Lokalus susitikimas Nr. 30. Meilė draugams

Studijuosime Rabašo straipsnį: „Apie meilę draugams“. Tai antrasis Rabašo straipsnis ir jis padės mums suprasti, kaip mokytis šiuos straipsnius. Pirmiausia perskaitykime jį visą, tuomet analizuosime dalimis, kad pamatytume, ką Rabašas nori mums perduoti.

Nuoroda: https://kabbalah.academy/lt/library/sources/articles/837/ 

Rabašas pradeda keliais klausimais, kuriuos nori išnagrinėti - klausimais, kuriuos turėtume sau užduoti:

1) Meilės draugams būtinybė [t. y. kokia yra būtinybė - kodėl mums reikia draugų meilės - mes suprantame draugystės idėją, bet kodėl būtinai turime juos mylėti, galbūt jie turi mylėti mus?]

2) Kodėl pasirinkau būtent šiuos draugus ir kodėl draugai pasirinko mane? [Ar tikrai ką nors pasirinkau, juk atėjau mokytis, žmonės čia buvo, ar tai pasirinkimas?]

3) Ar kiekvienas iš draugų turi atvirai reikšti savo jausmus kitų grupės narių atžvilgiu, ar pakanka to, kad jis nešiojasi meilę širdyje ir meilę draugams  stiprina kukliai?

Žinoma, kuklumas yra labai svarbus. Tačiau galima pasakyti ir kitaip – kad reikia atskleisti širdies meilę draugams, nes atskleisdamas tai, jis pažadina draugų širdis vienas kito atžvilgiu, kad ir jie jaustų, jog kiekvienas iš jų praktikuoja meilę draugams. Tada to nauda yra ta, kad tokiu būdu žmogus įgauna daugiau jėgų praktikuoti meilę draugams stipriau, nes kiekvieno žmogaus meilės jėgos susijungia tarpusavyje.

Klausimas:

Ką reiškia praktikuoti meilę draugams? Kokia yra meilės jėga, apie kurią kalbame? 

Ravas Michaelis Laitmanas

Jėga yra jėga – t. y. intensyvumas – bet žmoguje tai taip pat pasireiškia kaip noras, nes visa mūsų materija yra noras. Todėl yra noras ir noro jėga, kuria galime jį matuoti.

Kūrėjas pasižymi malonumo jėga, t. y. davimu ir meile. Tačiau mūsų atžvilgiu šios savybės pasireiškia kaip Jo spaudimo mums jėga, t. y. priežastis, nuo kurios kyla bet koks poveikis. Todėl mes matuojame Jo įtaką, Jo meilę mums pagal poveikio jėgą, meilės jėgą, kuria šis laukas veikia mus.

Yra skirtumas tarp dvasinio lauko, kuriame yra įvairios savybės ir šio lauko poveikio jėgos kažkokiam pašaliniam objektui, esančiam jame.

Jeigu tas objektas įgijo dvasinio lauko savybę, jie yra pusiausvyroje, niekas nieko nespaudžia. Bet jei tas objektas dar kažkiek svetimas, t. y. neatitinka lauko savybių, tada laukas veikia jį ir sukelia judėjimą, kad atvestų objektą į pusiausvyrą su savimi. Tai vyksta mūsų pasaulyje ir lygiai tas pats dėsnis veikia dvasiniame pasaulyje.

Iš to, ką suprantame kaip meilės jėgą?

Ravas Michaelis Laitmanas

Mūsų darbas turi būti sutelktas į maldą, kad mūsų prašymas būtų kuo teisesnis ir tiksliausias, maksimaliai, kaip esame pasiruošę savo būvyje. Kiekvieną akimirką turime stengtis surasti teisingą prašymą pagal jo kryptį, intensyvumą ir pobūdį. Tai svarbiausia.

Jei save stebėsime, pamatysime, kad nesikreipiame į Kūrėją. Net jei kreipiamės, prašome tik sau, gailimės savo asmeninės būklės. Tai, be abejo, didžiausio egoizmo apraiška.

