Jehuda Leib Alevi Ašlag (Baal Sulamas)

Laisvė

„Užrašyta (ant akmeninės plokštės)“¹. Reikia skaityti ne „užrašyta“ „charut“, o „laisvė“„cherut“, tai rodo, kad jie tapo laisvi nuo mirties angelo².

Šį teiginį reikia patikslinti, nes ką Toros gavimas turi bendro su žmogaus išlaisvinimu iš mirties? Ir, be to, po to, kai gavo Torą, jie gavo amžinąjį kūną, kuris nepavaldus mirčiai, kaip jie vėl jį prarado? Ar amžinasis gali tapti laikinas?

Valios laisvė

Tačiau norint suprasti didingą mirties angelo laisvės savoką, pirmiausia reikia suvokti laisvės savoką įprasta prasme, kaip ją supranta visa žmonija.

Apskritai kalbant, laisvę reikėtų priskirti prie prigimtinių dėsnių, taikomų visoms gyvoms būtybėms, nes matome, kad mūsų valdomi gyvūnai miršta, kai atimame jų laisvę. Ir tai yra tikras to įrodymas, kad Valdymas nesutinka su jokios būtybės pavergimu. Ir ne veltui žmonija kovojo pastaruosius šimtmečius, kol pasiekė tam tikrą asmeninę laisvę.

Tačiau, vis dėlto ši sąvoka, išreiškiama žodžiu „laisvė“, mumyse yra labai miglota, ir jei įsigilinsime į šio žodžio vidinę prasmę, iš jos beveik nieko neliks. Juk prieš prašydami asmeninės laisvės, tu turi manyti, kad kiekvienas individas kaip toks turi šią savybę, vadinamą laisve, tai reiškia, jis gali elgtis taip, kaip nori, vadovaudamasis savo laisvu noru.

Malonumas ir kančia

Tačiau vertindami atskiro individo veiksmus matome, kad jie yra priverstiniai, ir jis tai daro ne savo noru, be jokios pasirinkimo galimybės. Ir tokiu būdu jis yra tarsi ant viryklės stovintis viralas, kuris neturi jokio pasirinkimo ir privalo virti, nes Valdymas visus gyvus dalykus surišo dvejomis vadelėmis, o būtent malonumu ir kančia. Ir gyvūnai neturi jokio laisvo pasirinkimo, leidžiančio pasirinkti kančią ar atmesti malonumą. O žmogaus pranašumas prieš gyvūnus yra tas, kad jis mato tolimą tikslą, kitaip tariant, sutinka priimti tam tikrą kančios kiekį dabar, pasirinkdami malonumą ar naudą, kurią jis gaus ateityje, po kurio laiko.

Tačiau, iš tikrųjų, čia nėra nieko daugiau, kaip tik išskaičiavimas, kuris iš pirmo žvilgsnio yra komercinis. Tai reiškia, kad jie vertina, kad laukiamas malonumas ar nauda yra geresnis ir labiausiai pageidautinas nei skausmai, kuriuos patiria dėl kančių, kurias jie sutiko priimti dabar. Ir čia tik balanso apskaičiavimas, kai iš laukiamo malonumo atimamas skausmas ir kančia, ir jiems lieka tam tikra dalis. Juk būtina, kad liktų tik malonumas.

Tačiau kartais vis tiek atsitinka, kad jie patiria kančią, nes dėl pasiekto malonumo nerado, kad tai yra lauktas perteklius, palyginti su patirtomis kančiomis. Ir todėl jie jaučia trūkumą – viskas tiksliai kaip pas prekiautojus.

Ir po viso šito nėra skirtumo tarp žmogaus ir gyvūnų, todėl nėra jokios sąmoningos pasirinkimo laisvės, o yra pritraukimo (ir atstūmimo) jėga, kuri traukia juos prie malonumo, kuri jiems pasirodo laisva forma, ir atstumia juos nuo priežasčių, galinčių sukelti (jiems) skausmą. Ir, naudojant šiuos du (faktorius), Valdymas veda juos ten, kur nori, visiškai neklausdamas jų nuomonės.

Ir dar daugiau, net malonumo ir naudos pobūdžio nustatymas visiškai nepriklauso nuo individo pasirinkimo ir laisvos valios, o priklauso nuo kitų norų, ko jie nori, o ne jis. Pavyzdžiui, aš sėdžiu, aš rengiuosi, aš kalbu, aš valgau. Visa tai – ne todėl, kad aš noriu taip sėdėti, ir aš noriu taip rengtis, ir taip kalbėti, ir taip valgyti, o todėl, kad kiti nori, kad aš sėdėčiau ir rengčiausi, ir kalbėčiau, ir valgyčiau tokiu būdu. Visa tai lemia visuomenės norai ir skonis, o ne mano laisvas noras. Negana to, aš darau visa tai, didžiąja dalimi, prieš savo valią, nes man būtų patogiau elgtis paprastai, neapsunkinant savęs, bet esu pavergtas kiekviename savo judesyje ir geležiniais pančiais sukaustytas  kitų visuomenę sudarančių žmonių skonio ir padorumo. Ir tokiu atveju prašau pasakyti, kur yra mano valios laisvė?

O kita vertus, jei manysime, kad nėra valios laisvės ir kiekvienas iš mūsų yra ne kas kita, kaip mašina, kuri veikia ir gamina (kažką) veikiama išorinių jėgų, verčiančių ją taip dirbti, tai reiškia, kad  kiekvienas įkalintas į Valdymo kalėjimą, kuris, naudodamas savo dvi vadeles, malonumą ir kančią, traukia ir stumia mus savo noru ten, kur jis nori. Taigi, kad pasaulyje nėra jokio „egoizmo“, nes čia nėra nei vienos laisvos asmenybės, kuri disponuotų savimi. Aš – nesu poelgio šeimininkas, ir aš darau ne todėl, kad aš noriu daryti, o todėl, kad su manimi dirba neatsižvelgdami į mano valią ir be mano suvokimo. Tokiu atveju, iš čia išeina, kad jam nepriklauso atlygis ir bausmė.

Ir tai atrodo nepaprastai keista Kūrėjo Valdymu tikintiems religingiems žmonėms, bet jie, bet kuriuo atveju, turi pasitikėti ir pasikliauti Kūrėju, kad visu tokiu elgesiu Jis turi gerą ir norimą tikslą. Tačiau tai dar keisčiau tiems, kurie tiki Gamta, nes pagal tai, kas buvo pasakyta, kiekvienas susietas aklos Gamtos vadelėmis, kuri neturi nei nuomonės, nei skaičiavimo. Ir mes, geriausi iš visų kūrinių, turintys žinių ir protą, tapome tarsi žaislas aklos Gamtos rankose, kuri mus kvailina aplink savo pirštą. Ir kas žino, kur (ji mus veda)?

Priežastingumo dėsnis

Turėtume skirti laiko suprasti tokį svarbų dalyką – tai yra, kaip mes egzistuojame pasaulyje egoizmo esmės požiūriu, kad kiekvienas iš mūsų jaustųsi kaip atskira asmenybė, kuri veikia savarankiškai ir nepriklausomai nuo nežinomų išorinių, pašalinių jėgų, ir kaip ši egoizmo esmė pasireiškia mūsų atžvilgiu?

Iš tikrųjų, tarp visų prieš mus pasirodančių tikrovės elementų yra bendras ryšys. Be to, ši tikrovė nuolat vystosi pagal priežastingumo dėsnį, judant nuo priežasties prie pasekmės – ir kaip visa visuma, ir kaip kiekvienas elementas atskirai. Kitaip sakant, kiekvienas kūrinys iš visų pasaulio kūrinių, priklausantis keturioms formoms: negyvajai, augaliniai, gyvūniniai, kalbančiojo – yra pavaldus priežastingumo dėsniui, veikiančiam nuo priežasties iki pasekmės. Ir negana to, net bet kokia privati asmeninio elgesio forma,  kurią šis kūrinys prisiima savo egzistavimo pasaulyje akimirkomis, yra sąlygota ankstesnių veiksnių, privertusių jį priimti tam tikrus tam tikro elgesio pokyčius ir jokiu būdu ne kitaip. Ir tai yra aišku ir akivaizdu kiekvienam, kuris į gamtos procesus žiūri gryno mokslo požiūriu ir be jokios savanaudiškumo priemaišos. Tačiau turime išanalizuoti šį reiškinį, suteikdami galimybę pažvelgti į jį iš visų pusių ir iš visų požiūrio taškų.

Keturi faktoriai

Žinokite, kad atsiradus (kažkam naujam), kas pasireiškia pasaulio kūriniuose, reikia suprasti, kad tai atsiranda ne kaip kažkas iš nieko, o kaip kažkas iš kažko – kitaip sakant, per tikrąją esmę, kuri pašalino ankstesnę formą ir įsivilko į formą, kuri atsiranda dabar.

Todėl mums reikia suprasti, kad bet kokiame (naujo dalyko) atsiradime pasaulyje dalyvauja keturi faktoriai, ir iš visų keturių kartu šis atsiradimas įvyko ir buvo nustatytas. Ir jie vadinami vardais: (1) pagrindas , (2) priežasties – pasekmės ryšiai, susiję su paties pagrindo savybe, kurie nesikeičia, (3) jo paties vidiniai priežasties - pasekmės ryšiai, kurie keičiasi dėl sąlyčio su pašalinėmis jėgomis, (4) pašalinių objektų priežasties – pasekmės ryšiai, kurie veikia jį iš išorės. Ir kiekvieną iš jų išsiaiškinsiu atskirai.

Pirmasis faktorius: pagrindas, pirminė materija

Pirmasis faktorius – tai „pagrindas“, kas reiškia pirminę materiją, susijusią su šiuo atsiradimu, juk „nėra nieko naujo po saule“³. O bet koks atsiradimas, kuris gali įvykti mūsų pasaulyje, reiškia ne „kažkas iš nieko“, o „kažkas iš kažko“, tiesiog tam tikra esybė pašalino savo ankstesnę formą ir įsivilko (save) į kitą formą, skirtingą nuo ankstesnės. Ir ta esmė, kuri pašalino ankstesnę formą, apibrėžiama žodžiu „pagrindas“, ir joje glūdi jėga, kuri turės atsiskleisti ir įsitvirtinti, kai bus baigta šio atsiradimo forma. Ir todėl, be abejo, jis laikomas pagrindiniu faktoriumi.

