PASIDARYK MOKYTOJĄ IR ĮSIGYK DRAUGĄ - 2
8 straipsnis, 2 dalis, 1985 m.
Būtina skirti ryšius:
1) tarp žmogaus ir Kūrėjo;
2) tarp žmogaus ir jo artimo grupėje;
3) tarp žmogaus ir kitų žmonių, kurie nėra jo grupės draugai.
Pasakyta: „Pasidaryk mokytoją ir įsigyk draugą“, – tai išsitaisymo kelias. Taip pat pasakyta: „Pateisink kiekvieną žmogų“ („Avot“, 1 d.).
Ką reiškia „pasidaryk“, „įsigyk“, „pateisink“? Reikėtų paaiškinti, kad „susikurk“ šiuo atveju išeina už proto ribų, nes situacijoje, kai protas nesupranta, ar verta ką nors daryti, ar ne, kaip galima priimti sprendimą, kas yra man gerai, o kas – blogai?
Jei proto požiūriu abu keliai lygūs, kas tada paskatina žmogų priimti sprendimą? Būtent tada savo veiksmu jis gali priimti sprendimą.
Taigi, priešais žmogų yra du keliai:
1) dirbti dėl davimo;
2) dirbti dėl gavimo.
Žmogaus kūno dalys sako jam: „Nejaugi daugiau pasieksi gyvenime, jei dirbsi ketindamas duoti? Nejaugi tik šiuo atveju patirsi malonumą?“ Pasakyta: „Jei taip darai – laimingas tu šiame pasaulyje, gerai tau būsimajame pasaulyje.“ Tai – gerojo žmogaus prado teiginys.
Blogio prado teiginys – priešingas: geriau ir naudingiau dirbti su ketinimu gauti. Tik tada jėga, kuri vadinama „tikėjimo virš žinojimo veiksmu“, skatina žmogų priimti teisingą sprendimą, o ne protas ir jausmai. Todėl „veiksmas“ vadinamas „tikėjimu aukščiau žinių ir sveiko proto“. Išeina, kad tikėjimas yra protui priešinga jėga.
Veiksmas „įsigyk“ – tai veiksmas proto viduje, tai yra pagal protą. Kaip ir mūsų gyvenime, kai žmogus nori ką nors nusipirkti: pardavėjas siūlo jam prekę, o jis svarsto, ar verta pirkti už prašomą kainą. Jei nemato naudos – neperka. Išeina, kad „įsigyk“ numano proto panaudojimą.
Panagrinėkime sąvokas „mokytojas“ ir „draugas“. Kartais draugais laikoma grupė, su kuria norisi būti vienoje jungtyje. Tai gali būti dėl savybių sutapimo, kai kiekvienas rūpinasi artimu, tai yra santykiai sukurti artimo meilės pagrindu. Išplaukia, kad taip visi susijungia, tampa viena visuma.
Susiformavus tam tikrai visuomenei, sau keliančiai tikslą sukurti susivienijusią grupę, žmonės, kurie panoro sudaryti tokią grupę, paprastai ieško žmonių, panašių į save įsitikinimais ir savybėmis. Jie turi daugiau ar mažiau jausti dvasinį artumą. Tie, kurie to neatitinka, nepriimami į kuriamą grupę.
Paskui grupėje prasideda darbas. Tačiau jei nuo pat pradžių, tai yra kol susivienys į grupę, žmonės nekėlė tokio susivienijimo kaip bendro tikslo, neverta tikėtis, kad kas nors pavyks. O jeigu iki jiems tampant grupe buvo galima suprasti, kad jie turi daugmaž vieną siekį, galima sakyti, jog jie sugeba pradėti darbą grupėje artimo meilės atžvilgiu.
Tarp žmogaus ir Kūrėjo
Tarp žmogaus ir Kūrėjo darbo tvarka tokia: iš pradžių reikia „pasidaryti Mokytoją“, o paskui „įsigyti draugą“, tai yra iš pradžių žmogus turi patikėti virš proto, kad Kūrėjas yra Mokytojas (tai yra didelis, pranokstantis žmogaus asmeninį „aš“).
Kaip parašyta knygos „Zohar“ pratarmėje, „svarbiausia – Kūrėjo baimė, ir ji reiškia, kad žmogus turi jausti jaudulį prieš Kūrėją, kadangi Jis toks didis ir viešpatauja visur“.
