Ir tame yra laidavimo esmė, kai visas Izraelis tapo laiduotojais vienas už kitą.
Nes Tora jiems nebuvo duota, kol kiekvieno iš Izraelio nebuvo paklausta, ar jis sutinka priimti meilės artimui priesaką pilna apimtimi, kiek tai talpina žodžiai „Mylėk savo artimą kaip save“, kaip paaiškinta straipsnyje „Toros dovanojimas“, 2 ir 3 punktuose. Žr. ten įdėmiai žodis žodin.
Kitaip tariant, kiekvienas Izraelio žmogus turi rūpintis ir dirbti už kiekvieną tautos žmogų, kad patenkintų visus jų poreikius ne mažiau, nei žmogaus prigimtyje įdėta rūpintis savais poreikiais.
Ir po to, kai visa tauta vienbalsiai sutiko, sakydama: „Padarysime ir išgirsime“, kiekvienas Izraelio žmogus tapo laiduotoju to, kad niekam iš tautos nieko netrūks, ir tada jie tapo verti gauti Torą, bet ne anksčiau.
Nes šiuo bendru laidavimu kiekvienas tautos žmogus yra išlaisvinamas nuo visų rūpesčių dėl savo kūno poreikių ir gali pilna apimtimi vykdyti priesaką „Mylėk savo artimą kaip save“ ir atiduoti viską, ką turi, kiekvienam, kuriam to reikia, nes jie nebijo dėl savo kūno egzistavimo. Juk jis žino ir yra įsitikinęs, kad jį supa 600 000 mylinčių ir ištikimų žmonių, pasiruošusių juo rūpintis, kaip išaiškinta straipsnyje „Toros dovanojmas“, 16 punkte. Atidžiai žiūrėk ten.
Ir dėl šios priežasties jie buvo visiškai nepasiruošę priimti Torą nuo Abraomo, Izaoko ir Jokūbo laikų, kol neišėjo iš Egipto ir netapo vientisa savarankiška tauta. Nes tada atsirado realybė, kurioje kiekvienam buvo garantuotas aprūpinimas visų jų poreikių, visiškai be rūpesčių ar abejonių. Kitaip buvo, kai jie dar buvo susimaišę su egiptiečiais, ir tam tikra jų poreikių [patenkinimo] dalis neišvengiamai buvo patikėta šiems laukiniams svetimšaliams, kupiniems savanaudiškos meilės.
Iš to išplaukia, kad tas matas, kuris buvo patikėtas šiems svetimšaliams, jokiu laipsniu nebus garantuotas kiekvienam iš Izraelio. Juk jo draugai negalės užpildyti šių jo trūkumų, nes tai nėra jų valdžioje. Ir jau tapo aišku, kad tol, kol žmogus bent kiek užsiėmęs savo rūpesčiais, jis visiškai negali net pradėti vykdyti priesako: „Mylėk savo artimą kaip save“.
Ir štai tu aiškiai matai, kad Toros dovanojimas turėjo būti atidėtas iki to laiko, kai jie išėjo iš Egipto ir tapo savarankiška tauta. Kitaip tariant, tokiu laipsniu, kad visi jų poreikiai buvo patikėti jų pačių rankoms ir nepriklausė nuo kitų. Nes tada jie tapo pajėgūs priimti minėtą laidavimą. Ir tada jiems buvo duota Tora.
Todėl išeina, kad net ir gavus Torą, jei keli Izraelio nariai juos išduos ir grįš prie savanaudiškos meilės purvo, nepaisydami savo artimo, šiems keliems patikėta poreikių dalis vargins kiekvieną iš Izraelio rūpesčiais dėl savęs, nes šie keli jo jokiu būdu nepasigailės. Ir bet kokiu atveju, meilės artimui priesako vykdymas taps neįmanomas visam Izraeliui, kaip minėta aukščiau.
Taigi, tie, kurie nusimeta [Toros] jungą, privers tuos, kurie laikosi Toros, likti savo savanaudiškos meilės purve, nes jie negalės praktikuoti priesako „Mylėk savo artimą kaip save“ ir pasiekti tobulumo meilėje artimui be jų pagalbos, kaip minėta aukščiau.
Taigi, matai, kad visas Izraelis yra laiduotojai vienas už kitą, tiek laikymosi, tiek nesilaikymo prasme.
