„Iš užnugario ir iš priekio Tu mane apsupai“ reiškia Kūrėjo veido atskleidimą ir paslėpimą. Juk iš tiesų „Jo karalystė viešpatauja viskam“, ir viskas sugrįš į savo šaknį, nes „nėra vietos, kurioje Jo nebūtų“. Skirtumas yra tik tarp dabarties ir ateities, nes tas, kuris nusipelno sujungti abu pasaulius, jau dabartyje atskleidžia Kūrėjo apdarą, suprasdamas, kad visa, kas vyksta, yra apdaras, per kurį atsiskleidžia Šchina (Dieviškasis buvimas). Tai ir vadinama dabarties būsena. Kitaip tariant, net ir dabar Kūrėjas pasirodo karališkuoju apdaru ir visiems aiškiai parodo, kad raitelis nėra pavaldus žirgui. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žirgas veda raitelį, iš tiesų žirgas neatlieka nė vieno judesio, nepajutęs raitelio žąslų ir vadžių. Tai vadinama Šchinos pakopos kūrimu. Ši būsena vadinama „veidu į veidą“ (Panim be Panim).
Tačiau žmogus, kuris dar nenusipelnė visų savo veiksmų paskirti vien Kūrėjui ir kurio žirgas nederina savo judesių su raitelio žąslais bei vadžiomis, o, regis, elgiasi priešingai, tarsi iškeldamas tarnaitę virš jos šeimininkės, yra būsenoje, vadinamoje „užnugariu“ (Achor). Tai reiškia, kad neturėtum manyti, jog, neduok Dieve, tolsti nuo šventumo, nes pasakyta: „Tai, kas jums ateina į galvą, tikrai neįvyks.“ Kūrėjas sako: „Tvirta ranka...“ Juk „nė vienas atstumtasis nebus nuo Jo atstumtas“, ir visa įvykių eiga veda į šventumą, į savo šaknį. Todėl, nors atrodo, kad žirgas, vadovaudamasis savo menkais norais, veda raitelį, iš tiesų yra priešingai - raitelis veda žirgą pagal savo valią. Tačiau dabar, dabartyje, tai dar neatsiskleidžia ir taps akivaizdu tik ateityje. Suprask tai. Vadinasi, ir šioje būsenoje egzistuoja ryšys, tačiau jis vadinamas „nugara į nugarą“ (Achor be Achor), tai yra ryšys, atsirandantis ne pagal apsivelkančiojo ir ne pagal jį apvelkančiojo valią. Suprask tai.
O tie, kurie vykdo Kūrėjo valią, tai yra tie, kurie jau dabartyje patys atskleidžia Karalystės (Malchut) apdarus, yra susijungę būsenoje „veidu į veidą“ (Panim be Panim), abipusiu apsivelkančiojo ir jį apvelkančiojo noru. Suprask, kad būtent tokios būsenos trokšta Kūrėjas.
Tai ir reiškia žodžiai: „Kad netarnavai savo Visagaliam Kūrėjui su džiaugsmu.“ Juk bet kuriuo atveju turėsi Jam tarnauti, tačiau skirtumas tas, kad vienu atveju tai vyksta „priespaudoje ir varge“, tai yra prieš savo valią, o kitu - „turint visko su kaupu“, tai yra savo noru.
Taip pat Midraše pasakyta: „Kūrėjas žvelgia į teisiųjų ir nedorėlių darbus, ir kyla klausimas, kurių darbų Kūrėjas trokšta. Tačiau kai pasakyta: „Ir Kūrėjas pamatė, kad šviesa gera, ir atskyrė ją“, tampa aišku, kad Jis trokšta teisiųjų darbų.“ Tai reiškia, kad Kūrėjas žvelgia į visus veiksmus ir poelgius, kitaip tariant, susijungia su jais, ir viskas palaipsniui sugrįžta į savo šaknį. Todėl kyla klausimas: kuris kelias yra labiau pageidaujamas? Atsakydamas į šį klausimą, Midrašas remiasi žodžiais: „Ir Kūrėjas pamatė, kad šviesa gera.“ Tai reiškia atskleidimą, kuris pasireiškia teisiųjų darbuose. Būtent tai turėjo omenyje mūsų išminčiai, kalbėdami apie „ilgą kelią, kuris yra trumpas, ir trumpą kelią, kuris yra ilgas“. Kaip paaiškinta aukščiau.
