Jehuda Leibas Alevi Ašlagas (Baal Sulamas)

Kalba apie knygos „Zohar“ pabaigą

(paskelbta užbaigus knygos „Zohar“ su „Sulam“ komentaru spausdinimą)

Žinoma, kad tikslas, kurio norime pasiekti dirbdami su Tora ir priesakais, yra prisišlieti prie Kūrėjo, kaip parašyta: „Ir prisišliekite prie Jo“. Ir reikia suprasti, ką reiškia šis susiliejimas su Kūrėju. Juk [žmogaus] protas visiškai negali Jo suprasti. Tačiau mūsų išminčiai šiuo klausimu jau aplenkė mane, juk jie paklausė apie eilutę „Ir prisišliekite prie Jo“ taip: bet kaip galima prisišlieti prie Jo, juk „Jis yra naikinanti ugnis“? Ir jie atsakė: „Prisišliekite prie Jo savybių. Kaip Jis gailestingas, taip ir tu būk gailestingas. Kaip Jis maloningas, taip ir tu būk maloningas“. Iš pirmo žvilgsnio neaišku, kaip mūsų išminčiai galėjo nukreipti šią eilutę nuo paprastos jos prasmės. Juk aiškiai parašyta: „Ir prisišliekite prie Jo“. Ir jei tai reikštų: „Prisišliekite prie Jo savybių“, turėtų būti parašyta: „Ir prisišliekite prie Jo kelių“, kodėl tada [Šventuose raštuose] yra pasakyta: „Ir prisišliekite prie Jo“?

Esmė ta, kad materialiuose erdvę užimančiose objektuose, „dvekut“ (susiliejimą) mes suprantame, kaip vietos artumą, o atskyrimą – kaip vietos nutolimą. Tačiau dvasiniuose [objektuose], kurie neužima jokios vietos, susiliejimas ir atskirtis nėra suprantami, kaip vietos artumas ar vietos nutolimas, juk jie visiškai neužima vietos, o panašumo forma, esanti tarp dviejų dvasinių [objektų], yra suvokiama, kaip susiliejimas, tuo tarpu formos skirtumas tarp dviejų dvasinių [objektų] yra suprantamas, kaip atskirtis.  Ir kaip kirvis, kuris perskelia ir atskiria materialius dalykus, padalindamas juos į dvi dalis atitolindamas jas vieną nuo kitos, taip pat ir formos skirtumas atskiria dvasinius dalykus, padalindamas juos į dvi dalis.

Ir jeigu jų formos skirtumas mažas, sakoma, kad jie yra mažai nutolę vienas nuo kito. O jeigu formos skirtumas didelis, sakoma, kad jie stipriai nutolę vienas nuo kito. O jeigu jie yra priešingos formos, sakoma, kad jie yra itin nutolę vienas nuo kito.

Pavyzdžiui, kai du žmonės nekenčia vienas kito, apie juos sakoma, kad jie atskirti vienas nuo kito, kaip kad rytai yra nutolę nuo vakarų. O jei jie myli vienas kitą, sakoma, kad jie susilieję vienas su kitu, kaip viena visuma. Ir čia kalbama ne apie vietos artumą ar vietos nutolimą, o kalbama apie formos panašumą arba formos skirtumą.

Juk kai žmonės myli vienas kitą, tai vyksta dėl to, kad tarp jų yra formos panašumas. Kadangi vienas mėgsta viską, ką mėgsta jo draugas, ir nekenčia visko, ko nekenčia jo draugas, ir taip jie tampa susilieję vienas su kitu ir myli vienas kitą.

O jeigu jie yra priešingi vienas kitam, taip, kad viskas, ką vienas mėgsta, yra nemiela jo draugui, tuomet apie juos sakoma, kad jie yra atsiskyrę ir nutolę, kaip kad rytai nutolę nuo vakarų.

Ir taip pamatai, kad formos skirtumas dvasingume veikia, kaip kirvis, kuris padalina materialumą. Analogiškai, nutolimo matas vietos atžvilgiu ir jų skirtingumo matas priklauso nuo jų formos skirtumo mato. O jų susiliejimo matas priklauso nuo jų formos panašumo mato.

Iš čia tampa aišku, kaip teisingi yra mūsų išminčių žodžiai, paaiškinantys eilutę: „Ir prisišliekite prie Jo“, kad tai yra susiliejimas su Juo savybėmis: „Kaip Jis gailestingas, taip ir tu būk gailestingas, kaip Jis maloningas, taip ir tu būk maloningas.“ Ir jie nenukrypo nuo šios paprastos eilutės prasmės, o, priešingai, paaiškino ją pagal jos tikrąją prasmę. Juk dvasinis susiliejimas visiškai neįsivaizduojamas kitaip, tik kaip formos panašumas. Ir todėl, savo formą prilygindami Kūrėjo savybių formai, mes susiliejame su Juo.

Kaip pasakė išminčiai: „Kaip Jis gailestingas...“ Kitaip tariant, kadangi visi Jo veiksmai yra nukreipti į davimą ir pagalbą artimui, o ne į asmeninę naudą – juk Kūrėjas neturi trūkumo (chisarono), ir, be to, Jam nėra iš ko gauti – taip ir tavo visi veiksmai turi būti nukreipti į davimą ir naudą artimui. Tokiu būdu prilygsi savo forma Kūrėjo savybių formai, kas ir yra dvasinis susiliejimas.

