Baruchas Šalom Alevi Ašlagas (Rabašas)

924. Ir kalbėjo Visagalis Mozei
1955 m. sausio 22–29 d.

„Ir kalbėjo Visagalis Mozei ir pasakė jam: Aš esu Kūrėjas“.

Reikia suprasti, apie ką mums kalba ši ištrauka. Matyt, tai susiję su mūsų mokytojo Mozės klausimu skyriaus Šmot pabaigoje, kur pasakyta: „Ir nuo tada, kai atėjau pas faraoną kalbėti Tavo vardu, šiai tautai pasidarė tik blogiau, o išgelbėti Tu savo tautos neišgelbėjai.“

Mozės klausimas buvo apie tai, kad kai jis jiems pasakė, jog jie turi dirbti Lišma savybėje, visi manė, kad taps stipresni ir galingesni savo darbe. O iš tikrųjų gavosi priešingai – jie nusilpo nuo darbo.

Ir jie pradėjo šaukti ant Mozės: „Ką gero mums padarei? Juk Tu pažadėjai mums, kad išeisime iš Egipto tremties, – tai yra, kad mūsų žinojimas yra tremtyje, – o su pagalba kelio, kurį mums duodi, kad dirbtume Lišma, mes išeisime į laisvę iš kūno vergystės, vadinamos faraonu. O iš tikrųjų, mes neturime energijos. Tokiu atveju mūsų protas mums sako, kad to aukšto siekio, kurį turi tu, mes pasiekti negalėsime.“

Į tai ateina atsakymas: „Ir kalbėjo Visagalis Mozei“. Visagalis – tai gamtos savybė, tai yra iš gamtos pusės jūs teisūs, kad neturite energijos tęsti savo darbo. „Ir Jis pasakė: jam Aš – Kūrėjas“, Kūrėjas – tai gailestingumo savybė ir iš gailestingumo pusės galima pritraukti jėgų ir energijos, kurios yra aukščiau gamtos ir aukščiau žinojimo ir čia jiems jau nėra dėl ko ginčytis.

Juk visi ginčai, kuriuos žmogus gali vesti, remiasi tik proto argumentais, o tuo tarpu aukščiau žinojimo viskas įmanoma, reikia tik sustiprėti tikėjimo savybėje, kad Kūrėjas gali padėti „virš prigimties“. Ir iš esmės, neįmanoma gauti nieko virš prigimties, kol žmogus nenusprendė, kad prigimtyje tai neįmanoma.

Ir tik po to, kai jis nusivilia dėl prigimties, tada jis gali prašyti pagalbos iš dangaus, kad jam padėtų virš prigimties.