Pasaulis - paslėptis
Tai ir yra žodžių „Visa išmintimi (Chochma) Tu sukūrei, žemė pilna Tavo kūrinių“ paslaptis. Viskas yra saugoma trisdešimt dviejuose Chochmos keliuose, todėl sakoma: „Žemė pilna Tavo kūrinių“, ir „nėra vietos, kurioje Jo nebūtų“, nes viskas sugrįžta į savo šaknį. Tačiau dabar visa tai yra paslėpta, todėl pasaulis hebrajiškai vadinamas Olam, nuo žodžio He'elem, reiškiančio paslėptį. O Šviesa, kuri slepiasi pasaulyje ir įsivelka į jį, vadinama „tašku“, atitinkančiu raidės Jud savybę. Šis taškas dalijasi į dvi raides Hei: paslėptąjį pasaulį (Alma de Itkasja) ir atsiskleidusįjį pasaulį (Alma de Itgalja). Visas žmogaus darbas yra atskleisti šį tašką ir pratęsti jį raidės Vav pavidalu iš vieno pasaulio į kitą, tai yra kaip Vav tarp dviejų Hei. Taip visiems būtų atskleista Šviesos gausa, sklindanti iš Supančiosios Šviesos (Ohr Makif) į tai, ką ji supa. Tai susiję su dviem Hei ir Binos, Jesod bei Malchut paslaptimi. Suprask tai.
Nusižeminimas, atskyrimas ir pasaldinimas
Žmogui tinkamas kelias apima tris būsenas: nusižeminimą, atskyrimą ir pasaldinimą. Tai paaiškinama žodžiu „šviesuliai“ (Meorot), kuris hebrajų kalboje parašytas be raidės Vav, nes šio pasaulio šviesa buvo sukurta iš tamsos, kaip pasakyta: „Šviesos pranašumas atsiskleidžia iš tamsos.“ Juk „kokia nauda iš žvakės vidury dienos?“, nes dienos šviesoje jos liepsna beveik nepastebima. Tai ir yra paslaptis, kodėl Klipa (apvalkalas) atsiranda anksčiau už vaisių. Todėl tas, kuris tampa Kūrėjo partneriu kūrimo darbe, iškelia šviesą iš tamsos. Tai reiškia, kad jis žvelgia į save ir mato, koks tamsus ir menkas yra aukštesniojo šventumo atžvilgiu, kokiais nešvariais drabužiais yra apsivilkęs. Būtent dėl to Šviesa tampa jį supančia Šviesa. Suprask tai.
Atkreipdamas dėmesį į Kūrėjo reikalavimą „jausti pagarbų virpulį prieš šį didingą ir baimę keliantį Vardą“, žmogus su didžiule jėga stengiasi pažaboti savyje esantį blogį, kad blogasis tarnas ir blogoji tarnaitė nusilenktų savo šeimininkei. Juk pasakyta: „Jis gyvena su jais net jų nešvarumo viduryje.“ Suprask tai. Taip žmogus dirba tol, kol savo sieloje pajunta, kad potraukis išoriniams dalykams išblėso, išnyko ir buvo pažabotas. Tuomet jis nusipelno pereiti į „atskyrimo“ būseną, kai geba atskirti šviesą nuo tamsos ir nebepainioja blogio su gėriu bei gėrio su blogiu. O jeigu vis dėlto įvyksta pakeitimas, tai būtinas jo prigimtinio polinkio sužadinimas turi būti pašvęstas vien Kūrėjui. Tai ir vadinama „pasaldinimo“ būsena - troškimu artėti prie Kūrėjo, tikrąja meile. Ši būsena ateina po to, kai žmogus išmoksta atskirti gėrį nuo blogio, Kūrėjo didybę nuo savo menkumo ir įgyvendina savyje priesaką „Išnaikink blogį iš savo tarpo“, nes pajunta didelę gėdą prieš savo Kūrėją. Tuomet jis nusipelno pasaldinti ir likusius savo blogojo prado troškimus, kurių neįmanoma visiškai išrauti, ir pakelia juos į tikrąją jų šaknį.