Ir šiame savybių panašume yra proto „mocha“ ir širdies „liba“ savybės. Ir Toros bei priesakų studijavimas siekiant suteikti malonumą savo Kūrėjui yra formos prilyginimas „mocha“ proto savybei: kaip Kūrėjas negalvoja apie Save, ar Jis egzistuoja, ar Jis valdo Savo kūrinius, ir apie panašias abejones, taip ir tas, kuris nori prilygti forma, negali galvoti apie šiuos dalykus, nes jam aišku, kad Kūrėjas apie juos negalvoja, nes nėra didesnio formos skirtumo, nei šis.

Todėl kiekvienas, kuris galvoja apie šiuos dalykus, yra atskirtas nuo Kūrėjo ir niekada nepasieks formos panašumo. Būtent todėl mūsų išminčiai pasakė: „Visi tavo darbai tebūnie dėl Dangaus“, kitaip tariant, dėl susiliejimo su Dangumi, – nedaryk nieko, kas neveda į šį susiliejimo tikslą. Kitaip tariant, tegul visi tavo veiksmai būna skirti duoti ir padėti savo artimui. Ir tada pasieksi formos panašumą su Dangumi: kaip Kūrėjo visi veiksmai skirti duoti ir padėti Savo artimui, taip ir tavo visi veiksmai bus skirti tik duoti ir padėti savo artimui, o tai yra visiškas susiliejimas.

Ir neverta apie tai klausti: kaip įmanoma, kad žmogus visus savo veiksmus atliktų dėl artimo gerovės, juk jis neišvengiamai turi dirbti dėl savo ir savo šeimos egzistavimo? Atsakymas yra tas, kad tie veiksmai, kuriuos jis atlieka iš būtinybės, tai yra, kad gautų tik tiek, kiek reikia jo egzistavimui, – tai, kas būtina - nei smerkiama, nei giriama, ir visai nevertinama, kad tai jis daro dėl savęs.

Ir štai, kiekvienas, kuris įsigilins į šiuos dalykus, be abejo, nustebs: kaip gali būti, kad žmogus pasiektų absoliutų formos panašumą, kai visi jo veiksmai būtų skirti duoti artimui, tuo metu, kai visa žmogaus egzistencija yra nukreipta tik į gavimą sau? Juk pagal prigimtį, su kuria jis sukurtas, jis nesugeba atlikti net mažiausio veiksmo dėl artimo. O kai jis duoda artimui, jis turi matyti, kad galiausiai dėl to gaus puikiai kompensuojantį [jo pastangas] atlygį. Ir net jei jis abejoja atlygiu, jis jau vengs atlikti šį veiksmą. Tai, kaip gi įmanoma, kad visi jo veiksmai būtų skirti tik davimui kitiems, o ne jo paties poreikiams?

Aš, iš tikrųjų, pripažįstu, kad tai labai sunku, ir žmogus negali pakeisti savo prigimties, su kuria jis sukurtas, tai yra gauti tik dėl savęs. Jau nekalbant apie savo prigimties pakeitimą į diametraliai priešingą, tai yra, kad nieko negautų sau, o kad visi jo veiksmai būtų skirti davimui.

Todėl Kūrėjas ir suteikė mums Torą bei priesakus, kuriuos mums prisakyta vykdyti, kad suteikti malonumą Kūrėjui. Ir jei ne Toros bei priesakų studijavimas Lišma, tai yra, kad su jų pagalba suteikti malonumą savo Kūrėjui, o ne dėl savo naudos, tai nebūtų jokio kito būdo pasaulyje, kuris padėtų mums pakeisti savo prigimtį.

Ir suprask visą Toros ir priesakų studijavimo Lišma rimtumą. Nes jei jo ketinimas, Toroje ir priesakuose nėra nukreiptas dėl Kūrėjo naudos, o į savo asmeninę naudą, jis ne tik nepakeis savo gavimo noro prigimties, bet, priešingai, jo noras gauti taps gerokai didesnis, nei tas, kurį jis turi iš prigimties, su kuriuo jis sukurtas. Kaip jau minėjau „Sulam“ komentaro pratarmėje, 1 tome, žr. 30–31 punktus, o čia ne vieta išsamesniems paaiškinimams.

O kokios savybės būdingos žmogui, kuriam suteikta galimybė susilieti su Kūrėju? Jos niekur nėra paaiškinamos, egzistuoja tik subtilios užuominos. Tačiau tam, kad paaiškinti tai, kas slypi mano straipsnyje, privalau šiek tiek atskleisti [jas] - tiek, kiek tai būtina. Ir aš paaiškinsiu šiuos dalykus pasitelkdamas analogiją.

Kūnas su visais savo organais sudaro vieną visumą. Ir kūnas, kaip visuma, keičiasi mintimis bei pojūčiais su kiekvienu savo atskiru organu. Pavyzdžiui, jei kūnas, kaip visuma, mano, kad vienas iš jo organų turi jam tarnauti ir teikti malonumą, tas organas iš karto sužino šią mintį ir suteikia jam tokį malonumą, kokį jis sugalvojo. Analogiškai, jei koks nors organas galvoja ir jaučia, kad vieta, kurioje jis yra, jį varžo, kūnas kaip visuma iš karto sužino jo mintį ir pojūtį ir perkelia jį į jam patogią vietą.

Tačiau jei nutinka taip, kad koks nors organas atskiriamas nuo kūno, jie tampa dviem atskiromis esybėmis, ir kūnas, kaip visuma, nebežino šio atskiro organo poreikių, o tas organas nebežino kūno minčių, kad jam tarnautų ir būtų naudingas. Bet jei ateis gydytojas ir vėl sujungs tą organą su kūnu taip, kaip buvo anksčiau, organas vėl žinos viso kūno mintis ir poreikius, o visas kūnas vėl žinos šio organo poreikius.