Iš tiesų, kalbant apie laikymąsi – tai yra, jei jie laikosi laidavimo tiek, kad kiekvienas rūpinasi savo draugų poreikiais ir juos patenkina – paaiškėja, kad dėl to jie gali tobulai vykdyti Torą ir priesakus, teikdami malonumą savo Sutvėrėjui, kaip minėta straipsnyje „Toros dovanojimas“, 13 punkte.
Taip pat ir apie nesilaikymą – tai yra, jei dalis tautos nenori laikytis laidavimo, norėdami likti įklimpę egoistinėje meilėje, jie verčia likusią tautos dalį likti įklimpę savo bjaurybėje ir žemume, nerasdami būdo pabėgti nuo savo nešvarios būsenos, kaip paaiškinta aukščiau.
18) Ir todėl išminčius paaiškino laidavimo esmę palyginimu apie du žmones, plaukiančius valtimi. Vienas iš jų pradėjo gręžti po savimi, padarydamas valtyje skylę. Jo draugas jam pasakė: „Kodėl tu gręži?“ Tas atsakė: „Koks tau skirtumas? Juk aš gręžiu po savimi, o ne po tavimi!“ Jis jam tarė: „Kvaily! Mes abu žūsime šioje valtyje, abu!“
Tai yra, kaip pasakė mūsų išminčiai, kadangi tie, kurie nusimeta [Toros] jungą, yra panirę į egoistinę meilę, jų veiksmai pastato geležinę uždangą, kuri neleidžia Toros besilaikantiems net pradėti teisingai vykdyti Toros ir priesakų, tai yra, tiek kiek talpina žodžiai „Mylėk savo artimą kaip save patį“, kurie yra kopėčios, vedančios į sąjungą su Kūrėju, kaip minėta aukščiau. Ir kokie teisingi šio palyginimo žodžiai, kai jis jam sako: „Kvaily! Mes abu žūsime šioje valtyje, abu!“
19) Rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus, laidavimo klausimu eina dar toliau. Jam nepakanka, kad visas Izraelis yra laiduotojai vienas už kitą, jis teigia, kad visas pasaulis yra įtrauktas į laidavimą. Tačiau čia nėra nesutarimų, nes visi pripažįsta, kad iš pradžių vienos tautos visiškai pakanka Torai vykdyti – tai yra, tik pasaulio ištaisymo pradžiai, nes buvo neįmanoma pradėti nuo visų pasaulio tautų vienu metu.
Kaip pasakė mūsų išminčiai, Kūrėjas ėjo su Tora pas kiekvieną tautą ir gentį, ir jie nenorėjo jos priimti. Kitaip tariant, jos buvo iki kaklo panirusios į savanaudiškos meilės purvą – vieni į svetimavimą, kiti į plėšikavimą ir žmogžudystes ir taip toliau. Taigi tais laikais buvo neįmanoma net įsivaizduoti, kad būtų galima su jais kalbėti apie tai, ar jie sutiks atsiskirti nuo savanaudiškos meilės.
Todėl Kūrėjas nerado jokios tautos ar genties, norinčios priimti Torą, išskyrus Abraomo, Izaoko ir Jokūbo palikuonis, kurių pusėje buvo jų protėvių nuopelnai. Ir kaip pasakė mūsų išminčiai: „Protėviai laikėsi visos Toros dar prieš ją duodant.“ Tai reiškia, kad dėl savo sielų aukštumo jie galėjo suvokti ir pereiti visus Kūrėjo kelius Toros dvasingumo prasme, kylančio iš vienybės su Kūrėju, be išankstinių praktinių veiksmų Toroje pakopų, kurių jie neturėjo galimybės atlikti. Kaip minėta aukščiau straipsnyje „Toros dovanojimas“, 16 punkte.
Ir be jokios abejonės, tiek mūsų šventųjų protėvių kūno apsivalymas, tiek jų sielos aukštumas padarė didelę įtaką jų sūnums ir jų sūnų sūnums. Ir šie jų nuopelnai buvo įskaityti tai kartai, kurioje kiekviena tauta ėmėsi šio kilnaus darbo ir kiekvienas garsiai tarė: „Padarysime ir išgirsime!“ Ir dėl šios priežasties mes neišvengiamai buvome pasirinkti kaip ypatinga tauta iš visų tautų. Ir paaiškėja, kad tik Izraelio tautos sūnūs įsitraukė į reikiamą laidavimą, o ne visų pasaulio tautų sūnūs, nes jie tame nedalyvavo. Ir tai paprasta, nes tokia yra realybė.
