Apie Kūrėjo valdymą žmogaus pojūtyje.

Kūrėjo veido paslėptis ir atskleidimas – 1

Vienguba paslėptis

(Būsenos vaizdas): Kūrėjo veidas nėra atskleistas, tai yra Kūrėjas nesielgia su žmogumi pagal savo vardą „Geras ir darantis gera“. Priešingai, žmogus iš Jo patiria kančias, stokoja pragyvenimo, turi daug kreditorių, kurie reikalauja grąžinti skolas ir apkartina jo gyvenimą. Visa jo diena pilna rūpesčių ir nerimo. Arba jis kenčia dėl prastos sveikatos ir žmonių nepagarbos. Kad ir kokio sumanymo imtųsi, jam nepavyksta jo užbaigti, ir jis nuolat jaučia vidinį nepasitenkinimą.

Tokiu būdu žmogus, žinoma, nemato gerojo Kūrėjo veido. Tačiau jeigu jis tiki, kad visa tai jam siunčia Kūrėjas, arba kaip bausmę už jo padarytus nusižengimus, arba tam, kad galiausiai suteiktų jam gėrį, kaip pasakyta: „Ką Kūrėjas myli, tą sudraudžia“, taip pat ir apie teisiuosius, kurie pradžioje patiria kančias, nes Kūrėjas nori galiausiai suteikti jiems didelę ramybę, tuomet jis neprieina prie išvados, kad visa tai jį ištiko dėl aklo likimo ar gamtos, neduok Dieve, be jokio tikslo ir sumanymo. Priešingai, jis stiprina tikėjimą, kad Kūrėjas savo valdymu taip sutvarkė visas šias aplinkybes. Todėl laikoma, kad jis bent jau mato Kūrėjo Achoraim, Jo kitą pusę.

Dviguba paslėptis

Dviguba paslėptis, knygose vadinamas „paslėptis paslėptyje“, reiškia, kad žmogus nebemato net kitos Kūrėjo pusės, Achoraim. Jis sako, kad Kūrėjas jį paliko ir jo nebeprižiūri, o visas patiriamas kančias priskiria aklam likimui ir gamtai. Taip atsitinka todėl, kad Kūrėjo valdymo keliai jo akyse tampa nepaprastai painūs iki tiek, kad, neduok Dieve, gali atvesti jį net iki tikėjimo neigimo.

(Būsenos vaizdas) Žmogus meldžiasi ir duoda labdarą dėl jį ištikusių nelaimių, tačiau visiškai nesulaukia atsako. Ir būtent tada, kai nustoja melstis dėl savo nelaimės, jis sulaukia atsako. Kaskart, kai jis įveikia save, kad tikėtų Kūrėjo valdymu, ir taiso savo poelgius, sėkmė nusigręžia nuo jo, o jo padėtis smarkiai ir negailestingai blogėja. Tačiau kai, neduok Dieve, jis nusigręžia nuo tikėjimo ir ima blogai elgtis, tuomet jam pradeda ypač sektis ir jis gali lengviau atsikvėpti. Jam nepavyksta užsidirbti pragyvenimui sąžiningu būdu, o tik apgaudinėjant žmones, išniekinant Šabą ir panašiai. Arba visi jo pažįstami, kurie laikosi Toros ir priesakų, kenčia skurdą, serga daugybe ligų ir yra nevertinami kitų žmonių. Šie priesakų besilaikantys žmonės jam atrodo neišauklėti, kvaili nuo gimimo ir dideli veidmainiai, todėl jam atgrasu būti jų draugijoje net akimirką.

O visi jo pažįstami nedorėliai, kurie šaiposi iš jo tikėjimo, priešingai, yra patys sėkmingiausi, sveiki ir stiprūs, nežinantys jokių ligų, sumanūs, pasižymintys geromis savybėmis ir visais atžvilgiais malonūs žmonės. Jie gyvena be rūpesčių, pasitikėdami savimi ir nuolat būdami didelėje ramybėje.

