo dirbti dėl Dangaus, skatindamas dirbti savo paties naudai. Tad reikia suprasti, kuo blogasis pradas jam padeda.

Atsakymas yra toks, kaip minėta: nusileidimai, kuriuos žmogus gauna, kyla todėl, kad blogasis pradas atneša jam minčių, svetimų Toros dvasiai. Tai sukelia žmogui nusileidimus. Žmogaus požiūriu, žinoma, blogasis pradas priveda jį prie pojūčio, kad meilė sau yra svarbesnė už meilę Kūrėjui, ir tai tampa nusileidimų priežastimi.

Tačiau iš tikrųjų žmogus turi tikėti, kad viską daro Kūrėjas. Kitaip tariant, šiuos nusileidimus Kūrėjas siunčia žmogui, kad jie suteiktų jam postūmį darbe, kad jis nepasitenkintų mažu. Kai žmogus jaučia, kad Toroje ir priesakuose daro viską, kas jo galioje, jis dar negali aiškiai atskirti, ar jo ketinimas yra Kūrėjo naudai, ar jis dirba savo naudai. Taip yra todėl, kad kai žmogus dirba bendrojo darbo lygiu, jį apšviečia supančioji šviesa – Or Makif, ir ji suteikia žmogui pasitenkinimą, todėl jis nejaučia jokio trūkumo savo darbe.

Tik tada, kai žmogus nori dirbti individualaus darbo lygmeniu, tai yra kad ir ketinimas būtų dėl Dangaus, o ne vien veiksmas (kaip minėta 45-ajame 1991 m. straipsnyje), iš Aukščiau jam parodoma, kad jo būsena nėra tinkama. Ir dėl to, kad jis patiria nusileidimą, žmogus pamato savo tikrąją būseną. Tada jis pradeda ieškoti patarimų, kaip ištrūkti iš meilės sau valdžios.

Iš to seka, kad jeigu nebūtų blogojo prado, kuris atveda žmogų į nusileidimų būsenas, jis būtų likęs pakilimo būsenoje ir neturėtų poreikio pasiekti tikslą – susiliejimą su Kūrėju. Todėl blogasis pradas iš tiesų yra Kūrėjo angelo savybė. Kitaip tariant, jis yra Kūrėjo pasiuntinys, saugantis žmogų, kad šis nepasiliktų „šventumo negyvajame lygmenyje“, bet turėtų poreikį eiti pirmyn. Apie tai ir parašyta: „Jis palieps savo angelams saugoti tave visuose tavo keliuose.“ Kitaip tariant, net blogasis pradas yra Kūrėjo pasiuntinys, siunčiamas žmogui saugoti.

Remiantis tuo galima paaiškinti mūsų klausimą apie Midrašo žodžius: „Jei vyras turės“ – tai Šventasis, palaimintas Jis. „Mylima“ – tai pasaulio tautos. Kaip galima sakyti, kad Šventasis, palaimintas Jis, myli pasaulio tautas? Todėl „jei vyras turės dvi žmonas“ reikia suprasti taip: Kūrėjas žmogui duoda „dvi žmonas“, tai yra du norus. Viena yra mylima – tai noras gauti savo paties naudai. Jis vadinamas „pasaulio tautų“ savybe, nes skirtas ne Kūrėjo naudai, o sau.

Šis noras vadinamas „mylimu“. Kitaip tariant, kūriniai myli šį norą, nes Kūrėjas „rodo jam savo veidą“. Kūrėjas sukūrė pasaulį todėl, kad Jo noras yra suteikti kūriniams gėrį. Tai vadinama tuo, kad Kūrėjas rodo veidą jiems, tai yra norui gauti, nes neįmanoma patirti malonumo, jei nėra troškimo tam malonumui. Todėl Šventasis, palaimintas Jis, rodo veidą norui gauti malonumą. Kitaip tariant, kai žmogus ką nors daro savo naudai, jis iš to mėgaujasi. Tai vadinama „veido rodymu“.