Paprasti žmonės šiame pasaulyje, nesimokantys kabalos, yra geresnėje padėtyje nei mes. Jie nereikalauja, kad Kūrėjas keistųsi, tobulėtų ar taisytų, ką jiems padarė, nesutinka su Juo. Jie tiesiog priima viską taip, kaip yra, nes jie yra atsiskyrę nuo Kūrėjo. Bent jau neateina pas Jį su reikalavimais ir pretenzijomis, klausdami, kur jų užtarnautas atpildas. Tokia pretenzija yra visiškai priešinga tinkamai maldai.

Tokį pokytį galime išdėstyti savyje tik dirbdami grupėje. Vienas žmogus negali savęs išlaikyti šiame procese. Jei jis bus vienas, vėl įkris į savo ego; pradės viską priskirti sau ir reikalauti sau. Jis neturi priemonių save tinkamai supozicionuoti ir kreiptis į Kūrėją teisingai. Tai įmanoma tik per bendrą maldą.

Mums apsimoka pamatyti visas šias sąvokas labai aiškiai. Jei neturime jokių pokyčių kelyje, tai ženklas, kad jų neprašome. Visi dvasiniai pokyčiai įvyksta tik prieš tai atradus trūkumą, prašymą.

Dabar grįžkime prie Rabašo

Taigi, vietoje vienos jėgos dirbant su meile draugams,  – jei grupę sudaro dešimt draugų,  – į žmogų įsijungia dešimt būtinų jėgų. Jie supranta,kad reikia siekti meilės draugams. Kita vertus, jei kiekvienas asmuo nerodo grupei, kad dirba su meile draugams, tai jam trūksta grupės jėgos.

Reikalas tas, kad labai sunku draugą vertinti teigiamai. Kiekvienas galvoja apie save, laiko save teisuoliu ir mano, kad tik jis dirba su meile draugams. Tai reiškia, kad jis turi labai mažai jėgų mylėti savo artimą. Iš to išplaukia, kad šis darbas turėtų būti atliekamas viešai, o ne kukliai.

Klausimas: Kodėl sunku vertinti kitą palankiai? Kas mane nuo to sulaiko?

 Rabašas:

Visuomet reikia sau priminti grupės tikslą. Kitaip kūnas užgožia tikslą, nes kūnas visada rūpinasi savo nauda. Reikėtų atminti, kad grupė sukurta remiantis artimo meile. Iš čia – tramplinas Kūrėjo meilės link.

Tai pasiekiama būtent tada, kai žmogus pripažįsta grupės poreikį, kad turėtų galimybę duoti draugui visiškai be jokio atlygio. Prasmė ta, jog jam nereikia grupės, kuri padėtų, dovanotų dovanas ir panašiai, kad jo kūno gavimo indai būtų patenkinti. Tokia grupė yra sukurta remiantis savimeile ir leidžia vystytis tik gaunantiems žmogaus indams. Jis dabar mato, jog yra perspektyvų, kad jo turtas didės, nes draugas padeda jam įgyti materialinių vertybių.

Drauge svarbu pabrėžti, kad grupė sukurta remiantis artimo meile. Kitaip tariant, kiekvienas turėtų gauti iš visuomenės meilės savo artimui ir neapykantos savo prigimčiai. Matydami, kaip draugas stengiasi anuliuoti savo prigimtį ir mylėti artimą, visi persismelkia savo draugo ketinimais.

Taigi, kaip jau minėta, jei grupė paremta, pavyzdžiui, dešimčia draugų, kiekvienas jų persismelkia dešimčia jėgų, kurios stengiasi anuliuoti savo prigimtį, nekęsti savo prigimties ir stiprinti artimo meilę.

Kitaip žmogus ne tik lieka su vienintele artimo meilės jėga, nepastebėdamas, kaip jo draugai su tuo dirba, nes jie dirba su meile savo artimui išlikdami kuklūs; priešingai, draugai priveda prie to, kad jis praranda jėgas, norą eiti artimo meilės keliu. Tada jis mokosi iš jų darbų ir patenka į savanaudiškumo valdžią.