Ir tiek, kiek jis tiki Kūrėjo, šiuo atveju vadinamo Mokytoju, didybe, tiek jis turi jėgų veiksmui „įsigyk“, taigi yra atsisakęs savo egoizmo įgyti savybių vienybę su Kūrėju, taip pat vadinamą susiliejimu su Juo. Tada Kūrėjas vadinamas Draugu (chaver), nes su Juo yra susivienyta (chibur). Žodžiai chaver ir chibur turi vieną šaknį.
Pavyzdžiui, kai pasaulyje perkami įvairūs daiktai, privalome užmokėti už juos pinigais ar pagarba arba tiesiog įdėti pastangų, kad ko nors pasiektume. Taip pat kai žmogus nori susilieti su Kūrėju, jis privalo užmokėti už tai atsisakydamas egoizmo, nes kitaip nepasieks savybių panašumo su Kūrėju.
Kai žmogus mato, kad nesugeba atsisakyti, idant pasiektų vieningumą su Kūrėju, jis turi suprasti, kad tai ne dėl to, jog jis gimė silpnavalis ir todėl nepajėgia įveikti savo egoizmo, bet jo trūkumas „Pasidaryk Mokytoją“, tai yra jis nedirba su tikėjimu. Nes tik tiek, kiek jis tiki Kūrėjo svarba ir didybe, tik tiek turi jėgų atsisakyti egoizmo.
Negana to, žmogus turi žinoti, kad nori įvertinti savo paties tikėjimo dydį. Tai jis gali pamatyti pagal savo egoizmo apribojimo laipsnį. Tada jis sužinos, kiek yra darbe „virš proto“, ir tai teisinga tarp žmogaus ir Kūrėjo.
Tarp žmogaus ir jo artimo
Tarp žmogaus ir jo artimo, tai yra grupės draugų, reikia iš pradžių sakyti „įsigyk“ draugą, o jau paskui – „pasidaryk“ mokytoją. Žmogus, ieškantis draugo, turi iš pradžių jį patikrinti, ar iš tikrųjų verta su juo vienytis. Kaip matyti iš mums nustatytos specialios maldos, susijusios su draugu, kurią sukalbame maldoje „Tebūnie noras“: „Atitolink mus, Kūrėjau, nuo blogo žmogaus ir nuo blogo draugo.“
Taigi žmogui skirta dar iki priimant kitą į draugus visapusiškai jį patikrinti, o tam būtina naudotis savo protu. Kadangi nepasakyta „pasidaryk draugą“, nes „pasidaryk“ reiškia veiksmą virš žinojimo. Išeina, kad santykiuose su artimu grupėje žmogus turi naudotis savo protu ir iš anksto patikrinti, kiek tai įmanoma, ar jam tinka draugas pagal jo pažiūras ir savybes, kad žinotų, suartėti su juo ar atitolti nuo jo. Todėl kiekvieną dieną meldžiamės: „Atitolink mus, Kūrėjau, nuo blogo žmogaus ir nuo blogo draugo.“
Jeigu žmogus mato, kad verta vienytis su kitu, jis turi už tai sumokėti, tai yra atsisakyti egoizmo ir mainais gauti artimo meilės jėgą. Tada jis galės tikėtis taip pat pasiekti Kūrėjo meilę.
Susivienijęs su grupe žmonių, kurie siekia Kūrėjo meilės būsenos, ir norėdamas iš jų įgyti jėgų darbui su ketinimu duoti ir žavėtis tuo, kad jie kalba apie būtinybę siekti Kūrėjo meilės, jis turi išaukštinti kiekvieną grupės narį ir laikyti jį aukščiau savęs. Apie tai rašoma knygoje „Matan Tora“: „Kai žmogus nevertina grupės tiek, kad įsiklausytų į jos nuomonę, kai nemano, kad ši grupė – aukščiau jo.“
Todėl kiekvienas turi jaustis esąs mažiausias iš visų, nes aukštesnis negali gauti iš žemesnio. Yra parašyta „žavėtis Jo didybe“ – tik žemesnis gali žavėtis aukštesniu.
Išeina, kad antrame etape, kai kiekvienas turi ko nors išmokti iš kito, įsigalioja taisyklė „pasidaryk mokytoją“, kad galėtų sakyti, jog jo draugas aukščiau jo. Tam jis turi pasinaudoti „veiksmu“, nes tik būdamas virš žinojimo jis galės pasakyti, kad jo draugas yra ant aukštesnės pakopos.
Todėl tarp žmogaus ir jo artimo grupėje yra tokia tvarka: iš pradžių jis turi įvykdyti priesaką „įsigyk draugą“, o jau paskui „pasidaryk mokytoją“.