Kaip rabi Elazaras gali su tuo nesutikti?
20) Tačiau galutinis pasaulio ištaisymas gali įvykti tik tada, kai visi jame gyvenantys bus atvesti tarnauti Kūrėjui. Kaip pasakyta: „Ir bus Kūrėjas visos žemės karalius, tą dieną Kūrėjas bus vienas ir Jo vardas bus vieningas“. Šventame Rašte pasakyta tiksliai: „Tą dieną“, o ne anksčiau. Tas pats pasakyta ir keliose kitose eilutėse: „Nes žemė pilna Kūrėjo žinojimo“, „Ir visos tautos veršis į jį [tai yra į Kūrėjo namų kalną]“.
Tačiau Izraelio vaidmuo viso pasaulio atžvilgiu yra panašus į mūsų šventųjų protėvių vaidmenį Izraelio tautos atžvilgiu. Kitaip tariant, lygiai taip pat, kaip mūsų protėvių nuopelnai buvo užskaityti mūsų vystymuisi ir apsivalymui iki tokio lygio, kad tapome verti gauti Torą – jei ne mūsų protėviai, kurie laikėsi visos Toros dar prieš ją duodant, mes neabejotinai nebūtume geresni už kitas pasaulio tautas, kaip teigiama 19 punkte – taip ir Izraelio tauta privalo Toros ir priesakų studijų lišma dėka, paruošti save ir visus pasaulio gyventojus tokiam vystymuisi, kad jie galėtų priimti šį didingą meilės artimui darbą, kuris yra pakopos į kūrimo tikslą, kuris, kaip paaiškėja, yra susiliejimas su Kūrėju.
Taigi, kiekvienas priesakas, kurį kiekvienas Izraelio žmogus vykdo, kad suteiktų malonumą savo Sutvėrėjui, o ne dėl kokio nors atlygio ar savanaudiškos meilės, tam tikru mastu prisideda prie visų gyvenančių pasaulyje vystymosi. Nes tai neįvyksta iš karto, o palaipsniui, pakopa po pakopos vystantis, kol [pokyčiai] nepasidaugina tiek, kad gali persverti visus gyvenančius pasaulyje į trokštamo apsivalymo pusę. Ir tai yra tai, kas išminčių alegorinėje kalboje vadinama „nusverti pasaulį į nuopelnų pusę “. Kitaip tariant, norimo apsivalymo svoris yra baigtas. Juk jie tai palygino su svarstyklių svėrimu, kur svarstyklių persvėrimas reiškia svorio, kurį sveriantis nori pasiekti, užbaigimą.
21) Tokie yra rabi Elazaro, rabi Šimono sūnaus, žodžiai, kuris pasakė: „Pasaulis teisiamas pagal daugumą...“ Jis turi omenyje Izraelio tautos vaidmenį parengiant visą žmoniją tam tikram apsivalymo lygiui, kol ji taps verta priimti Kūrėjo tarnystę ne mažiau, nei pats Izraelis buvo vertas Toros gavimo metu. Išminčių kalba tai reiškia, kad žmonija jau pasiekė didžiąją dalį nuopelnų, todėl nuopelnų svarstyklės nusvėrė kaltės taurę, t. y. nešvarią egoistinę meilę sau.
Ir akivaizdu, kad jei nuopelnų taurė, t. y. aukštas artimo meilės savybės suvokimas, yra didesnė ir nusveria nešvarią kaltės taurę, tuomet jie tampa pajėgūs nusverti svarstykles ir sutikti, tardami: „Padarysime ir išgirsime!“, kaip sakė Izraelis. Tačiau iki tol, kol jie dar nepasiekė tokio nuopelnų lygio, egoistinė meilė sau, be abejonės, verčia juos atsisakyti priimti Kūrėjo jungą.
Jis (t. y. rabi Elazaras) sako: „Įvykdęs vieną priesaką yra laimingas, nes nusvėrė save ir visą pasaulį į nuopelnų pusę.“ Kitaip tariant, kiekvieno atskiro Izraelio žmogaus asmeninė dalis galiausiai prisideda prie galutinio persvaros mato. Tai panašu į žmogų, sveriantį sezamo grūdelius ir nuolat dedantį ant svarstyklių po vieną grūdelį, kol pasiekiamas visas reikiamas svoris. Juk neabejotina, kad kiekvienas grūdelis prisideda prie bendro svorio, o be jo tas svoris nebūtų pilnas.