Rabašas sako: „Reikėtų atminti, kad grupė sukurta remiantis artimo meile“. Ar manote, kad galime pamiršti grupės tikslą? Ir jei yra tikimybė, kad pamiršime, kaip tada galime sau priminti?

Ravas Michaelis Laitmanas

Studento klausimas: Kaip prisiminti vidinio darbo būtinybę užsiėmimo metu su savo grupe? Jaučiuosi tarsi kompiuteris su dviem procesoriais, iš kurių vienas visą laiką pamiršta tikslą, darbą. Kitas vis primena apie tai ir prisimena visą procesą, kurį praėjau.

Atsakymas: Negalime nuolat prisiminti tikslo, darbo – visada nuo to atsijungiame. Šis atsiribojimas turi egzistuoti, bet neturime su juo sutikti. Tada jis bus naudingas mūsų ištaisymui, kaip sakoma: „Viskas randama išorėje.“ Kitaip tariant, nesutinki būti atskirtas.

Mes atskirti, kad vėl susijungtume kitame lygmenyje. Taip pat negaliu ilgai išlikti tokioje aukštoje būsenoje, tik pasitelkiant aplinką.

Bet kuris elektros grandinės elementas veikia pagal šį principą: kiekvienas elementas perduoda energiją į išorę ir gauna naują energiją į save, tada vėl perduoda išorėn ir vėl priima į vidų. Tai kaip ritė ir laidas, kurie nuolat keičiasi energija, tekančia tarp jų ratu – taip jie veikia tarpusavyje.

Negaliu pats savęs išlaikyti geroje būsenoje; man reikia abipusio darbo su grupe. Taip mes keičiamės savo darbe. Be to, kiekvienas draugas pereina savo būsenas. Ir tada šioje sistemoje Kūrėjas nustato, kokiu tempu būsenos keičiasi kiekviename iš mūsų ir visoje visumoje.

Turiu jausti, kad neegzistuoju atskirai; esu vienos sistemos dalis su dviem procesoriais, kurie veikia pakaitomis, kartais vienas, kartais kitas. Mums reikia sujungti savo energiją, kad galėtume įsikrauti ir maitintis energija iš mūsų bendro darbo. Grupėje dingsta visos tavo būsimos būsenos, visi ankstesni lygiai, visa tavo istorija. Visa tai vyksta tik grupėje, bendrame Kli, kol joje pasiekiame Begalybės formą. Tik tada, veiksme, vadinamame ištaisymo pabaiga, atskleisime viską, ką perėjome.

Visa tai yra grupėje. Pirmoji dvasinė būsena prasideda santykyje su grupe, ar galiu, ar negaliu su ja susijungti. Taip įvyksta pirmasis ir mažiausias blogio prigimties atskleidimas ir taip iki paskutinio blogio, didžiausio ego pakopos viršūnėje. Todėl visi darbo rezultatai susigeria į grupę. Grupė yra Begalybės Malchut.

Dvasinė pažanga matuojama tik ir vien tik palyginus su blogiu, kuris nuolat auga: koks yra jos augimo tempas ir galia, iš to kyla mūsų atsisakymas jungtis. Atsisakymas ir tamsa stiprėja vis labiau, bet mes juos interpretuojame, suprantame, jaučiame ir gauname postūmį dirbti su jais, kad jungtumėmės su grupe prieš šią tamsą. Mus domina šis atsisakymas; kitaip nepriimsime savo „darbo ženklų“. Mūsų pažanga tuo ir matuojama.

Tuo tarpu vertiname tik pagal savo jausmus be objektyvaus matavimo, bet vėliau vertinsime jau savo būsenas.

Rabašas baigia:

4. Ar turėtų grupės narys žinoti, ko trūksta kiekvienam iš jo draugų, kad suvoktų, ko gali juos pripildyti? Ar pakanka bendrai rūpintis meile draugams?​​​​​​​

Palikti savarankiškai apmąstyti iki kito karto studentams šį Rabašo klausimą. Jei lieka laiko - tą atlikti kartu susitikime.