Baal Sulamas. Kabalos mokslas ir jo esmė

Kas yra kabalos mokslas? Kabalos mokslas visumoje yra dieviškumo atskleidimas, vykstantis Jo keliais, visose Jo apraiškose, pagal tai, kas atsiskleidė pasauliuose, ir pagal tai, kas dar atsiskleis, bei visais pavidalais, kurie tik kada nors gali būti atskleisti pasauliuose iki visų kartų pabaigos.

Kūrinijos tikslas

Atsižvelgiant į tai, kad niekas neveikia be tam tikro tikslo, nekyla abejonių, jog Kūrėjas turėjo apibrėžtą tikslą tame kūrinyje, kuris yra prieš mus. Ir kadangi svarbiausia visoje šioje įvairialypėje tikrovėje yra gyvoms būtybėms suteiktas jausmas, jog kiekviena iš jų suvokia savo pačios egzistavimą, o iš visų jausmų svarbiausias yra tik žmogui suteiktas jausmas paremtas intelektu, kurio dėka jis jaučia net tai, kas vyksta su artimuoju – tiek jo kančią, tiek jos palengvėjimą, – tuomet nekyla abejonių, kad jeigu Kūrėjas šiame kūrinyje turi kokį nors tikslą, jis nukreiptas į žmogų. Apie jį ir pasakyta: „Visa, ką Kūrėjas sukūrė – dėl jo.“¹

Tačiau vis dėlto reikia suprasti - kokiam tikslui Kūrėjas paruošė [mums] visą šį sunkumą? Tam, kad pakylėtų žmogų į svarbesnę ir reikšmingesnę pakopą – kad jis pajustų savo Kūrėją taip pat, kaip [jau] jaučia bet kurį žmogišką pojūtį, kurį yra įgijęs. Ir kaip jis pažįsta bei jaučia savo artimo norus, taip pat pažintų Kūrėjo kelius ir t.t., kaip pasakyta apie Mozę: „Ir kalbėjo Kūrėjas su Moze veidas į veidą, kaip žmogus kalba su savo draugu“². Ir kiekvienas žmogus gali būti panašus į Mozę, mūsų mokytoją, kaip žinoma³. Ir nėra nė menkiausios abejonės, kad kiekvienam, kuris pažvelgs į prieš mus esančio kūrinio vystymąsi, taps aiškus ir suprantamas didis Kūrėjo malonumas, kurio veiksmas palaipsniui atsiskleidžia, kol galiausiai kūriniui suteikiamas tas nuostabus pojūtis, kad jis gali kalbėtis ir turėti ryšį su savo Kūrėju, kaip žmogus kalba su savo draugu.

Iš viršaus žemyn

Yra žinoma, kad „veiksmo pabaiga glūdi pirminiame sumanyme“⁴, nes dar prieš tai, kai žmogus pradeda galvoti, kaip statyti namą, jam pirmiausia kyla mintis apie butą tame name, kuris ir yra [jo] tikslas. O po to jis nagrinėja statybos planus, kad jie atitiktų šį tikslą.

Taip yra ir mūsų nagrinėjamu klausimu - kai tik mums paaiškėjo tikslas, kartu tapo aišku, kad visa kūrinijos sistema – su visais jos posūkiais, įėjimais ir išėjimais – iš anksto buvo sutvarkyta ir organizuota vien tik pagal šį tikslą: kad iš jos išsivystytų žmonių giminė, kuri kiltų savo pakopomis tol, kol taps pajėgi jausti Dieviškumą taip, kaip jaučiamas artimas žmogus.

Ir štai šie laiptai yra tarsi pakopos, išdėstytos viena po kitos, kol jos pasiekia savo tikslą. Ir žinok, kad šių pakopų skaičius ir pobūdis sudaro dvi tikroves. Tai yra: 1) fizinės materijos tikrovė; 2) dvasinių sąvokų tikrovė. O kabalos kalba jos vadinamos: iš viršaus žemyn ir iš apačios aukštyn. Tai reiškia, kad fizinės materijos tikrovė – tai Kūrėjo šviesos atskleidimo tvarka iš viršaus žemyn, nuo pirminio šaltinio, kuriame šviesos matas ir kiekis atsiskiria nuo paties Kūrėjo esmės, iki jos apribojimų, einančių vienas po kito, kol iš jos susiformuoja materialus pasaulis, o pačiame jo dugne yra materialūs kūriniai.

Iš apačios aukštyn

Po to prasideda tvarka, einanti iš apačios aukštyn, kurią sudaro visos laiptų pakopos, kuriomis vystosi žmonių giminė, kildama vis aukščiau, kol pasiekia kūrimo tikslą, kaip buvo paaiškinta anksčiau. Ir abi šios tikrovės – visose savo atsiskleidimuose ir detalėse – yra išaiškinamos kabalos moksle.

Kabalos studijavimo būtinybė

Oponentas gali pasakyti, kad tokiu atveju visas šis mokslas yra užsiėmimas tiems žmonėms, kurie tam tikra prasme jau yra nusipelnę Dieviškumo atskleidimo. Tad kokia gi būtinybė ir prievolė pažinti šį kilnų mokslą didžiajai tautos daliai?

Tačiau tarp žmonių yra paplitusi nuomonė, kad pagrindinis Toros ir religijos dalykas tėra praktinio veiksmo parengimas ir kad visa, ko galima siekti, priklauso vien tik nuo praktinių įsakymų vykdymo, be jokio papildymo, kuris turėtų juos lydėti ar iš jų kilti. Jei taip būtų iš tikrųjų, tuomet teisingi būtų teigiančiojo žodžiai, jog mums pakanka vien tik atvirosios Toros studijavimo tiek, kiek ji susijusi su praktiniu veiksmu.

Tačiau taip nėra, nes mūsų išminčiai jau pasakė: „Koks gi Kūrėjui skirtumas ar žmogus pjauna [gyvulį] per gerklę, ar per sprandą? Juk priesakai buvo duoti tik tam, kad jais būtų apvalyti kūriniai“⁵. Ir štai matai, kad yra dar vienas tikslas, esantis už paties praktinio atlikimo ribų, o veiksmas tėra tik pasirengimas tam tikslui. Tokiu atveju savaime suprantama, kad jei veiksmai nėra nukreipti į trokštamo tikslo pasiekimą, tai prilygsta tam, lyg žmogus nebūtų nieko atlikęs. Taip pat ir „Zohar“ knygoje pasakyta: „Priesakas be ketinimo – kaip kūnas be sielos.“ Todėl būtina, kad veiksmą lydėtų ir ketinimas.

Be to, akivaizdu, kad ketinimas turi būti tikras, atitinkantis veiksmą. Kaip mūsų išminčiai pasakė: „Ir aš išskyriau jus iš tautų, kad būtumėte Man šventi“⁶ – tai reiškia, kad tai, kad Aš išskyriau jus, turi būti Mano vardo labui, kad žmogus nesakytų: „Nenoriu valgyti kiaulienos!“, – bet sakytų: „Noriu, tačiau ką daryti, jei Mano Tėvas danguje įsakė man [taip elgtis]“⁷. Jei jis vengia valgyti kiaulieną dėl atstūmimo ar dėl sveikatos žalos, toks ketinimas niekaip nepadeda jam būti laikomu vykdančiu priesaką, kol jis sukurs ypatingą ketinimą - jog tai draudžiama Toros. Taip yra su kiekvienu priesaku ir tik tada, vykdantpriesakus, jo kūnas palaipsniui valosi, o tai ir yra trokštamas tikslas.

