Ką reiškia palaiminimas ir prakeikimas darbe?
1990 – straipsnis Nr. 42
Toros aiškintojai klausia klausia apie eilutę: „Žiūrėk, pateikiu jums šiandien palaiminimą ir prakeikimą. Palaiminimą – jei klausysite Kūrėjo, jūsų Dievo, priesakų, kuriuos šiandien jums įsakau. Ir prakeikimą – jei neklausysite.“ Kyla klausimas: kodėl pradedama vienaskaitos forma „Žiūrėki“? Taip pat jie klausia, kodėl būtent parašyta „šiandien“.
Žinoma, kad kūrimo tikslas kyla iš Jo noro suteikti gėrį kūriniams. Tai reiškia, kad visi kūriniai turi pajusti, jog gauna iš Kūrėjo gėrį ir malonumą. Ir tai vadinama: „Palaimintas mūsų Kūrėjas, sukūręs mus savo garbei.“ Kitaip tariant, kūriniai gauna iš Kūrėjo gėrį ir malonumą, ir tai yra Kūrėjo garbė – kad kūriniai gauna iš Jo gėrį ir malonumą.
Iš to išplaukia, kad kiekvienas gerbia Kūrėją, ir per tai Kūrėjui teikiama garbė. Tačiau jeigu kūriniai negauna iš Jo džiaugsmo ir malonumo, tai neteikia Kūrėjui garbės. Kitaip tariant, jei Kūrėjas sukūrė kūrinius, tačiau jie nejaučia, kad Kūrėjas duoda jiems džiaugsmą ir malonumą, o priešingai – jaučia, kad jie kankinasi ir kenčia šiame pasaulyje, tai neteikia Kūrėjo garbės.
Apie tai parašyta (Psalmės 50): „Šaukis Manęs nelaimės dieną; Aš tave išgelbėsiu, ir tu pagerbsi Mane.“ Raši aiškina: „Ir tu Mane pagerbsi – nes tai yra Mano garbė, kad išgelbėjau tuos, kurie Manimi pasitiki.“ Reikia suprasti: ar Kūrėjui reikia garbės, kad kūriniai Jį gerbtų? Juk Jo noras yra tik duoti, suteikti gėrį ir malonumą. Kodėl sakoma, kad Kūrėjas gauna garbę išgelbėdamas tuos, kurie Juo pasitiki?
Atsakymas yra tas, kad Kūrėjas žino, kad kūriniai suvokia, jog Jis sukūrė pasaulį tam, kad suteiktų kūriniams gėrį ir malonumą ir tik tada, kai kūriniai gerbia Kūrėją už tai, kad Jis suteikė jiems gėrį ir malonumą. Vadinasi, žodžiai „Palaimintas mūsų Dievas, sukūręs mus savo garbei“ galioja tuomet, kai kūriniai gerbia Kūrėją todėl, kad gavo gėrį ir malonumą.
Iš to išplaukia, kad kūriniai dėkoja Kūrėjui už tai, kad gauna gėrį ir malonumą, ir šis jausmas, kylantis iš malonumo, kurį kūriniai gauna, gimsta gavėjų širdyse ir atsiskleidžia išorėje per dėkingumą. Tai yra, kiek priimama malonumo, tiek atsiskleidžia ir Davėjo garbė. Materialiame pasaulyje matome, kaip žmogus gerbia savo draugą, kai šis jam įteikia didelę dovaną, ir kaip gerbia jį tada, kai gauna mažą dovaną. Tai reiškia, kad garbė, kurią dovanos gavėjas teikia davėjui, nustato dovanos dydžio matą, kitaip tariant – pačio gavėjo patiriamo jausmo matą.
Pavyzdžiui, kai žmogų Kūrėjas priartina – tai yra suteikia jam mintį ir norą tarnauti Karaliui – tikrai yra skirtumas, kaip jis jaučiasi, jei tarnauja didžiam Karaliui: jis be abejo yra laimingas dieną ir naktį, kad pelnė privilegiją tarnauti didžiam Karaliui.