Bet kodėl tai vadinama „pasaulio tautų“ savybe? Atsakymas toks: kadangi buvo atliktas ištaisymas tam, kad nebūtų gėdos, draudžiama gauti tam, kad gautum. Tas, kuris gauna tam, kad gautų, dvasiniame darbe vadinamas „pasaulio tautų“ savybe, tai yra jis dirba ne Kūrėjo, o savo naudai. Dvasiniame darbe tai vadinama „svetimu darbu“, avoda zara, net jeigu išoriniais veiksmais žmogus priklauso „Izraelio“ savybei ir vadinamas „Kūrėjo darbuotoju“. Tačiau darbo, kurio esmė yra davimas, požiūriu tai vadinama „svetimu darbu“ – darbu, kuris mums svetimas.

Kadangi žmogus iš prigimties gimsta dirbti tik savo naudai, tai vadinama „mylima“ žmogui, nes Kūrėjas „rodo jai veidą“. Todėl kol žmogus dirba savo naudai, jis turi norą dirbti, nes iš prigimties jam miela dirbti norui gauti. Tačiau kai žmogus nori dirbti dėl Dangaus, tai yra Kūrėjo, o ne savo naudai, šis noras priklauso žmoguje esančiai „Izraelio“ savybei. Šis noras vadinamas „nekenčiama“, nes Kūrėjas nuo jos slepia savo veidą.

Kitaip tariant, tam, kad žmogus įgytų „Izraelio“ savybę, Šventasis, palaimintas Jis, slepia nuo jos savo veidą. Kai žmogus nori eiti keliu, kuriame „visi jo veiksmai būtų Kūrėjo naudai“, ir kad galėtų pasiekti būseną, kai gauna tam, kad duotų, turėjo būti Toros ir priesakų paslėpimas bei apribojimas – cimcum, kad žmogui būtų vietos sakyti, jog jis vykdo Torą ir priesakus ne dėl jokio atlygio, o tik Kūrėjo naudai. Kadangi tai prieštarauja prigimčiai, toks darbas kūnui yra nekenčiamas. Jeigu žmogus vis dėlto nori dirbti dėl Dangaus, jis neturi kito patarimo, tik melstis Kūrėjui, kad Šis suteiktų jam jėgą įveikti ir pajungti norą gauti.

Šią jėgą žmogus gauna iš Aukščiau, kaip parašyta: „Ateinančiam apsivalyti padedama.“ Tai reiškia, kad iš Aukščiau jam suteikiama sielos savybė. Vadinasi, būtent todėl, kad žmoguje esanti „Izraelio“ savybė jam yra „nekenčiama“ ir jis savo jėgomis negali jos įveikti, nes davimo savybė kūnui yra nekenčiama, atsiranda vieta, kur žmogus iš tiesų gali nusipelnyti „Izraelio“ pakopos – prašydamas pagalbos iš Aukščiau.

Kaip minėta, per dvi žmoguje esančias jėgas – blogąjį ir gerąjį pradą – žmogus gali pasiekti kūrimo tikslo tobulumą. Abu jie saugo jį, kad jis nenukryptų nuo teisingo kelio nei į dešinę, nei į kairę, bet pasiektų tikslo pilnatvę – gautų tą gėrį ir malonumą, kurį Kūrėjas nori suteikti kūriniams.

Pagal tai mylima moteris atitinka „pasaulio tautų“ savybę, o nekenčiama moteris – „Izraelio“ savybę. Taip pat galima pridėti, kad šios dvi jėgos – noras gauti ir noras duoti – vadinamos „gyvuliu“ ir „žmogumi“. Žmoguje esantis noras gauti atitinka „gyvulio“ savybę, priklausančią gyvūniniam lygmeniui, kuriame veikia tik savo naudos siekis. O kalbančiojo lygmuo – medaber, „žmogaus“ savybė – yra noras duoti, kurį žmogus turi įgyti. Jį galima įgyti tik didelėmis pastangomis, nes iš prigimties žmogus negali suprasti, kaip įmanoma ką nors daryti Kūrėjo naudai.