Tokiu atveju mums nepakanka vien studijuoti taisykles praktinio atlikimo būdams, nes turime tirti veiksmus, kurie veda į trokštamą ketinimą – kad atliktume viską, remdamiesi tikėjimu Tora ir Torą Duodančiu, bei tikėjimu, kad yra teismas ir teisėjas. Ir tik kvailys nesupras, kad mokymasis, vedantis prie tokios didingos dalies, kaip tikėjimas Tora, atlygis ir bausmė, reikalauja ilgalaikio mokymosi pagal atitinkamas knygas. Taigi, dar prieš praktinį veiksmą būtinas mokymasis, kuris valo kūną, ruošdamas jį tikėjimui Kūrėju, Jo Tora ir Jo valdymu. Apie tai mūsų išminčiai pasakė: „Aš sukūriau blogio pradą ir sukūriau Torą, kaip prieskonį jam“⁸. Ir nepasakė: „Aš sukūriau priesakus kaip prieskonį jam“, nes „tavo laiduotojui pačiam reikia laiduotojo“⁹, nes blogio pradas, siekiantis anarchijos ir norintis nusimesti [dangiškąjį] jungą, neleis jam vykdyti peiesakų.

Tora – kaip prieskonis

Tik Tora yra ypatingas prieskonis, leidžiantis anuliuoti ir įveikti blogio pradą, nes, kaip pasakė mūsų išminčiai: „Joje esanti šviesa grąžina prie šaltinio“¹⁰.

Didžioji dalis Toros skirta studijoms

Tai paaiškina, kodėl mums reikia tokio didelio Toros teksto tuose jos skyriuose, kurie susiję ne su praktiniu veikimu, o tik su studijomis – tai tarsi įžanga į kūrimo aktą, o tai yra: visa „Berešit“ knyga, „Šmot“ ir didžioji „Dvarim“ dalis, neskaičiuojant Agadot ir Midraš¹¹. Juk būtent juose glūdi šviesos turinys, o studijuojančiojo kūnas bus išvalytas, blogio pradas paklus ir jis pasieks tikėjimą Tora, atlygio ir bausmės suvokimą, kas sudaro pirmąjį lygmenį darbui atlikti, kaip buvo paaiškinta anksčiau.

Priesakas – žvakė, o Tora – šviesa

Todėl pasakyta: „Priesakas – žvakė, o Tora – šviesa“¹². Juk taip, kaip tas, kuris turi žvakes, bet neturi šviesos [t. y. ugnies], kad jas uždegtų, sėdi tamsoje, taip ir tas, kuris turi priesakus, bet neturi Toros, sėdi tamsoje. Mat Tora yra šviesa [t. y. ugnis¹³], kuria, kaip sakoma, uždegama ir apšviečiama kūno tamsa.

Toros dalys nėra vienodos savo šviesos kiekiu.

Pagal minėtą ypatingą Toros veikimą („sgula“), t. y. pagal joje esančios šviesos kiekį, Torą neabejotinai derėtų suskirstyti į lygius – pagal šviesos kiekį, kurį žmogus pajėgtų gauti ją studijuodamas. Ir akivaizdu, kad, kai žmogus apmąsto ir studijuoja Toros žodžius, pasakytus Kūrėjo atskleidimo mūsų protėviams metu ir panašiai, jie studijuojančiam suteikia daugiau šviesos nei jam studijuojant praktinius dalykus, nors praktinio įgyvendinimo požiūriu jie yra svarbesni. Tačiau šviesai Kūrėjo atskleidimas mūsų protėviams neabejotinai yra svarbesnis. Ir tai pripažįsta visi tyri širdimis, kurie bandė ieškoti ir gauti šviesos iš Toros.

Kabalos išminties sklaidos būtinybė ir keliai

Kadangi visas kabalos mokslas kalba apie Kūrėjo atskleidimą, savaime suprantama, kad nėra svarbesnio ar sėkmingesnio savo galimybėmis mokslo už jį. Ir būtent tai kabalistai turėjo omenyje, kai šį mokslą sukonstravo taip, kad būtų galima jį studijuoti. Ir jie tikrai sėdėjo ir studijavo iki pat jo paslėpimo (ir dėl akivaizdžių priežasčių buvo nuspręsta jį paslėpti), kuris, bet kokiu atveju, buvo tik tam tikram laikui ir jokiu būdu ne amžiams. Kaip parašyta „Zohar“ knygoje: „Šis mokslas turės atsiskleisti dienų pabaigoje. Net vaikams, studijuojantiems mokymo namuose.“ 

Iš to, kas pasakyta, išplaukia, kad minėtas mokslas visai neapsiriboja kabalos kalba, nes jame svarbiausia – dvasinė šviesa, sklindanti ir atskleidžiama iš paties Kūrėjo, kaip pasakyta: „Ar pasiųsi žaibus, ir jie ateis ir pasakys tau: „Štai mes“?“¹⁴ – t. y. dviem minėtais keliais: iš viršaus žemyn ir iš apačios aukštyn.

Ir šie reiškiniai bei pakopos palaipsniui aiškinami juos atitinkančia kalba, ir tai iš tikrųjų yra visa kūrinių realybė ir jos, kaip jų šakų, pasireiškimas šiame pasaulyje. Nes „nėra nė vieno žolės stiebelio apačioje, virš kurio nebūtų jį skatinančio angelo viršuje, tariančio: „Auk!““¹⁵ Kitaip tariant, pasauliai išplaukia ir įsispaudžia vienas į kitą, tarsi antspaudo įspaudas. Ir viskas, kas vyksta viename pasaulyje, vyksta ir kitame. Iki pat materialaus pasaulio, kuris yra jų paskutinė šaka, bet apima virš jo esantį pasaulį, tarsi antspaudo įspaudas.

Iš to lengva suprasti, kad apie Aukštesniuosius pasaulius galima kalbėti tik naudojant jų žemesnes materialias šakas, kurios iš jų kyla, arba jų apraiškas – ir tai yra Tanacho kalba; arba naudojant išorinius mokslus; arba naudojant kūrinius – ir tai yra kabalistų kalba; arba naudojant sąlyginius terminus, kaip buvo įprasta gaonų kabaloje nuo pat „Zohar“ knygos paslėpimo.

Taigi, tapo aišku, kad Kūrėjo atskleidimas neįvyksta vienu kartu, o pasireiškia palaipsniui per tam tikrą laiką, kurio pakanka visų didžių pakopų atskleidimui, kurios atsiskleidžia iš viršaus žemyn ir iš apačios į viršų. Ir kiekvienos iš jų pabaigoje atsiskleidžia Kūrėjas. Tai panašu į visų pasaulio šalių ir kūrinių specialistą, kuris negali pasakyti, kad jam buvo atskleistas visas pasaulis, kol nebaigė studijuoti paties paskutinio kūrinio ir šalies, nes kol jis to nepasiekė, jis vis tiek nesuprato viso pasaulio. Panašiai ir Kūrėjo suvokimas vyksta iš anksto paruoštais keliais, ir ieškotojas privalo suvokti visus šiuos kelius, tiek aukštesniuose, tiek žemesniuose kartu. Ir akivaizdu, kad Aukštesnieji pasauliai čia yra svarbiausi, bet jie suvokiami vienu metu, nes tarp jų nėra skirtumo pagal formą, o skiriasi tik materija, kur Aukštesniojo pasaulio materija yra subtilesnė. Tačiau formos yra įspaustos viena ant kitos, ir tai, kas egzistuoja Aukštesniajame pasaulyje, būtinai egzistuoja ir visuose žemesniuose pasauliuose, nes žemesnysis pasaulis yra jo įspaudas. Ir žinok, kad šios realybės ir jų apraiškos, kurias suvokia ieškantis [Kūrėjo], vadinamos pakopomis, nes pasiekime, jos seka viena kitą, kaip laiptų pakopos.