Pagal šią analogiją reikia suprasti ir žmogaus, kuris nusipelnė susilieti su Kūrėju, savybes. Juk aš jau įrodžiau (knygos „Zohar“ pratarmėje, 9 p., ir savo komentare „Idra Zuta“), kad siela yra švytėjimas, sklindantis iš Paties Kūrėjo „Acmuto“. Ir šis švytėjimas atsiskiria nuo Kūrėjo, nes Kūrėjas apvilko jį noru gauti. Juk tas pats kūrimo sumanymas suteikti malonumą Savo kūriniams sukūrė kiekvienoje sieloje norą gauti malonumą. Ir šis formos skirtumas, siekiant gauti norą, atskyrė šį švytėjimą nuo paties Kūrėjo ir padarė jį atskira nuo Jo dalimi. Ir pažiūrėkite apie tai nurodytuose šaltiniuose, nes čia ne vieta toliau apie tai kalbėti.

Iš to seka, kad kiekviena siela iki savo sukūrimo buvo įtraukta į Acmuto. Tačiau ją sukūrus, tai yra, su joje slypinčio noro patirti malonumą prigimtimi, ji įgavo formos skirtumą ir atsiskyrė nuo Kūrėjo, Kurio visa savybė yra tik duoti. Juk formos skirtumas dvasiniame pasaulyje atskiria panašiai, kaip kirvis materialiame, kaip buvo paaiškinta aukščiau.

Ir pasirodo, kad siela dabar visiškai atitinka nuo kūno atkirsto ir nuo jo atskirto organo analogiją. Nors iki atskyrimo jiedu – ir organas, ir visas kūnas – buvo viena ir dalijosi mintimis bei pojūčiais, tačiau po to, kai šis organas buvo atskirtas nuo kūno, atsirado dvi atskiros esybės, ir vienas jau nebežino kito minčių ir poreikių. Juo labiau, po to, kai siela įsivilko į šio pasaulio kūną, nutrūko visi ryšiai, kuriuos ji turėjo iki atsiskiriant nuo Acmuto. Ir dabar jie yra tarsi dvi atskiros esybės.

Iš čia automatiškai paaiškėja to žmogaus, kuris nusipelnė vėl prisišlieti prie Kūrėjo, savybė. Tai reiškia, kad jis pasiekia formos panašumą su Kūrėju dėl to, kad per Torą ir priesakus jis pakeitė jame slypintį norą gauti, būtent kuris ir skyrė jį nuo Acmuto, paversdamas jį noru duoti, ir visi jo veiksmai [nukreipti] tik į tai, kad duotų ir padėtų savo artimui, tai yra, jis tapo panašus į savo Kūrėją pagal formą. Vadinasi, kad jis visiškai panašus į tą organą, kuris kadaise buvo atskirtas nuo kūno, o dabar vėl su juo susijungė. Tai reiškia, kad dabar jis vėl žino viso kūno mintis, kaip kad žinojo jas prieš atsiskyrimą.

Taip pat ir siela, įgijusi formos panašumą su Kūrėju, vėl pažįsta Jo mintis, kaip kad žinojo jas prieš atsiskirdama nuo Jo dėl formos skirtumo, būdingo norui gauti.

Ir tada per jį išsipildys Šventų raštų žodžiai: „Pažink savo Visagalį tėvą“. Nes tada jis nusipelno tobulo žinojimo, tai yra dieviškojo žinojimo, ir visų Toros paslapčių, nes Kūrėjo mintys yra Toros paslaptys.

Ir tai yra tai, ką pasakė rabi Meiras: „Kiekvienas, kuris studijuoja Torą Lišma, nusipelno daugybės dalykų, jam atskleidžiamos Toros paslaptys ir skoniai, ir jis tampa tarsi neišsenkantis šaltinis“. Tai yra, kaip jau minėjome, kad studijuojant Torą ir priesakus Lišma, – kas reiškia, kad jis formuoja ketinimą, kad savo Toros studijomis suteiktų malonumą savo Kūrėjui ir jokiu būdu ne dėl asmeninės naudos, – jam garantuojama, kad jis susilies su Kūrėju. Kitaip tariant, jis pasieks formos panašumą, kai visi jo darbai bus skirti artimo gerovei, o ne jo paties naudai. Taigi, jis taps visiškai panašus į Kūrėją, kurio visi veiksmai nukreipti tik į tai, kad duotų ir teiktų malonumą artimajam, ir tokiu būdu žmogus vėl prisišlieja prie Kūrėjo, kaip kad buvo jo siela prieš jos sukūrimą.

Ir todėl jis nusipelno daugelio dalykų – ir nusipelno Toros paslapčių bei skonių. Kadangi jis vėl susijungė su Kūrėju, jis vėl žino Kūrėjo mintis, kaip ir analogijoje su organu, kuris vėl susijungė su kūnu. O Kūrėjo mintys vadinamos Toros paslaptimis ir skoniais. Taigi, studijuojantis Torą Lišma nusipelno, kad jam būtų atskleistos Toros paslaptys ir skoniai. Ir jis tampa lyg neišsenkantis šaltinis dėl to, kad panaikina kliūtis, skyrusias jį nuo Kūrėjo, nes jis vėl tapo viena visuma su Juo, kaip ir prieš tai, kai jis buvo sukurtas.