„Prisimink“ ir „saugok“ buvo ištarti vienu pasakymu
„Prisimink“ ir „saugok“ buvo ištarti vienu pasakymu, kurio burna negali ištarti, ausis negali išgirsti, o širdis - suvokti ir apmąstyti. Reikia suprasti, kodėl taip pasakyta ir kokią reikšmę tai turi mums.
Parašyta: „Žmogų ir gyvulį Tu gelbsti, Kūrėjau.“ Mūsų išminčiai aiškino: „Tai žmonės, kurie yra labai išmintingi, tačiau laiko save tarsi gyvuliais.“ Tai reiškia, kad visas Kūrėjo sukurtos kūrinijos kelias grindžiamas dviejų priešybių susijungimu viename dalyke. Šiuo principu pagrįsti visi pasaulyje egzistuojantys ryšiai ir junginiai. Tai bendras viso kūrimo darbo dėsnis.
Kalbos galia
Tačiau kurdamas pasaulį Kūrėjas atskleidė tik vieną šio principo dalį, kaip pasakyta: „Kūrėjo žodžiu buvo sukurti dangūs.“ Jis paėmė ugnį ir vandenį, sujungė juos į vieną visumą ir įdiegė žmogui kalbos galią, kad žmogus taptų Jo partneriu kūrimo darbe ir savo žodžiu taip pat kurtų pasaulius, remdamasis tuo pačiu principu - dviejų priešybių susijungimu viename dalyke. Juk kitokio kūrimo būdo pasaulyje nėra.
Toks yra teisiųjų, susiliejusių su Kūrėju, kelias. Iš kiekvieno jų ištarto žodžio buvo kuriami pasauliai, kaip ir Kūrėjo žodžiu, nes Veikiančiojo jėga glūdi tame, ką Jis veikia. Suprask tai. Kūrėjas jau įdiegė jų lūpose tas pačias dvidešimt dvi hebrajų abėcėlės raides, kuriomis sukūrė pasaulį. Tuo noriu pasakyti, kad šiose raidėse slypi ypatinga dvasinė galia (Segula).
Tai, kad šiame pasaulyje veiksmai neįvyksta vien ištarus žodžius, yra susiję su šio pasaulio nusileidimu į materialumą. Todėl čia niekas neatsiskleidžia vien per kalbą - reikalingi rankų ir kojų veiksmai. Tačiau iš tiesų Kūrėjas suteikė kalbai pakankamai galios, kad per ją galėtų atsiskleisti visi veiksmai, nes Veikiančiojo jėga glūdi tame, ką Jis veikia. Juk ir mes savo lūpomis tariame tas pačias dvidešimt dvi raides. Suprask tai. Tačiau Klipot (nešvarūs apvalkalai) uždengia ir susilpnina šią galią. Todėl Kūrėjas, norėdamas apvalyti Izraelį nuo Klipot, davė jam Torą ir priesakus (Mitzvot), per kuriuos žmonės artėja prie Jo šventumo. Tuomet Šchina kalba jų lūpomis tyrume, ir jų žodžiai tampa veiksmais.
Teisiojo palaiminimas
Tai paaiškina teisiųjų palaiminimų esmę. Savo lūpų žodžiais jie iš karto atskleidžia daugiau, negu paprastas žmogus gali pasiekti savo rankų ir kojų veiksmais. Juk paprastas žmogus, norėdamas padaryti gera savo draugui, gali duoti jam daug pinigų ir taip jį praturtinti, tačiau net ir tada nežino, ar šis turtas ilgai išliks.
O tobulas žmogus, norėdamas padaryti gera savo draugui, palaimina jį savo lūpomis, tai yra ištaria keletą trumpų žodžių, linkėdamas jam turto ir gerovės, ir jo draugo gyvenime iš karto atsiskleidžia praturtėjimo veiksmas.