Tai reiškia: jeigu žmogus meldžiasi Kūrėjui ir įsivaizduoja, kad stovi prieš didį Karalių, kokį susižavėjimą jis patiria? O kaip būtų, jei jis kalbėtų su mažu karaliumi? Kitaip tariant, pagal tai, kam žmogus jaučiasi kalbantis ir meldžiantis, tokiu mastu jis jaučia džiaugsmą ir dvasios pakilimą. Kaip pasakė mūsų išminčiai: „Žinok, prieš ką stovi“ – prieš didį Karalių ar prieš mažą karalių.
Vadinasi, pagal tai, kiek žmogus gerbia Kūrėją, jis pats gali pamatyti, kokiam Karaliui meldžiasi – didžiam ar mažam. Todėl Kūrėjui rodoma pagarba nėra reikalinga Kūrėjo naudai. Nedėk Dieve manyti, kad Kūrėjui reikia, jog Jam būtų rodoma pagarba. Ši pagarba reikalinga žmogui. Žmogus turi žinoti, prieš kokį Karalių jis stovi – mažą ar didį.
Tačiau tam, kad Kūrėjo noras būtų visiškai įgyvendintas ir kūrimo tikslas būtų pasiektas be gėdos pojūčio, buvo atliktas ištaisymas, vadinamas „apribojimu ir paslėptimi“. Tai reiškia, kad apribojimas ir paslėptis buvo padaryti dviem atžvilgiais:
A. Pats Kūrėjas nuo mūsų yra paslėptas. Turime tikėti, kad Kūrėjas rūpinasi mumis per asmeninę priežiūrą kiekvieno kūrinio atžvilgiu.
B. Tikrasis gėris ir malonumas yra 613 priesakų, kurie Zoar kalba vadinami „613 Pkudin“, viduje. Kaip aiškinama Sulamo komentare („Įvadas į Zoar knygą“, p. 242): „Kiekviename priesake kaip užstatas saugoma ypatinga Šviesa.“ Tačiau ir tai yra paslėpta. Turime tikėti, kad būtent ten yra gėris ir malonumas. Ši paslėptis buvo padaryta tik kūrinių naudai, kad gaudami gėrį ir malonumą jie nejaustų gėdos.
Tai reiškia, kad gėda atsirastų dėl to, jog kūriniai gauna gėrį ir malonumą todėl, kad patys to trokšta. Tuomet jie būtų priešingi Kūrėjui. O pagal taisyklę, kad „kiekviena šaka nori būti panaši į savo šaknį“, kūriniai, gaudami gėrį ir malonumą, jaustų nemalonumą.
Todėl kūriniai turi stengtis viską daryti dėl Kūrėjo, tai yra su ketinimu suteikti Jam pasitenkinimą. Tada tarp jų atsiranda formos sutapimas: kūriniai taip pat viską daro tam, kad duotų, kaip ir Kūrėjas. Tuomet nebelieka vietos gėdai, ir tai vadinama „Jo veiksmų tobulumu“.
Tačiau kaip žmogus gali pasiekti pakopą, kurioje „viską daro dėl Kūrėjo“? Juk iš prigimties žmogus sukurtas su noru gauti tam, kad gautų. Apie tai mūsų išminčiai pasakė: „Ateinantį apsivalyti – padeda jam.“ Kitaip tariant, kai žmogus mato, kaip toli jis yra nuo to, kad visi jo veiksmai būtų dėl Kūrėjo, jis pradeda stengtis kiekviename savo veiksme. Kai jis mato, kad jo veiksmuose nėra ketinimo duoti, jis prašo Kūrėjo, kad šis suteiktų jam ketinimą duoti atliekant tą veiksmą.
Kitaip tariant, jis prašo Kūrėjo, kad dėl jo atliekamo veiksmo pats veiksmas taptų itaruta de-letata – pabudimu iš apačios. Tai yra malda, kad Kūrėjas atsiųstų jam ketinimą duoti. Vadinasi, pabudimas iš apačios yra indas, kurį Kūrėjas gali pripildyti. Tačiau jei žmogus neturi veiksmų, dėl kurių galėtų prašyti, kad Kūrėjas suteiktų ketinimą duoti, tai panašu į pasakymą: „Nėra Šviesos be indo“, tai yra „nėra ketinimo be veiksmo“.