Dvasinės išraiškos

Dvasingumas neturi atitikmens, todėl nėra jam raidžių, kurias būtų galima apmąstyti. Ir net jei apskritai apie jį sakytume, kad tai paprasta šviesa, kuri nusileidžia ir yra pritraukiama ieškančiajam, kol  ji visiškai neapgaubs ir nebus suvokta pilnu mastu, pakankamu, kad atskleisti Kūrėją – tai taip pat bus perkeltine prasme. Juk viskas, kas dvasiniame pasaulyje vadinama „šviesa“, nėra kaip saulės šviesa ar žvakės šviesa. Tai, ką dvasiniame pasaulyje vadiname „šviesa“, yra pasiskolinta iš žmogaus proto, kurio prigimtis tokia, kad kai žmogaus abejonės išsklaidomos, jis, regis, atranda šviesos ir džiaugsmo gausą visame savo kūne. Todėl kartais sakome „proto šviesa“, nors tai neteisinga. Nes šviesa, kuria [protas] šviečia tose kūno materijos dalyse, kuri neverta išsklaidytų abejonių, neabejotinai yra žemesnė už protą, todėl net žemesnės ir mažiau vertos dalys gali ją [šviesą] gauti ir suvokti.

Tuo pačiu metu, kad galėtume protą kažkaip įvardyti, jį vadiname „proto šviesa“ – ir lygiai taip pat Aukštesniųjų pasaulių realybės elementus vadiname „šviesomis“, nes jie juos suvokiantiems suteikia šviesos ir malonumo gausą visame kūne, nuo galvos iki kojų. Ir todėl tą, kuris siekia suvokimo, galime vadinti „apvalkalu“, nes jis apgaubė tą šviesą.

Ir išsprendžiamas klausimas, ar nebūtų teisingiau juos vadinti intelektualiniame pažinime priimtais terminais, būtent: studijavimas, pažinimas ir panašiai – tai yra, išsireiškimais, pabrėžiančiais abstraktaus proto reiškinius. Esmė ta, kad tai visiškai nepanašu į intelektualinių reiškinių apraiškas, nes intelektas yra ypatinga, specifinė šaka tarp visų realybės elementų ir todėl turi unikalius pasireiškimo būdus. Visiškai kitaip yra su [dvasinių] pakopų dalykais, nes jie sudaro vieną visumą, apimančią visus pasaulyje egzistuojančius elementus, kur kiekvienas elementas turi savo, skirtingą nuo kitų, pasireiškimo būdą. Ir, kaip taisyklė, [dvasinėse] pakopose vykstančių reiškinių suvokimas yra panašus į gyvūnų organizmų pažinimą. Kitaip tariant, kai žmogus suvokia tam tikrą esybę, jis suvokia ją visą, nuo pradžios iki pabaigos.

Ir jei spręstume pagal abstraktaus proto dėsnius, turime sakyti, kad jis suvokė viską, ką galima suvokti šioje esmėje, ir net jei jis apie tai mąstytų tūkstantį metų, negalėtų prie to pridėti nė siūlelio. Ir vis dėlto savo suvokimo pradžioje jis labai panašus į „protiškai aklą žmogų“¹⁶; kitaip tariant, jis mato viską, bet nieko nesupranta iš to, ką mato. Tačiau laikui bėgant jis turi suvokti ir kitus dalykus, tokius kaip 'ibur', 'jenika' ir 'mochin', ir antrąjį 'ibur'. Ir tada jis pradeda jausti ir naudoti savo suvokimą viskam, ko  nori. Tačiau iš tikrųjų jis nieko nepridėjo prie pradžioje gauto suvokimo, išskyrus savo brendimo užbaigimą. Tai yra, jis dar nebuvo subrendęs ir todėl negalėjo to suprasti, bet dabar jo brendimas yra baigtas.

Taigi, čia matome didelį skirtumą, palyginti su intelektualinių reiškinių apraiškomis. Todėl apibrėžimai, kuriuos esame įpratę naudoti intelektualinių reiškinių apraiškoms apibūdinti, mums yra nepakankami, ir turime naudoti tik fizinėje materijoje vykstančius reiškinius, nes [dvasiniai reiškiniai] bet kokiu atveju yra visiškai panašūs į juos savo forma, net jei materija jie yra visiškai tolimi nuo jų.

Tiesos moksle vartojamos keturios kalbos.

Tiesos moksle vartojamos keturios kalbos, ir tai: 1) Tanacho kalba su jos terminais ir pavadinimais; 2) įstatymų kalba (Halacha) – ir ši kalba yra labai artima Tanacho kalbai; 3) Agados kalba – ir ji yra labai tolima nuo Tanacho kalbos, nes ji visiškai nepaiso realybės, ir šioje kalboje yra keistų terminų ir pavadinimų, ir ši kalba nenaudoja sąvokų pagal šaknies ir šakos principą. 4. Tai yra sfirų ir parcufų kalba. Iš principo kabalistai labai norėjo nuslėpti šį mokslą nuo „grubių pagal materiją“¹⁷, nes, jų nuomone, kabala ir etika viena kitą papildo. Todėl senovės išminčiai paslėpė šį mokslą, užrašydami jį tik linijų ir taškų, stogelių ir kojelių pavidalu, ir iš to gimė bei susiformavo abėcėlė, sudaryta iš 22 mums žinomų raidžių.

Tanacho kalba

Tanacho kalba: tai pirminė ir pamatinė kalba, labai tinkama savo vaidmeniui, nes daugeliu atvejų joje yra šaknies ir šakos ryšys, ir tai yra lengviausiai suprantama kalba. Tai taip pat seniausia kalba, ir tai yra šventa kalba, priskiriama Adam Rišon.

Ši kalba turi dvi stiprybes ir vieną trūkumą. Pirmoji stiprybė yra ta, kad ją lengva suprasti, ir net pradedantieji iš karto supranta viską, ką jiems reikia žinoti. Antroji stiprybė yra ta, kad ją vartojant dalykai išaiškinami išsamiau ir giliau nei bet kuria kita kalba. Jos trūkumas yra tas, kad ji negali būti naudojama konkrečiais atvejais ar priežasties ir pasekmės situacijose, nes bet kuriam dalykui viskas apie jį turi būti išaiškinta visapusiškai, nes ji pati savaime nenurodo, apie kurį elementą ji kalba, jei nėra aprašytas visas dalykas. Dėl šios priežasties, norint išskirti nedidelį elementą, jam reikia skirti visą skyrių, todėl ši kalba netinka smulkių elementų ar priežasties ir pasekmės ryšių aprašymui. Maldų ir palaiminimų kalba taip pat buvo paimta iš Tanacho kalbos.

Įstatymų kalba

Įstatymų kalba (Halacha) nėra susijusi su realybe, bet tik su jos palaikymu. Ši kalba yra visiškai paimta iš Tanacho kalbos, atsižvelgiant į ten esančias įstatymų šaknis. Ji turi vieną pranašumą, palyginti su Tanachu: ji labai išsamiai aprašo bet kokį klausimą, taip tiksliau atskleisdama jo aukštesnes šaknis.

Tačiau, palyginti su Tanacho kalba, ji turi didelį trūkumą: ją itin sunku suprasti, ir tai yra sunkiausia iš visų kalbų, kurią gali įvaldyti tik tobulas išminčius, apie kurį sakoma: „Įėjimas ir išėjimas be leidimo“. Ir, žinoma, ji turi ir pirmąjį trūkumą, nes yra paimta iš Tanacho.

 

Agados kalba

Agados kalbą lengva suprasti, nes ji remiasi alegoriniais vaizdiniais, kurie labai tinka norimai sąvokai apibūdinti. Paviršutiniškai suprantama ji dar lengvesnė ir patogesnė nei Tanacho kalba. Tačiau norint ją visiškai suprasti, tai labai sudėtinga kalba, nes ji visiškai nesilaiko šakų ir šaknų tvarkos, o remiasi vien alegorijomis, pasižyminčiomis nepaprastu aštrumu. Nepaisant to, ji labai turtinga neįprastų ir sudėtingų sąvokų, susijusių su pakopos esme ir būsena jos pačios atžvilgiu, kurių negalima paaiškinti Tanacho ar Halachos kalba.