Antrasis faktorius: asmeninė priežastis ir pasekmė

Antrasis faktorius – tai priežasties ir pasekmės tvarka, susijusi su pačia pagrindo savybe, ir ji yra nekintama. Pavyzdžiui, kviečiai, supuvę žemėje ir virto pasėtų sėklų būsena. Ši supuvusi būsena ir vadinama žodžiu „pagrindas“. Tai reiškia, čia reikia suprasti, kad kviečių esmė pašalino savo ankstesnę formą, kurią turėjo, o būtent kviečių formą, ir įgavo naują kokybę supuvusių kviečių pavidalu, tai yra sėklos, vadinamos „pagrindu“, neturinčios jokios formos. Ir dabar, po to kai ji supuvo žemėje, ji galėjo įsivilkti kita forma, tai yra kviečių grūdų forma, galinčių augti ir gimti iš šio pagrindo, kuri yra sėkla.

Visiems žinoma ir akivaizdu, kad šis pagrindas įsivilks ne miežių ar avižų pavidalu, o įsivilks tik pagal ankstesnę formą, kuri atsirado iš jo, o būtent iš vieno kviečio grūdo. Ir nors tai gali pasikeisti iki tam tikro lygio, tiek kiekybiškai, tiek ir kokybiškai – juk ankstesnėje formoje buvo vienas kviečių grūdas, o dabar – dešimt grūdų – o taip pat skoniu ir grožiu, bet kviečių formos esmė išlieka nepakitusi.

Taigi, čia yra priežasties – pasekmės tvarka, susijusi su paties pagrindo savybe ir niekada nesikeičianti – nes, kaip išsiaiškinome, iš kviečių miežiai neišaugs. Ir tai vadinama antruoju faktoriumi.

Trečiasis faktorius: vidinės priežastys ir pasekmės

Trečiasis faktorius – tai vidiniai priežasties-pasekmės ryšių pagrindai, kurie keičiasi veikiant sąlyčiui ir susidūrimui su pašalinėmis jėgomis, veikiančiomis jo aplinkoje, su kuria ji liečiasi. Tai reiškia, kad mes matome, kad iš vienos kviečių sėklos, pūvančios žemėje, išauga ir gimsta daug sėklų, o kartais geriau ir daugiau, nei ši sėkla buvo prieš ją sėjant.

Taigi, čia būtinai dalyvauja papildomi faktoriai, kurie dalyvavo jungdamiesi su jėga, būdinga „pagrindui“– ir dėl to atsirado ir įvyko visi tie kiekybės ir kokybės papildymai, kurių visiškai nebuvo ankstesnėje kviečių grūdų formoje. Ir šie (papildomi faktoriai) – tai dirvoje esančios medžiagos ir druskos, ir lietus, ir saulė. Ir jie visi padarė jai įtaką, atiduodami savo jėgą ir susiedami su pačiam pagrindui būdinga jėga, priežasties ir pasekmės tvarka, ir lėmė minėtą kiekybės ir kokybės padidėjimą.

Ir reikia suprasti, kad šis trečiasis veiksnys susijungia su pagrindu jo vidinėse savybėse, nes pagrindui būdinga jėga, valdo juos (tai yra šiais faktoriais), juk, galiausiai, visi šie pokyčiai priklauso kviečių rūšiai, o ne kitai rūšiai. Ir todėl mes juos apibrėžiame kaip vidinius faktorius, kurie vis dar skiriasi nuo antrojo faktoriaus, kuris nesikeičia jokiu aspektu, priešingai nei trečiasis faktorius, kuris skiriasi kiekybe ir kokybe.

Ketvirtasis faktorius: pašalinių reiškinių priežastys ir pasekmės

Ketvirtasis faktorius – tai priežasties – pasekmės ryšiai, vykstantys iš pašalinių reiškinių, kurie veikia jį iš išorės. Tai reiškia, kad jie neturi tiesioginio ryšio su kviečių grūdais, kaip druska, lietus ir saulė, o (jie vyksta) dėl kitų išorės reiškinių, pavyzdžiui, šalia esančių kaimynų, arba išorinių įvykių, tokių kaip kruša ar vėjas ir pan. 

Ir štai tu matai, kad šie keturi faktoriai yra sujungti kviečio grūde per visą jo augimo laiką, ir kiekvieną būseną, per kurią grūdas praeina per šį laiką, sąlygoja visi keturi faktoriai. Juk būsenos kiekybę ir kokybę lemia būtent jie.

Ir, kaip mes tai apibūdinome su kviečiais, tas pats dėsnis veikia visuose naujuose reiškiniuose (vykstančiuose) pasaulyje, įskaitant net mintis ir žinias. Pavyzdžiui, jei įsivaizduosime tam tikrą kokio nors žmogaus pažinimo būseną, būtent religingo ar pasaulietinio žmogaus būseną, nesvarbu, ar jis ultraortodoksas, ar ne ultraortodoksas, ar per vidurį – taip pat suprasime, kad ši būsena atsirado ir įsitvirtino žmoguje veikiant minėtiems keturiems faktoriams.

Paveldimi įsigijimai

Pirmasis faktorius – tai pagrindas, kuris yra jo pirminė materija. Juk žmogus sukurtas kaip kažkas iš kažko, tai yra iš savo tėvų smegenų vaisiaus, todėl jis tam tikru mastu panašus į kopiją, perkeltą iš vienos knygos į kitą. Kitaip sakant, beveik viskas, kas buvo priimta ir suvokta jo tėvų ir jo tėvų tėvų, pereina taip pat ir jam.

Tačiau skirtumas yra tame, kad jie (tai yra šie žmonės) yra „pašalintos formos“ būsenoje, panašiai kaip pasėti kviečiai, kurie gali būti sėkla tik po to, kai supuvo ir pašalino ankstesnę formą. Analogiškai ir su sėklos lašu, iš kurio gimsta žmogaus – jame jau nėra nieko iš jo protėvių formų, išskyrus tik paslėptas jėgas.

Juk tos sąvokos, kurias jo protėviai turėjo (įgytų) žinių pavidalu, jam tapo tiesiog polinkiais, kurie vadinami savybėmis arba įpročiais, net nežinodamas, kodėl jis taip elgiasi. Ir, vis dėlto, tai yra paslėptos jėgos, kurias jis paveldėjo iš savo protėvių – tokiu būdu, paveldima iš protėvių ne tik materialinė nauda, bet ir dvasinė. Ir visos žinios, kurių (įgyjimui) užsiėmė mūsų protėviai, perduodamos mums paveldėjimo būdu, iš kartos į kartą.

Ir iš čia kyla ir pasireiškia visokie įvairaus pobūdžio polinkiai, kuriuos randame žmonėse, pavyzdžiui: linkę tikėti ar kritikuoti, linkę tenkintis materialiu gyvenimu arba trokštantys vien tik dvasinio, moralinio tobulumo ir nekenčiantys beprasmiško gyvenimo, šykštūs, išlaidūs, arogantiški, drovūs.

Juk visi šie vaizdiniai, kuriuose (mums) pasirodo žmonės, kyla ne iš jų pačių įgytų savybių, kurių jie pasiekė, o tik per paprastą paveldėjimą, kurį jie gavo iš savo protėvių ir savo protėvių protėvių. Kaip žinoma, žmogaus smegenyse yra ypatinga vieta, kurioje yra šios paveldimos savybės, vadinamos „pailgosiomis smegenimis“ arba pasąmone, ir ten pasireiškia visos šios tendencijos.

Tačiau kadangi mūsų protėvių žinios, yra jų patirties rezultatas, mums tampa tik polinkiais, jie laikomi tarsi pasėti kviečiai, kurie pašalino savo ankstesnę formą  ir lieka nuogi, ir juose tik paslėptos jėgos, galinčios įgyti naujas formas. O mūsų aptariamoje temoje polinkiai gali įgyti žinių formas, kurios laikomos pirmine materija. Ir tai yra pirmasis faktorius, kuris yra pagrindinis ir vadinamas „pagrindu“, kuriame glūdi visa jėga ypatingiems polinkiams, kuriuos jis paveldėjo iš savo tėvų. Ir jos vadinamos „protėvių palikimu“.

Ir žinokite, kad iš visų šių polinkių yra tokių, kurie pasireiškia neigiama forma, tai yra priešingai, nei buvo jo protėviuose. Iš čia ir kyla posakis, viskas, kas slaptose tėvo mintyse, atvirai išreiškiama sūnuje.

Ir to priežastis ta, kad „pagrindas“ yra tokioje būsenoje, kai jis pašalino ankstesnę formą, kad galėtų įsivilkti į naują. Ir todėl ji yra artima tam, kad paneigtų jo protėvių pažinimo formas, kaip kviečius, kurie pūva žemėje, prarasdami visą formą, kurią turėjo grūdai. Ir tuo pačiu tai priklauso nuo kitų trijų faktorių, kaip jau rašiau anksčiau.

Aplinkos įtaka

Antrasis faktorius yra tiesioginė priežasties ir pasekmės seka, susijusi su asmenine pagrindo savybe, kuri nesikeičia. Kitaip tariant, kaip paaiškėjo su žemėje esančiais supuvusiais kviečiais, kur aplinka, į kurią įdedamas pagrindas, kaip antai: žemė, druskos, lietus, oras ir saulė, kaip tai paaiškinta aukščiau, – veikia sėklas pagal ilgą priežasties ir pasekmės grandinę, lėto ir laipsniško vystymosi procese iš vienos būsenos į kitą, kol jos subręsta, ir pagrindas vėl neįsivilks į savo ankstesnę formą, tai yra kviečių formą,– tačiau keičiantis kiekybei ir kokybei. Kur bendroji dalis nesikeičia jokiu būdu, nes (iš kviečių) neauga miežiai ar avižos, tačiau dalinėje dalyje vyksta pokyčiai kiekybiškai, tai yra iš vieno grūdo išauga dešimt ar dvidešimt grūdų, o taip pat kokybiškai – tai yra jie geresni ar blogesni lyginant su ankstesne grūdų forma.

Analogiškai apie tai, kas aprašyta žmogus kaip „pagrindas“ yra aplinkoje, tai yra visuomenėje, ir jis neišvengiamai priklauso nuo jos įtakos, taip pat kaip ir kviečiai yra savo aplinkos įtakoje. Juk pagrindas – tai tik pirminė forma ir todėl dėl kontakto ir nuolatinės sąveikos su aplinka ir visuomene ji yra veikiama jų laipsniško poveikio būsenų, kurios seka viena kitą priežasčių ir pasekmių grandinėje pagal esamą tvarką. 