Todėl žmogui tenka dauginti veiksmus, o tie veiksmai turi tapti trūkumu, dėl kurio jis prašytų Kūrėjo juos pripildyti. Tačiau pagal žmogaus prigimtį, kai jis suvokia, kad svarbiausia yra viską daryti dėl Kūrėjo, ir pamato, kokie žemi yra jo veiksmai, jis pradeda juos menkinti.
Jis sako, kad jo veiksmai vis tiek nieko neverti. Tad kam taip stengtis ir dėti tiek pastangų juos atliekant? Todėl kai jam nesunku atlikti veiksmus, jis juos atlieka. Tačiau kai tampa sunku, jam nebelieka tiek jėgų stengtis ir veikti, nes jam ateina mintys iš pasaulietinės aplinkos, kad nėra reikalo užsiimti Tora ir priesakais, kadangi pasaulietiniai žmonės netiki atlygiu ir bausme. Ir pats žmogus, matydamas savo veiksmų menkumą, sako, kad jo veiksmai nėra tobuli.
Jis sako aiškiai žinantis, kad už tokius veiksmus neturėtų būti duodamas joks atlygis. Vadinasi, būdamas tokioje būsenoje, kai mato, jog jo veiksmai yra tokie menki, kad už juos nenusipelno jokio atlygio, jis iš esmės yra būsenoje, kurioje netiki atlygiu ir bausme.
O dėl darbo „dėl Kūrėjo“ jis negali savęs apgauti ir sakyti, kad turi tam norą, nes mato, kad visas kūnas tam priešinasi. Todėl jei jis sako sau: „Jeigu neketinsi dėl Kūrėjo, gausi bausmę“, jis to nesupranta, nes nemato, kaip kada nors galėtų pasiekti būseną, kurioje galėtų pasakyti, kad savo veiksmus atlieka dėl Kūrėjo.
Todėl tai vadinama tuo, kad jis netiki bausme. Kitaip tariant, jis negali suprasti, kaip dėl būsimos bausmės galėtų pradėti ketinti dėl Kūrėjo. Taip yra todėl, kad kaip galima bausti už tai, kas atrodo neįmanoma? O dėl atlygio žmogus tuo metu tikrai sako, kad už tokius veiksmus jo nenusipelno. Vadinasi, tada jis netiki atlygiu ir bausme, panašiai kaip pasaulietiniai žmonės, kurie netiki atlygiu ir bausme. Todėl jis savo veiksmus menkina.
Tačiau be tikėjimo išminčiais neturime jokios priemonės eiti pirmyn. Turime tikėti išminčiais, kurie pasakė, kad darbo tvarka yra tokia: „Nėra Šviesos be indo.“ Todėl žmogus turi tikėti, kad tai, jog jis pamato, kad jo veiksmai nėra dėl Kūrėjo, yra atskleidimas iš Aukščiau. Jam parodoma tiesa – kaip noras gauti valdo žmogų ir kad jis nepajėgia nieko padaryti, jei iš to negauna naudos sau.
Žmogus tai gali pamatyti tik tuomet, kai iš tikrųjų nori eiti tiesos keliu, tai yra pasiekti susiliejimą su Kūrėju. Šis suvokimas žmogui duodamas tam, kad jam atsirastų poreikis Kūrėjo pagalbai – kad Kūrėjas suteiktų jam norą duoti. Šis noras sujungia žmogų su Kūrėju. Kitaip tariant, žmogui nusipelnius gauti norą duoti, Kūrėjas į šį indą gali įlieti gėrį ir malonumą, kurie buvo kūrimo sumanyme – suteikti gėrį kūriniams. Taigi čia reikia išskirti tris būsenas:
1. Žmogus pradeda jausti, kad jam trūksta indo, vadinamo „noru duoti“, ir kad visas jis yra paniręs tik į meilę sau. Tačiau šis trūkumas nekyla iš paties žmogaus. Žmogus turi tikėti, kad tai, jog jis jaučia negalįs nieko padaryti su ketinimu duoti, yra pagalba, ateinanti jam iš Aukščiau. Pagalba yra būtent ta, kad jis pajunta trūkumą.