Lygiai taip pat jis kalba ir apie kiekvieno atskiro Izraelio žmogaus veiksmą, kuriuo visas pasaulis nusveriamas į nuopelnų pusę. Juk kai šis procesas užsibaigia ir viso pasaulio nuopelnų taurė nusveria, kiekvienas žmogus turi savo dalį šioje persvaroje. Nes jeigu ne jo darbai (poelgiai), svorio būtų neužtekę.
Taigi paaiškėja, kad rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus, neprieštarauja išminčių teiginiui, jog „visa Izraelio tauta yra laiduotojai vieni už kitus“. Rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus, kalba apie viso pasaulio ištaisymą (gmar tikun), kuris įvyks ateityje, o išminčiai kalba apie dabartį, kai tik Izraelis priėmė Torą ir prisiima šią atsakomybę.
22) Todėl rabi Elazaras, rabi Šimono sūnus, remiasi Šventojo Rašto žodžiais: „Ir vienas nusidėjėlis pražudo daug gero.“ Juk, kaip jau buvo paaiškinta anksčiau, 20-ajame punkte, įkvėpimo jausmas, kylantis žmogui vykdant įsakus tarp žmogaus ir Kūrėjo, yra visiškai toks pat kaip ir įkvėpimo jausmas, kylantis jam vykdant įsakus tarp žmogaus ir artimo.
Juk visus priesakus jis privalo vykdyti lišma, be jokios vilties iš egoistinės meilės pusės. Tai reiškia, kad už šias savo pastangas jis nesulaukia jokio atoveiksmio – nei šviesos, nei atlygio, nei pagarbos ar ko nors panašaus. Nes būtent šiame aukščiausiame taške meilė Kūrėjui ir meilė artimui iš tikrųjų susilieja į nedalomą visumą, kaip pasakyta straipsnio „Toros dovanojimas“ 15-ajame punkte. Todėl savo veiksmais jis sukelia tam tikrą pažangą meilės artimui pakopose visiems pasaulio gyventojams.
Juk ta pakopa, kurią žmogus sukelia savo veiksmais, nesvarbu, didelė ji ar maža, galiausiai ateityje prisidės prie pasaulio nuopelnų svarstyklių persvaros. Ir jo indėlis buvo įneštas ir prisijungia prie tos persvaros. Kaip buvo pasakyta anksčiau, 20-ajame punkte, žr. ten pateiktą palyginimą apie žmogų, sveriantį sezamo grūdus. O posakis apie „padariusį vieną nusižengimą“ reiškia, kad žmogus nepajėgia įveikti ir pajungti savo nešvarios egoistinės meilės, todėl ima vogti ir panašiai.
Taip jis nusveria save ir visą pasaulį į kaltės svarstyklių pusę. Juk, atsiskleidus nešvariai egoistinei meilei, žemoji kūrinio prigimtis vėl sustiprėja. Todėl jis atima tam tikrą dalį iš galutinės nuopelnų svarstyklių persvaros. Tai panašu į žmogų, kuris nuo svarstyklių lėkštės vėl nuima tą vienintelį sezamo grūdą, kurį ten buvo padėjęs jo bičiulis. Taip jis šia dalimi vėl šiek tiek pakelia kaltės svarstyklių lėkštę ir išeina, kad jis grąžina visą pasaulį atgal.
Ir štai jo žodžiai (t.y. Raštas): „Ir vienas nusidėjėlis pražudo daug gero.“ Tai reiškia, kad dėl to, jog jis nepajėgė įveikti savo menkos aistros, jis sukėlė viso pasaulio dvasingumo atsitraukimą atgal.
23) Visa tai buvo deramai paaiškinta anksčiau, 5-ajame punkte, kuriame aptarėme, kodėl Tora buvo duota būtent Izraelio tautai. Juk nekyla jokių abejonių, kad kūrinijos tikslo įgyvendinimas yra pavestas visai žmonijai – ir juodaodžiams, ir baltaodžiams, ir geltonodžiams – be jokio išankstinio skirtumo.
Tačiau, kadangi kūrinių prigimtis buvo nusmukusi į pačią žemiausią pakopą, kaip buvo paaiškinta anksčiau, tai yra į egoistinę meilę, kuri beribiai viešpatauja visai žmonijai, nebuvo jokios galimybės nei būdo pradėti su jais kalbėtis ir paaiškinti, kad jie ryžtųsi ir sutiktų prisiimti bent jau pažado forma pareigą išeiti iš savo siaurų egoizmo ribų į platų meilės artimui pasaulį.
