600 000 sielų
Pasakyta [išminčių], kad yra 600 000 sielų, ir kiekviena siela dalijasi į daugelį kibirkščių. Turime suprasti, kaip dvasinis dalykas gali dalytis, juk iš pradžių buvo sukurta tik viena siela – Adam Rišon siela.
Mano kuklia nuomone, pasaulyje iš tiesų yra tik viena siela, kaip ir rašoma (Pradžios knygoje 2, 7): „ir įkvėpė į jo šnerves gyvybės sielą“ (hebrajiškai šis žodis taip pat reiškia „kvėpavimą“). Ta pati siela egzistuoja visuose Izraelio sūnuose – ji yra vientisa ir pilna kiekviename iš jų, lygiai taip pat, kaip ir Adam Rišon'e, nes dvasinis pradas yra nedalomas ir negali būti padalytas į dalis – nes tai būdinga tik materialiems dalykams.
O tai, kad sakoma, jog yra 600 000 sielų ir sielų kibirkščių, akivaizdu, kad šis padalinimas yra pagal kiekvieno žmogaus kūną. Kitaip tariant, pirma, kūnas sukuria kliūtį, ir tai iš jo visiškai atima sielos spindesį, bet Toros ir Mitzvų [priesakų] jėga kūnas apvalomas, ir tuo matu, kuriuo jis apsivalė – jam šviečia bendra siela.
Dėl šios priežasties materialiame kūne kyla dvi būsenos: pirmoji, kai žmogus jaučia savo sielą kaip unikalų organą ir nesupranta, kad tai yra visas Izraelis. Tai iš tiesų yrai trūkumas, todėl, kartu su tuo, kas paminėta aukščiau, tai sukelia antrąją būseną - t.y., kad tikroji Izraelio sielos šviesa jam nešviečia visu savo spindėjimo galingumu, o tik iš dalies – tiek, kiek jis apsivalė grįždamas prie bendruomenės.
Visiško kūno ištaisymo požymis – kai žmogus jaučia, kad jo siela egzistuoja visame Izraelyje, kiekviename iš jų, ir nebejaučia savęs, kaip atskiro individo, nes vienas priklauso nuo kito. Tuomet jis tampa tobulas, be trūkumų, ir siela iš tikrųjų šviečia jam visu savo galingumu – taip, kaip ji pasireiškė Adomui (Adam Rišon), pagal žodžius: „Tas, kuris įkvėpė, įkvėpė iš Savęs.“
Ir vadinama, kad žmogus turi tris laikinus periodus:
1) Sielos kibirkštis – kibirkščiavimo veiksmas, kuris vadinamas "draudimu ir leidimu".
2) Konkrečios sielos būsena – viena iš 600 000 dalių. Ji pasiekia tobulumą savo pastovume, tačiau jos trūkumas išlieka. T.y., kad žmogaus kūnas negali priimti bendros sielos ir jaučiasi atskirtas, o tai jam sukelia daugybę meilės kančių.
Vėliau jis priartėja prie tobulumo – bendrosios sielos, nes kūnas tampa apvalytas, visiškai atsidavęs Kūrėjui, nebekuria jokių kliūčių ar ekranų ir visiškai įsilieja į visą Izraelį.
Knygoje "Zohar" pasakyta: „Jei bent vienas žmogus stotų prieš savo Valdovą visiškai atgailaudamas, Karalius Mesijas ateitų nedelsiant.“
Ir tai reiškia tą patį, kas išminčių pasakyta „Giesmių giesmėje“ (1 skyriuje): „Mozė prilygsta 600 000.“ Turime tai suprasti, nes kitaip tai reikštų, jog egzistuoja du kartus po 600 000 sielų – Mozės siela ir Izraelio sielos.
Tačiau tiesa yra ta, kaip pasakyta aukščiau, kad siela yra tik viena – tai atsiskleidžia pagal kiekvienos sielos, apsivalančios nuo savo nešvaros, matą. Todėl, kai visos 'nefeš' sielos bus ištaisytos, kiekviena iš jų pritrauks visą aukštesniąją Acilut sielą 'nešama', nes dvasinis pradas yra nedalomas. Tuomet „Kūrėjas bus karalius visoje žemėje“ (Zacharijo 14, 9). Vadinasi, kol bent vienai sielai trūksta visiško tyrumo, 'Kduša' - Šventumas kiekvienoje Izraelio sieloje bus nepilnai pritrauktas.