2. Prašyti Kūrėjo, kad Jis suteiktų jam palaiminimą – norą duoti, vadinamą Chesed indu, kai žmogus trokšta tik veikti tam, kad suteiktų pasitenkinimą savo Kūrėjui. Kaip parašyta („Įvadas į Zoar knygą“, p. 51, Sulamo komentaras, 2 punktas, 37 punktas): „Tai yra Chesed, ir tai yra palaiminimas, kaip pasakyta: ‘Ir išliesiu jums palaiminimą.’ Tai yra paslaptis to, kas pasakyta: ‘Pasaulis bus pastatytas ant Chesed.’ Žodis ‘bus pastatytas’ reiškia statymą ir supratimą, nes Jis nustatė tai kaip pakankamą patikrinimą atskirti tuos, kurie prisirišę prie šventumo, nuo tų, kurie nusigręžia nuo Kūrėjo ir prisiriša prie kito dievo. Kaip pasakyta: ‘Išbandykite Mane tuo, sako Kūrėjas Cvaot, ar neatversiu jums dangaus langų ir neišliesiu jums palaiminimo be saiko.’“
Tai reiškia, kad kol negaunami palaiminimo indai, tai yra davimo indai, nėra indų, galinčių priimti gėrį ir malonumą, dėl kurių buvo sukurtas pasaulis. Taip yra todėl, kad kitaip visa gausa nueitų klipot, o ne šventumui. Visas šventumo pagrindas yra pastatytas ant noro duoti.
3. Kai 613 priesakų žmogui jau tampa 613 Pkudin. Tai yra tada, kai jis pasiekia 613 Šviesų, apsirengusių 613 Pkudin viduje – tai ir yra jose apsirengę gėris bei malonumas.
Tačiau pagrindinis darbas vyksta A būsenoje, kur 613 priesakų vadinami „613 Eitin“ – 613 patarimų, kaip prašyti Kūrėjo, kad Jis suteiktų davimo indus. Šioje būsenoje būna pakilimų ir kritimų, nes daug kartų žmogus prieina prie išvados, kad darbas, kurio tikslas – kada nors gauti pagalbą iš Aukščiau, davimo indus – yra neįmanomas. Prašydamas Kūrėjo suteikti šiuos indus, jis mato visiškai priešingą dalyką: vietoje to, kad Kūrėjas padėtų jam gauti davimo indus, jis mato, kad po kiekvienų įdėtų pastangų gauna vis didesnį norą gauti.
Todėl žmogus pradeda galvoti, kad nėra prasmės to prašyti, nes atrodo, tarsi iš Aukščiau jam nebūtų skiriama jokio dėmesio ir niekas jo neprižiūrėtų. Todėl daug kartų jis nusprendžia, kad neverta dirbti veltui, be jokio rezultato. Ir čia žmogui reikia labai didelio sustiprėjimo, kad jis nepabėgtų iš kovos lauko ir kartą visiems laikams nepasakytų, kad šis darbas ne jam.
Tokioje būsenoje žmogui reikia Dangaus gailestingumo. Ir čia jis turi eiti tik aukščiau žinojimo. Juk jis mato, kad pagal žinojimą teisus yra protas. Kitaip tariant, pagal savo racionalų apskaičiavimą jis turėtų pabėgti iš kovos lauko. O už tai, kad nepabėga, jis turi dėkoti Kūrėjui, kad iš Aukščiau jo neišmeta iš kelio, vedančio į Karaliaus rūmus.
Kitaip tariant, žmogus turi nuolat dėkoti Kūrėjui už tai, kad nepriėmė šmeižto, kurį kūnas jam nuolat kalba: „Tai ne tau.“ Kūnas jam sako: „Argi nematai, kiek pastangų jau įdėjai, o vis dar esi toje pačioje būsenoje, kurioje buvai darbo pradžioje?“ Ir dar jis sako: „Jeigu nori pamatyti, ar ką nors pasiekei, juk matai, kad nuėjai atgal, o ne pirmyn.“ Ir būtent tai yra žinojimas, atskiriantis žmogų nuo šventumo, nes žinojimo ribose kūnas yra teisus.