Tarp žmogaus ir kitų žmonių
Taip pat Mišna sako mums („Avot“, 1 d.): „Pasidaryk mokytoją, įsigyk draugą ir pateisink kiekvieną žmogų.“
Anksčiau išsiaiškinome, kad tarp žmogaus ir jo artimo grupėje egzistuoja tokia seka: pradžioje – „įsigyk draugą“, čia „įsigyk“, kaip jau buvo išaiškinta, reiškia pasitelkus protą, o tada turime užsiimti tuo, kas vadinama „pasidaryk mokytoją“. O tarp žmogaus ir Kūrėjo seka tokia: pradžioje – „pasidaryk Mokytoją“, o tada jau „įsigyk Draugą“.
Dabar reikėtų išsiaiškinti, ką reiškia, kai apie visus kitus žmones sakoma „pateisink kiekvieną“, – omenyje turima „įsigyk“ ar „pasidaryk“?
Remdamiesi viskuo, kas pasakyta, turime išsiaiškinti šį posakį ne kaip „įsigyk“, o kaip „pasidaryk“.
Pavyzdžiui, yra sinagoga, kurioje meldžiasi daug žmonių. Šioje sinagogoje susiformuoja maža grupelė trokštančiųjų susijungti, čia santykių pagrindas bus artimo meilė. Tarkime, yra šimtas besimeldžiančiųjų ir dešimt iš jų nori suartėti. Reikėtų išsiaiškinti, kodėl buvo išrinkti būtent šie dešimt žmonių susivienyti, o ne kiti žmonės iš tos pačios sinagogos.
Gali būti, kad priežastis ta, jog šie žmonės mano esantys geresni, palyginti su kitais žmonėmis iš jų sinagogos. Ar todėl, kad jie prastesni už kitus besimeldžiančiuosius ir pajuto, kad jiems trūksta kokio nors veiksmo, kad galėtų pakilti iki Toros viršūnių ir Kūrėjo baimės?
Visa tai galima paaiškinti. Šie žmonės sutiko susivienyti į grupę, pagrįstą artimo meile, nes kiekvienas iš jų pajuto, jog jie turi vieną bendrą norą, galintį suartinti jų mintis ir suteikiantį galimybę gauti jėgos šiai meilei. Iš Ari žinoma, kad „kaip veidai nepanašūs vieni į kitus, taip ir jų nuomonės nepanašios viena į kitą“. Nepaisant to, žmonės, sutikę susivienyti į grupę, suprato, kad ne tokios jau tolimos jų mintys, nes visi supranta būtinybę dirbti su artimo meile, todėl kiekvienas sugeba nusileisti kito labui ir dėl to jie gali susilieti. O kiti žmonės nepatiria tokios būtinybės šiame darbe, todėl grupė negali su jais susivienyti.
Vadinasi, kai dirbama dėl susiliejimo grupėje, tuo metu kiekvienas tikrina kitą – jo mintis, charakterio savybes: ar verta jį priimti? Iš čia kyla mūsų prašymas kasdienėje maldoje: „ir apsaugok mus nuo blogo žmogaus ir blogo draugo“. Tai vadinama „įsigyk draugą“ ir reiškia darbą, grindžiamą protu.
Išeina, kad jis didžiuojasi prieš kitus, besimeldžiančius sinagogoje. Kaipgi taip galima elgtis, juk tai prieštarauja Mišnos nurodymams („Avot“, 4 d.): „Pasakė mokytojas Levitas, kad reikia būti labai kukliam.“
Apie tai kalba rabi Ješua, Perchijos sūnus („Avot“, 1 d.): „Ir pateisink kiekvieną žmogų.“ Kitaip tariant, santykiuose su kitais žmonėmis jis turi eiti virš proto, o tai reiškia būseną „daryk“ – tai yra veiksmą, ne protą. Iš proto pozicijos jis mato, kad jie ne tokie gabūs kaip tie, kuriuos išsirinko į draugus. Taip mąsto kiekvienas. Vadinasi, kiekvienas iškelia save aukščiau kitų? Tokiu atveju galima patarti tik „pateisinti kiekvieną“.
Čia turima omenyje, kad kiekvieno žmogaus atžvilgiu, tai yra kitų besimeldžiančiųjų sinagogoje atžvilgiu, jis turi pateisinti kiekvieną ir pasakyti, kad jie iš tikrųjų yra svarbesni už jį. Dėl savo kaltės jis negali įvertinti masių svarbos ir didybės, todėl protu nemato tos jų didybės. Taigi santykyje su artimu grupėje, kaip jau aiškinome, žmogus turi „įgyti“, o masių atžvilgiu jis turi „pasidaryti“ – tai yra virš proto ir vadinama „pateisink kiekvieną“.