Ir šiuo metu jo pagrinde esantys polinkiai, jame keičiasi ir įgyja žinių savybes. Pavyzdžiui, jei paveldėjo iš savo protėvių polinkį į šykštumą, augdamas, jis pamažu sau kuria paaiškinimus ir teorijas, kurios visos jam daro teisingas išvadas, kad žmogui yra gerai būtų šykščiu. Ir kaip tu jau žinai, nepaisant to, kad jo tėvas buvo dosnus, jis gali paveldėti iš jo neigiamą polinkį – būti šykščiu. Juk neigiamas taip pat yra visiškai paveldimas, visiškai taip pat, kaip ir teigiamas įgyvendinimas. Arba jis paveldėjo iš protėvių polinkį į laisvamaniškumą – jis pamažu kuria sau teorijas ir daro iš jų išvadas, kad žmogui tikrai gerai būti laisvam.Tačiau iš kur jis ima šiuos dėsnius ir analogijų bei samprotavimų būdus? Visa tai jis nesąmoningai ima iš aplinkos, nes jie (tai yra aplinkiniai) perduoda jam savo nuomones ir skonius laipsniška priežasčių ir pasekmių seka. Taip, kad žmogus laiko juos savo nuosavybe, įgyta laisvo tyrinėjimo keliu. Tačiau ir čia, kaip ir su kviečiais, yra tam tikra bendra nekintanti dalis, susijusi su „pagrindu“, nes, po visko, polinkiai, kuriuos jis paveldėjo, lieka jame nekintamu pavidalu, taip pat, kaip jie buvo jo protėviuose. Ir tai vadinama antruoju faktoriu.

Įprotis tampa antrąja prigimtimi

Trečiasis faktorius yra tiesioginė priežasčių ir pasekmių seka, veikianti pagrindu, dėl kurios ji keičiasi. Nes paveldimi polinkiai, veikiami aplinkos, žmoguje virto idėjomis, jie (dabar) veikia tomis kryptimis, kurias lemia šios idėjos. Pavyzdžiui – šykštuolis iš prigimties, kuriame veikiant aplinkai, polinkis į šykštumą virto idėja, o šykštumą jis supranta pagal kokį nors racionalų apibrėžimą.

Tarkime, jis ginasi tokiu elgesiu, (sakydamas), kad taip yra, kad nereikėtų kūrinių (tai yra žmonių). Pasirodo, jis priėjo prie tokio požiūrio į šykštumą, kad gali (jo) atsisakyti, jei nebeturi šios baimės. Pasirodo, jis labai pasikeitė į gerąją pusę, palyginti su savybėmis, kurias paveldėjo iš savo protėvių, ir kartais jam iš tikrųjų pavyksta visiškai išnaikinti blogą savyje polinkį. Ir tai atsitinka dėl įpročio, kuris jam gali tapti antrąja prigimtimi.

Ir tokiu būdu žmogaus jėga viršija augalo jėgą, nes kviečiai negali pasikeisti, išskyrus atskirą dalį, kaip minėta aukščiau. Skirtingai nuo žmogaus, kuris turi galimybę keistis dėl priežasčių ir pasekmių įtakos savo aplinkoje, net ir bendrose dalyse, tai yra visiškai pakeisti tam tikrą polinkį apskritai, jį išrauti su šaknimis ir paversti į priešingybę.

Išoriniai faktoriai

Ketvirtasis faktorius – tai priežasčių ir pasekmių seka, veikianti pagrindu, kylanti iš jai visiškai pašalinių priežasčių ir darančių jai iš išorės įtaką. Tai reiškia, kad šie veiksniai neturi jokio ryšio su pagrindo išsivystymo tvarka, kad galėtų ją tiesiogiai paveikti, o  jie ją veikia netiesiogiai. Pavyzdžiui, egzistavimo aprūpinimas, rūpestis, pasiekimai ir pan., kurie patys turi vientisą, laipsnišką ir lėtą būsenų grandinę nuo priežasčių iki pasekmių, o tai lemia žmogaus idėjų pokyčius į gerąją ar blogąją pusę.

Taigi aš pateikiau keturis natūralius faktorius, ir kiekviena mūsų mintis ir supratimas yra tik jų kūrinys. Ir net jei žmogus visą dieną sėdi ir studijuoja tam tikrą dalyką, jis negalės nei pridėti, nei pakeisti to, ką jam davė šie keturi faktoriai. Ir viskas, ką jis gali pridėti, bus tik kiekybinis, priklausomai nuo to, ar jo protas didelis, ar mažas. Tuo tarpu kokybei tai nepridės nė trupučio, nes būtent jie mums visiškai neklausdami nustato proto ir išvadų charakterį ir formą, norime to ar nenorime. Taigi mes esame atiduoti į šių keturių faktorių rankas kaip molis į puodžiaus rankas.

Laisvės pasirinkimas

Tačiau, pažvelgę ​​į šiuos keturis faktorius matome, kad nors mūsų jėgos ir silpnos, kad galėtume priešintis pirmajam faktoriui, tai yra „pagrindui“, tuo pačiu turime galimybę ir pasirinkimo laisvę apsisaugoti nuo kitų trijų faktorių, dėl kurių pagrindas keičiasi dalinėje, o kartais ir bendrojoje jo dalyje, – o būtent: per įprotį, kuris tampa antrąja prigimtimi, kaip buvo paaiškinta aukščiau.

Aplinka kaip įtakojantis faktorius

O ši apsauga reiškia, kad visada galime pasirinkti savo aplinką, tai draugai, knygos, mokytojai ir panašiai. Kaip žmogus, paveldėjęs iš savo tėvo kubinį metrą⁴ kviečių, o šį nedidelį matą jis gali paversti daugybe dešimčių – (tiesiog) tik pasirinkdamas aplinką savo „pagrindui“, tai yra, derlingą dirvą, kurioje yra visų druskų ir kitų medžiagų, kurios visiškai gausiai maitina kviečius. Panašiai ir darbe reikia gerinti aplinkos sąlygas, kad jos atitiktų augimą ir klestėjimą, nes protingas elgsis išmintingai, pasirinkdamas visas geras sąlygas sau ir gaus palaiminimą, o kvailys – paims viską, kas papuls po ranka, ir todėl sėja jam bus prakeiksmas, o ne palaiminimas.

Taigi, visas pagerėjimas ir visas pelnas priklauso nuo aplinkos parinkimo kviečiams sėti. Tačiau pasodinus į pasirinktą vietą, galutinė kviečių rūšis jau nustatoma pagal tai, kiek ši aplinka gali suteikti.

Panašiai ir su mūsų tema, nes, tiesą sakant, nėra valios laisvės, ir (žmogus) yra veikiamas keturių išvardintų faktorių ir yra įpareigotas mąstyti ir analizuoti taip, kaip jie jam siūlo, neturėdamas jokios jėgos ką nors kritikuoti ar pakeisti, kaip kviečiai, kurie jau buvo patalpinti į aplinką.

Tačiau yra valios laisvė iš pradžių pasirinkti tokią aplinką, tokias knygas ir tokius mentorius, kurie jam suteiks gerų idėjų. Ir jei jis to nedaro, bet yra pasirengęs priimti bet kokią aplinką ir perskaityti bet kurią knygą, kuri patenka į jo rankas, dėl šios priežasties jis, be jokios abejonės, atsidurs blogoje aplinkoje arba gaišins savo laiką nenaudingoms knygoms, kurių yra daugiau ir jos jam patogesnės. Ir todėl jis patenka į blogų ir piktų sąvokų įtaką, kurios veda jį į nusikaltimą ir nuodėmę, ir jis tikrai bus nubaustas – ne dėl blogų minčių ir poelgių, kuriuose jis neturi pasirinkimo, bet už tai, kad jis nepasirinko būti geroje aplinkoje, nes šis pasirinkimas neabejotinai egzistuoja, kaip paaiškėjo aukščiau.

Todėl tas, kuris kiekvieną savo gyvenimo dieną stengiasi pasirinkti geriausią aplinką, yra vertas pagyrimo ir atlygio. Ir čia taip pat – ne dėl jo gerų minčių ir poelgių, kurie jam ateina nevalingai, ne jo pasirinkimu, o dėl pastangų surasti gerą aplinką, kuri veda į šias mintis ir poelgius. Todėl rabi Jošua ben Prachia⁵ pasakė: „Pasidaryk mokytoją ir įsigyk draugą“⁶.

Pareiga pasirinkti gerą aplinką

Iš čia suprasite rabi Josi ben Kismos⁷ žodžius, kurie atsakė žmogui, kuris paprašė jo persikelti į savo miestą, ir už tai jam duos tūkstančius tūkstančių aukso dinarų. Atsakė jam rabi Josi ben Kisma⁸ :„Jei tu man duosi visą sidabrą ir auksą, visus brangakmenius ir visus pasaulio perlus, aš gyvensiu tik ten, kur yra Tora“. Iš pirmo žvilgsnio šie dalykai mums nesuprantami, juk kaip jis galėjo atsisakyti daugybės tūkstančių aukso dinarų dėl tokio paprasto dalyko, kad jis nenorėjo gyventi mieste, kuriame nebuvo Toros išminčių, kadangi jis pats buvo autoritetas ir didis išminčius ir neturėjo iš nieko mokytis? – Stebuklai, ir viskas!

Tačiau iš to, kas buvo paaiškinta aukščiau, tai atrodo labai paprasta ir pageidautina, kad tai atliktų kiekvienas iš mūsų. Juk, nors kiekvienas turi „savo pagrindą“, vis dėlto šios jėgos praktiškai atsiskleidžia tik aplinkos, kurioje jis yra, dėka. Kaip ir į žemę pasėti kviečiai, kurių jėgos praktiškai atsiskleidžia tik per aplinką – o būtent: dirvą, lietų ir saulės šviesą. Ir todėl rabi Jossi ben Kisma teisingai įvertino, kad jei jis paliks gerą aplinką, kurią pasirinko, ir pateks į blogą ir kenksmingą aplinką, tai yra į miestą, kuriame nėra Toros, tada ne tik bus sugadintos jo praeities idėjos, bet visos kitos jame esančios jėgos, kurių jis dar nespėjo atskleisti praktiškai, liks paslėptos. Juk jie neturės tinkamos aplinkos, kuri galėtų išvesti juos iš potencialo į praktinį įgyvendinimą. Ir kaip paaiškėjo aukščiau, tik pasirenkant aplinką yra įvertinama žmogaus jėga prieš save, ir už tai jis vertas atlygio ar bausmės.

Todėl visai nenuostabu, kad toks išminčius kaip rabi Jossi ben Kisma pasirinko gėrį ir atsiribojo nuo blogio, nesusigundęs materialiais dalykais ar įsigijimais, kaip jis daro išvadą, kad „žmogų mirties valandą lydi ne sidabras ar auksas, brangakmeniai ar perlai, o tik Tora ir geri darbai“⁹ Ir todėl mūsų išminčiai perspėjo: „Pasidaryk mokytoją ir įsigyk draugą“¹⁰.Tas pats, kaip žinoma, galioja ir knygų pasirinkimui. Juk tik taip galima padėti žmogui arba jį pasmerkti, o būtent pasirenkant aplinką.Tačiau pasirinkęs aplinką, jis yra jos valdomas, kaip molis puodžiaus rankose.