Iš tikrųjų, visa Tora, tiek atvira, tiek paslėpta, yra Kūrėjo mintys be jokio atskyrimo. Tačiau tai panašu į žmogų, skęstantį upėje, kuriam draugas meta virvę, kad jį išgelbėtų. Ir jei skęstantis sugriebia virvę už priartėjusio prie jo virvės galo, draugas gali jį išgelbėti ir ištraukti iš upės.

Taip pat ir Tora, kuri visa yra Kūrėjo mintys, tarsi virvė, kurią Kūrėjas metė žmonėms, kad juos išgelbėtų ir ištrauktų iš klipot. Ir virvės galas yra arti visų žmonių, ir tai yra atvira Tora, kuriai nereikia jokio ketinimo ar minties. Ir dar daugiau, net jei priesakų vykdyme yra draudžiama mintis, tai taip pat priimama Kūrėjo, kaip pasakyta: „Žmogus privalo visada užsiimti Tora, net ir „lo Lišma“ , nes iš „lo Lišma“ ateis į „Lišma“ .

Ir todėl Tora ir priesakai – tai ir yra tas virvės galas, ir nėra pasaulyje žmogaus, kuris negalėtų jo sugriebti. Ir jei jis tvirtai laikosi, – tai yra, nusipelno užsiimti Tora ir priesakais Lišma, tai yra tuo teikdamas malonumą savo Kūrėjui, o ne dėl savo naudos, – tai Tora ir priesakai atveda jį į formos panašumą su Kūrėju, kas ir vadinama „Ir susilieti su Juo“, kaip pasakyta aukščiau. Ir tada jis nusipelno suvokti visas Kūrėjo mintis, kurios vadinamos Toros paslaptimis ir Toros skoniais, kurie yra visa likusi virvės dalis, kurios jis nusipelno tik po to, kai pasiekia visišką susliejimą, kaip pasakyta aukščiau.

O tai, kad prilyginame Kūrėjo mintis, tai yra Toros paslaptis ir Toros skonius, virvei, yra dėl to, kad egzistuoja daug pakopų siekiant formos panašumo su Kūrėju. Todėl ir virvės dalyje, tai yra Toros paslapčių pasiekime, yra daug pakopų. Ir koks yra formos panašumo su Kūrėju matas, toks yra ir žmogaus Toros paslapčių, tai yra Kūrėjo minčių, pasiekimo matas.

Ir visumoje, jie reiškia penkias pakopas: Nefeš, Ruach, Nešama, Chaja, Jechida, – kur kiekviena iš jų, apima visas kitas. Ir kiekvienoje iš jų yra penkios pakopos, ir jos skirstomos taip, kad kiekvienoje iš jų būtų bent 25 pakopos..

Be to, jos vadinamos „pasauliais“, kaip pasakė išminčiai: „Ateityje Kūrėjas dovanoja kiekvienam teisuoliui 310 „šaj“ pasaulių“. To priežastis, kodėl šios Kūrėjo suvokimo pakopos vadinamos pasauliais, yra ta, kad žodis „pasaulis“ (olam) turi dvi reikšmes.

1) Visiems esantiems šiame pasaulyje suteikiamas vienodas jausmas ir pojūtis. Ir viską, ką mato ir girdi vienas, mato ir girdi visi esantys šiame pasaulyje.

2) Visi, esantys šiame „paslėptame“ (ne'elam) pasaulyje, negali žinoti ir suvokti nieko iš kito pasaulio.

Ir šios dvi pakopos yra taip pat ir pasiekime.

1. Kiekvienas, nusipelnęs tam tikros pakopos, žino ir suvokia joje viską, ką pasiekė tie, kurie buvo toje pačioje pakopoje, per visas buvusias ir būsimas kartas. Ir jis yra bendrame pasiekime su jais, kaip ir tie, kurie yra tame pačiame pasaulyje.

2. Visi esantys šioje pakopoje negalės sužinoti ir pasiekti nieko, kas yra kitoje pakopoje, lygiai taip pat, kaip ir tie, kurie yra šiame pasaulyje, tie nieko negalės sužinoti apie tai, kas yra tikrajame tiesos pasaulyje. Todėl šios pakopos vadinamos žodžiu „pasauliai“ 'olamot'.

Ir todėl tie, kas  pasiekia, gali rašyti knygas ir užrašyti savo pasiekimus užuominų ir pamokančių istorijų forma, ir jos yra suprantamos kiekvienam, kuris pasiekė tas pačias pakopas, apie kurias kalba šios knygos. Ir jie turi su jomis bendrą pasiekimą.

Tačiau tas, kuris nepasiekė pilnos pakopos, kaip kad šie autoriai, negali suprasti jų užuominų. Jau nekalbant apie tuos, kuriems nebuvo suteiktas pasiekimas, tie jose nieko nesupras, nes neturi bendro pasiekimo.

Ir mes jau pasakėme, kad pilnas susiliejimas ir pilnas pasiekimas yra padalinti į 125 bendras pakopas. Todėl, iki ateinant Mesijo laikams, neįmanoma pasiekti visų 125 pakopų.