Kaip žmogus nusipelno tokios savybės? Per Torą ir priesakus. Kitaip tariant, vykdydamas Kūrėjo valią, jis tampa panašus savo forma į Kūrėją. Tačiau iš tiesų visa Tora ir priesakai, kurie susijungia su žmogumi, taip pat priklauso tam pačiam anksčiau minėtam principui - dviem priešybėms viename dalyke. Būtent tai ir yra svarbiausias Kūrėjo noras, nes „Tora Kūrėjas sukūrė pasaulį“, o Veikiančiojo jėga glūdi tame, ką Jis veikia. Tai ir yra paslaptis, kad aukščiausias žinojimas - suvokti, jog nežinome. Kitaip tariant, kai šios dvi priešybės žmogaus suvokime susijungia į vieną visumą, jis tampa pageidaujamas savo Kūrėjui ir yra vadinamas tobulu žmogumi.
Reikalo pabaiga geresnė už jo pradžią
Pati Toros davimo šiame žemame pasaulyje esmė yra priešybių sujungimas. Kaip žinoma, net angelai šiuo klausimu suklydo. Tai ir yra žodžių „Reikalo pabaiga geresnė už jo pradžią“ paslaptis. „Reikalo pabaiga“ reiškia žemiausią pakopą, tai yra visiems akivaizdų materialųjį pasaulį, kuriam suvokti nereikia ypatingų apmąstymų. Knygose tai vadinama „pirminėmis žiniomis“. Pavyzdžiui, jei žmogus nevalgys, jis išalks; jei palies ugnį, nusidegins; jei įkris į vandenį, nuskęs ir panašiai. Šiuos dalykus supranta net gyvūnai, nes jų prigimtinis protas jiems tai pasako. Todėl ši pakopa ir vadinama „reikalo pabaiga“.
O „reikalo pradžia“ - tai Toros išmintis, kurios negali suvokti net kalbančiajai pakopai priklausantys žmonės, tai yra žemės tautos, išskyrus Jokūbo palikuonis, Kūrėjo išrinktuosius. Šiame pasaulyje gėris ir blogis yra susimaišę. Kad galėtume juos atskirti ir atpažinti, Raštas moko, jog svarbiausias gėrio kelias yra „reikalo pabaiga“. Tai reiškia elgtis paprastai, taip, kaip elgiasi paprasti žmonės, vadovaujantis tuo, kas suprantama visiems kūriniams, tačiau kartu prie šio supratimo prijungti Toros išmintį. Suprask tai. Juk būtent tai ir yra pasaulyje egzistuojančių priešybių susijungimo tikslas. Tobulas žmogus privalo savo suvokime šias priešybes sujungti į tikrą vienybę. Tai ir vadinama „gėriu“. Todėl pasakyta: „Reikalo pabaiga geresnė už jo pradžią“, jeigu ji yra tinkamai sujungta su pradžia, tai yra kai Toros išmintis ir prigimtinis, gyvuliškasis protas susijungia į vieną visumą. Gerai tai įsidėmėk.
Dvi priešybės viename dalyke
Tai ir yra mūsų išminčių žodžių prasmė: „Žmogų ir gyvulį Tu gelbsti, Kūrėjau.“ Tai žmonės, kurie yra išmintingi, tačiau laiko save tarsi gyvuliais. Kaip jau paaiškinta, juose šios dvi priešybės susijungia į vieną. Pavyzdžiui, pasakyta: „Jei nėra miltų, nėra Toros; jei nėra Toros, nėra miltų.“ Pirmoji šio posakio dalis išreiškia gyvuliškąjį protą, tai yra visiems suprantamą, prigimtinį mąstymą. O antroji dalis išreiškia Toros išmintį. Juk koks ryšys tarp Toros ir miltų? Kaip ypatinga Toros galia (Segula) gali padėti žmogui apsirūpinti maistu? Tačiau iš Toros suprantame, kad Kūrėjas nė akimirkai, neduok Dieve, nenutraukia savo valdymo šiame pasaulyje. Todėl Jis daro gera tiems, kurie vykdo Jo valią, ir išklauso jų maldas.
Pagal tai žmogui, kuris nusipelnė visą savo darbą skirti Torai, tarsi nebereikėtų stengtis užsidirbti pragyvenimui, nes jis gali prašyti To, kuris iš tiesų viską turi, ir Jis jam duos. Kaip pasakyta: „Kadangi jie yra pamaldūs, jų Tora išsaugoma, o jų darbas palaiminamas.“ Tačiau išminčius moko: „Jei nėra miltų...“ Tai reiškia, kad teisingas kelias yra sujungti abu dalykus. Kitaip tariant, žmogus turi laikyti save tarsi gyvuliu ir suprasti, kad be miltų nėra Toros. Todėl jis turi dėti visas pastangas, kurių reikalauja jo prigimtinis protas, kad apsirūpintų miltais ir maistu savo kūnui.