Proto jėga virš kūno

Tačiau yra šiuolaikinių „išorinių“ išminčių, kurie, apsvarstė tai, apie ką mes kalbėjome anksčiau, ir pamatė, kad žmogaus protas yra ne kas kita, kaip rezultatas, atsirandantis ir išaugantis iš gyvenimo įvykių, – kaip mes citavome aukščiau – priėjo išvados, kad protas neturi jėgos paveikti kūną, o tik gyvenimo įvykiai, kurie užfiksuoti materialiuose smegenų ryšiuose, valdo žmogų, versdami jį veikti. O žmogaus protas panašus į veidrodį, priimantį formas, esančias prieš jį, ir, nepaisant to, kad veidrodis yra šių formų nešėjas, jis jokiu būdu negali priversti veikti ar judėti tas formas, kurios jame atsispindi.

Taip pat ir protas, nepaisant to, kad visi gyvenimo įvykiai su visomis jų priežasčių ir pasekmių aplinkybėmis yra matomi ir žinomi protui, vis dėlto, pats protas jokiu būdu nevaldo kūno, sukeldamas jo judėjimą, tai yra priartindamas jį prie to, kas naudinga ar atitolindamas nuo to kas žalinga, nes dvasinis ir materialus yra absoliučiai toli vienas nuo kito, ir visiškai neįmanoma įsivaizduoti jokios priemonės, kad pritaikyti juos vienas prie kito, taip kad dvasinis protas galėtų judėti ir paveikti kūną, kuris yra materialus, kaip jie tai nuodugniai ir išsamiai aprašė.

Tačiau kaip tik jų proto aštrumo vietoje slypi jų klaida, nes analogija yra ta, kad žmogus savo protą naudoja ne mažiau, kaip mikroskopą akims, nes be mikroskopo jis nemato jokių kenkėjų dėl jų mažumo. Tačiau mikroskopu pamatęs kenkėją, žmogus nuo šio kenkėjo atsitolina.

Pasirodo, būtent mikroskopas privedė žmogų prie veiksmo, kuris atitolino jį nuo kenkėjo, o ne jo jutimo organas, nes jis nejautė kenkėjo. Ir šiuo mastu protas, be abejonės, valdo žmogaus kūną su absoliučia jėga, atitolindamas jį nuo blogio ir priartindamas prie gėrio, – kitaip tariant, visur, kur kūno savybių nepakanka, kad atpažinti, kas naudinga ar žalinga, ir jam tereikia tik suvokimo protu. Ir dar daugiau, kadangi žmogus žino, kad suvokimas yra patikimas gyvenimo patirties rezultatas, jis gali gauti suvokimą ir supratimą iš jam patikimo žmogaus, be to priimti jį kaip dėsnį, nepaisant to, kad jo (paties) gyvenimo įvykių nepakako tokioms žinioms atskleisti.

Tai panašu į žmogų, kuris klausia gydytojo patarimo, – juk žmogus girdi ir priima jo patarimą, nors savo protu jis visiškai nieko nesupranta. Tokiu būdu, jis naudojasi kitų žmonių protu ir jų pagalba, ne mažiau nei savo paties protu.

Ir, kaip mes sužinojome aukščiau, Valdymo keliai turi du būdus garantuoti žmogui, kad jis pasieks galutinį gerą tikslą, ir tai yra: kančios kelias ir Toros kelias. Ir visas aiškumas, apie kurį mes ten kalbėjome, esantis Toroje, kyla iš to, kad šios ryškios sąvokos, kurios buvo atskleistos, pasireiškė ir tapo matomos po ilgos ir ilgos įvykių grandinės pranašų ir Kūrėjo tarnautojų,– žmogus ima ir vartoja jas visa apimtimi, gaudamas iš jų naudos, tarsi šios sąvokos būtų (paimtos) iš jo paties gyvenimo įvykių.

Taigi, matote, kad to dėka žmogus atsikrato visų tų karčių išbandymų, kuriuos turi patirti, kol pats išsiugdys aiškų protą, ir tokiu atveju jis atsikrato kančios ir, be to, laimi laiko. 

Ir tai galima palyginti su pacientu, kuris nenori klausytis gydytojo patarimų, kol pats suvoks, kaip jo patarimai jį išgydys, ir todėl pats pradeda studijuoti mediciną. Tačiau jis gali mirti nuo savo ligos, nespėjęs suvokti medicinos.

Taip pat ir kančios kelias yra susijęs su Toros keliu. Juk kiekvienas, kuris netiki idėjomis, kurias jam pataria priimti Tora ir pranašystės, be jo paties supratimo, privalo pats prieiti prie šių sąvokų. Tai reiškia, kad tik perėjus gyvenimiškų situacijų sukeltų priežasčių ir pasekmių grandinę, kurios labai pagreitina patirtys, galinčios išugdyti blogio prado suvokimo jausmą, kaip paaiškinta aukščiau, be (žmogaus) pasirinkimo, o (tik) dėka jo pastangų rasti gerą aplinką, kuri veda jį į šias mintis ir poelgius.

Asmens laisvė

Taigi mes supratome ir asmens laisvę tiksliai šios sąvokos prasme, kuri nurodo tik pirmąjį faktorių, tai yra „pagrindą“, kuris yra bet kurio žmogaus pirminė materija, tai yra, visus polinkiai, kuriuos paveldėjome iš mūsų tėvų ir senelių, kuriais vienas žmogus skiriasi nuo kito.

Juk matote, kad nors tūkstančiai žmonių turi tą pačią aplinką – taip pat ir tai, kad paskutiniai trys faktoriai juos veikia vienodai, tačiau tarp jų nerasite dviejų žmonių, turinčių tokias pačias savybes. Ir taip yra todėl, kad kiekvienas iš jų turi savo unikalų pagrindą, būdingą tik jam vienam. Ir tai yra tarsi kviečių pagrindas, kurie nors ir labai pasikeitę dėl trijų paskutinių faktorių, vis dėlto išsaugos ankstesnę kviečių formą ir niekad neįgis kitos rūšies formos.

Bendra tėvų forma neišnyksta

Taip pat teisinga ir tai, kad kiekvienas „pagrindas“, atsisakęs savo ankstesnės tėvų formos ir įsivilkęs į naują formą, veikiamas trijų prie jos pridėtų faktorių, – o jis stipriai keičiasi jų įtakoje – kartu su tuo, iš jos nedingsta bendra tėvų forma. Ir jis niekada negalės priimti kito į jį panašaus žmogaus formos, taip pat, kaip avižos negali būti kaip kviečiai. Juk kiekvienas pagrindas turi savo ilgą grandinę iš kelių šimtų kartų, ir šis pagrindas apima jų visų išvystytus vaizdinius, tačiau jie nepasireiškia jame tomis formomis, kurios buvo jo protėviuose, tai yra vaizdinių pavidalu, o egzistuoja tik abstrakčios formos pavidalu. Ir todėl jie yra jame tik paprastų jėgų pavidalu, kurie vadinami natūraliais polinkais arba instinktais, jam žinant jų priežastis ir suvokiant, kodėl jis elgiasi taip, kaip pasakyta aukščiau. Ir todėl niekada negali būti, kad būtų du žmonės su vienodomis savybėmis.

Pareiga apsaugoti asmens laisvę

Ir žinok, kad tai tikrasis asmenybės turtas, kurio negalima nei sugadinti, nei pakeisti. Juk galutinė visų šių polinkių, esanti „pagrinde“, išraiška – būti panaudotiems ir priimti idėjų formą, kai ši asmenybė užaugs ir subręs, kaip paaiškėjo aukščiau. Ir dėl vystymosi dėsnio, viešpataujančio visoje toje grandinėje, kuri visą laiką stumia ją toliau, kaip paaiškėjo straipsnyje „Pasaulis“. Be to, mes matome, kad galutinis kiekvieno polinkio vystymasis – tapti labai aukštomis ir neįkainojamomis svarbos idėjomis.

Pasirodo, kad kiekvienas sunaikinantis kokį nors asmenybės polinkį ir jį išraunantis, priveda prie šios aukštos ir nuostabios idėjos, kuri turėtų jai gimti grandinės gale, išnykimo pasaulyje. Juk šis polinkis jau niekada nepasikartos jokiame kitame kūne, išskyrus šį.

Ir čia reikia suprasti, kad kai tam tikras polinkis pasikeičia, priimdamas idėjos formą, jame jau nebegalima atskirti gėrio nuo blogio. Juk šie skirtumai matomi tik tol, kol jie dar yra polinkiai arba nesubrendusios idėjos, ir jie jokiu būdu niekaip nematomi, kai jie priėmė tikrų idėjų formą. Ir tai bus išsiaiškinta tolesniuose straipsniuose, pilna apimtimi ir su pilnu pagrindimu.

Taigi matome apiplėšimo mastą tų tautų, kurios nustato savo viešpatavimą mažumoms, atimdamos iš jų laisvę ir neleisdamos toliau gyventi pagal savo polinkius, paveldėtus iš senovės protėvių, nes jie laikomi panašiais į žudikus. Ir net tie, kurie netiki į religiją ir į tikslingu valdymu, galės suprasti būtinybę saugoti asmens laisvę, remiantis gamtos sąranga.

Juk mes matome, kad su visomis tautomis, kurios patyrė nuosmukį ir išsisklaidydavo, tai visada vykdavo dėl to, kad jos primesdavo savo jungą mažumoms ir atskiriems asmenims, kurie todėl juos įveikdavo ir sunaikindavo. Ir todėl visiems aišku, kad neįmanoma sukurti taikos pasaulyje, jei neatsižvelgsime į asmens laisvę, nes priešingu atveju nebus tvirtos taikos ir viešpataus suirutė.

Taigi, mes gerai ir visiškai tiksliai apibrėžėme asmenybės esmę, atimdami iš jos viską, kas jai atėjo iš visuomenės, kaip paaiškėjo aukščiau. Tačiau kyla klausimas, kur galiausiai yra pati asmenybė? Juk viskas,kas iki šiol buvo pasakyta apie asmenybę, suprantama (mums) tik kaip asmenybės įgyta, tai yra paveldėjimas, kurį paliko jai jos protėviai. Tačiau kur gi pati asmenybė, tai yra paveldėtojas ir šio įgijimo nešėjas, reikalaujantis iš mūsų saugoti savo turtą? Juk iš visko, pasakyto iki dabar, mes vis dar neradome egoistinio žmogaus taško, kuris būtų prieš mus kaip savarankiškas vienetas, ir kodėl man turėtų rūpėti pirmasis faktorius – o būtent ilga tūkstančio žmonių grandinė, kurie seka vienas paskui kitą nuo senovės laikų, dėl kurių mes apibrėžėme šio asmens kaip paveldėtojo įvaizdį. Ir kodėl man turėtų rūpėti kiti trys faktoriai – o būtent tūkstančiai žmonių, stovinčių vienas šalia kito vienoje kartoje. Galiausiai, kiekvienas individas laikomas tik kaip figūra, vadinama socialine, kuri visada pasiruošusi būti visuomenės žinioje, kad tarnautų jai pagal jos valią.Tai yra, ji tampa pasyviu dviejų tipų visuomenės instrumentu. Iš pirmojo faktoriaus pusės ji tampa pasyviu instrumentu didelei praeities kartų bendruomenei, o iš kitų trijų faktorių pusės ji tampa pasyvia gavėja šios visuomenės (rankose), kuri priklauso su juo vienai kartai.