 

Kabalistų kalba

Kabalistų kalba iš tiesų yra kalba tikrąja to žodžio prasme, labai tiksli tiek šaknies ir šakos, tiek priežasties ir pasekmės požiūriu, ir turinti ypatingą dorybę: šia kalba galima kalbėti tiek apie atskirus elementus, tiek apie atskirus šių elementų elementus be jokių apribojimų. Be to, ja naudojantis galima iš karto pasiekti norimą elementą, nereikia jo sieti su niekuo, kas yra prieš jį ar po jo.

Tačiau, nepaisant visų akivaizdžių, aukštų vertybių, ji turi didelį trūkumą: ją sunku suvokti ir praktiškai neįmanoma suvokti kitaip, nei iš kabalisto išminčiaus lūpų į išminčiaus, kuris ją supranta iš savo paties supratimo, lūpas. Kitaip tariant, net jei jis suprastų visą minėtų etapų seką iš savo paties supratimo, nuo apačios į viršų ir nuo viršaus į apačią, jis vis tiek nieko nesupras iš šios kalbos, kol negaus jos iš išminčiaus lūpų, kuris ją jau gavo iš savo mokytojo „panim el panim“ (veidas į veidą).

 

Kabalistinė kalba yra įtraukta į visas kitas kalbas.

Žinokite, kad terminai, pavadinimai ir gematrijos yra visiškai susiję su kabalos mokslu, o jų egzistavimo priežastis kitose kalbose yra ta, kad visos kitos kalbos taip pat apima kabalos mokslą, nes tai yra yra ypatingi, specifiniai principai, kuriais turi remtis visos kitos kalbos.

Neįmanoma įsivaizduoti, kad šios keturios kalbos, naudojamos Kūrėjo atskleidimo mokslui, vystėsi viena po kitos laiko tvarka, o tiesa ta, kad visos keturios kalbos buvo atskleistos iš tikrųjų išminčių lūpų vienu metu ir tikruoju pavidalu. Ir kiekviena iš jų apima jas visas, nes kabalistinė kalba yra Tanache, pavyzdžiui, stovėjimas ant uolos ir trylika gailestingumo savybių, minimų Toroje ir Michos knygoje. Ir tam tikru mastu tai jaučiama kiekvienoje eilutėje ir perdavimuose (Merkavot), aprašytuose Izaijo ir Ezekielio knygose, o ypač Giesmių giesmėje, kuri parašyta  tikra kabalistine kalba. Panašiai yra ir įstatymuose, ir legendose, o ypač kalbant apie neištrinamus šventuosius vardus, kurie visomis kalbomis turi tą pačią reikšmę.

 

Kalbos raidos tvarka

Bet kuris dalykas vystosi palaipsniui, todėl patogiausia vartoti tą kalbą, kurios vystymasis buvo užbaigtas laiko atžvilgiu anksčiau už kitas. Todėl pirmiausia subrendo Tanacho kalba, nes ji yra patogiausia iš visų, ir jos vartojimas buvo labai plačiai paplitęs. Toliau seka Halachos kalba, nes ji yra visiškai integruota į Tanacho kalbą ir, be to, ji turėjo būti naudojama nustatant praktinius įstatymus žmonėms. Trečia yra Agados kalba, ir nors joje taip pat yra daug ištraukų iš Tanacho, ji vartojama tik kaip pagalbinė kalba, nes jos aštrumas pagreitina dalyko supratimą. Tačiau ji negali būti vartojama kaip pagrindinė kalba, nes jai trūksta šaknies ir šakos tikslumo, kaip minėta aukščiau. Todėl ji nebuvo plačiai vartojama ir dėl to neišsivystė. Ir nors Agados kalba buvo plačiai vartojama tanajų ir amorajų laikais, tai buvo tik dėl to, kad teksto pradžioje, kaip buvo įprasta tarp išminčių, buvo remiamasi Tanacho kalba: „Rabinas toks ir toks pradėjo kalbėti“ (ir kitos pagalbinės konstrukcijos). Tiesą sakant, visas šios kalbos vartojimo išplitimas išminčių laikais prasidėjo nuo kabalos kalbos slėpimo, kaip minėta aukščiau – tai yra, tiek rabi Jochanano ben Zakajo laikais, tiek prieš jį, kitaip tariant, septyniasdešimt metų prieš šventyklos sunaikinimą – dėl minėtų priežasčių. Ir to pakanko suprantančiam.

Kabalos kalba išsivystė paskutinė dėl jos supratimo sunkumų, kaip minėta anksčiau. Juk be pasiekimo, čia taip pat reikia perduoti jos terminų supratimą. Todėl net ir tie, kurie ją suprato, negalėjo jos vartoti, nes daugeliu atvejų jie buvo vienteliai iš kartos ir neturėjo su kuo mokytis. Mūsų išminčiai šią kalbą vadino „Maase Merkava“, nes tai ypatinga kalba, kuria galima kalbėti apie pakopų „arkavot“ ryšių detales, ko negalima išreikšti jokia kita kalba.

 

Kabalos kalba panaši į bet kurią šnekamąją kalbą, tačiau ji yra labiau pageidaujama dėl prasmės, kurią galima sutalpinti viename žodyje.

Iš pirmo žvilgsnio kabalos kalba atrodo kaip trijų aukščiau aptartų kalbų mišinys. Tačiau kiekvienas, mokantis ją vartoti, įsitikins, kad tai yra atskira kalba nuo pradžios iki pabaigos. Tai susiję ne su žodžių prigimtimi, o su tuo, ką jie reiškia. Tai vienintelis skirtumas tarp jų, nes pirmose trijose kalbose beveik nėra nuorodų, kylančių iš vieno žodžio, kurios leistų skaitytojui suprasti, ką jis reiškia. Tik sujungus kelis žodžius, o kartais net skyrius, galima suprasti jų turinį ir nuorodą. Kabalistinės kalbos privalumas yra tas, kad kiekvienas žodis atskleidžia savo turinį ir nuorodą skaitytojui absoliučiai tiksliai, ne mažiau nei bet kuri [įprasta] žmonių kalba, nes kiekvienas žodis turi tikslų apibrėžimą ir jo neįmanoma pakeisti kitu.

 

Kabalos mokslo užmiršimas

Nuo tos akimirkos, kai knyga Zohar buvo paslėpta, visa ši ypatinga kalba buvo palaipsniui pamiršta dėl mažėjančio ją studijuojančiųjų skaičiaus, ir atsirado vienos kartos spraga, kai ją gavęs išminčius neperdavė jos supratingam kabalistui. Ir nuo tos akimirkos atsirado „neišmatuojami nuostoliai“.

Ir tai aiškiai matyti iš situacijos, kai kabalistas rabin Mozė de Leonas, kuris paskutinis ją [t. y. knygą „Zohar“] turėjo ir per kurį ji, kaip esame įsitikinę, buvo atskleista pasauliui, nesuprato nė žodžio. Iš tiesų, iš knygų, kuriose jis cituoja ištraukas iš knygos „Zohar“, aišku, kad jis visiškai nesuprato šios kalbos, nes aiškino ją remdamasis Tanacho kalba, tuo labai apsunkindamas jos supratimą, nors pats, kaip liudija jo raštai, buvo pasiekęs stebuklingą supratimą. Ir taip tęsėsi ištisas kartas, per kurias kabalistai visą savo laiką skyrė knygos Zoharo kalbos supratimui, bet nesugebėjo jos suprasti, nes lper pasipriešinimą bandė į ją įsprausti Tanacho kalbą, todėl ši knyga jiems liko po septyniais užraktais – kaip ir pačiam rabi Mozei de Leonui.

 

Ari kabala

Kol neatsirado vienintelis (savo pasiekime) kabalistas Ari, kurio pasiekimui nebuvo ribų, ir būtent, jis mums atskleidė Zohar kalbą ir suteikė prieigą prie jos. Jei jis nebūtų miręs taip anksti, neįmanoma įsivaizduoti, kiek šviesos būtų buvę galima gauti iš knygos Zohar. Tačiau per tą trumpą laiką, per kurį nusipelnėme jo [buvimo], mums buvo paruoštas kelias ir prieiga, ir tvirta viltis, kad vienoje ateities kartoje mums bus atskleistas supratimas ir mes jį visiškai suvoksime.