Todėl ir tai, kad žmogus nepabėga iš kovos lauko, nėra jo paties jėgomis. Jis turi sakyti, kad tai tik jėga, kuri jam duodama iš Aukščiau, kad jis nepabėgtų. Kitaip tariant, žmogus turi tikėti, kad, viena vertus, jam leidžiama pamatyti, kaip stipriai jis nutolęs nuo veiksmų su ketinimu duoti, tai yra kad jis tarsi juda atgal. Kita vertus, jis turi tikėti, kad tai, jog nepabėga iš kovos lauko ir daug kartų tiki aukščiau žinojimo, jog vis dėlto bus priartintas ir nusipelnys susiliejimo su Kūrėju, reiškia, kad visas jo darbas kelyje statomas tik ant tikėjimo aukščiau žinojimo.
Iš to, kas pasakyta, suprasime klausimą, ką mums nurodo žodžiai: „Žiūrėk, Aš dedu prieš jus šiandien.“ Žodis „šiandien“ reiškia, kad kiekvieną dieną žmogus turi pradėti iš naujo ir sakyti, kad šiandien jis nusipelnys „Žiūrėk, Aš“ – tai yra „Aš esu Kūrėjas, tavo Dievas“, – ir nepabėgs iš kovos lauko. Kad jis nesakytų: „Jau daug kartų meldžiausi, kad Kūrėjas suteiktų man davimo indus ir išvestų iš noro gauti sau valdžios, tačiau negavau jokio atsakymo į savo maldą. Tad kokia nauda, jei dar kartą melsiuosi?“
Vadinasi, žodis „šiandien“ nurodo mums, kad „kiekviena diena tavo akyse turi būti kaip nauja“. Žmogus turi žinoti, kad kiekviena nauja darbo pradžia vadinama „diena“. O malda, kuria žmogus prašo, kad Kūrėjas priartintų jį prie darbo, taip pat vadinama „diena“.
Tačiau kadangi malda dėl priartėjimo prie Kūrėjo sukuria žmoguje indą – poreikį ir norą, o šis noras sukelia žmogui kančią dėl to, kad Kūrėjas jo nepriartina, todėl kiekviena diena žmoguje padaro dar vieną įdubą. Tačiau trūkumas turi tapti gilus. Tai reiškia, kad turi susiformuoti pakankamai didelis trūkumas, tinkamas dideliam pripildymui.
Todėl kiekvieną dieną reikia pradėti iš naujo, su nauju įveikimu. Kitaip tariant, kiekvienas įveikimas sukuria naują trūkumą, kol iš visų dienų susidaro viena ilga diena, kurioje jau atsiranda galimybė Kūrėjui suteikti pripildymą, vadinamą „noru duoti“. Tai reiškia, kad žmogus gauna palaiminimą – Chesed savybę, vadinamą „davimo indais“.
Tuo galima paaiškinti principą „Padarysime ir išgirsime“. „Padarysime“ priklauso žemesniajam. Kitaip tariant, žemesnysis turi sukurti trūkumą – poreikį, kad Kūrėjas jam padėtų pasiekti davimo indus. Tie, kurie pirmiausia sako „išgirsime“, nori, kad kūnas pirmiausia išgirstų ir pamatytų, jog verta viską daryti dėl Kūrėjo, ir tik tada sutiktų veikti, tai yra daryti dėl Kūrėjo. Tačiau jeigu kūnas nemato, kad verta dirbti dėl Kūrėjo, kaip jis gali daryti dėl Kūrėjo?