Ir tai, iš tikrųjų, yra pasaulinės svarbos klausimas, ir todėl yra daug minėto natūralaus metodo priešininkų, nors jie puikiai žino, kad tai tiesa. Bet jie labiau teikia pirmenybę metafizinėms teorijoms arba dualizmui, arba transcendentiškumui, įsivaizduodami tam tikrą dvasinę esybę, kažkaip patalpintą kūno viduje kaip žmogaus sielą. Ir ši siela daro protingą ir stiprina kūną ir pan. ir tai yra žmogaus ir jo „aš“ esmė. Ir, galbūt, visi šie paaiškinimai (ir teorijos) būtų patenkintos, bet bėda ta, kad jie neturi jokio mokslinio sprendimo, kaip dvasinė esybė gali turėti kokį nors kontaktą su materialiais kūno atomais, kad ji galėtų įtraukti jį į bet kokį nors judėjimą. Ir visa jų išmintis ir tyrinėjimai nepadėjo jiems rasti čia jokio tiltelio, kuris leistų įveikti šią plačią ir gilią bedugnę, skiriančią dvasinę esybę ir materialųjį atomą. Ir todėl mokslas absoliučiai nieko nelaimėjo iš visų šių metafizinių teorijų.

Noras gauti – kažkas iš nieko

Ir norint žengti bet kokį žingsnį į priekį moksliniu keliu, mums reikia tik kabalos mokslo! Juk visi pasaulio mokslai įtraukti į kabalos mokslą. Ir mes išsiaiškinome apie „dvasines šviesas ir kelim“ („Panim masbirot“ apie „Gyvybės medį“,1skyrius), kad visas pagrindinis kūrinio atnaujinimas kūrinijos atžvilgiu, Kūrėjo sukurtas kaip kažkas iš nieko, susijęs tik su vienu reiškiniu, kuris apibrėžiamas žodžiais „noras gauti“. O visa kita, kas yra kūrinyje, jokiu būdu nėra susiję su atnaujinimu, nes nepriklauso kažkas iš nieko kategorijai, o (kategorijai) kažkas iš kažko, kitaip tariant, tiesiogiai kyla iš paties Kūrėjo esmės, panašiai kaip šviesa, sklindanti iš saulės. Ir čia nėra nieko naujo, nes tai, kas yra saulės esmėje, sklinda ir išeina į išorę.

Tuo tarpu tai, kas liečia minėtą norą gauti, čia yra absoliučiai naujas kūrinys, nes iki sukūrimo jo pasaulėdaroje neegzistavo, juk Kūrėjas jokiu būdu neįtraukia Savyje noro gauti, nes jis yra pirminis visko atžvilgiu. Iš ko gi Jam gauti? Ir todėl šis noras gauti, sukurtas Kūrėjo, priskiriamas kažkas iš kažko, kaip absoliučiai naujas kūrinys, kategorijai. Tuo pačiu metu visa kita nėra įtraukta į naują kūrinio kategoriją, kad būtų galima vadinti jį žodžiu „kūrinys“. Ir todėl visi kelim ir visi kūnai, tiek dvasiniuose pasauliuose, tiek materialiuose pasauliuose laikomi dvasine ar fizine materija, kurios esmė – noras gauti.

Dvi jėgos nore gauti: traukianti ir atstumianti

Ir reikia, kad tu dar suprastum, kad šios jėgos atžvilgiu, kuri vadinama „noru gauti“, mes skiriame dvi jėgas, kurios vadinasi: 1) traukianti jėga ir 2) atstumianti jėga.

Ir to priežastis tame, kad kiekvienas kli arba kūnas, apibrėžiamas kaip noras gauti, iš tikrųjų, yra ribotas – tai yra kiek jis galės gauti ir kokią kokybę galės gauti. O tokiu atveju, išeina, kad visas kiekis ir kokybė, kurie yra už jo ribų, tarsi prieštarauja jo prigimčiai. Ir todėl jis atstumia juos. Taigi sąvokoje, apibrėžiamoje kaip noras gauti, nepaisant to, kad ji suprantama tik kaip traukianti jėga, vis dėlto būtinai atsiranda ir atstumianti jėga. Ir suprask tai tinkamai.

Vienas dėsnis visiems pasauliams

Ir nepaisant to, kad kabalos mokslas nieko nesako apie mūsų materialųjį pasaulį, vis dėlto, visuose pasauliuose veikia vienas dėsnis (kaip pasakyta straipsnyje  „Kabalos mokslo esmė“, punktas „Šaknies ir šakos dėsnis“). Ir todėl, be to, matome, kad skirtingos mūsų pasaulio materialios esybės, o būtent: visa, kas yra šioje erdvėje, kas tai bebūtų – negyvasis, augalinis, gyvūninis, dvasinis objektas, materialus objektas, – jei mes norime pamatyti unikalias kiekvieno iš jų egoistines savybes, kuriomis jis atskiriamas nuo visų kitų, net ir mažiausioje molekulėje, – tai ne daugiau nei minėtas „noras gauti“, kuris sudaro visą savo atskirą formą atnaujinto kūrinio atžvilgiu, kuri apriboja jį kiekio ir kokybės atžvilgiu, kaip pasakyta aukščiau, todėl jame yra traukianti jėga ir atstumianti jėga.

Bet viskas, kas yra jame, išskyrus šias dvi jėgas, yra laikoma gėriu, kylančiu iš Kūrėjo esmės, ir šis gėris yra vienodas visiems kūriniams, ir jame nėra visiškai jokio atnaujinimo, susijusiu su kūriniu, nes jis kyla kaip kažkas iš kažko, ir to negalima priskirti atskiram individui, (kadangi tai susiję) tik su dalykais, ir yra bendras visoms kūrinio dalims, tiek mažiems, tiek dideliems. Juk kiekvienas gauna iš šio gėrio pagal savo noro gauti ribą, o ties šia riba vyksta vienos asmenybės atskyrimas nuo kitos.

Taigi, grynojo mokslo požiūriu aiškiai įrodžiau bet kurio žmogaus „aš“ (tai yra ego) egzistavimą, naudodamas mokslinį požiūrį, kuris yra visiškai apsaugotas nuo kritinio žvilgsnio – net ir nuo kraštutinių „automatinių“ materialistų mokymo pozicijų. Ir dabar mums nebereikia šių šlubuojančių teorijų, (gausiai) pagardintų metafizika. Ir, žinoma, nėra jokio skirtumo, ar ši noro gauti jėga yra materijos vaisius ir rezultatas, kuri ją chemiškai sukūrė, arba yra materija šios jėgos vaisius ir rezultatas, nes svarbiausia, ką mes sužinojome, kad tik ši jėga, būdinga kiekvienam kūriniui ir „noro gauti“ atomui jos ribose, yra vienintelė savybė, kuria jis yra atskiriamas ir identifikuojamas iš visų kitų jo aplinkos atstovų. Ir tai vyksta tiek su atskiru atomu, tiek su atomų rinkiniu, vadinamu kūnu. O visos kitos savybės, kurios išeina už šios jėgos ribų, jokiu būdu nesusijusios su šia molekule ar molekulių rinkiniu jų ego atžvilgiu, o yra susijusios tik su jomis bendrai, atstovaujančiomis Aukštesnįjį gėrį, kuris jiems ateina iš Kūrėjo. Ir tai būdinga visoms kūrinio dalims, kurių nedomina atskiri kūrinių kūnai, kaip paaiškėjo anksčiau.

Ir dabar mums taps aišku, kas yra asmeninė laisvė, iš apibrėžimo požiūrio taško, susijusio su pirmuoju faktoriumi, kuris vadinamas žodžiu „pagrindas“. Kai visos ankstesnės kartos, tai yra šios asmenybės tėvai ir seneliai, įdėjo ten savo prigimtį, kaip mes tai išsamiai aprašėme aukščiau. Ir pagal tai, ką mes išsiaiškinome, visa sąvokos, žymimos žodžiu asmenybė, esmė yra ne kas kita, kaip noro gauti ribos, būdingos jo molekulių rinkiniui.

Ir štai tu matai, kad visi šie polinkiai, kuriuos jis paveldėjo iš tėvų ir senelių, – iš tikrųjų, tai tik noro gauti ribos – arba jame esančios pritraukimo jėgos atžvilgiu arba atstūmimo jėgos atžvilgiu. Ir jie iškyla mūsų akyse kaip polinkis į dosnumą ar šykštumą; į bendravimą su žmonėmis ar į vienatvę, kaip minėta aukščiau. O tokiu atveju, jie ir yra jo egoizmo (ego) savybė, kuri nuolat kovoja už savo egzistavimo teisę, taip, kad jei mes sunaikiname kokį nors šio asmens polinkį, tai laikoma, tarsi mes nupjautume visiškai (gyvą) organą nuo jo pagrindo. Ir jis (tai yra šis polinkis) taip pat laikomas tikru praradimu visai kūrinijai, nes nieko panašaus visame pasaulyje nėra ir nebus, kaip tai paaiškėjo aukščiau.

Ir po to, kai mes nuodugniai išsiaiškinome pagal gamtos dėsnius teoriškai pateisinamą asmens laisvės teisę, atsigręžkime ir pažiūrėkime, kiek tai galima įgyvendinti praktiškai, nesusidūrus su etika ir politologija. O svarbiausia – kaip ši teisė įgyvendinama pagal mūsų šventąją Torą?

Sekti paskui daugumą

Raštuose sakoma: „Sekti paskui daugumą“¹², tai yra visur, kur yra prieštaringumas tarp asmens ir daugumos, mes privalome spręsti pagal daugumos norą. Taigi, aišku, kad dauguma turi teisę atimti asmeninę laisvę.

Tačiau čia turime kitą klausimą, dar rimtesnį, nes, atrodytų, šis dėsnis turėtų grąžinti žmoniją atgal, o ne (pastūmėti) į priekį, nes kai didžioji žmonijos dalis yra neišsivysčiusi, o išsivysčiusieji visada yra nereikšminga mažuma, jei visada spręndžiate pagal daugumos pageidavimus, kuri yra neišsivysčiusi ir nekantri, paaiškės, kad išminčių ir išsivysčiusios visuomenės (atstovų) nuomonė ir noras, kurių visada yra mažuma, nebus nei išgirstas, nei į jį atsižvelgta. Pasirodo, kad tu pasmerkti žmoniją degradacijai. Juk ji negalės pajudėti į priekį net mažu žingsniu.