Ir egzistuoja du skirtumai tarp visų kartų ir Mesijo kartos:

1) tik Mesijo kartoje galima pasiekti visas 125 pakopas, o kitose kartose – ne; 

2) visose kartose pasiekusiųjų ir suvokimo bei susiliejimo nusipelniusiųjų yra nedaug, kaip mūsų išminčiai pasakė apie eilutę: „Vieną žmogų iš tūkstančio aš radau“, kad „Tūkstantis įeina į kambarį, o vienas išeina į šviesą“, tai yra, į susiliejimą ir pasiekimą. Tačiau Mesijo kartoje kiekvienas gali nusipelnyti susiliejimo ir pasiekimo, kaip pasakyta: „Ir žemė bus pilna Kūrėjo žinojimo“, „Ir nebereikės kiekvienam mokyti savo artimo, ir kiekvienam – savo brolio, sakant: „pažinkite Kūrėją“, nes visi pažins Mane, nuo mažiausio iki didžiausio“.

Išskyrus Rašbi ir jo kartą, tai yra knygos „Zohar“ autorius, kurie nusipelnė visų 125 pakopų tobulumo, nors ir gyveno prieš Mesijo laikus. Ir apie jį bei jo mokinius pasakyta: „Išminčius pranašesnis už pranašą“. Todėl knygoje “Zohar” daug kartų sakoma, kad nebus kartos, panašios į šią Rašbi kartą, iki pat karaliaus Mesijo kartos. Ir todėl jo didis kūrinys paliko tokį stiprų įspūdį pasaulyje, nes jame glūdinčios Toros paslaptys apima visų 125 pakopų lygmenį.

Todėl knygoje „Zohar“ sakoma, kad ji atsiskleis tik dienų pabaigoje, tai yra Mesijo laikais. Juk mes pasakėme, kad jei skaitytojų pakopos [neapima] visos autoriaus pakopų apimties, jie nesupras jo užuominų, nes neturi su juo bendro pasiekimo.

Kadangi „Zohar“ autorių pakopa [išsitęsia] iki viso 125 pakopų aukščio, jų neįmanoma suvokti iki Mesijo laikų atėjimo. Išeina, kad kartose, buvusiose prieš Mesijo laikus, bendro suvokimo su knygos “Zohar” autoriais nėra. Todėl “Zohar” negalėjo atsiskleisti kartose, buvusiose prieš Mesijo kartą.

Ir iš to seka aiškus įrodymas, kad mūsų karta jau pasiekė Mesijo laikus. Juk mes matome akivaizdžiai, kad visi knygos „Zohar“ aiškinimai, buvę prieš musų laikus, nepaaiškino net dešimties procentų sunkių knygos „Zohar“ vietų. Ir net tame nedideliame kiekyje, kurį jie iš tiesų paaiškino, jų žodžiai beveik tokie pat neaiškūs, kaip ir pačios knygos „Zohar“ žodžiai.

O mūsų dabartinėje kartoje mes nusipelnėme „Sulam“ komentaro, kuris yra išsamus visų “Zohar” žodžių paaiškinimas. Ir be to, kad jis nepalieka nė vieno neaiškaus dalyko visoje knygoje “Zohar”, dar daugiau, visi jame esantys paaiškinimai yra pagrįsti paprastu abstrakčiu mąstymu, kad bet kuris nepatyręs skaitytojas galėtų juos suprasti.

Ir tai, kad knyga “Zohar” atsiskleidė mūsų dabartinėje kartoje, yra aiškus įrodymas, kad mes jau esame Mesijo laike, toje kartoje, apie kurią pasakyta: „Ir žemė bus pilna Kūrėjo žinojimo“.

Ir reikia žinoti, kad dvasingumas nėra panašus į materialumą, kuriame davimas ir gavimas vyksta vienu metu. Nes dvasingume davimo ir gavimo laikas yra atskirtas, juk iš pradžių jis [t.y. gėris] Kūrėjo suteikiamas gavėjui, ir šiame perdavime Jis suteikia jam tik gavimo galimybę, tačiau [gavėjas] dar nieko negavo, kol jis nėra pašventintas ir apsivalęs, kaip kad dera, ir kuomet jis nusipelnytų gauti. Taigi, nuo perdavimo akimirkos iki gavimo akimirkos gali praeiti daug laiko. Ir pagal tai, kas pasakyta, kad ši karta jau priėjo prie žodžių: „Ir žemė bus pilna Kūrėjo žinojimo“ – tai buvo pasakyta tik apie perdavimo būseną, tačiau gavimo būsenos mes, žinoma, dar nepasiekėme. Kai mes apsivalysime ir būsime pašventinti, kai išmoksime ir dėsime pastangas norimu mastu – [tada] ateis gavimo laikas ir išsipildys per mus žodžiai: „Ir žemė bus pilna Kūrėjo žinojimo“.

Ir žinoma, kad Išgelbėjimas ir tobulumo pasiekimas yra glaudžiai susiję vienas su kitu. Ir stebėtina, kad tas, kuris jaučia siekį Toros paslaptims, jaučia norą Izraelio žemei. Todėl: „Ir žemė bus pilna Kūrėjo žinojimo“, mums pažadėta tik dienų pabaigoje, tai yra Išgelbėjimo metu.

Todėl, kaip ir pasiekimo tobulumo atveju mes dar nenusipelnėme gavimo laiko, [o nusipelnėme] tik davimo laiko, kuris suteikia mums galimybę priartėti prie pasiekimo tobulumo, – taip ir Išgelbėjimo atžvilgiu, kurio mes nusipelnėme tik davimo prasme.

Juk faktas yra tas, kad Kūrėjas atėmė mūsų šventąją žemę iš svetimšalių valdžios ir grąžino ją mums. Ir vis dėlto, mes dar neturime šios žemės savo žinioje, nes dar neatėjo laikas ją gauti, kaip buvo paaiškinta anksčiau, kalbant apie pasiekimo tobulumą. Taigi, Jis davė, bet mes dar negavome.