Išskyrus Izraelio tautą, kuri prieš tai keturis šimtus metų buvo laukinės Egipto karalystės vergijoje ir patyrė dideles bei baisias kančias. Juk išminčiai yra pasakę: „Kaip druska suminkština mėsą, taip kančios apvalo žmogaus nuodėmes.“ Tai reiškia, kad kančios suteikia kūnui didį apvalymą. Be to, jiems padėjo ir jų šventųjų protėvių apvalymas, kaip buvo pasakyta anksčiau, 16-ajame punkte. Ir būtent tai yra svarbiausia. Apie tai liudija ne viena Toros eilutė.
Šių dviejų išankstinių sąlygų dėka Izraelio tauta tuo metu tapo tam pasirengusi. Todėl Raštas šioje vietoje apie ją kalba vienaskaita, kaip pasakyta: „Ir stojo ten Izraelis priešais kalną.“
Mūsų išminčiai tai paaiškino taip: „Kaip vienas žmogus, viena širdimi.“ Juk kiekvienas Izraelio tautos narys buvo visiškai išsivadavęs iš egoistinės meilės ir visas jo siekis buvo tik padėti savo artimui, kaip įrodėme anksčiau, 16-ajame punkte, aiškindami įsakymo „Mylėk savo artimą kaip save patį“ prasmę. Žr. ten, atidžiai.
Taip visi tautos atstovai susivienijo ir tapo tarsi vienas žmogus, viena širdimi, nes tik tuomet jie tapo verti priimti Torą, kaip buvo paaiškinta anksčiau.
24) Ir todėl dėl aukščiau aprašytos būtinybės Tora buvo duota būtent Izraelio tautai – tik Abraomo, Izaoko ir Jokūbo palikuonims. Mat nebuvo įmanoma net įsivaizduoti, kad kas nors kitas kartu su ja [tauta] tame dalyvautų. Tačiau dėl šios priežasties Izraelio tauta buvo paskirta ir tapo tarsi jungiamąja grandimi, kurios dėka apsivalymo kibirkštys pasklis visai žmonijai visame pasaulyje.
Taip tos apsivalymo kibirkštys kasdien vis dauginasi, tarsi rinktųsi į lobyną, kol pasieks norimą dydį – tai yra tol, kol [visi pasaulio gyventojai] išsivystys ir prieis prie to, kad sugebės suprasti malonumą ir ramybę, glūdinčius meilės artimui pagrinde. Juk tada jie supras, kaip nusverti nuopelnų lėkštę, ir priims Kūrėjo jungą, o kaltės lėkštė išnyks nuo žemės paviršiaus.
25) Dabar turime užbaigti tai, ką išsiaiškinome ankstesniame straipsnyje „Toros dovanojimas“, 16 pastraipoje: kad Tora nebuvo duota protėviams, nes priesakas „Pamilk savo artimą kaip save“, kuris yra visos Toros centras, aplink kurį sukasi visi priesakai, jį aiškindami ir išaiškindami, negali būti įvykdytas pavieniui, o tik gavus išankstinį visos tautos sutikimą.
Todėl tai tęsėsi iki pat išėjimo iš Egipto, kai jie tapo pajėgūs jį įvykdyti. Tada pirmiausia jų buvo paklausta, ar kiekvienas tautos atstovas sutiks priimti šį priesaką, o tada, kai jie sutiko, jiems buvo duota Tora; žr. ten kaip priklauso.
Tačiau vis dar turime patikslinti, kur Toroje radome, kad Izraelio sūnums buvo užduotas šis klausimas ir kad jie su juo sutiko prieš gaudami Torą.