Ir iš čia suprasite, kodėl visi didieji pasaulio vyrai, gyvenę po Ari, atsisakė visų apie šį mokslą parašytų knygų ir Zohar komentarų, praktiškai visiškai uždraudė sau [juos naudoti] ir visus geriausius savo gyvenimo metus skyrė Ari darbams.

Ir žinokite, kad tai įvyko ne todėl, kad jie netikėjo kabalistų, kurie gyveno prieš Ari, šventumu. Niekada nereikėtų taip manyti, nes kiekvienas, gebantis suprasti šį mokslą, pamatys, kad tų didžiausių pasaulio žmonių tiesos mokslo supratimui nėra ribų. Ir tik kvailys ir neišmanėlis galėtų juos kuo nors įtarti. Tačiau faktas yra tas, kad jų loginės konstrukcijos kabaloje buvo pagrįstos trimis ankstesnėmis kalbomis, ir kadangi kiekviena iš kalbų yra teisinga ir tinkama savo vietai, bet ne visiškai tinkama, ir, be to, pagal šią logiką labai sunku suprasti Zohar paslėptą kabalos mokslą, nes jis pateikiamas iš esmės kita kalba, kuri, kaip minėta aukščiau, buvo pamiršta, – todėl mes nenaudojame jų paaiškinimų, taip pat paties rabi Mozės de Leono ir jo pasekėjų paaiškinimų, nes jų žodžiai nėra teisingi Zohar aiškinime, ir šiandien turime tik vieną komentatorių, ir tai yra Ari, ir nėra kito.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta pirmiau, mums tampa aišku, kad vidinis Kabalos mokslo veikimas niekuo nesiskiria nuo Tanacho, Talmudo ir Agados veikimo principų, o vienintelis skirtumas tarp jų slypi loginėse konstrukcijose. Tai tarsi mokslas, perrašytas keturiomis kalbomis. Akivaizdu, kad paties mokslo esmė dėl kalbos pakeitimo visiškai nepasikeitė, belieka tik nuspręsti, kuri versija yra patogiausia ir priimtiniausia perteikiant šį mokslą studijuojančiam.

Taip yra ir su mūsų tema: tiesos mokslas, tai yra, dieviškumo atskleidimo kūrinijos kelyje mokslas, kaip ir išoriniai mokslai, turi būti perduodamas iš kartos į kartą, kiekvienai kartai pridedant tam tikrą ryšį su savo pirmtakais, ir taip mokslas vystosi ir kartu tampa prieinamas platesnei sklaidai tarp masių. Todėl kiekvienas išminčius turi perduoti tiek tai, ką jis paveldėjo šiame moksle iš praeities kartų, tiek savo paties papildymus, kurie jam buvo suteikti, savo mokiniams ir po jo einančioms kartoms. Ir, savaime suprantama, nors dvasinio pasiekimo, kaip jį suvokia jį pasiekęs asmuo, visiškai neįmanoma perduoti kitam, jau nekalbant apie įrašymą knygoje, nes dvasiniai objektai jokiu būdu nepasireikš įsivaizduojamomis raidėmis (nors sakoma: „Ir per pranašus kalbėjau palyginimais“ [25], to jokiu būdu nereikėtų suprasti pažodžiui)...

 

Mokslo perdavimo tvarka

Kaip tada galima įsivaizduoti, kad siekiantysis galės perduoti savo pasiekimus [ateities] kartoms ir mokiniams? Ir žinok, kad tam yra tik vienas kelias – šaknų ir šakų metodas. Taip yra todėl, kad absoliučiai visi pasauliai ir visas jų turinys, iki smulkiausių detalių, kilo iš Kūrėjo, tariamai tik per vieną ir vienintelę mintį, kuri pati nusileido ir sukūrė visą šią pasaulių ir kūrinių įvairovę bei jų apraiškas, kaip paaiškinta „Gyvybės medyje“ ir knygos Zohar pataisymuose.

Todėl jie idealiai sutampa vienas su kitu, tarsi antspaudas ir atspaudas, ir pirmasis antspaudas yra įspaustas ant visų jų. Ir todėl pasauliai, kurie yra arčiau numatyto kūrimo tikslo, vadinami šaknimis, o pasauliai, esantys toliau nuo tikslo, vadinami šakomis. Ir tai susiję su tuo, kad „veiksmo pabaiga slypi pirmapradžiame tiksle“²⁶_.

Iš to suprantame mūsų išminčių Agadoje vartojamą posakį: „Ir jis mato jame [t. y. Kūrėjo šviesoje] nuo vieno pasaulio krašto iki kito.“²⁷. Juk reikėjo sakyti: nuo pasaulio pradžios iki jo pabaigos. Tačiau iš tikrųjų yra du galai: galas pagal atstumą nuo galutinio tikslo, t. y. paskutinių šio pasaulio šakų; antrasis galas, vadinamas visko pabaiga, nes galutinis tikslas atsiskleidžia visko pabaigoje.

Tačiau kadangi nustatėme, kad „veiksmo pabaiga slypi pirminiame ketinime“, tikslą matome pasaulių pradžioje, ir tai vadiname „pirmuoju pasauliu“ arba pirmuoju antspaudu, iš kurio kyla ir yra įspausti visi kiti pasauliai. Ir tai yra priežastis, kodėl visi padarai – negyvi, augalai, gyvūnai ir kalbantys – visomis savo apraiškomis jau yra visomis savo formomis pirmajame pasaulyje, ir tai, ko ten nėra, negali būti vėliau atskleista pasaulyje, nes davėjas negali duoti to, ko neturi.

 

Šaknis ir šaka pasauliuose

Ir iš to lengva suprasti, kas yra šaknis ir šaka pasauliuose, nes visa daugybė negyvųjų, augalinių, gyvūninių ir kalbančių šiame pasaulyje turi atitikmenį kiekviename iš aukštesniojo pasaulio elementų – visiškai nesiskiriančių forma, [bet] besiskiriančių tik savo materija. Juk gyvūnas ar akmuo šiame pasaulyje yra fizinė materija, o gyvūnas ar akmuo, atitinkantis juos aukštesniajame pasaulyje, yra dvasinė materija, neužimanti nei erdvės, nei laiko, nors jų esmė yra ta pati. Ir čia, be abejo, reikėtų pridurti, kad tai susiję su materijos ir formos santykiu, kuris, žinoma, taip pat priklauso nuo pačios formos kokybės. Ir panašiai daugumai negyvų, augalinių, gyvūninių ir kalbančių būtybių aukštesniajame pasaulyje egzistuoja tikslus atvaizdas ir panašumas aukštesniajame pasaulyje, ir taip toliau, iki pat pirmojo pasaulio, kuriame visos detalės jau yra galutine forma, kaip sakoma: „Ir Kūrėjas apžvelgė visa, ką Jis buvo sukūręs, ir štai, kaip gera.“²⁸

Todėl kabalistai rašė, kad šis pasaulis yra visko centre, tai reiškia, kad „veiksmo pabaiga“ yra pirmasis pasaulis, t. y. tikslas, o atstumas nuo tikslo vadinamas pasaulių nusileidimu nuo jų Kūrėjo žemyn į šį materialų pasaulį, kuris yra toliausiai nuo tikslo. Tačiau galiausiai visi materialūs [kūriniai] turi palaipsniui vystytis ir pasiekti Kūrėjo numatytą tikslą, t. y. pirmąjį pasaulį, kuris, palyginti su šiuo pasauliu, kuriame mes atsidūrėme, yra paskutinis pasaulis, t. y. visko pabaiga. Ir, natūralu, mums atrodo, kad tikslo pasaulis yra paskutinis pasaulis, o mes, gyvendami šiame pasaulyje, [esame] viduryje tarp jų.