Nors pagal Toros išmintį tokios pastangos atrodo nereikalingos, nes pasakyta: „Ne žirgo stiprybe Jis gėrisi ir ne žmogaus kojų jėga džiaugiasi. Kūrėjas palankus tiems, kurie Jo bijo ir viliasi Jo gailestingumo.“ Tad kam žmogui vargti ir net dirti skerdeną turguje, kad tik nereikėtų prašyti kitų žmonių pagalbos? Argi nebūtų geriau užsiimti Tora, jausti pagarbų virpulį prieš Kūrėją ir laukti Jo gailestingumo? Juk pasakyta, kad Jis nesidžiaugia žmogaus kojų jėga.
Ir vis dėlto išminčius moko mus visomis jėgomis stengtis apsirūpinti miltais, nes be jų nėra Toros. Juk geriau pažeisti vieną Šabą, kad būtų galima laikytis daugelio Šabų, ir panašiai. Tačiau kartu gerai žinok, kad „jei nėra Toros, nėra miltų“. Tai reiškia, kad ne tavo darbas ir pastangos suteikia tau miltų, o Toros laikymasis ir pagarbus virpulys prieš Kūrėją, nes „ne žmogaus kojų jėga Jis džiaugiasi“. Štai taip dvi priešybės susijungia į vieną visumą: žmogus atlieka veiksmus, kuriuos jam diktuoja gyvuliškoji prigimtis, tačiau žino, kad patys savaime jie yra tušti ir beverčiai, nes viską jis gauna tik nuo Karaliaus stalo. Toks žmogus vadinamas tobulu.
Tai ir reiškia žodžiai: „Laimingas žmogus, kuris pasitiki Kūrėju ir nesigręžia į išdidžiuosius bei melo pasekėjus.“ Jis sujungia du dalykus: pasitiki Kūrėju ir kartu iš visų jėgų stengiasi parūpinti maisto savo namams. Tačiau jis žino, kad visi jo veiksmai ir pastangos savaime tėra tuštybė ir apgaulė, todėl svarbiausiu savo pasitikėjimo pagrindu laiko Kūrėją. Suprask tai.
Apie tai parašyta: „Nedorėlių skeptras nepasiliks ant teisiųjų dalies.“ Tai reiškia, kad nors jų išoriniai veiksmai gali atrodyti panašūs, kaip jau paaiškinta, vis dėlto jų esmė skiriasi. Kodėl? Raštas paaiškina: „Kad teisieji neištiestų savo rankų į neteisybę.“ Juk jie visiškai prisiima Dangaus Karalystės jungą ir žino, kad būtent Kūrėjas suteikia žmogui jėgų veikti.
Viso to tikslas - atskleisti, kiek toli siekia teisiojo tikėjimas Kūrėju. Nors Kūrėjas žino visas žmogaus mintis, vis dėlto būtina, kad jo veiksmai būtų atskleisti ir pačiam teisiajam. Juk materialios prigimties savybė yra tokia, kad ji neleidžia teisiajam pasitikėti savimi, kol jis savo akimis nepamato tikro veiksmo. Todėl jis visada baiminasi, kad dėl kokios nors nuodėmės veiksmo metu gali nukristi iš savo dvasinės pakopos. Suprask tai.