Todėl Izraelis, tai yra tie žmonės, kurie nori būti Jašar-El – tiesiai į Kūrėją, o ne siekti naudos sau, ir kurie mato, kad kūnas niekada nesutiks dirbti Kūrėjo naudai, sako: „Mes atliksime veiksmus su ketinimu dėl Kūrėjo. Ir nors matome, kad mums nepavyksta, nes tai prieštarauja mūsų prigimčiai, vis dėlto tikime, kad jeigu prašysime Kūrėjo, Jis išgirs mūsų maldą. Jis tikrai girdi maldą. Tada ‘išgirsime’ – tai yra nusipelnysime pamatyti, kad Kūrėjas iš tiesų girdi maldą. Ir Jis suteiks mums noro duoti jėgą.“
Tai ir reiškia, kad Izraelis, nors blogasis pradas žmoguje nesutinka dirbti Kūrėjo naudai, o ne savo naudai, vis dėlto tikėjo Kūrėju, kad Jis girdi maldą. Jie tikėjo: jeigu prašysime Jo suteikti mums šią jėgą – juk mes norime veikti dėl Kūrėjo, tik mūsų blogasis pradas tam priešinasi – Kūrėjas tikrai girdi maldą. Ir mes būtinai nusipelnysime pamatyti, kad Kūrėjas išgirdo mūsų maldą, kai gausime iš Jo norą duoti. Tada tikrai galėsime pasakyti, kad Kūrėjas girdi.
Taip galima paaiškinti tai, ką pasakė Izraelis: „Padarysime“ – iš savo pusės padarysime viską, ką galime, atliksime veiksmus ir prašysime Jo, kad Jis išgirstų tai, ko Jo prašome. Tada nusipelnysime „išgirsime“ – tai yra Kūrėjas suteiks mums davimo indus, kaip minėta pirmiau, kurie yra palaiminimo indai. Kitaip tariant, Aukštesnioji gausa, kurią Kūrėjas nori duoti – gėris ir malonumas – galės apsirengti šiuose induose, nes tarp Šviesos ir indo bus formos sutapimas.
Vadinasi, pirmiausia reikia įgyti trūkumą – žmogus turi gauti tikrą noro duoti trūkumą. Tai reiškia, kad jis turi pajusti, jog šis trūkumas toks didelis, kad niekas pasaulyje negali jo užpildyti, išskyrus patį Kūrėją. Tada jis vadinamas tuo, kuriam reikia Kūrėjo. Ir tuomet žmogui reikia Dangaus gailestingumo, kad nepabėgtų iš kovos lauko. Nes paprastai, kai žmogus dirba ir mato, kad nejuda pirmyn, jis pabėga nuo darbo. Todėl žmogus turi prašyti Kūrėjo, kad Jis padėtų jam nepabėgti darbo viduryje.
Apie tai galima pasakyti, kad žmogus deda pastangas tam, kad įgytų norą duoti. Tai, kad jis jaučia įdėjęs daug pastangų, vadinama „senatve“, nes jis jau ilgą laiką yra šiame darbe. Todėl reikia melstis Kūrėjui: „Neatmesk mūsų senatvėje, kai išseks mūsų jėgos – nepalik mūsų.“ „Kai išseks mūsų jėgos“ reiškia: „Kai jau išseko mūsų kantrybė kentėti, nes po visų maldų, kurias meldėme, kad suteiktum mums norą duoti, vis dar nenusipelnėme jo gauti. Neatmesk mūsų kelio viduryje, bet suteik mums jėgų ištverti, kad nepabėgtume iš kovos lauko, ir duok mums dar daugiau jėgų melstis Tau, kad suteiktum mums norą duoti.“
Reikia žinoti, kad dvasiniame darbe „senatvė“ nereiškia metų skaičiaus. „Senatvė“ vadinama būsena, kai žmogus sako: „Matau, kad jau įdėjau daug pastangų, norėdamas kažką pasiekti dvasingume, tačiau matau, kad man nepavyksta.“ Todėl jis susitaiko su būsena, kurioje yra, ir sako: „Gal vietoj manęs ateis jaunesni, turintys daugiau energijos. Matau, kad aš tam netinkamas.“ Tai vadinama „senu žmogumi“ darbe.