Juk mes neturime ekonominės nepriklausomybės, o valstybinės nepriklausomybės be ekonominės nepriklausomybės negali būti. Ir dar daugiau, juk nėra kūno išgelbėjimo be sielos išgelbėjimo. O kol didesnė dalis šalies gyventojų yra įkalinta svetimų pasaulio tautų kultūrų ir visiškai nepajėgi priimti Izraelio religijos ir Izraelio kultūros, kūnai taip pat yra įkalinti svetimų jėgų. Ir šiuo atžvilgiu Izraelio žemė vis dar yra svetimųjų rankose.

Ir stebėtina, kad Išgelbėjimas niekam visiškai nerūpi taip, kaip turėtų būti Išgelbėjimo metu po dviejų tūkstančių metų. Ir, maža to, kad esantys tremtyje nėra įkvėpti idėjos atvykti pas mus ir mėgautis Išgelbėjimu, bet didžioji dalis tų, kurie buvo išgelbėti ir jau gyvena tarp mūsų, laukia nesulaukia, kaip išsilaisvinti iš šio Išgelbėjimo ir grįžti į savo šalis, kur buvo išblaškyti. Taigi, nors Kūrėjas ir atėmė šią žemę iš pasaulio tautų valdžios ir davė ją mums, vis dėlto mes dar jos negavome ir tuo nesimėgaujame.

O esmė ta, kad šiuo dovanojimu Kūrėjas suteikė mums Išgelbėjimo galimybę, tai yra [galimybę] būti apvalytiems, pašventintiems ir priimti Kūrėjo darbą Toroje ir priesakuose Lišma. Ir tada bus atstatyta Šventykla, ir mes gausime šią žemę savo žinion. Ir tada mes pajusime ir patirsime Išgelbėjimo džiaugsmą.

Tačiau iki tol, kol mes prie to nepriėjome, niekas nepasikeitė, ir nėra jokio skirtumo tarp to, kas vyksta šalyje šiandien, ir to, kas buvo, kai ji vis dar buvo svetimšalių valdžioje, – tiek įstatymo, tiek ekonomikos, tiek Kūrėjo darbo atžvilgiu. Ir mes turime tik Išgelbėjimo galimybę.

Iš mūsų žodžių išeina, kad mūsų dabartinė karta yra Mesijo laikų karta. Todėl mes nusipelnėme mūsų šventosios žemės išgelbėjimo iš svetimšalių rankų. Ir, be to, mes nusipelnėme knygos „Zohar“ atskleidimo, ir tai yra žodžių: „Ir žemė bus pilna Kūrėjo žinojimo“  išsipildymo pradžia, „Ir nebereikės kiekvienam mokyti [savo artimo ir kiekvienam – savo brolio, sakant: „pažinkite Kūrėją“], nes visi pažins Mane, nuo mažiausio iki didžiausio“.

Tačiau šių dviejų dalykų mes nusipelnėme tik, kaip Kūrėjo dovanos. Bet mes į savo rankas dar nieko nepriėmėme, tačiau tuo mums suteikta galimybė pradėti Kūrėjo darbą, kad užsiimtume Tora ir priesakais Lišma, ir tada mes nusipelnysime didelės sėkmės, kiek tai pažadėta Mesijo kartai, ko nežinojo visos kartos iki mūsų. Ir tada mes nusipelnysime šių dviejų dalykų gavimo laiko: „pasiekimo tobulumo“ ir „visiško išgelbėjimo“.

Ir štai mes nuodugniai išsiaiškinome mūsų išminčių atsakymą į klausimą, kaip galima prie Jo prisišlieti. Juk jie pasakė, kad tai reiškia: „Prisišliek prie Jo savybių“. Ir [šis atsakymas] teisingas dėl dviejų priežasčių.

1. Kadangi dvasinis susiliejimas yra ne vietų priartėjimas, o formų panašumas. 

2. Nes siela atsiskyrė nuo Acmuto tik dėl gavimo noro, kurį į ją įdėjo Kūrėjas. Ir todėl, kai Jis atskyrė nuo jos gavimo norą, ji savaime grįžo į pirminį susiliejimą su Acmuto.

Bet visa tai yra teorija, o praktiškai jie dar nieko neišsprendė savo paaiškinimu „Prisišliek prie Jo savybių“, kuris reiškia atskirti gavimo norą,  slypintį kūrinio prigimtyje, ir priartėti prie davimo noro, kuris yra priešingas jo prigimčiai.

Ir, kaip mes išsiaiškinome, skęstantis upėje turi tvirtai laikytis virvės. O iki tol, kol jis nepradėjo užsiimti Tora ir priesakais Lišma, taip kad „Nebegrįš prie savo kvailumo“, nelaikoma, kad jis tvirtai laikosi virvės, ir problema grįžta į savo vietą: iš kur jam paimti kuro, kad dirbtų visa savo širdimi ir visa savo esybe tik tam, kad suteiktų malonumą savo Kūrėjui? Juk žmogus negali padaryti nė vieno judesio, be kokios nors naudos sau, tarsi mašina, kuri negali veikti be kuro. O jei nebus jokios asmeninės naudos, o bus tik malonumas Kūrėjui, jis neturės kuro darbui.

O atsakymas yra tas, kad kiekvienam, kuris tinkamai suvokia Kūrėjo didybę, tas davimas, kurį jis perduoda Jam, tampa gavimu, kaip sakoma „Kidushin“ traktate apie svarbų žmogų, kuriam moteris duoda pinigus, ir tai jai laikoma gavimu, ir ji tampa pasišventusia [jam].