 

Tiesos mokslo esmė

Ir vis dėlto akivaizdu, kad lygiai taip pat, kaip gyvūnų genties ir jos egzistavimo tvarkos šiame pasaulyje atradimas yra nuostabus mokslas [vadinamas „fizika“²⁹], taip ir aukščiausio gėrio pasaulyje atradimas – tiek jo etapų realybės, tiek veikimo būdų – yra nuostabus mokslas, stebuklų stebuklas, daug didesniu mastu nei fizika. Nes fizika yra tik tam tikros genties, esančios tam tikrame pasaulyje, tvarkų pažinimas, ir ji skirta tik savo paties dalykui, ir joks kitas mokslas į ją neįtrauktas.

Kitaip yra tiesos moksle. Juk tai bendros žinios apie negyvąjį, augalinį, gyvūninį ir kalbančiųjų pasaulius apskritai, randamus visuose pasauliuose, ir apie visas jų apraiškas bei tvarkas, esančias Kūrėjo plane – tai yra, apie absoliučius objektus. Todėl visi pasaulio mokslai, nuo mažiausių iki didžiausių, yra įtraukti į jį nuostabiu ir stulbinančiu būdu, nes jis vienodai sulygina įvairias mokslų rūšis, tokias skirtingas ir nutolusias viena nuo kitos, kaip rytai nuo vakarų – sulygindamas jas visiems vienoda forma, įpareigodamas bet kurio mokslo tvarką eiti savo keliais. Pavyzdžiui, fizika yra sukonstruota tiksliai laikantis pasaulių ir sfirų tvarkos, o astronomija, muzika ir taip toliau taip pat yra struktūrizuotos pagal tą pačią tvarką, todėl matome, kad visi mokslai yra sukonstruoti pagal vieną ryšį ir santykį, ir jie visi yra panašūs į jį, kaip sūnus panašus į savo tėvą. Ir todėl jie vienas kitą lemia. Kitaip tariant, tiesos mokslą sąlygoja visi mokslai, o visus mokslus sąlygoja jis. Todėl nėra tikro kabalisto, kuris neturėtų plačių žinių apie visus pasaulio mokslus, kaip gerai žinoma, nes šias žinias jie įgyja remdamiesi pačiu tiesos mokslu, nes šios žinios jame yra.

 

Vienybės prasmė

Ir nuostabiausia šiame moksle yra jo abipusis įsitraukimas; kitaip tariant, visos grandiozinės visatos detalės, perėjusios ją, pamažu integruojasi viena į kitą, susipina ir susijungia, kol pasiekia vieną – „Visagalį ir Visa apimantį“³⁰.

Iš pradžių pastebime, kad jame atsispindi visi pasaulio mokslai ir yra į jį įtraukti visiškai pagal jo logiką. O tada pastebime, kad visi pasauliai ir tvarka, aprašyti pačiame tiesos moksle, kurių skaičius yra nesuskaičiuojamas, yra sujungti tik į dešimt esybių, kurios vadinamos dešimčia sfirų. Šios dešimt sfirų yra suorganizuojamos ir pasireiškia kaip keturi objektai, t. y. keturios keturraidžio vardo raidės. Tada visi šie keturi objektai yra suorganizuojami ir pasireiškia ir yra įtraukti į raidės 'jud' pradžią, žyminčią Begalybę. Taigi, kiekvienas, pradedantis studijuoti šį mokslą, turi pradėti nuo raidės 'jud' pradžios, o nuo ten pereiti prie dešimties pirmojo pasaulio, vadinamo Adam Kadmon pasauliu, sfirų. Iš ten jis stebi ir atranda, kaip visos nesuskaičiuojamos detalės, esančios Adam Kadmon pasaulyje, kyla ir pasireiškia, kaip priežastys ir pasekmės, pagal astronomijos ir fizikos dėsnius, t. y. pastovius dėsnius, absoliučiai kylančius vienas iš kito, tarsi nekintamą dėsnį, pagal kurį jie leidžiasi vienas iš kito, nuo raidės 'jud' pradžios iki visos daugybės, esančios Adam Kadmon pasaulyje. Iš ten keturi pasauliai palaipsniui įsispaudžia vienas į kitą, tarsi antspaudas ir įspaudas, kol pasiekiame visą šio pasaulio daugialypiškumą. Ir tada jie grįžta atgal, kad būtų įtraukti vienas į kitą, kol visi pasiekia Adam Kadmon pasaulį, o tada – iki dešimties sfirų, o tada – iki keturių raidžių vardo, iki pat raidės 'jud' pradžios.

Ir neklausk, kaip galima užsiimti materija, jei ji nežinoma, pasitelkiant logiką. Panašių dalykų iš tiesų galima rasti visuose moksluose. Pavyzdžiui, kai užsiimama anatomija, atskirais organais ir jų poveikiu vienas kitam, šie organai nė iš tolo nepanašūs į bendrą objektą, t. y. į visą gyvą žmogų. Tačiau laikui bėgant, kai šį mokslą išnagrinėsime iki tobulybės, galėsime įsivaizduoti bendrą visų elementų tarpusavio ryšį, nuo kurių priklauso visas organizmas. Taip yra ir čia: bendrasis objektas – tai Dieviškojo atsiskleidimas Savo kūriniams, kuris yra galutinis tikslas, kaip pasakyta: „Nes žemė bus pilna Kūrėjo pažinimo“³¹.

Tačiau pradedantysis ją studijuoti, be jokios abejonės, dar neturi jokio žinojimo apie šį bendrąjį objektą, nulemtą visų elementų visumos, todėl jis privalo pažinti visus elementus ir jų tarpusavio poveikio tvarką, taip pat veiksnius, kurie juos veikia priežasties–pasekmės ryšiais, kol neužbaigs viso mokslo [studijų]. O kai jis viską tobulai pažins ir jeigu jo siela yra krištolo tyrumo, nėra abejonės, kad galų gale jis bus apdovanotas ir bendrojo objekto pažinimu.

Ir net jeigu jis galiausiai ir nebus to nusipelnęs, vis dėlto didžiulė garbė – įgyti bent šiokį tokį šio milžiniško ir didingo mokslo supratimą, kurio didybė pranoksta kitus mokslus [pagal jo objekto pranašumą] lyginant su jų tyrimo objektais. Ir kaip Kūrėjo didybė vertinama Jo kūrinių atžvilgiu, taip ir mokslas, kuris Juo užsiima, yra svarbesnis ir aukštesnis už mokslus, kurie nagrinėja Jo kūrinius.

Ir ne dėl to, kad tai nepažinu, pasaulis ja neužsiima, nes ir astronomas jokiu būdu nepažįsta pačių žvaigždžių ir planetų, o pažįsta judėjimą, kurį jos atlieka nuostabioje iš anksto nustatytoje ir sutvarkytoje išmintyje per stebuklingą valdymą. Taigi ir žinios, glūdinčios tiesos moksle, nėra labiau paslėptos negu šios, nes [jo tiriami] judėjimai aiškiai matomi net pradedančiajam, o visa kliūtis kilo dėl to, kad kabalistai didžiule išmintimi ją paslėpė nuo pasaulio.

Leidimo dovana

Džiaugiuosi, kad buvau sukurtas toje kartoje, kai jau leidžiama skleisti tiesos mokslą. O jei paklausite manęs, iš kur aš žinau, kad jau leidžiama, atsakysiu jums - todėl, kad man buvo duotas leidimas jį atskleisti. Kitaip tariant, iki šios dienos nė vienam išminčiui nebuvo atskleisti keliai, kuriais būtų galima atvirai užsiimti juo bet kurios tautos ar bendruomenės akivaizdoje, tinkamai paaiškinant kiekvieną žodį. Juk ir aš buvau prisiekęs savo mokytojui neatskleisti [šio mokslo], kaip ir visi mokiniai, buvę iki manęs. Tačiau ši priesaika ir draudimas galioja tik tiems keliams, kurie perduodami žodžiu iš kartos į kartą, iki pranašų ir dar aukščiau, nes šie keliai, jei būtų atskleisti visai tautai, galėtų sukelti didelę žalą dėl mums paslėptos priežasties.