Tačiau, kaip paaiškėjo straipsnyje „Pasaulis“, paragrafe „ Atsargaus požiūrio į gamtos dėsnius privalomumas“, kadangi Valdymas įsakė mums gyventi visuomeninį gyvenimą, mes privalome paklusti visiems dėsniams, susijusiems su visuomenės egzistavimo palaikymu, o jei jų kaip nors nepaisysime, Gamta mums atkeršys ir užtrauks mums savo atpildą kaip įprasta, visiškai nesirūpindami, ar suprantame šių dėsnių prasmę, ar ne. Žiūrėkite ten tinkamai.

Ir matome, kad pas mus nėra jokios tvarkos, kuri leistų mums gyventi visuomenėje, išskyrus pagal „sekti paskui daugumą“ dėsnį, kuris išsprendžia mums bet kokį konfliktą ir bet kokią visuomenės ydą, todėl šis dėsnis yra vienintelė santvarka, suteikianti visuomenei teisę egzistuoti. Ir todėl dėl šios priežasties, jis laikomas vienu iš natūralių Valdymo dėsnių, ir mes jį turime priimti ir laikytis jo labai atsargiai, neatsižvelgdami į savo supratimą. Ir jis panašus į kitus Toros priesakus, kurie visi yra Gamtos ir Kūrėjo valdymo dėsniai, suteikti ir ateinantys mums „iš viršaus žemyn“. Ir aš jau paaiškinau (straipsnyje „Kabalos mokslo esmė“, punktas „Šaknies ir šakų dėsnis“), kad visa tikrovė, kurią mes matome gamtos elgsenos šiame pasaulyje vaizdiniuose, yra tokia tik todėl, kad jos kyla ir taip yra įspaustos iš Aukštesniuose dvasiniuose pasauliuose egzistuojančių dėsnių ir taisyklių.

Ir kartu su tuo suprask taip pat, kad Toros priesakai yra tik dėsniai ir taisyklės, nustatyti Aukštesniuose pasauliuose, kurie yra visų gamtos elgesio modelių šaknys šiame mūsų pasaulyje. Ir todėl Toros priesakai visada atitinka gamtos dėsnius šiame pasaulyje, kaip du vandens lašai. Ir tokiu būdu, mes įrodėme, kad dėsnis „sekti paskui daugumą“ yra Valdymo ir Gamtos dėsnis.

Toros kelias ir kančių kelias

Ir tuo pat metu mūsų problema, susijusi su degradacija, kylanti iš šio dėsnio, vis dar nėra išspręsta. Ir tai iš tikrųjų yra mūsų pagrindinis rūpestis – kaip sugalvoti būdus, leidžiančius tai ištaisyti. Tačiau Valdymas, savo ruožtu, nieko nepraranda nuo to, kadangi jis jau visiškai apsupo žmoniją dviem keliais: „Toros keliu“ ir „kančių keliu“, taigi jis užtikrino žmonijos vystymąsi ir jos nuolatinį judėjimą tikslo link, ir nėra jokios valdžios aukštesnės už jį (kaip pasakyta straipsnyje „Pasaulis“, mišnos „Viskas duota už užstatą“ paaiškinime). Tačiau šio dėsnio vykdymas yra natūrali ir būtina pareiga, kaip išsiaiškinome aukščiau.

Daugumos teisė atimti asmens laisvę

Tačiau reikia paklausti: juk tai pateisinama tik tuo, kas vyksta tarp žmogaus ir jo artimo, kur mes priimame dėsnį „sekti paskui daugumą“, remiantis įsipareigojimu, kurį mums uždėjo Valdymas, visą laiką rūpintis artimųjų egzistavimu ir laime, kaip išsiaiškinome aukščiau, – tačiau šį dėsnį „sekti paskui daugumą“ Tora įpareigojo mus (vykdyti) taip pat, kai ir nesutariame klausimais, susijusiais žmogaus ir Kūrėjo santykiais, kurie, atrodytų, neturi bendra su visuomenės egzistavimo palaikymu.

Tokiu atveju mes grįžtame prie to paties klausimo: kaip pateisinti šį dėsnį, įpareigojantį priimti daugumos nuomonę, kuri, kaip teigiama, yra neišsivysčiusi, atmetanti ir panaikinanti išsivysčiusių ([žmonių) nuomones, kurių visur yra nereikšminga mažuma?

Tačiau, kaip įrodėme antroje brošiūroje (straipsnis „Religijos esmė ir jos tikslas“, punktas „Sąmoningas tobulėjimas ir nesąmoningas tobulėjimas“), visa Tora ir priesakai buvo duoti tik apvalyti Izraelį su jų pagalba“, o tai reiškia išvystyti mumyse blogio suvokimo jausmą, esantį mumyse nuo gimimo, kuris apskritai apibrėžiamas kaip mūsų meilė sau, – ir pasiekti tyrą gėrį be jokių priemaišų, apibrėžtą žodžiais „meilė artimui“ ir kuris yra vienintelis ir nepakartojamas perėjimas prie meilės Kūrėjui. Ir todėl priesakai tarp žmogaus ir Kūrėjo taip pat laiko ypatingais įtaisais, kurie atitolina žmogų nuo egoistinės meilės, kenkiančios visuomenei.

Automatiškai paaiškėja, kad nesutarimų subjektai tarp žmogaus ir Kūrėjo priesakų taip pat susiję su visuomenės teisės egzistuoti problema ir todėl taip pat patenka į „sekti paskui daugumą“ (dėsnio) rėmus.

Iš čia aiški Galachi ir Agados padalijimo prasmė. Juk tik Galachoje galioja dėsnis: „Asmenybė ir dauguma – dėsnis seka paskui daugumą“¹³, ir to nėra Agadoje. Juk tai kas aprašyta Agadoje, yra aukščiau visko, kas susiję su visuomenės gyvenimo palaikymu, nes ji kalba būtent apie žmonių elgesį žmogaus ir Kūrėjo sąveiką – apie tą dalį, kuri neturi tiesioginio ryšio ir rezultatų, susijusių su visuomenės palaikymu ir materialine laime. Ir todėl dauguma neturi jokios teisės ir pasiteisinimo nepaisyti asmens nuomonės, ir kiekvienas laisvas daryti tai, kas jam patinka. Kitas dalykas – Galacha, dėl Toros priesakų vykdymo, kurie visi susiję su visuomenės palaikymo priežiūra, garantuojančia, kad nrėra jokios kitos tvarkos atsiradimo, išskyrus „sekti paskui daugumą“ dėsnį, kaip paaiškėjo aukščiau.

Visuomeniniame gyvenime veikia dėsnis „Sekti paskui daugumą“.

Dabar mes priėjome prie asmens laisvės dėsnio supratimo išsiaiškinimo.Iš tiesų, yra didelis klausimas: iš kur dauguma įgijo teisę atimti asmens laisvę, neigdama brangiausią jo gyvenime dalyką, tai yra laisvę, juk iš pirmo žvilgsnio čia nėra nieko, išskyrus tik grubią jėgą?

Tačiau mes jau nuodugniai išsiaiškinome, kad egzistuoja prigimtinis dėsnis ir Valdymo priesakai, ir kadangi Valdymas įpareigojo kiekvieną mūsų gyventi visuomeninį gyvenimą, natūraliai išeina, kad kiekvienas žmogus turi saugoti visuomenės egzistavimą ir laimę. O tai negali būti įvykdyta kitaip, kaip tik per „sekti paskui daugumą“ tvarkos patvirtinimą, o individo nuomonė nebus nei išklausyta, nei į ją atsižvelgta.

Ir dabar tu aiškiai matai, kad tai yra visų daugumos teisės ir pateisinimo šaltinis, leidžiantis prievarta atimti asmens laisvę ir pajungti ją savo valdžiai. Ir todėl natūraliai suprantama, kad visame, kas nesusiję su materialinio visuomenės gyvenimo palaikymu, dauguma neturi jokios teisės ir pateisinimo plėšti ir atimti asmeninę laisvę. O jei jie taip elgsis, jie bus plėšikai ir banditai, kurie teikia pirmenybę brutaliai jėgai ir teisingumui pasaulyje, o ne bet kokiam įstatymui ir teisingumui pasaulyje, čia nėra jokios pareigos stebėti individą, verčiant jį paklusti daugumos norams.

Dvasiniame gyvenime veikia dėsnis „Sekti paskui asmenybę“.

Pasirodo, dvasinio gyvenimo atžvilgiu nėra prigimties (padiktuotos) pareigos, kuri įpareigotų individą prieš visuomenę, – o priešingai – yra natūrali daugumos pareiga paklusti ir nusižeminti prieš asmenį. Ir kaip aišku iš paaiškinimo, pateikto straipsnyje „Pasaulis“, egzistuoja du keliai, kuriais mus surišo ir apsupo Valdymas, kad atvestų mus į galutinį tikslą, o būtent – ​​kančių kelias, kuris nesąmoningai veda mus į šį vystymąsi, ir Toros ir išminties kelias, vedantis mus į šį sąmoningą vystymąsi, be jokios prievartos ir kančių. Žiūrėkite ten tinkamai.

O kadangi labiausiai išsivysčiusi karta, be abejonės, yra atskiras asmuo, paaiškėja, kad kai dauguma supranta, kad jie turi išsigelbėti nuo siaubingų kančių ir sąmoningai bei noriai priimti (procesą), o tai yra Toros kelias, šią akimirką jie (tai yra masės) turi ir privalo pajungti save bei savo fizinę laisvę šio asmens valdžiai ir vykdyti jos nurodymus, naudodamiesi jai pasiūlytomis (darbo) priemonėmis. Taigi, tu matai, kad dvasiniuose klausimuose daugumos teisė virsta jos pareiga, ir išeina, (kad čia veikia) dėsnis: sekti paskui asmenį, tai yra paskui išsivysčiusį asmenį. Juk visiems akivaizdu, kad tie kurie išsivystė ir susivokė visada yra labai maža mažuma iš visos visuomenės. Ir pasirodo, kad visa visuomenės sėkmė ir jos dvasinė laimė yra ir saugoma mažumos rankose. Ir suprask tai tinkamai.