O kai viena Izraelio siela 'nefeš' pati apsivalys nuo visos savo nešvaros, ji pritrauks visą 'nešama' sielos savybę iš Acilut, ir per ją bus ištaisytos visos jos kartos sielos. Būtent tai ir reiškia vienos sielos priklausomybę nuo kitos, kaip rašoma traktate „Sanhedrin“ (11): „Jis nusipelnė, kad ant jo nusileistų Šchina , tačiau jo karta to nebuvo verta.“
Šių eilučių "iš Tubule žiniomis žodžių" prasmė ta, kad ta siela, kuri buvo apdovanota apsivalymu, nedelsdama siekia pagausinti visos kartos dvasinę malonę ir meldžia dėl jos tol, kol pakelia visą savo kartą iki savo pačios dvasinio lygmens.
Būtent tai ir reiškia teiginys, kad „Mozė prilygsta 600 000“. Kadangi jis buvo ištikimas jų ganytojas, jis pasižymėjo tokiu pat šventumu (Kduša), kokiu turėjo pasižymėti visa karta.
Iš tiesų kiekviename atskirame žmoguje glūdi visa visuomenė, mat galiausiai (ištaisymo gale) visos sielos susijungs į vieną visumą, vadinamą "sugrįžimu į savo dvasines šaknis". Todėl kiekviena atskira siela turi patirti visus stebuklus, nuostabius įvykius ir keliones, kuriuos per 6 000 metų patyrė visas pasaulis. Gera siela pritraukia prie savęs visa tai, kas susiję su šventumu (Kduša) – tiek tai, kas buvo prieš ją, tiek tai, kas bus po jos, – o bloga siela elgiasi priešingai.
Besikeičiantys laikotarpiai laikomi kartomis. Tačiau kiekviena karta elgiasi atitinkamai pagal savo „teisėją“ – protą, kuris ją teisia, pagal tai, kiek ji (siela) gauna šventumo iš to konkretaus meto.
Dėl šios priežasties kiekviena siela yra pasirengusi savyje priimti Mozės, Aarono, Samuelio, Dovydo ir Saliamono sielas, kaip laikotarpius, kuriuos ji išgyvena. Išėjimo iš Egipto ir Toros priėmimo metu žmoguje pasireiškia Mozės siela; užkariaujant septynias tautas – Jozuės siela; statant Šventyklą – karaliaus Saliamono siela ir t. t.
Tai nereiškia konkrečiai minėtųjų sielų, veikiau tai atitinka taisyklę, jog dvasinis pradas yra nedalomas: kai žmogus apdovanojamas siela, jis kartu gauna ir viso Izraelio sielą – tačiau atitinkamai pagal savo nuopelnus ir vietą. Todėl, kai žmogus patiria šiuos stebuklus, jis priima į save sielos gausą, būdingą tam konkrečiam atskleidimui. Dėl to to atskleidimo „savininko“ vardas iš tikrųjų priskiriamas ir jam pačiam.
Sakoma (Šabat 67; Baba Mecija 113): „Visi Izraelio sūnūs – karalių sūnūs.“ Taip pat: „Kai miršta karalius, visas Izraelis yra verti karaliavimo“ (Jeruzalės Talmudas, traktatas Horajot 3, 5). Tai didi paslaptis, nes visose ankstesnėse kartose, kurios tebuvo pasirengimas Malchut (Karalystei), jų teisėjams patepti reikėjo ypatingų Kelim (indų) – pavyzdžiui, tokių kaip Mozės ir Samuelio sielos. Tačiau galutinis tikslas priklauso nuo viso Izraelio, mat jei trūksta bent menkiausios dalelės - menkiausios kibirkšties, galutinis ištaisymas negalės pasireikšti. Todėl visi Izraelio žmonės yra verti karalystės, nes šiuo tikruoju suvokimu visi yra lygūs.