Tačiau kelias, kuriuo aš einu savo knygose, yra leidžiamas, ir dar daugiau – iš savo mokytojo gavau nurodymą jį plėsti, kiek tik įmanoma, ir jis pas mus vadinamas įsivilkimo į žodžius keliu. (žr. „[Vartai] posakiai Rašbi“)³², kur jis šį kelią vadina leidimo dovana. Ir būtent tai Kūrėjas man suteikė pilna apimtimi, kaip pas mus priimta, ir tai priklauso ne nuo paties išminčiaus genialumo, o nuo kartos būklės, kaip sakė mūsų išminčiai: „Šmuelis Katanas buvo to vertas…, tačiau jo karta nebuvo to verta“³³. Todėl ir pasakiau, kad visa tai, kuo buvau apdovanotas atskleidžiant šį mokslą, yra susiję su mano karta.

Abstraktūs pavadinimai

Didelė klaida manyti, kad kabalistinė kalba vartoja abstrakčius pavadinimus, nes ji, priešingai, kalba tik apie realius dalykus. Pasaulyje iš tiesų egzistuoja tam tikri realūs reiškiniai, nors mes neturime apie juos jokio tiesioginio suvokimo, pavyzdžiui, magnetizmas, elektra ir panašūs dalykai. Tačiau koks gi kvailys sakytų, kad tai abstraktūs pavadinimai? Juk mes puikiai pažįstame jų veikimą. Ir kokią reikšmę mums turi tai, kad nežinome jų esmės pavadinimo? Galų gale mes juos neabejotinai vadiname jų veiksmų, jiems priskiriamų, nešėjais. Ir šis pavadinimas yra realus. Net vaikas, kuris pradeda kalbėti, gali juos pavadinti vardu, vos tik pajutęs jų veikimą. O įstatymas, kuriuo vadovaujamės, sako - visko, ko nepasiekėme suvokimu, nevadinsime vardu.

Materialių objektų esmė yra nepažinta

Be to, net ir su tais objektais, kurių esmė mums atrodo žinoma, pavyzdžiui, akmens ar medžio, po objektyvaus tyrimo mes liekame su nuliniu jų esmės pažinimu, nes suvokiame tik jų veiksmus, kurie palieka įspūdį, kai jie paliečia mūsų jutimo organus.

Siela

Pavyzdžiui, kai kabala sako, kad yra trys jėgos: 1) kūnas, 2) gyvūninė siela, 3) šventoji siela, čia neturima omenyje sielos esmė, nes sielos esmė yra fluidas. Būtent tai psichologai vadina „ego“, o materialistai – „elektra“. Ir kalbėti ką nors apie jos esmę yra tuščias laiko švaistymas, kadangi ji nepalieka jokio įspūdžio, kai liečia mūsų jutimo organus, kaip ir visi materialūs objektai apskritai. Tačiau iš to, kad matome šio fluido esmėje tris veikimo rūšis dvasiniuose pasauliuose, mes puikiai jas atskiriame atskirais vardais pagal jų realius veiksmus aukštesniuose pasauliuose. Todėl čia nėra abstrakčių pavadinimų – priešingai, jie yra visiškai realūs tikrąja šio žodžio prasme.

Mano paaiškinimo pranašumas prieš ankstesnius

Aiškinant kabalos mokslo sąvokas, galima pasinaudoti išoriniais mokslais, nes kabalos mokslas yra visa ko šaknys, o visi kiti mokslai įeina į jį. Kai kurie rėmėsi anatomija, kaip pasakyta: „Iš savo kūno pamatysiu savo Kūrėją“³⁴, kiti rėmėsi filosofija, o vėlesni autoriai dažniausiai naudojo psichologiją. Tačiau visi jie nelaikomi tikru paaiškinimu, nes nieko nepaaiškina pačiame kabalos moksle, tik parodo, kaip visi kiti mokslai į jį įsilieja. Todėl skaitytojai negali pasinaudoti tuo, kas pasakyta vienoje vietoje, kitoje vietoje. … nors mokslas apie Kūrėjo veiklą yra artimiausias kabalai iš visų išorinių mokslų. Nekalbant jau apie tai, kad visiškai neįmanoma remtis anatomija ar filosofija grindžiamais paaiškinimais.

Todėl pasakiau, kad aš esu pirmasis komentatorius, aiškinantis remiantis šaknimi ir šaka, priežastimis ir pasekmėmis. Ir todėl, jei žmogus supras, ką nors iš mano paaiškinimo, jis gali būti tikras, kad bet kurioje vietoje, kur ras tą pačią sąvoką Zohar ar Ištaisymuose, galės ja pasinaudoti, taip pat kaip aiškinimuose atskleistoje Toroje, kur tai, kas pasakyta vienoje vietoje, taikoma visur.

Paaiškinimo stilius, grindžiamas išoriniais mokslais, yra tuščias laiko švaistymas. Jis tėra tik įrodymas vieno [mokslo] teisingumo, palyginti su kitu. Tačiau išorinis mokslas įrodymų nereikalauja, nes aukštesnioji valdymo galia pasiruošė penkis jutimo organus, skirtus įrodyti jo teisingumą. O kabaloje vis dėlto reikia suprasti, ką teigia teigėjas, prieš pateikiant įrodymus už ar prieš.

Paaiškinimo stilius, grindžiamas išoriniais mokslais

Šiame stiliuje slypi Ravo Šem-Tovo³⁵, kuris aiškino „More Nevuchim“³⁶, remdamasis kabala, klaida. Jis nežinojo arba tarėsi nežinąs, kad galima aiškinti ir mediciną, ir bet kurį kitą mokslą, remiantis kabalos mokslu, ne prasčiau negu [aiškinant] filosofiją. Juk visi mokslai įeina į jį ir yra užantspauduoti jo spaudu. Iš tiesų nėra abejonės, kad „More Nevuchim“ (t. y. Rambamas) visai neturėjo omenyje tokio paaiškinimo, kokį pateikė Šem-Tovas, ir jis nematė, kaip … „Sefer Jecira“ aiškina kabalą, remdamasis filosofija.

Aš jau įrodžiau, kad šis paaiškinimo stilius yra tik tuščias laiko švaistymas, nes išoriniai mokslai nepasikliauja įrodymais, o kalbant apie kabalos mokslą, iki kol jo žodžiai nepaaiškinti, nėra prasmės kviesti liudytojų dėl jų teisingumo. Panašiai kaip ieškovas, kuris dar nespėjęs paaiškinti savo argumentų, kviečia liudytojus, kad patvirtintų savo žodžius (išskyrus knygas, skirtas Kūrėjo darbui, nes mokslas apie Kūrėjo darbą tikrai reikalauja liudytojų dėl savo teisingumo ir veiksmingumo, ir reikia pasinaudoti tiesos mokslo pagalba).

Tačiau visi kūriniai, parašyti šiuo stiliumi, jokiu būdu nebuvo rašyti veltui, nes, kai tinkamai suprasime šį mokslą patį savaime, galėsime plačiai naudotis analogijomis, remdamiesi tuo, kad visi mokslai įeina į jį – taip pat ir tyrimo metodais bei kitais panašiais aspektais.