26) Ir žinok, kad šie dalykai yra visiškai aiškūs kiekvienam, kas supranta kvietimą, kurį Kūrėjas siuntė Izraeliui per Mozę, mūsų mokytoją, prieš gaudamas Torą, kaip pasakyta (Jitro 19:5): „O dabar, jei klausysite Mano balso ir laikysitės Mano sąjungos, būsite Mano išrinkti iš visų tautų, nes Man priklauso visa žemė. Ir jūs būsite Mano kunigų karalystė ir šventa tauta. Tai yra žodžiai, kuriuos kalbėsite Izraelio vaikams.“ Ir Mozė atėjo, sušaukė tautos vyresniuosius ir perdavė jiems visus šiuos žodžius, kuriuos Kūrėjas jam buvo įsakęs. Ir atsakė jie, visa tauta, ir tarė: „Visa, ką Kūrėjas kalbėjo, mes vykdysime.“ Ir Mozė perdavė tautos žodžius Kūrėjui.“
Ir, iš pirmo žvilgsnio, šie žodžiai atrodo neatitinkantys savo funkcijos. Juk protas reikalauja, kad jei kas nors pasiūlo užduotį draugui ir nori jo sutikimo, jis turėtų paaiškinti jam pavyzdį, ką ta užduotis reiškia, taip pat ir atlygį už ją. Tada [užduoties] gavėjas turi galimybę ją išnagrinėti ir nuspręsti, ar atsisakyti, ar priimti.
Tačiau čia, šiose dviejose eilutėse, atrodo, nerandame jokio darbo pavyzdžio ir jokio atlygio už jį. Nes Jis sako: „Jei klausysite Mano balso ir laikysitės Mano sąjungos“, nepaaiškinant mums nei balso, nei sąjungos – kam jie yra taikomi. Ir tada Jis sako: „Tada jūs būsite išrinkti iš visų tautų, nes visa žemė (priklauso) Man.“ Ir iš čia nėra akivaizdu, ar Jis mums tai įsako, tai reiškia, kad turime dėti pastangas, kad būti išrinktiems iš visų tautų, ar tai yra geras pažadas mums.
Be to, reikia suprasti, kaip tai susiję su frazės pabaiga: „Nes „ki“ Man [priklauso] visa žemė.“ Ir trys vertimai (į aramėjų kalbą): Onkelos, Jonatan ben Uziel ir Jeruzalės [Targum] buvo priversti ištaisyti šį tekstą. Tą patį padarė visi komentatoriai: Raši, Ramban ir kt.
Ir Ibn Ezra cituoja rabi Marinusą, kad šis „ki“ reiškia „nepaisant to, kad“. Ir jis paaiškina: „Tai būsite Mano išrinktieji iš visų tautų, nepaisant to, kad Man [priklauso] visa žemė“. Ir prie šios pačios nuomonės linksta jis pats; žr. ten, atidžiai.
Tačiau šis aiškinimas nesutampa su mūsų išminčių nuomone, kurie pasakė, kad „ki“ turi keturias reikšmes: „arba“, „tarsi ne“, „tačiau“, „juk“. Jis priduria penktąją reikšmę: „nepaisant to, kad“. Ir tada eilutė baigiasi: „Ir jūs būsite man kunigų karalystė ir šventa tauta“. Čia taip pat iš šios eilutės neaišku, ar tai priesakas, reikalaujantis pastangų, ar geras pažadas.
Žodžiai „kunigų karalystė“ taip pat lieka nepaaiškinti ir neturi atitikmens visame Tanache. Tačiau svarbiausia yra tai, kad bet kokiu atveju svarbu išsiaiškinti skirtumą tarp „kunigų karalystės (koenų)“ ir „šventos tautos“. Juk pagal įprastą žodžio reikšmę „kunigystė“ yra ta pati savybė kaip ir „šventumas“. Ir savaime suprantama, kad karalystė, kurioje kiekvienas yra kunigas, yra šventa tauta. Tokiu atveju žodžiai „šventa tauta“ yra nereikalingi.
27) Tačiau, remiantis viskuo, ką išsiaiškinome nuo straipsnio pradžios iki šio taško, visi Šventojo Rašto žodžiai yra tinkamai paaiškinti jiems priskirtame vaidmenyje kaip savotiškos derybos, susidedančios iš pasiūlymo ir susitarimo. Tai yra, šiais žodžiais Jis iš tiesų siūlo jiems visą darbo formą ir turinį Toroje ir priesakuose, ir už jį visą atlygį, vertą paskelbimo.
Juk darbo forma Toroje ir priesakuose išreikšta eilutėje: „Ir jūs būsite Man kunigų karalystė“. Nes „kunigų karalystė“ reiškia, kad jūs visi, nuo mažiausio iki didžiausio, būsite kaip kunigai (šventikai). Tai yra, kaip kunigai neturi nei dalies, nei paveldo, nei jokio materialaus turto žemėje [Izraelio], nes Kūrėjas yra jų paveldas, taip bus sutvarkyta visa tauta. Taigi žemė su viskuo, kas ją užpildo, yra visiškai skirta Kūrėjui.