Protėvio Jokūbo savybė
Dabar galime suprasti, ką mūsų išminčiai turėjo omenyje sakydami, kad protėvis Jokūbas sugrįžo pasiimti mažų indelių. Iš tiesų tai stebina: tuo metu, kai jis matė, kad Ezavas artinasi ketindamas jį nužudyti, sunaikinti ir atimti viską, ką jis turi, Jokūbas vis tiek nusprendė vienas pasilikti pavojingoje vietoje, kad išgelbėtų mažus indelius. Jis net nebuvo tikras dėl savo gyvybės, kaip pasakyta: „Jokūbas labai išsigando... ir padalijo su juo buvusius žmones į dvi stovyklas.“
Tačiau tai tampa visiškai aišku iš to, kas buvo paaiškinta anksčiau. Minėtas kelias - žmogaus ir gyvulio savybių sujungimas - buvo būdingas mūsų protėviui Jokūbui. Jis tapo šios savybės dvasiniu vežimu (Merkava). Kaip rašoma knygose, protėvis Abraomas tapo meilės savybės Merkava, o protėvis Izaokas - baimės savybės Merkava. Šios dvi savybės yra priešingos, nes mylintis žmogus nebijo, jis visada pasitiki tuo, kurį myli, juk meilė uždengia visas nuodėmes. O bijantis žmogus nepasitiki, nes jei pasitikėtų, visiškai nebijotų. Tačiau protėvis Jokūbas, išrinktasis tarp protėvių, tapo gailestingumo savybės Merkava. Tai reiškia, kad jame susijungė dvi priešybės - meilė ir baimė. Kaip žinoma, būtent toks jų susijungimas ir sudaro šios savybės esmę.
Tai ir atskleidžia Rašto žodžiai: „Jokūbas labai išsigando... ir padalijo su juo buvusius žmones į dvi stovyklas“, kad bent dalį jų galėtų išgelbėti. Jis taip pat nusiuntė Ezavui dovanų, tikėdamasis, kad galbūt pavyks su juo susitaikyti.
Matome, kad šiuo atveju Jokūbas elgėsi kaip visiškai paprastas žmogus. Juk koks skirtumas, ar žmogus bijo mirti iš bado ir todėl dieną bei naktį ieško įvairiausių būdų apsirūpinti maistu ir pragyvenimo šaltiniu, ar baiminasi, kad priešas atims jo turtą ir jį nužudys, todėl imasi visų įmanomų priemonių apsisaugoti?
Būtent apie tai klausė Raši: kodėl protėvis Jokūbas bijojo, juk Kūrėjas jam pažadėjo: „Aš tave saugosiu.“ Raši paaiškino, kad Jokūbas bijojo, jog gali nusidėti. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad, regis, turėjo būti pasakyta „galbūt jau nusidėjo“, o ne „galbūt nusidės“. Iš to, kas paaiškinta anksčiau, atsakymas tampa aiškus. Iš tiesų protėvis Jokūbas turėjo tobulą meilės savybę, tai yra visišką pasitikėjimą Kūrėju. Jis nė kiek neabejojo, kad Kūrėjas jį apsaugos ir jam nieko netrūks. Vis dėlto Jokūbas elgėsi kaip paprastas žmogus ir tarsi privertė save bijoti, vadovaudamasis tuo, ką diktuoja prigimtinis, gyvuliškasis protas. Šis protas reikalavo imtis įprastų apsaugos priemonių, nes prieš jį stovėjo keturi šimtai vyrų, atėjusių kartu su Ezavu. Taip Jokūbas tarsi atitraukė savo dėmesį nuo pasitikėjimo, kad galėtų iš tikrųjų pajusti baimę. Todėl jis ėmėsi apsaugos veiksmų, kaip elgiasi žmonės, bijantys priešo: padalijo savo žmones į dvi stovyklas, pasiuntė dovanų ir padarė visa kita, kas buvo būtina.
Kodėl jis taip elgėsi, jeigu iš tiesų visiškai nebijojo, nes pasitikėjo Kūrėju? Todėl, kad baiminosi, jog gali nusidėti. Juk teisusis dėl savo nuolankumo nepasitiki savimi ir negali būti tikras, kad veikdamas nenukris iš savo dvasinės pakopos. Todėl Jokūbas pasiruošė visomis šiame pasaulyje prieinamomis priemonėmis, kurios galėjo padėti išsigelbėti nuo priešo. Tačiau visa tai padaręs, jis savo širdyje suprato, kad visos šios priemonės savaime tėra tuštybė ir apgaulė. Jis sudėjo savo viltis į Kūrėją ir meldėsi Jam.
Dabar galime suprasti, kodėl Jokūbas pasiliko dėl mažų indelių. Tai parodo, kad kartu su baimės savybe jis turėjo ir visiškai tobulą meilės savybę, be jokio trūkumo. Jis vertino net mažiausius indelius, nes tvirtai žinojo, kad joks priešas ar nedraugas negalės prisiliesti prie jo turto.