Kabalos pažinimas

Tiesos moksle yra trys skyriai:

1. Šio mokslo šaknys. Jam nereikalinga jokia žmogaus pagalba, nes visas šis mokslas yra pilnai Kūrėjo dovana ir niekas svetimas negali įsikišti į jo sritį.
2. Šaknų supratimas, kurį pažįsta iš aukščiau jį gavęs žmogus, – tai lyg žmogus, prieš kurį atsiveria visas pasaulis, tačiau reikia nemažai pastangų, kad jis tai suprastų. Nors jis mato viską savo akimis, yra kvailių ir išminčių. Šis supratimas vadinamas tiesos mokslo pažinimu, ir Adam Rišon buvo pirmasis, gavęs pakankamą žinių sistemą supratimui, sėkmei ir išsamiam panaudojimui – iš visko, ką jis matė ir pažino savo akimis. Ši žinių sistema perduodama tik iš lūpų į lūpas. Joje taip pat yra vystymosi tvarka: kiekvienas gali pridėti prie kito arba, lai ne apie mus bus tai pasakyta, gali atsitraukti atgal (o pirmojoje kategorijoje visi gauna vienodai, nei pridėdami, nei atimdami, lygiai kaip žmogus, suprantantis šio pasaulio realybę, kur visi lygūs; tuo tarpu jos pažinime yra tokių, kurie palaipsniui vystosi iš kartos į kartą, ir tokių, kurie grįžta atgal). Ši perdavimo tvarka kartais vadinama atskleistojo Vardo perdavimu, ir ji perduodama laikantis daugybės sąlygų – tačiau tik žodžiu, ne raštu.
3. Rašytinė dalis, ir tai yra visiškai nauja. Be to, kad tai yra plėtinys, padedantis mokslui vystytis, nes kiekvienas perduoda savo papildomus pasiekimus ateinančioms kartoms, šioje dalyje yra dar viena nuostabi savybė: visi, kurie užsiima šiuo mokslu, nors dar nesupranta, kas parašyta, dėka jo išsivalo, ir per aukštesniųjų šviesų veikimą artėja prie Kūrėjo. Ši dalis turi keturias kalbas, kaip minėta anksčiau, ir kabalistinė kalba pranoksta visas kitas, kaip jau buvo pasakyta.

Mokslo perdavimo tvarka

Sėkmingiausias kelias norinčiajam studijuoti šį mokslą – ieškoti tikrojo kabalisto išminčiaus ir klausyti jo visuose nurodymuose, kol jis nusipelno mokslą suprasti savo protu, t. y. pirmąjosios pakopos. Vėliau jis nusipelno žodinio perdavimo, kuris yra antra pakopa. O po to – rašytinio mokslo supratimo, kuris yra trečia pakopa. Tuomet jis lengvai paveldės iš savo mokytojo visą mokslą ir jo įrankius, ir jam liks daug laiko papildymui ir vystymui.

Tačiau iš tikrųjų egzistuoja ir kitas kelias: dėl stipraus siekimo jam atsiskleidžia aukštesnieji vaizdiniai, ir jis pats pažins visas šaknis, kas yra pirmoji pakopa. Tačiau vėliau jam teks daug stengtis ir sunkiai dirbti, kol ras išminčių mokytoją, kuriam galės paklusti ir klausyti, ir gaus mokslą per „panim el panim“ („veidas į veidą“) perdavimą – tai antroji pakopa, o po to – trečioji pakopa. Kadangi jis nuo pat pradžių nesiremdavo kabalisto išminčiumi, pažinimai ateina jam tik didelių pastangų dėka ir užima daug laiko, todėl lieka mažai laiko vystymuisi šiame moksle. Kartais nutinka taip, kad protas atsiranda per vėlai, kaip pasakyta: „Miršta, nepasiekę išminties“³⁷ – tai sudaro 99 procentus, kuriuos mes vadiname „įeinantys, bet neišeinantys“. Jie panašūs į kvailius ir nepažįstančius šio pasaulio, kurie mato priešais save atsiskleidusį pasaulį, bet nieko jame nesupranta, išskyrus savo kasdienę duoną.

Tačiau ir pirmuoju keliu ne visi pasiekia sėkmę, nes didžioji jų dalis, nusipelnę pažinimo, ilsisi ant laurų ir nesugeba paklusti savo mokytojo drausmei, kaip to reikalaujama, nes jie nėra verti šio mokslo perdavimo. Tokiu atveju išminčius privalo jiems paslėpti pagrindines mokslo dalis, ir jie „miršta, nepasiekę išminties“, „įeinantys, bet neišeinantys“ – ir visa tai dėl to, kad mokslo perdavime egzistuoja didelės ir esminės sąlygos, kylančios iš privalomų priežasčių. Todėl labai mažai yra tokių, kuriems pavyko įgyti malonę savo mokytojų akyse tiek, kad jie juos laikytų vertais šio mokslo. Ir laimingas tas, kuris nusipelno.

1. Patarlių knyga, 16:4.
2. Šmot, 33:11.
3. Rambamas, Įstatymai apie sugrįžimą, 5 skyrius, 2 įstatymas.
4. Iš himno „Lecha Dodi“, giedamo Šabato sutiktuvių metu.
5. Žr. Midraš Raša Berešit, 44:1, Vaikra, 13:3.
6. Vaikra, 20:26.
7. Žr. Sefra apie Vaikra, 20:26.
8. Traktatas Kidušin, 30:2.
9. Traktatas Suka, 26:1.
10. Midraš Raša, Eicha, Įvadas, 2 punktas.
11. Agadot ir midrašot – Tai Žodinės Toros dalys.
12. Patarlių knyga, 6:23.
13. Žodžiai „šviesa“ (‘or’, hebrajų) ir „ugnis“ (‘ur’, aramėjų) rašomi vienodai.
14. Jobas, 38:35.
15. Žr. Berešit Raša, 10:6, taip pat Zohar Asmatot, Berešit, 1.
16. Protinis aklumas – terminas, apibūdinantis žmogaus būseną, kai jis negali suvokti tam tikrų reiškinių ar objektų.
17. Žodžių žaismas. Baal Sulamas naudoja išsireiškimą „grubi medžiaga“ vietoje įprasto hebrajų „grubi dvasia“, pažodžiui reiškiančio „grubus žmogus“, „įžūlus žmogus“.
18. Šmot, 17:6.
19. Šmot, 34:6-7.
20. Micha, 7:18-19.
21. Septyni šventieji Kūrėjo vardai, kurių, pagal Įstatymą, negalima ištrinti.
22. Tanajai (1–2 a.) – išminčiai Mišnos laikais.
    Amorajai (3–5 a.) – išminčiai nuo Mišnos pabaigos iki Talmudo pabaigos.
23. Koheletas, 1:15. Iškreiptą negalima ištaisyti, o ko trūksta – negalima suskaičiuoti.
24. Ošėja, 12:11. „Ir kalbėjau pranašams, daugindamas regėjimus, ir per pranašus aiškinau palyginimais.“
25. Iš Šabato himno „Lecha Dodi“.
    Traktatas Hagiga, 12:1. Pirmąją dieną sukurtoje šviesoje Adam Rišon matė nuo vieno pasaulio krašto iki kito.
26. Berešit, 1:31.
27. Čia fizika suprantama kaip „gamtos mokslas“.
28. Iš himno „Ve-kol ma’aminim“, giedamo „grėsmingomis dienomis“.
29. Išaja, 11:9.
30. Ari, Rašbi posakių vartai Zohar, Mišpatim, lapas 100.
31. Traktatas Sanedrin, 11:1. „Yra vienas, vertas, kad Šchina būtų jame, tačiau jo karta tam nebuvo verta“ – žiūrėjo išminčiai į Šmuėlį Kataną.
32. Jobas, 19:26.
33. Šem-Tov ben Yosef ibn Šem-Tov, 15 a. komentatorius ir filosofas.
34. More Nevuchim („Pasimetusiųjų vadovas“) – Rambamo knyga, 12 a.
35. Jobas, 4:21.
36. Šem-Tov ben Yosef ibn Šem-Tov, 15 a. komentatorius ir filosofas.
37. More Nevuchim („Pasimetusiųjų vadovas“) – Rambamo knyga, 12 a.
38. Jobas, 4:21.