Ir nei vienas žmogus neturėtų užsiimti ja daugiau, negu kad vykdyti Kūrėjo priesaką ir patenkinti savo artimo poreikius, kad jo draugui nieko netrūktų visuose jo noruose. Taip, kad nei vienas žmogus neturėtų rūpintis savo poreikiais. Taigi, net kasdieniai darbai, tokie kaip derliaus nuėmimas, sėja ir panašūs, laikomi visiškai lygiaverčiais aukoms, kurias kunigai atlikdavo Šventykloje.
Juk koks man skirtumas, ar užsiimu priesako aukos Kūrėjui deginimo vykdymu, tai yra, vykdomuoju priesaku, ar vykdau priesaką „Mylėk savo artimą kaip save“? Vadinasi, tas, kuris nuima derlių iš savo lauko, kad pamaitintų savo artimą, yra panašus į tą, kuris stovi ir aukoja auką Kūrėjui.
Dar daugiau, kai kurie mano, kad vykdomasis priesakas „Mylėk savo artimą kaip save“ yra dar svarbesnis už aukojimą. Ir taip yra dėl priežasties, kurią įrodėme aukščiau, 14 ir 15 punktuose. Žr. ten, atidžiai.
Tačiau tai dar ne viskas, nes visa Tora ir priesakai buvo duoti tik Izraeliui apvalyti, tai yra kūno apvalymui, kaip minėta 12 punkte. Ir tada, dėka šito, jis bus vertas tikrojo atlygio, tai yra susiliejimo su Kūrėju, kas yra kūrimo tikslas, kaip minėta 6 punkte. Atidžiai ten žiūrėk.
Ir šis atlygis išreikštas žodžiais „šventa tauta“. Nes susiliejimo su Kūrėju dėka mes tapome šventi, kaip pasakyta: „Būkite šventi dėl Kūrėjo, Visagalio jūsų, nes esu šventas Aš, kuris jus pašventinu.“
Taigi matai, kad žodžiuose „kunigų karalystė“ išreikšta visa darbo forma, besisukanti aplink principą „Mylėk savo artimą kaip save“. Tai yra karalystė, sudaryta vien iš kunigų, kurių dalia yra Kūrėjas ir kurie neturi jokio savo turto tarp visų [galimų] materialinių turtų. Ir mes priversti pripažinti, kad tai yra vienintelis apibrėžimas, kurį galima pateikti šiai „kunigų karalystei“. Juk to negalima paaiškinti aukų aukojimu ant aukuro, nes to negalima pasakyti apie visą tautą, nes kas tada aukotų? Panašiai ir su kunigiškų dovanų priėmimu – kas būtų davėjas?
Ir panašiai juos reikėtų suprasti kunigų šventumo atžvilgiu. Juk jau buvo pasakyta: „Ir šventa tauta“. Tačiau to prasmė būtinai slypi vien tame, kad Kūrėjas yra jų dalis, nes jie neturi jokių materialinių turtų dėl savęs – tai yra, tiek, kiek tai atitinka priesakas „Mylėk savo artimą kaip save patį“, kuris apima visą Torą, kaip minėta aukščiau.
O žodžiuose „šventa tauta“ išreikšta visa atlygio forma, kuri reiškia susiliejimą su Kūrėju.
28) Ir dabar ankstesni žodžiai mums taip pat visiškai aiškūs. Nes Jis sako: „O dabar, jei klausysite Mano balso ir laikysitės Mano sąjungos“, kitaip tariant: „Sudarykite sąjungą dėl to, ką aš jums čia kalbu“. Tai yra, „ir jūs būsite Mano išrinktoji „sgula“ iš visų tautų.“ Kitaip tariant: „Jūs būsite Mano „ypatinga priemonė” „sgula“ nes per jus nušvitimo ir kūno apvalymo kibirkštys pasieks visas pasaulio tautas ir nacijas. Juk visos pasaulio tautos dar visiškai yra tam nepasiruošusios. O Man bet kokiu atveju, dabar iš pradžių reikia vienos tautos, kuri taps išrinktąja „sgula“ iš visų tautų.“
Ir todėl Jis baigia kalbėti apie tai: „Nes visa žemė yra Mano.“ Tai yra, „visos pasaulio tautos priklauso Man, kaip ir jūs, ir galiausiai jos turės glaustis prie Manęs“, kaip minėta aukščiau 20 punkte. „Tačiau dabar, kai jos dar nėra pajėgios įvykdyti šios užduoties, Man reikia išrinktosios tautos. Ir jei jūs su tuo sutinkate, tai yra, būti išrinkti iš visų tautų, tuomet Aš jums įsakau: „Ir jūs būsite Man kunigų karalystė.“ Tai yra meilės artimui savybė, išreikšta galutine priesako „Pamilk savo artimą kaip save“ forma, kuris yra visos Toros ir priesakų centras. „Ir šventa tauta.“ Tai yra atlygis, išreikštas galutine susiliejimo su Kūrėju forma, apimantis kiekvieną atlygį, kurį galima perteikti.