Ir todėl dauguma įpareigojama su ypatingu atsargumu  saugoti ir akylai stebėti atskirų asmenų nuomonę, kad ji neišnyktų iš pasaulio, nes dauguma turi tiksliai ir su absoliučiu tikrumu žinoti, kad labiau išsivysčiusios ir teisingesnės nuomonės visada yra ne vyraujančios daugumos valdžioje, o kaip tik silpnesniųjų valdžioje, tai yra tiesiog tarp nepastebimos mažumos. Juk visa išmintis ir lobis pasaulyje pasirodo mažais kiekiais. Todėl mes buvome įspėti, kad reikia saugoti visų atskirų asmenų nuomones, nes valdančios daugumos gebėjimas jas suprasti yra silpnas.

Kritika kaip sėkmės priežastis, kritikos trūkumas kaip išsigimimų priežastis

Taip pat reikėtų pridėti prie to, kas buvo pasakyta, kad tikrovė siūlo mūsų žvilgsniui absoliutų kontrastą tarp kūniškų reikalų ir reikalų, kurie yra nuomonės ir supratimo tema, apie kurią diskutuojame! Nes visuomenės vienybė, kuri turėtų būti visos laimės ir sėkmės šaltinis, vyksta tik ir išimtinai tarp kūnų ir ten, kas susiję su žmogaus kūnu. Juk susiskaldymas tarp jų yra visų bėdų ir negandų šaltinis.

Tačiau tai, kas vyksta nuomonėse ir suvokime, yra diametraliai priešinga (tam), nes vienybė arba kritikos trūkumas juose laikomas visų nesėkmių šaltiniu, užkertančių kelią bet kokiai pažangai ir vaisingai intelektualiai veiklai.Juk teisingų išvadų konstravimas daugiausia remiasi nesutarimų gausa ir atsivėrusiu bei pasireiškiančiu susiskaldymu tarp (skirtingų] nuomonių. Nes kuo didesnis konfliktas ir prieštaravimai bei stipresnė kritika, tuo daugiau žinių ir supratimo daugėja, ir viską  tampa daug lengviau ištirti ir išsiaiškinti.Ir visas proto žlugimas ir išsigimimas atsiranda tik dėl kritikos stokos ir nesutarimų šiuo klausimu.

Taigi akivaizdu, kad visas materialinės sėkmės pagrindas yra visuomenės vienybės matas, o suvokimo ir nuomonės sėkmės pagrindas yra susiskaldymas ir nesutarimas.

Iš to seka dėsnis, kad kai žmonija pasiekia savo tikslą, susijusią su kūno sėkme, būtent pasiekdama tobulą meilės artimui lygį, kai visi pasaulyje gyvenančių kūnai bus sujungti į vieną kūną ir vieną širdį, kaip pasakyta straipsnyje „Pasaulis“, – tik tada atsiskleis visa savo pilnatve žmonijos laukiama laimė. Ir todėl, priešingai, šiuo metu reikia saugotis, kad žmonijos atstovų nuomonės per daug nesutaptų – tiek, kad išnyktų nesutarimai ir kritika tarp išminčių ir mokslininkų, nes kūniška meilė savo prigimtimi neša ir nuomonių suartėjimą. O jei dings nesutarimai ir kritika, baigsis bet kokia nuomonių ir suvokimo pažanga, o žinių šaltinis pasaulyje, žinoma, išdžius.

Taigi, mes visiškai įrodėme, kad būtinas rūpestingas požiūris į asmeninę laisvę nuomonių ir supratimo atžvilgiu, nes bet koks išminties ir žinių ugdymas yra pagrįstas šia asmens laisve.Ir todėl mus perspėja, kad turime ją saugoti su ypatingu jautrumu, kad bet kokia forma tarp mūsų, kurią vadiname žodžiu „asmenybė“, tai yra asmeninė atskiro žmogaus jėgos savybė, kuri paprastai vadinama „noru gauti “...

Protėvių paveldas

... taip pat ir visos detalės iš tų paveikslų, kuriuos apima šis noras gauti, mūsų apibrėžtas žodžiu „pagrindas“, arba pirmasis faktorius, kurio prasmė apima visus tuos polinkius ir įpročius ir taip toliau, kuriuos jis paveldėjo iš tėvų ir senelių, kurie mums atrodo kaip ilga grandinė tūkstančių žmonių, kurie gyveno savo laiku ir stovėjo vienas po kito, kur kiekvienas iš jų yra koncentruotas savo tėvų lašas, ir šiame laše kiekvienas žmogus gavo savo tėvų dvasinį paveldą, kuris patekęs į jo pailgąsias smegenis yra vadinamas pasąmone. Taigi, pasirodanti prieš mus asmenybė pasąmonėje, turi visus tūkstančius dvasinių palikimų iš visų šioje grandinėje atstovaujančių asmenybių, kurie yra jo tėvai ir protėviai.

Ir todėl, kaip visų žmonių veidai skiriasi vienas nuo kito, taip pat ir jų nuomonės skiriasi viena nuo kitos. Ir nėra dviejų žmonių, kurių nuomonės būtų vienodos, juk kiekvienas turi didelę ir prabangią savastį, kurį jam paveldėjo tūkstančiai jo protėvių, o kiti iš to visiškai nieko neturi. 

Ir todėl ši savastis laikoma šios asmenybės nuosavybe, ir visuomenė yra perspėta, kad ji turi saugoti jos unikalumą (pažodžiui „ jos skonį ir dvasią“), kad ji nebūtų ištrinta veikiama aplinkos, ir kiekviena asmenybė visiškai išsaugotų savo paveldą. Ir tada konfliktas ir prieštaravimas tarp jų išliks amžinai, amžiams garantuojantis mums išminties kritiką ir plėtrą, kuri yra visos žmonijos vertybė ir visi jos tikri ir amžini siekiai.

Kai šiek tiek susipažinome su žmogaus egoizmu, kurią apibrėžėme kaip jėgą ir norą gauti, kas yra pačio gyvūno taškas jo atvira forma, mums taip pat tapo visiškai aiškus kiekvieno atskiro kūno unikalių savybių matas, nepaisant, visų jos ribų, kurį mes apibrėžėme „protėvių paveldo“ sąvoka, tai reiškia visą polinkių ir savybių jėgą, kurią jis paveldėjo į „pagrindo“ savybę, kuri yra bet kurio žmogaus pirminė medžiaga, tai yra lašas jo tėvų sėklos.

Ir štai dabar mes turime galimybę suprasti, ką turėjo omenyje mūsų išminčiai, sakydami, kad Toros gavimo dėka (Izraelio sūnūs) tapo laisvi nuo mirties angelo. Tačiau mums reikia dar geriau suprasti, kas yra egoizmas ir kas yra protėvių paveldas, apie kuriuos buvo kalbėta aukščiau.

Dvi būsenos: (1) potenciale (2) praktikoje

Iš pradžių reikia suprasti, kad tas egoizmas, kurį mes apibrėžėme žodžiais „noro gauti jėga“, nors ir atstovauja visą pagrindinę žmogaus esmę, bet kuriuo atveju, visiškai neįmanoma įsivaizduoti, kad jis nors vieną akimirką galėtų egzistuoti realioje tikrovėje. (Juk žinoma, kad yra būsena („potenciale“) ir būsena „praktiškai“. Ir tai, ką mes vadiname „potenciale“, yra mintyje, tai yra kol ji iš potencialo perėjo į praktinį pasireiškimą. Ir ji apibrėžiama tik mintimi.)

Juk tai, ką mes vadiname „potenciale“, tai yra dar neperėjus iš potencialo į praktinį pasireiškimą, iš tikrųjų yra tik mintyse, kitaip tariant, tai apibrėžiama tik mintyse.

Tačiau, iš tikrųjų, visiškai neįmanoma įsivaizduoti tikros ir realios jėgos pasaulyje tą akimirką, kai ji yra neaktyvi ir nieko negamina, nes ši jėga egzistuoja tikrovėje tik tuo metu ir tiek, kiek ji pasireiškia savo veiksmais. Kaip apie mažą vaiką negalima pasakyti, kad jis turi didelę jėgą tuo metu, kai jis negali pakelti net lengvo svorio, tačiau galime pasakyti, kad iš šio vaiko matome, kad kai jis užaugs, jame atsiskleis didžiulė jėga.

Bet, vis dėlto, mes sakome, kad ta jėga ir galia, kurią mes matome žmoguje, kai jis užaugo, buvo įtraukta į narius ir į vaiko kūną, kai jis buvo mažas, tačiau ši jėga buvo paslėpta jame ir nebuvo atskleista praktikoje. Tiesa ir tai, kad mintyje buvo galima tai apibrėžti (jėgos, kurios turėtų atsiskleisti ateityje), nes protas verčia taip elgtis. Tačiau tikrovėje ir tikrame vaiko kūno egzistavime jis, be abejonės, visiškai neturi jokios jėgos ir galios, nes jokia jėga nepasireiškia jo veiksmuose.

Analogiškai ir su apetito jėga – ši jėga nepasireikš žmogaus kūne tuo metu, kai jo organai negali valgyti, tai yra kai jis sotus. Bet, net tada, kai jis yra sotus, apetito jėga yra, tačiau ji yra paslėpta žmogaus kūne. Tačiau tada, suvirškinus maistą, ji vėl atsiskleidžia ir iš potencialo pereina  į praktinį pasireiškimą.

Tačiau šis dėsnis (jėgos, kuri dar neatskleista praktine išraiška, įžvelgimas) yra susijęs su minties suvokimo keliais. Ir jis, iš tikrųjų jokiu būdu neegzistuoja realioje tikrovėje. Juk kai esame sotūs, jaučiame, ir mums aišku, kad apetito jėga dingo, tarsi to nebūtų buvę. Pažvelk į jos vietą, ir jos nėra¹⁴.

Paaiškėja, kad jėgos, kaip ramybės ir savaime egzistuojančio objekto, parodyti mums visiškai neįmanoma. Ją galima parodyti tik subjekto atžvilgiu, tą akimirką, kai ji veikia, šią akimirką ši jėga atsiskleidžia veiksme (tam subjektui, kurį ji veikia).

Taigi, tyrimo procese būtinai egzistuoja dvi kategorijos, objektas ir subjektas, tai yra potencialas ir praktinis įgyvendinimas – pavyzdžiui, apetito jėga, kuri yra objektas, ir įsivaizduojamas maisto vaizdas, tai yra  subjektas ir veiksmas. Tačiau iš tikrųjų jie pasireiškia kartu, ir negali būti, kad be jo atsiskleistų žmogaus apetito jėga, kad jo galvoje neatsirastų įsivaizduojamas maisto vaizdas, tarsi jos būtų dvi vienos visumos pusės, nes apetito jėga turi įsivilkti į šį įsivaizduojamą maisto įvaizdį. Nes ji negali atsiskleisti kitaip, kaip tik įsivilkusį šį įvaizdį. Ir suprask tai tinkamai, nes objektas ir subjektas čia pasirodo kaip dvi vienos visumos pusės, o jų egzistavimas atsiskleidžia vienu metu ir kartu išnyksta.