Tačiau net ir materialiame pasaulyje kartais matome žmones, kurie pagal amžių yra seni – turi daug metų, – tačiau jų energija kaip jaunų žmonių. Gali būti žmogus, kuriam daugiau nei aštuoniasdešimt metų, tačiau jis turi energijos ir dirba daugiau už kitus, daug jaunesnius už jį. Jis vis dar turi norą ir troškimą kažką pasiekti materialiame pasaulyje. O Kūrėjo darbe „senatvė“ tikrai nereiškia metų skaičiaus. „Senatvė“ reiškia, kad žmoguje nutrūko siekimo pasiekti tikslą jėga.
Iš to, kas pasakyta, suprasime klausimą, kodėl parašyta „žiūrėk“ vienaskaita, o po to – „Aš dedu prieš jus“ daugiskaita. Paaiškinimas toks, kaip minėta anksčiau (1990 m., straipsnis Nr. 41): Kūrėjas pasakė „žiūrėk“, vienaskaitos būsena. „Aš dedu prieš jus“ reiškia, kad „prieš jus“ dabar yra daug valdžių, tai yra dvi valdžios. O Aš suteiksiu jums „žiūrėk“ būseną – jūs nusipelnysite pamatyti, kad daugiau nėra nieko, išskyrus vieną valdžią.
Tai reiškia, kad visi jūsų veiksmai bus tik tam, kad duotumėte Kūrėjui. O noro gauti valdžia bus panaikinta.
Tuo galima paaiškinti mūsų išminčių žodžius apie „Charut [iškalta] ant plokščių“, kuriuos jie aiškino kaip „Cherut [laisvė] nuo mirties angelo“. Reikia suprasti, ką dvasiniame darbe reiškia „laisvė nuo mirties angelo“. Reikia žinoti, kad noras gauti sau yra mirties angelas. Tai atitinka mūsų išminčių pasakymą: „Nedorėliai net būdami gyvi vadinami mirusiais“, nes jie yra atskirti nuo Gyvybių Gyvybės dėl formos skirtumo – noro gauti sau.
Kitaip tariant, noras gauti sau atskiria žmogų nuo Gyvybių Gyvybės. Kas gi tuomet yra mirties angelas, žudantis žmogų? Atsakymas – noras gauti. Todėl, kai žmogus nusipelno, kad Kūrėjas suteiktų jam norą duoti – o tai pasiekiama laikantis Toros ir priesakų, – tada atsiranda viena valdžia: noras gauti sau įeina į vienintelę valdžią, kuri yra Kūrėjo valdžia. Tuomet žmogus savaime tampa laisvas nuo mirties angelo, nes noras gauti sau jame nebeveikia – Kūrėjas suteikė jam vienos valdžios būseną. Tai ir yra žodžių „Žiūrėk, Aš dedu prieš jus“ prasmė. Kitaip tariant, būseną „Aš esu Kūrėjas, tavo Dievas“ Aš dedu prieš jus, kad tuomet būtų tik viena valdžia.
Po to Raštas dar tiksliau paaiškina, kas yra palaiminimas ir kas yra prakeikimas. Jis sako: „Palaiminimą – jei klausysite Kūrėjo, jūsų Dievo, priesakų.“ Kitaip tariant: „Kas yra palaiminimas, kurį Aš jums duodu? Tai, kad jūs galite išgirsti Kūrėjo, jūsų Dievo, priesakus.“ Tai įmanoma būtent tada, kai žmogus nusipelno davimo indų. Tai ir yra palaiminimas, kaip parašyta: „Palaiminimą – jei klausysite.“
O prakeikimas reiškia: jeigu žmogus mato, kad negali išgirsti, jis turi žinoti, kad yra Sitra Achra valdžioje, kuri yra šventumo priešingybė, kaip minėta pirmiau: „Palaiminimu vadinamas davimas, o prakeikimu – gavimas.“
Iš to, kas pasakyta, išeina, kad žmogus turi stengtis kiekvieną dieną pradėti iš naujo, kad netaptų tarsi senu žmogumi. Jis turi stengtis įgyti vienos valdžios būseną. Tada jis nusipelnys gauti gėrį ir malonumą, kurie yra kūrimo tikslas.