Tai reiškia, kad žmogus rūpinasi patenkinti savo „gyvulio“ reikalavimus. Tačiau to, ko reikalauja jo „žmogaus“ savybė, pats žmogus negali pripildyti. Jis turi prašyti Kūrėjo, kad Šis suteiktų jam jėgą įveikti savo „gyvulį“. Be Kūrėjo pagalbos žmoguje viešpatauja mintys ir norai, nekenčiantys „žmogaus“ savybės, tai yra „Izraelio“ savybės, kuri yra „žmogaus“ pakopa. Kaip sakė mūsų išminčiai: „Jūs vadinami žmogumi, o pasaulio tautos nėra vadinamos žmogumi“ (Jevamot 61). Taigi „nekenčiama moteris“ reiškia „Izraelio“ savybę, nuo kurios Šventasis, palaimintas Jis, slepia savo veidą.

Remiantis tuo galima paaiškinti mūsų išminčių žodžius (Avot 1:15): „Priimk kiekvieną žmogų maloniu veidu.“ Reikia suprasti, ką tai mums nurodo dvasiniame darbe. Kaip minėta, kai žmogus nori ką nors padaryti savo „žmogaus“ savybės naudai, ši savybė jam yra tarsi nekenčiama, nes visi žmogaus rūpesčiai skirti patenkinti tai, ko reikalauja jo „gyvulys“. O gyvulio savybė kūnui yra mylima. Tuo tarpu „žmogaus“, tai yra „Izraelio“, savybė kūnui yra nekenčiama. Todėl mūsų išminčiai įspėjo: „Priimk kiekvieną žmogų.“ Žodis „kiekvieną“ reiškia – net pačią mažiausią „žmogaus“ savybę.

Kitaip tariant, reikia vertinti net ir mažą dalyką, jeigu jis priklauso „žmogaus“ savybei. Mūsų išminčiai mums pasakė, kad turime stengtis priimti „žmogaus“ savybę maloniu veidu, o ne taip, kaip ji mums atrodo – nekenčiama dėl to, kad Kūrėjas nuo jos slepia veidą. Mes turime eiti aukščiau žinojimo ir priimti kiekvieną žmogų aukščiau to, ką mums sako kūno protas. Kitaip tariant, turime atlikti veiksmus, atitinkančius „žmogaus“ savybę.

Ir nors mūsų „gyvulys“ šaukia ir sako, kad darbai, kuriuos norime atlikti dėl „žmogaus“ savybės, tinka tik žmonėms, kurie nėra sveiko proto, nes tai, ko reikalaujame mes – „gyvulio“ savybė – yra logiška. Įrodymas esą toks: šis darbas kūnui yra mylimas. O apie darbą „žmogaus“ savybei jis sako: juk pats matai, kad jis kūnui nekenčiamas. Žinoma, protas esą kalba pagrįstai: dirbti dėl gyvulio savybės atrodo racionalu ir tinka protingam žmogui, o darbas dėl „žmogaus“ savybės atrodo kaip „gyvulio veiksmas“, tai yra veiksmas be proto.

Apie tai mūsų išminčiai sako: neklausykime kūno, kai jis pateikia „žmogaus argumentą“. Turime priimti kiekvieną „žmogaus“ savybę maloniu veidu ir sakyti: nors pagal mano protą bei žinojimą „žmogaus“ savybė atrodo nekenčiama, aš tikiu išminčių žodžiais ir priimu ją maloniu veidu.

Taip galima paaiškinti mūsų išminčių žodžius: „Žmogų ir gyvulį išgelbėsi Tu, Kūrėjau.“ Tai žmonės, kurie savo protu yra išmintingi kaip žmonės, tačiau padaro save tarsi gyvuliais. Tai reiškia: nors pagal protą tu teisus, kad žmogus turėtų eiti keliu, kuris jam mielas, vis dėlto jis „padaro save tarsi gyvuliu“, tarsi neturėtų proto, ir eina tikėjimu aukščiau žinojimo.

Tačiau turime tikėti, kad vykdydami Torą ir priesakus veiksmo lygmeniu, su visomis jų detalėmis ir tikslumu, dėl šių veiksmų nusipelnome, kad Kūrėjas suteiktų mums pagalbą iš Aukščiau – jėgą eiti pirmyn ir pasiekti tikslą, tai yra gauti tą gėrį ir malonumą, kuris yra kūrimo tiksle. Kai vykdome Torą ir priesakus be jokių sąlygų, vien todėl, kad tai Kūrėjo įsakymas, tai vadinama itaruta de-letata – pabudimu iš apačios, ir dėl to iš Aukščiau nusileidžia šviesa bei gausa, leidžiančios ištrūkti iš blogio valdžios.