Dėl šios priežasties nėra jokio ypatingo Kli (indo) tai visumai pritraukti; kiekvienas, kuris apvalo ir nuskaistina savo sielą taip, kad taptų vertas skleisti Malchut atskleidimą pasaulyje, iš tikrųjų bus vadinamas karaliumi Dovydu. Būtent tai reiškia žodžiai „Dovydas, Izraelio karalius, yra gyvas“ (Roš a-Šana 25), nes jis niekada nemirė. Jo Kli glūdi kiekvienoje Izraelio sieloje. Kitaip yra su Mozės siela – ji randama tik tos kartos išminčiuose, taip pat pranašuose ir šventikuose.
Tokia yra žodžių „Kai miršta karalius, visas Izraelis tampa verti karaliavimo“ (Jeruzalės Talmudas; traktatas „Horajot“ 3, 5) prasmė. Tai taip pat paaiškina, kodėl bendruomenė atleidžiama nuo tam tikrų prievolių.
Tai taip pat atskleidžia žodžių „Prieš pat Mesijo atėjimą išaugs įžūlumas“ („Sota“ 49) bei „Žmonės elgsis įžūliai vieni su kitais: vaikas – su senoliu, o niekingasis – su gerbiamu“ (Izaijo 3, 5) prasmę. Tai reiškia, kad net ir pienburnis bei pasmerktasis įsidrąsins, kad kviestų Malchut į pasaulį taip, tarsi būtų vieni iš tos kartos senolių ar garbingųjų.
Taip yra todėl, kad jei menkas žmogus – kurio siela savo prigimtimi yra žema ir niekinga – nukreips savo širdį ir apvalys veiksmus, siekdamas tapti vertu, jis bus apdovanotas galimybe savo sieloje sutalpinti visą šventosios tautos sielą bei visus stebuklus, kuriuos ši tauta iki tol patyrė. Mat visa tai tebuvo pasirengimas šiam tobulumui.
Todėl net ir ta konkrečioji siela privalo viską patirti; "ji įgis savo pasaulį per vieną valandą" (Traktatas Avoda Zara 10:2), dėka tos kartos gebėjimo pritraukti Jo karalystės Keter (karūną), kurioje viskas sutalpinta: „Ir visiems reikia grudų savininko" („Brachot“ 64; „Baba Batra“ 145), ir kiekvienas elementas joje yra būtinas.
Todėl knygoje "Zohar" pasakyta: „Jei bent vienas žmogus stotų prieš savo Valdovą visiškai atgailaudamas, Karalius Mesijas ateitų nedelsiant.“ Tai reiškia, kad nesvarbu, kas tai būtų – net jei tik vienas žmogus kartoje nusipelnytų pats atskleisti tą sielą, – jis galėtų atnešti atlygį visai savo kartai; mat visi, kurie atsidėję šiam reikalui, išvaduoja bendruomenę nuo prievolės, gali gausiai melstis ir tęsti pastangas tol, kol pelnys atlygį visos savo kartos labui.
Taip nėra su kitų rūšių atpirkimais, kurie buvo tik pasiruošimas ir nepriklausė kiekvienai atskirai sielai. Pavyzdžiui, Toros dovanojimas priklausė būtent dykumos kartai ir jų mokytojui Mozei. Bet kuri kita karta, net jei būtų daug tyresnė, nepritrauktų šios savybės, taip pat joks kitas žmogus, išskyrus Mozę, nes viena priklauso nuo kito.
Tačiau Mesijo savybė yra paruošta kiekvienai kartai, dėl šios priežasties ji taip pat yra paruošta ir kiekvienai atskirai sielai, nes ji pritraukia Mesijo savybę, kaip pasakyta aukščiau:, „Kiekvienas žmogus privalo atlikti pareigą“.
Priežastis ta, kad Mesijo būsena yra susijusi su kelim ištaisymu, o visų kelim atvaizdas toks pat, juk visas skirtumas tarp jų yra jų CHABAD, jų mate. Vadinasi, nuo ministro, kuris mato Karaliaus veidą, iki sėdinčio prie girnų, visi yra lygūs tarnai grąžinant Atar į Jošną (atkuriant senąją šlovę), ir čia nėra jokių atskirčių tarp žmonių.