Taip pat ir su Kūrėju: jeigu jis suvokia Jo didybę, nėra svarbesnio gavimo nei teikti malonumą savo Kūrėjui. Ir to pakanka, kaip kuro, kad dirbti ir dėti pastangas visa širdimi, savo siela ir savo esybe, norint suteikti malonumą Kūrėjui.

Tačiau akivaizdu, kad jei jis dar nėra tinkamai atskleidęs Kūrėjo didybės, tai malonumo teikimas Kūrėjui jam nelaikomas gavimu tokiu matu, kokiu jis atiduoda visą savo širdį, sielą ir esybę Kūrėjui. Ir todėl kiekvieną kartą, kai jis iš tikrųjų suformuos ketinimą suteikti malonumą savo Kūrėjui, o ne dėl savo paties naudos, jis tuoj pat visiškai praras jėgą, leidžiančią jam dirbti. Juk jis lieka tarytum mašina be kuro, nes žmogus negali pajudinti nė vienos kūno dalies, negaudamas iš to asmeninės naudos. Juo labiau atlikti tokios didelės pastangos, kaip atiduoti visą savo sielą ir visą savo esybę, kaip jį įpareigoja Tora. Ir nėra abejonės, kad jis negalės to padaryti negavęs sau jokio malonumo.

Ir iš tiesų, Kūrėjo didybės atskleidimas tokiu matu, kad davimas tampa gavimu, kaip [išminčiai] pasakė apie svarbų žmogų, visai nėra sunkus dalykas. Ir visi žino Kūrėjo didybę, Kuris sukūrė viską ir viską naikina, be pradžios ir pabaigos, Kurio didybė neturi nei pabaigos, nei krašto.

Tačiau sunkumas yra tame, kad didybės matas priklauso ne nuo atskiro žmogaus, o priklauso nuo aplinkos. Pavyzdžiui, net jei žmogus turi daug gerų savybių, jei aplinka jo nevertins ir negerbs, toks žmogus visada jausis prislėgtas ir negalės didžiuotis savo savybėmis, nors ir neabejoja jų tikrumu.

Ir, atvirkščiai, žmogus, kuris neturi jokių gerų savybių, bet aplinka jį gerbia taip, tarsi jis turėtų daugybę privalumų, toks žmogus bus kupinas dvasinio pasididžiavimo, nes svarbos ir didybės reikšmė yra visiškai atiduota aplinkos valdžiai.

Ir kai žmogus mato, kaip jo aplinka lengvabūdiškai vertina Kūrėjo darbą, ir tinkamai neįvertina Kūrėjo didybės, – vienišius negali įveikti aplinkos, ir jis taip pat negali pasiekti Kūrėjo didybės bei elgiasi lengvabūdiškai dirbdamas Kūrėjui, lygiai taip pat, kaip ir jie. O kadangi jis neturi tvirto pagrindo pasiekti Kūrėjo didybę, savaime suprantama, kad jis negalės dirbti, kad suteiktų malonumą Kūrėjui, o ne dėl savo naudos. Juk jis neturi energijos pastangoms. O „Nesistengei ir radai, netikėk“. Ir jis neturi jokios kitos galimybės, kaip tik: arba dirbti dėl savo naudos, arba visai nedirbti. Juk malonumo suteikimas Kūrėjui netaps jam gavimu tikra prasme.

Iš to supraskite eilutę: „Tautos gausoje – Karaliaus didybė“. Juk didybės matas kyla iš aplinkos, esant dviem sąlygoms: 

1) aplinkos vertinimo matu,

2) aplinkos dydžio matu, ir todėl tautos gausoje yra Karaliaus didybė.

Ir, atsižvelgdami, kad tai labai sunku, išminčiai mums pasakė: „Pasidaryk sau Ravą ir nusipirk sau draugą“, tai yra, žmogus turi pasirinkti sau svarbų ir žinomą žmogų, kad jis taptų jam Ravu [t. y. mokytoju], kurio dėka jis galėtų studijuoti Torą ir priesakus, kad suteiktų malonumą savo Kūrėjui. Juk Ravo atžvilgiu yra dvi lengvinančios aplinkybės:

1. Kadangi jis yra svarbus žmogus, mokinys gali teikti jam malonumą, remdamasis jo didybe, nes davimas jam tampa gavimu, kuris yra natūralus kuras, leidžiantis kiekvieną kartą didinti davimo veiksmus. Ir, kai jis pripranta užsiimti davimu pas savo Ravą, Ravas gali jį atvesti prie Toros bei priesakų studijų Lišma Kūrėjo atžvilgiu, nes šis įprotis tampa [antrąja] prigimtimi.

2. Kadangi formos panašumas su Kūrėju nėra veiksmingas, nebent jis būtų amžinas, tai yra „Kol Žinantis Paslaptis nepaliudys apie jį, kad jis nebegrįš prie savo kvailystės“. Tuo tarpu formos panašumas su  Ravu, dėl to, kad Ravas yra šiame pasaulyje, laiko ribose, yra veiksmingas, net jei jis yra tik laikinas ir po to jis grįš į savo ankstesnę būseną.

Ir paaiškėja, kad kiekvieną kartą, kai jis savo forma yra panašus į savo Ravą, jis kurį laiką prie jo prisišlieja. Ir dėl to jis pasiekia savo Ravo žinojimą ir mintis, pagal susiliejimo su juo matą, kaip mes paaiškinome tai alegorijoje apie kūno dalį, kuri buvo atskirta nuo kūno ir vėl su juo susijungė. Žiūrėkite ten atidžiai.