Tai atitinka mūsų išminčių žodžius (Raši, remdamasis Mechilta) apie tai, kas parašyta („Bo“, ketvirtoji dalis): „Pamatysiu kraują ir praeisiu pro jus, ir jūsų nepalies naikinanti nelaimė.“ Klausiama: „Pamatysiu kraują“ – juk Jam viskas atskleista? Tačiau Šventasis, palaimintas Jis, pasakė: „Aš nukreipsiu savo akis ir pamatysiu, kad jūs užsiimate Mano priesakais, ir praeisiu pro jus.“

Matome, kad mūsų išminčiai sako: tam, kad jų nepasiektų pražūtis, tai yra kad jie ištrūktų iš blogio valdžios, vadinamos „mirtimi“, kaip pasakė mūsų išminčiai: „Nedorėliai net savo gyvenime vadinami mirusiais“, mums buvo duotas darbas veiksmo lygmeniu. Dėl veiksmų, kuriuos atliekame, Šventasis, palaimintas Jis, vėl mums atsiskleidžia, kaip pasakyta: „Tai bus jums ženklas.“ Ką tai mus moko? „Už atlygį už priesaką, kurį atliekate, Aš jūsų pasigailėsiu.“ Vadinasi, dėl priesakų veiksmų žmogus išgelbėjamas iš noro gauti, vadinamo „bloguoju pradu“, valdžios ir nusipelno įgyti norą duoti.

Tačiau tas, kuris eina viena linija, tai yra pasitenkina vien veiksmu, kai vykdo Torą ir priesakus dėl Dangaus, bet netikrina ketinimo – kad ir ketinimas būtų dėl Dangaus – negali pasiekti noro duoti, vadinamo susiliejimu – dvekut. Taip yra todėl, kad jam trūksta poreikio. Todėl tie žmonės, kurie jau perėjo iš vienos linijos į dešinę liniją, pradeda matyti savo žemumą: kad žmoguje nėra nė vieno organo, norinčio ką nors daryti Kūrėjo naudai. Tuomet jis trokšta, kad Kūrėjas išgelbėtų jį iš mirties, tai yra iš meilės sau valdžios. Tada jo patarimas, kaip nusipelnyti Kūrėjo atsiskleidimo, tai yra įgyti norą duoti ir susilieti su Kūrėju, yra remtis veiksmu. Jis nori, kad atlygis už Toros ir priesakų vykdymą būtų susiliejimas su Kūrėju. Apie tai sakoma: „Už priesako, kurį jūs atliekate, atlygį Aš jūsų pasigailėsiu.“ Tai reiškia: Jis mūsų pasigaili ir išgelbėja iš mirties, kuri yra noro gauti valdžia.

Tačiau matome, kad viską, kas nėra ištaisymo kelyje, žmogus sugeba daryti. Tai matome ir suaugusiuose, ir mažuose vaikuose, o ypač aiškiai – mažuose vaikuose. Suaugusiųjų veiksmuose jau susimaišo daugybė priežasčių, todėl sunku pamatyti tiesą. O vaikams tai matoma atviriau: vaikai gali visą dieną dėti pastangas, tačiau kai jų paprašo ką nors padaryti, jie sako, kad neturi jėgų. Reikia žinoti, kad tai kyla iš Nekudim pasaulio, kuriame įvyko indų sudužimas – Švirat ha-Kelim. Todėl žmogus turi jėgų viskam, kas nepriklauso ištaisymui. Tačiau jeigu dalykas priklauso ištaisymui, iš karto atsiranda pastangų poreikis dėl kūno pasipriešinimo.

Todėl, kai žmogus eina viena linija, jis gali laikytis Toros ir priesakų įvairiomis aplinkybėmis. Tačiau kai jis pereina į dešinės linijos darbą, kur darbas jau eina ištaisymo keliu, žmogui reikia dėti dideles pastangas, kad galėtų eiti dešinės linijos keliu. Todėl čia būtinas nuolatinis įveikimas.