Ir štai ką išminčiai nori mums pasakyti, patikslindami šios eilutės pabaigą: „Tai yra žodžiai, kuriais kalbėsite Izraelio vaikams“, pabrėždami tikslumą: „Tai yra žodžiai“ – „ne mažiau ir ne daugiau“. Ir neaišku, iš kur kyla tai, kad Mozė, mūsų mokytojas, galėjo pridėti prie Kūrėjo žodžių arba iš jų atimti tiek, kad Kūrėjas turėtų jį įspėti. Juk tokio dalyko nerandame visoje Toroje. Priešingai, Šventasis Raštas apie jį sako: „Jis yra patikėtinis visuose Mano namuose“.
29) Ir iš to, kas buvo pasakyta, yra visiškai aišku, kad aprašant galutinę kūrinio formą, kaip tai atskleidžiama žodžiuose „kunigų karalystė“, kurie yra galutinis [priesako] „Pamilk savo artimą kaip save“ apibrėžimas, mūsų mokytojas Mošė iš tiesų galėjo įsivaizduoti, kad reikia palaukti ir iš karto neatskleisti jiems tokios didelės ir aukštos darbo formos, bijodamas, kad Izraelio sūnūs nenorės atsikratyti viso materialaus turto ir perduoti visų savo turtų ir nuosavybės Kūrėjui, kaip nurodyta žodžiuose „kunigų karalystė“.
Lygiai taip pat, kaip rašė Rambamas, moterys ir vaikai neturėtų būti mokomi švaraus darbo prasmės, kuris turi būti ne dėl atlygio gavimo. Reikia tik laukti, kol jie užaugs, įgis išminties ir turės drąsos tai realizuoti praktikoje, kaip minėta aukščiau. Todėl Kūrėjas jį aplenkė savo anksčiau minėtame įspėjime: „Ne mažiau“ – nes jiems reikia pasiūlyti tikrąjį [darbo] paveikslą visu jo didingumu, kuris išreiškiamas žodžiais: „Kunigų karalystė“.
Analogiškai, kalbant apie atlygį, apibrėžtą žodžiais „Ir šventa tauta“, mūsų mokytojas Mošė galėjo įsivaizduoti, kad jam reikia jį paaiškinti, gerokai perdėdamas jiems malonumą ir aukščiausią džiaugsmą, slypintį sąjungoje su Kūrėju, kad juos sulygintų ir priartintų, ir jie priimtų bei sutiktų su šiuo didžiuliu mastu, visiškai atsikratydami viso turto šiame pasaulyje, kaip įprasta tarp kunigų.
Taigi jam buvo duotas įspėjimas: „Ir ne daugiau.“ Tik užsiminti, bet ne aiškinti, apie visą atlygio apimtį, slypinčią žodžiuose: „Šventa tauta“, ir ne daugiau. Esmė ta, kad jei jis būtų jiems atskleidęs didingą apimtį, slypinčią atlygio esmėje, jie tikrai būtų nuklydę ir priėmę Kūrėjo darbą, kad gautų šį gerą atlygį sau. Ir tai būtų buvę laikoma darbu sau ir egoistinės meilės labui, kai visi ketinimai yra sunaikinti, kaip minėta aukščiau 13 punkte; žr. kaip priklauso.
Taip paaiškėjo, kad apie žodžių, apibūdinančių darbo formą ir išreikštų [žodžiais] „kunigų karalystė“, matą jam buvo pasakyta: „Ne mažiau.“ O apie neaiškų atlygio matą, išreikštą žodžiais: „Ir šventa tauta“, jam buvo pasakyta: „Ir ne daugiau.“