Kai Kūrėjo valdymas žmogui susiklosto tokiu būdu, tai vadinama „paslėptis paslėptyje“. Tuomet, neduok Dieve, jis palūžta po savo našta ir nebegali toliau stiprinti tikėjimo, kad jo kančios ateina iš Kūrėjo dėl kažkokios paslėptos priežasties. Galiausiai jis neatsilaiko ir ima neigti tikėjimą, sakydamas, kad Kūrėjas apskritai nevaldo savo kūrinių, o visa, kas jį ištinka, ateina tik iš aklo likimo ir gamtos. Tai ir reiškia, kad žmogus nebemato net kitos Kūrėjo pusės, Achoraim.

Kūrėjo veido atskleidimo vaizdas

Žmogaus siekis paslėpties metu sustiprinti tikėjimą tuo, kad Kūrėjas valdo pasaulį, atveda jį prie knygų ir Toros studijavimo, kad iš ten jis gautų švytėjimą ir supratimą, kaip sustiprinti tikėjimą Kūrėjo valdymu. Šie švytėjimai ir apmąstymai, kuriuos žmogus gauna per Torą, vadinami „Tora kaip prieskonis“. Kai jų susikaupia iki tam tikro dydžio, Kūrėjas jo pasigaili ir išlieja jam dvasią iš Aukščiau, tai yra Aukštesniąją gausą.

Tačiau tik tuomet, kai žmoguje visiškai atsiskleidžia šis „prieskonis“, tai yra Toros Šviesa, kurią jis, stiprindamas tikėjimą Kūrėju, pritraukia į save, žmogus tampa vertas Kūrėjo valdymo su atskleistu Jo veidu. Tai reiškia, kad Kūrėjas elgiasi su juo pagal savo vardą „Geras ir darantis gera“.

Jo vardas mums atskleidžia, kad Jis yra geras ir daro gera visiems savo kūriniams, suteikdamas kiekvienam tokį gėrį, kuris atitinka jo prigimtį ir gebėjimą jį priimti. Juk vieno žmogaus malonumas ir gėris nėra tokie pat kaip kito. Pavyzdžiui, išmintimi užsiimančiam žmogui tikras malonumas nėra garbė ar turtas, o tam, kuris išmintimi neužsiima, malonumo nesuteiks dideli pasiekimai ar nauji atradimai išmintyje. Todėl vienam Kūrėjas suteikia turtą ir garbę, o kitam nuostabius pasiekimus išmintyje.

(Būsenos vaizdas) Taigi žmogus gauna iš Kūrėjo gausybę gėrio ir didelę ramybę ir nuolat jaučia vidinį pasitenkinimą. Jis lengvai ir pakankamai užsidirba pragyvenimui, nepatiria rūpesčių ar nepritekliaus, nežino ligų, yra labai gerbiamas žmonių, lengvai užbaigia įvairiausius sumanymus, kylančius jo mintyse, ir jam sekasi visa, ko tik imasi. O kai jam ko nors trūksta, jis meldžiasi ir tuoj pat sulaukia atsako. Kūrėjas visuomet atsako į visa, ko žmogus Jo prašo, ir nė viena malda negrįžta tuščia. Kai žmogus stiprėja gerais darbais, jo sėkmė labai išauga, o kai apsileidžia, jo sėkmė atitinkamai mažėja.

Visi jo pažįstami, einantys tiesiu keliu, gerai užsidirba, yra sveiki, labai gerbiami žmonių ir neturi jokių rūpesčių. Jie nuolat gyvena ramiai ir taikiai. Jie protingi, sąžiningi ir malonios išvaizdos, todėl būdamas jų draugijoje jis jaučiasi palaimintas ir patiria didelį malonumą.

Priešingai, visi jo pažįstami, kurie neina Toros keliu, stokoja pragyvenimo, yra prislėgti didelių skolų ir neturi nė akimirkos ramybės. Jie serga, kenčia skausmus ir yra žmonių niekinami. Jam jie atrodo neišmanantys, neišauklėti, pikti ir žiaurūs kitų atžvilgiu, apgaulingi ir tokie pataikūnai, pilni melo, kad jam nepakeliama būti jų draugijoje.

Patarlių 3:12: „Ką Kūrėjas myli, tą sudraudžia.“