Ir todėl mokinys gali naudotis savo Ravo pasiektu Kūrėjo didybės suvokimu, kuris davimą paverčia gavimu ir kuru, kurio pakanka atsidavimui visa siela ir visa savo esybe. Ir tada mokinys taip pat galės užsiimti Tora ir priesakais Lišma visa savo širdimi, visa savo siela ir visa savo esybe, o tai yra „sgula”,  vedanti į amžiną susiliejimą su Kūrėju. 

Iš čia tu suprasi mūsų išminčių žodžius: „Tarnavimas Torai yra svarbesnis už jos studijavimą, kaip pasakyta: „Čia Eliša, Šafato sūnus, kuris pildavo vandenį ant Elijaus rankų“ – nepasakyta, kad mokėsi, o [pasakyta] - pildavo.“

Ir iš pirmo žvilgsnio neaišku, kaip paprasti darbai gali būti svarbesni už išminties ir žinojimo studijavimą. Bet iš to, kas pasakyta, visiškai aišku, kad tarnavimas Ravui visu savo kūnu ir visa savo esybe, siekiant suteikti jam malonumą, veda jį prie susiliejimo su Ravu, tai yra prie formos panašumo. Ir dėl to jis gauna savo Ravo žinojimą ir mintis pagal principą „Iš lūpų į lūpas“, kas yra „Ruach be-Rucha“ (dvasia su dvasia) susiliejimas, ir tokiu būdu jis nusipelno Kūrėjo didybės pasiekimo tokiu matu, kuriame davimas virsta gavimu, tapdamas jam kuru, kurio pakanka atsidavimui visa siela ir esybe, kol nusipelnys susiliejimo su Kūrėju, kaip pasakyta aukščiau.

Visai kas kita, kai kalbama apie Toros studijavimą su Ravu, nes tai turi būti skirta tik sau ir neveda prie susiliejimo ir yra laikoma „Iš lūpų į ausis“. Taigi, tarnavimas suteikia mokiniui jo Ravo mintis, o mokymasis – tik jo kalbas. Ir tarnavimo reikšmė yra aukštesnė už mokymosi reikšmę Ravo minties svarbos matu, lyginant su jo kalbomis, ir pagal būdo „Iš lūpų į lūpas“ [perdavimo] reikšmę, lyginant su būdu „Iš lūpų į ausis“.

Tačiau visa tai sakoma apie situaciją, kai tarnavimas Ravui vyksta siekiant suteikti jam malonumą. Bet jeigu tarnaujama dėl savo naudos, tokio pobūdžio tarnavimas negali atvesti prie susiliejimo su Ravu, ir tada mokymasis pas Ravą, be abejonės, yra svarbesnis už tarnavimą.

Bet, kaip mes pasakėme apie Kūrėjo didybės suvokimą, kad aplinka, kuri tinkamai nevertina Kūrėjo, susilpnina žmogų ir trukdo jam pasiekti Kūrėjo didybę, – tai, be abejonės, galioja ir Ravui. Tai yra, aplinka, kuri nevertina Ravo, kaip dera, trukdo mokiniui tinkamai pasiekti savo Ravo didybę.

Ir todėl pasakė mūsų išminčiai: „Pasidaryk sau Ravą ir nusipirk sau draugą“, tai yra, kad žmogus galėtų susikurti naują aplinką, kuri padėtų jam pasiekti savo Ravo didybę, būtent: per meilę draugams, kurie vertina jo Ravą. Juk dėl pokalbių su draugais apie savo Ravo didybę, kiekvienas pajunta jo didybės pojūtį. Taigi, davimas Ravui pasikeis į gavimą ir kurą, tai yra, tokiu matu, kuris vis dėlto atves jį prie Toros ir priesakų studijų „Lišma“. Ir apie tai pasakė išminčiai: “Tora įgyjama 48 savybėmis – … tarnaujant išminčiams ir glaudžiai dirbant su draugais”. Nes, be tarnavimo Ravui, dar reikalingas kruopštus darbas su draugais, tai yra davimas draugams, kad jie darytų jam įtaką Ravo didybei pasiekti. Juk didybės pasiekimas visiškai priklauso nuo aplinkos. Ir vienišius negali čia nieko padaryti, kaip išsiaiškinta aukščiau.

Tačiau didybės pasiekimui galioja dvi sąlygos: 

1) visada klausyti ir priimti aplinkos duotą vertinimą, atsižvelgiant į jos svarbą, 

2) aplinka turi būti didelė, kaip pasakyta: „Tautos gausoje Karaliaus didybė“.

Ir tam, kad būtų priimta pirma sąlyga, kiekvienas mokinys privalo jaustis mažiausiu iš visų draugų, ir tada jis galės priimti didybės matą iš visų jų. Juk didelis negali gauti iš to, kuris yra mažesnis už jį, o juo labiau būti sužavėtas jo žodžių. Ir tik mažam daro įspūdį didelio įvertinimas.

O atsižvelgiant į antrąją sąlygą, kiekvienas mokinys privalo išaukštinti kiekvieno  draugo svarbą ir mylėti jį, tarsi jis būtų didžiausias žmogus kartoje. Ir tada aplinka darys jam įtaką, tarsi tai būtų didelė aplinka, kaip ir turėtų būti, „Nes kokybė svarbesnė už kiekybę“.