23 laiškas

1956 m. rugpjūtis, 5716 m. elulas, Mančesteris

Brangiems draugams, tegyvuoja jie amžinai.

Artėjant naujiems metams noriu priartėti prie draugų. Turime sustiprinti savyje tvirtą tikrumą, kad nusipelnysime bendro išsivadavimo, kai visoje žemėje atsiskleis Kūrėjo valdymo didybė, o nutolusieji išgirs ir ateis. Tai yra tie, kurie jautė, kad buvo nutolę nuo tyro davimo darbo, nusipelnys gebėjimo išgirsti. Tuomet susijungs „padarysime“ ir „išgirsime“, kaip parašyta: „Pakeliantis vargšą iš dulkių, iš šiukšlyno išaukštinantis beturtį.“

Yra žinoma, kad yra du bendri aspektai: 1. protas – mocha ir 2.širdis – liba. Kai žmogus savo darbe jaučia dulkių skonį, kaip pasakyta: „Gyvatei visas jos maistas – dulkės“, tai reiškia, kad Toroje ir priesakuose jis jaučia tik dulkių skonį. Taip yra todėl, kad jis yra vargšas ir jam trūksta tikėjimo savybės. Taip pat jis patiria nuopuolį širdyje, kai noras gauti nukreiptas į šio pasaulio malonumus, vadinamus „šiukšlynu“, ir tuomet jis tampa beturčiu.

Kai žmogus dėl to kenčia, meldžiasi ir šaukiasi Kūrėjo, kad Jis padėtų jam išsivaduoti iš šios nelaimės, – ko jis šaukiasi? „Pakeliantis iš dulkių vargšą.“ Juk aš esu vargšas ir jaučiu dulkių skonį; esu beturtis, gulintis šiukšlyne. Visa tai kyla dėl pasaulyje esančio Veido paslėpimo. Todėl prašome Kūrėjo, kad Jis išvestų mus iš vergystės į laisvę.

Kai žmogus dėl to kenčia, tai yra meldžiasi ir šaukiasi Kūrėjo, prašydamas padėti jam iš šios sunkios būsenos, ko jis prašo? „Pakelk vargšą iš dulkių“, nes aš esu vargšas ir jaučiu dulkių skonį; esu beturtis ir guliu šiukšlyne. Visa tai kyla dėl pasaulyje esančio Kūrėjo Veido paslėpimo. Tuomet prašome Kūrėjo, kad Jis išvestų mus iš vergystės į laisvę.

Tai ir yra prasmė to, kad tas, kuris meldžiasi visų vardu, meldžiasi prie stulpo – amud. „Sulam“ komentare aiškinama, kad „stulpas“ – tai Aukštesniojo AHP (achap), nukritęs į žemesniojo GE (Galgalta ve-Einaim). Kai Aukštesnysis pakelia savo AHP, kartu pakyla ir žemesniojo GE. Todėl sakoma, kad būtent per šį „stulpą“ sielos kyla iš vieno pasaulio į kitą. Tai yra ryšys tarp Aukštesniojo ir žemesniojo.

Mūsų darbo požiūriu tai galima paaiškinti taip: kai Aukštesniojo indai (kelim) nusileidžia į žemesniojo vietą, žemesnysis pradeda jausti Aukštesnįjį mažumo katnut būsenoje. Tai ir reiškia žodžiai: „Kai Izraelis yra tremtyje, Šchina yra kartu su jais.“ Kitaip tariant, žmogui atrodo, kad ir Šchina yra tremtyje – tai vadinama „Šchina dulkėse“. Tuomet Tora ir dvasinis darbas jam praranda skonį ir jaučiasi tarsi dulkės.

Kai žmogus kenčia dėl Šchinos tremties, tai nereiškia, neduok Dieve, kad pati Šchina iš tiesų būtų tremtyje. Šchina pasislepia Izraelio atžvilgiu ir leidžia žemesniajam apie Aukštesnįjį kalbėti taip, kaip jis Jį jaučia. O žemesnysis taip kalba todėl, kad būtent taip jaučia savo būsenoje.

Kai žmogus dėl šios būsenos kenčia ir iš visos širdies meldžiasi, prašydamas pakelti Šchiną iš dulkių, tuomet Aukštesnysis atsiskleidžia žemesniajam visa savo didybe – gadlut. Ir tada kartu pakyla ir žemesnysis.

Taigi būtent tai ir yra visas „stulpo“ principas: per šį stulpą maldos kyla iš vieno pasaulio į kitą – nuo vieno atsiskleidimo prie vis didesnio aiškumo. Todėl būtent prie šio stulpo ir reikia melstis.

Iš to galime suprasti, kodėl Roš ha-Šana ir Jom Kipur vadinami šventėmis, nors tai yra teismo laikas. Teismas pirmiausia susijęs su tuo tobulumu, kuris šiomis dienomis atsiskleidžia. Tačiau kartu kyla pavojus, kad šį atsiskleidimą žmogus panaudos gavimui dėl savęs – tiek prote, tiek širdyje. Todėl turime dar labiau stiprinti pabudimą sugrįžimui, tai yra grįžimui iš noro gauti dėl savęs į norą duoti.

Sugrįžimas reiškia noro gauti pakeitimą į norą duoti. Taip žmogus vėl susijungia su savo Aukštesniuoju Šaltiniu ir pasiekia nuolatinį susiliejimą – dvekut. Tuomet jis gali priimti tą pilnatvę, kuri atsiskleidžia laikotarpiu tarp Roš ha-Šanos ir Jom Kipuro, nes per Roš ha-Šaną žmogui tarsi nustatoma, kokį dvasinį pripildymą jis galės gauti. Kitaip tariant, atsiskleidžia Chochmos Šviesa, tobulumas ir aiškumas.

Tačiau tam reikia paruošti tinkamus indus (kelim), galinčius tai priimti. Todėl reikia pritraukti Chasadim Šviesą.  Tai ir yra sugrįžimas bei gailestingumo – Rachamim – pabudimas, kaip pasakyta: „Kaip Jis yra gailestingas, taip ir tu būk gailestingas.“ Tuomet galėsime priimti visą pilnatvę tyrumo būsenoje.

Todėl ši diena laikoma šventine diena, nes tuo metu atsiskleidžia pilnatvė. Apie tai pasakyta: „Pūskite šofarą per jaunatį, mėnuliui pasislėpus, mūsų šventės dieną.“ Žodis šofaras siejamas su žodžiais „šapru maaseichem“ – „pagerinkite savo darbus“, nes tuo metu mėnulis yra tarsi uždengtas – tai reiškia paslėpimo būseną.

Negalėjau parašyti daugiau, nes jau artėja šventė. Linkiu jums gero įrašymo ir gero užantspaudavimo.

Jūsų draugas, linkintis jums ramybės ir gėrio,
Baruchas Šalomas ha-Levis Ašlagas (Rabašas)