Skirtumas tarp to, kuris tarnauja Kūrėjui, ir to, kuris Jam netarnauja
Iš to matyti skirtumas tarp žmogaus, kuris tarnauja Kūrėjui, ir to, kuris Jam netarnauja. Žmogus, kuris iš tikrųjų bijo ir nepasitiki Kūrėju, tokiu metu nekreiptų dėmesio net į didelius indus, nes būtų susirūpinęs tik tuo, kad priešas neateitų ir neišžudytų motinų su vaikais bei nesunaikintų visko, ką jis turi. Tačiau žmogus, kuris tarnauja Kūrėjui, nors dėl baimės ir deda visas būtinas pastangas, kartu tvirtai žino ir pasitiki Kūrėjo gailestingumu. Jis žino, kad viskas priklauso jam ir joks svetimas žmogus neužvaldys jo turto. Todėl net tokiu metu jis gali pasirūpinti mažais indeliais, kaip būdinga teisiesiems, kuriems jų turtas yra brangus.
Todėl, gavę Torą, mes įgijome galią sujungti tai, kas išreikšta žodžiais: „Prisimink“ ir „saugok“ buvo ištarti vienu pasakymu, kurio burna negali ištarti, ausis negali išgirsti, o širdis - suvokti ir apmąstyti. Tai reiškia, kad „prisimink“ yra meilės paslaptis, o „saugok“ - baimės paslaptis. Kaip jau minėta, tai dvi priešybės, tačiau jos buvo ištartos ir perduotos mums kaip viena visuma, kad jas sujungtume. Nors šios savybės yra visiškai priešingos ir mūsų materialiam protui, ausiai bei širdžiai nesuvokiama, kaip jos galėtų egzistuoti kartu, būtent tokia yra Toros galia. Žmogus, kuris susilieja su Tora, nusipelno sujungti ir suvienyti šias dvi savybes savo širdyje, kaip tai buvo būdinga mūsų protėviui Jokūbui. Suprask tai.
Izmaelio Klipa ir Ezavo Klipa
Tai ir yra žodžių, kuriuos Jokūbas pasakė savo sūnums bado metais, prasmė: „Kodėl jūs taip rodotės?“ Raši aiškina: „Kodėl Izmaelio ir Ezavo palikuonių akivaizdoje rodotės taip, tarsi būtumėte sotūs?“ Tačiau tai kelia klausimą: juk Ezavo palikuonys gyveno Seyre, o Izmaelio palikuonys - Parano dykumoje. Ką jie turėjo bendra su Jokūbo sūnumis? Juk Jokūbas labiau turėjo nerimauti dėl kanaaniečių ir hetitų, kurie gyveno toje pačioje žemėje ir buvo jo kaimynai. Tačiau iš to, kas paaiškinta anksčiau, tai tampa suprantama. Raši pateikia du šių žodžių aiškinimus.
Pirmasis: „Kodėl rodotės taip, tarsi būtumėte sotūs?“
Antrasis: „Kodėl leidžiate sau išsekti iš bado?“
Dabar tampa aišku, kad Jokūbas savo sūnums norėjo pasakyti štai ką: „Jeigu valgysite iki soties, turite saugotis Izmaelio palikuonių, o jeigu leisite sau išsekti iš bado, turite saugotis Ezavo palikuonių.“ Tai paaiškinama tuo, kad Izmaelis simbolizuoja sidabro priemaišas (Sigim), tai yra meilės savybės nešvarumą, o Ezavas - aukso priemaišas, tai yra baimės savybės nešvarumą. Būtent to Jokūbas mokė savo sūnus. Jeigu laikysitės vien meilės savybės ir pasitikėsite Kūrėju, tikėdami, kad Jo ranka niekada nenusilps, net ir bado metais, turite saugotis Izmaelio Klipos. O jeigu laikysitės tik baimės savybės ir ribosite savo maistą, turite saugotis Ezavo Klipos, kuri maitinasi šia savybe. Todėl geriau valgyti iki soties ir kartu tinkamu metu sujungti tai su baimės savybe, kaip pasakyta: „Nueikite į Egiptą ir nupirkite mums maisto.“ Taip išsigelbėsite nuo abiejų Klipot.