Ir iš čia tampa aišku, kad šis noras gauti, kurį pristatėme kaip egoizmą, neturime omenyje, kad jis egzistuoja žmoguje siekio jėgos pavidalu, kuri nori gauti kaip nejudantis objektas, o turima omenyje tik subjekto santykį, tai reiškia, ji įsivelka į daiktų, kuriuos jam verta gauti, formą – kaip apetito jėga, kuri įsivelka į valgymui tinkamo daikto formą, ir jos veiksmas pasireiškia suvalgyto pavidalo forma, į kurią ji įsivelka. Ir šį veiksmą mes vadiname siekiu, tai yra apetito jėga, (ta apimtimi), kuri pasireiškia įsivaizduojamu veiksmu.

Panašiai yra ir mūsų analizuojamas dalykas, bendras noras gauti, kuris yra žmogaus pagrindas ir esmė. Jis pasireiškia ir egzistuoja tik tada, kai yra įsivilkęs į objektų formas, kurias galima gauti, nes tada jos realizuojamas subjekto atžvilgiu ir niekaip kitaip. Ir šį veiksmą mes vadiname gyvenimu, tai yra gyvybine žmogaus jėga, kurios prasmė ta, kad noro gauti jėga yra įsivilkusi ir veikia objektuose, kuriuos norime gauti. Ir šio veiksmo pasireiškimo matas yra jo gyvenimo matas. Analogiškai tam, kaip sakėme apie veiksmą, kurį vadiname „siekiu“.

Du kūriniai: (1) žmogus (2) gyva siela

Iš to, kas buvo išsiaiškinta (aukščiau), eilutė mums tampa visiškai aiški: „Ir Visagalis Kūrėjas sukūrė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į jo šnerves gyvybės sielą, ir žmogus tapo gyva siela“¹⁵.Juk čia randame du kūrinius, o būtent: (1) žmogų savyje, (2) ir gyvą sielą savyje.

Ir Šventasis Raštas mums sako, kad pradžioje žmogus buvo sukurtas žemės dulkių pavidalu, tai yra tam tikro skaičiaus molekulių rinkinys, kuriame yra žmogaus esmė, tai yra jo noras gauti. Ir šio noro gauti jėga yra visose pasaulėdaros molekulėse, kaip išsiaiškinome aukščiau, ir iš jų buvo sukurtos ir gimė visos keturios rūšys: (1) negyvoji, (2) augalinė, (3) gyvūninė, ( 4) kalbančiojo.

Ir šiuo atveju žmogus neturi jokio pranašumo prieš likusią kūriniją. Ir apie tai mums sako Šventasis Raštas žodžiais: „Dulkės iš žemės“. Tačiau jau išsiaiškinome, kad ši jėga, vadinama noru gauti, negali egzistuoti be praktiško įsivilkimo norimuose gauti daiktuose. Ir šis veiksmas vadinamas gyvenimu. Ir iš to paaiškėja, kad prieš žmogui gaunant žmogiškas malonumo formas, kitokioms (ir didesnėmis) nei kitų kūrinių formos, jis vis dar laikomas mirusiu ir gyvybės netekusio žmogumi, juk jo noras gauti neturėjo vietos, kur galėtų įsivilkti, atskleisdamas ten savo veiksmus, kurie ir yra gyvenimo pasireiškimas, kaip minėta aukščiau.

Ir todėl sakoma: „Ir jis įkvėpė į jo šnerves gyvybės sielą“, ir tai yra žmonijos rasei tinkamų gavimo formų bendrumas. O žodis „siela“ „nešama“ kilęs iš žodžio „įvertinti“„šamin“ jam žemė, kurios reikšmė – „įvertinimas“ (o žodžio „nešama“ šaltinis tu galėsi suprasti iš eilutės iš Jobo, 33:4: „Visagalio dvasia sukūrė mane ir Kūrėjo siela „nešama“ mane atgaivina“, ir žiūrėkite Malbimo komentarą šiai eilutei). Žodis „nešama“ priklauso pasyviam pasižadėjimui, kaip žodis „nifkad“ (suskaičiuotas), „neešam“ (apkaltintas), „neešama“ (apkaltinta).

Ir žodžių prasmė: „Ir įkvėpė į jo šnerves“ – kitaip tariant, įdėjo į jo vidinę ir slapčiausią dalį sielą ir gyvenimo įvertinimą, kurio prasmė yra visa gautų formų suma, gali būti priimta trokštant gauti, kaip pasakyta aukščiau. Ir tada, ši noro gauti jėga, susikaupusi jo molekulėse, rado vietą, kurioje galėjo įsivilkti ir veikti. Tai reiškia, tose gavimo formose, kurias jis gavo iš Kūrėjo ir šis veiksmas ir vadinamas „gyvenimu“, kaip išsiaiškinta aukščiau.

Ir todėl Šventasis Raštas užbaigia (šią eilutę) žodžiais: „Ir tapo žmogus gyva siela“¹⁶, kitais žodžiais sakant, kai noras gauti pradėjo veikti pagal tų gavimo formų savybes, jame iškart atsiskleidė gyvybė, ir jis tapo gyva siela. Tuo tarpu, prieš įgydamas šias gavimo formas, nepaisant to, kad jame jau buvo noro gauti jėga, bet kuriuo atveju, jis vis dar laikomas mirusiu kūnu be jokios gyvybės, nes jis neturi vietos, kur šis veiksmas galėtų pasireikšti ir atsiskleisti, kaip paaiškėjo aukščiau.

Ir, kaip paaiškėjo aukščiau, nepaisant to, kad žmogaus pagrindas yra tik noras gauti, vis dėlto, jis laikomas tik pusė visumos, nes jis privalo įsivilkti bet kurioje tikrovėje, su kuria susiduria. Todėl jis ir jo vaizduojamas (formos) įgijimo įvaizdis absoliučiai yra viena visuma, nes kitaip jis neturi teisės (net) trumpam egzistuoti,  kaip paaiškėjo aukščiau.

Todėl, kai kūno mašina (yra) galutinės ir pilnos formos, tai yra (pasiekė) savo metų vidurį, (žmogaus) ego pasiekia lygį, kuris yra jame nuo gimimo, ir todėl jis pats jaučia norą gauti dideliu kiekiu ir stipriai, tai reiškia, kad  jis nori pasiekti didelių turtų ir didelių garbių ir (gauti) viską, kas jam krenta į akis. Ir tai vyksta dėl žmogaus ego pilnatvės, kuri pritraukia į save struktūrų ir idėjų formas, kuriomis jis įsivilkęs ir kurių dėka egzistuoja.

Tačiau, kai jis įpusėjo į savo metų amžiaus, prasideda nusileidimo metas, kuris iš esmės yra mirties laikas, nes žmogus nemiršta iš karto – lygiai taip pat, kaip jis ne iš karto įgauna galutinę gyvenimo formą – o jo žvakė, tai yra jo ego, užgęsta palaipsniui, ir tuo pačiu metu vaizdai apie naudą, ​​kurią jis nori gauti, nes pradeda atsisakyti daugelio įsigijimų, apie kuriuos svajojo jaunystėje. Ir, be to, bėgant gyvenimo nuosmukio metams, palaipsniui atsisako įsigijimų masto, kol dabartinės senatvės dienos, kai mirties šešėlis jau sklando virš visos jo būties, žmogus nepatenka į laikotarpį, kai visiškai neturi noro, nes jo noras gauti, tai yra ego, užgeso ir išnyko. Ir jame liko tik maža ego kibirkštėlė, nematoma akiai, tai reiškia, kad neįsivilkęs į jokį įgijimą. Todėl šiomis dienomis nėra jokio noro ir vilties gauti kokią nors vaizdą.

Taigi mes įrodėme, kad noras gauti kartu su to objekto vaizdu, kuris jam pavaizduotas (norimas) gauti, yra viena visuma, nes jų apraiškos yra vienodos, ir jų lygis, ir jų gyvenimo matas yra vienodas. Tačiau yra esminis skirtumas tarp atsisakymo formos, apie kurią mes kalbėjome gyvenimo saulėlydžio laikotarpiu. Šis atsisakymas vyksta ne dėl sotumo, kaip būna žmogui, kuris atsisako maisto, kai yra sotus, o dėl nevilties.

Kitaip tariant, ego, kai jis pradeda mirti nuosmukio laikotarpiu, pats jaučiu savo silpnumą ir mirtį, ir todėl palaipsniui nusivilia ir atsisako savo svajonių ir vilčių, kurias turėjo jaunystės dienomis. Ir atidžiai išnagrinėkite skirtumą tarp atsisakymo dėl sotumo, kuris nesukelia jokių kančių ir negali būti vadinamas daline mirtimi, bet yra tarsi darbininkas, baigęs savo darbą, (ir) atsisakymas dėl nevilties, kupinas kančios ir skausmo, todėl gali būti vadinamas daline mirtimi.Ir suprask tai tinkamai.

Laisvė nuo mirties angelo

O dabar, po visko, ką išsiaiškinome, turime galimybę suprasti mūsų išminčių žodžius tikrąja jų forma – kodėl jie paaiškino žodžius: „Užrašyta ant akmeninės plokštės“¹⁷ reikia skaityti ne „užrašyta“ „charut“, o „laisvė“ „cherut“, (ta prasme,) kad laisvė kilo iš mirties angelo¹⁸. Juk straipsniuose „Toros dovanojimas“ ir „Laidavimas“ paaiškėjo, kad iki Toros dovanojimo jie priėmė (įsipareigojimą) panaikinti bet kokią privačią nuosavybę tokiu būdu, išreikštu žodžiais „kohenų (kunigų) karalystė“¹⁹, ir visos kūrinijos tikslas, tai yra susiliejimas su Kūrėju, panašumo į Jį forma – kaip Kūrėjas yra duodantis ir negauna, taip ir jie bus duodantys, o ne gaunantys, kas yra paskutinė susiliejimo pakopa, išreikšta žodžiais „šventa tauta“, kaip pasakyta straipsnio „Laidavimas“ pabaigoje.

Ir aš jau atvedžiau tave prie supratimo, kad pagrindinė žmogaus esmė, tai yra jo egoizmas, apibrėžiamas noru gauti, yra tik pusė visumos ir turi teisę egzistuoti tik tada, kai yra įsivilkęs į tam tikrą įgijimo formą, nes tada jis pasiekia užbaigtumą, todėl jį galima laikyti žmogaus esme, o kitaip – ne. Pasirodo, kad Izraelio sūnūs, kurie nusipelnė visiško susiliejimo per šventąjį stovėjimą (prie Sinajaus kalno), jų gavimo kelim buvo visiškai tušti nuo visų pasaulio įgijimų ir buvo susilieję su Kūrėju pagal formos panašumą, o tai reiškia, kad jie nenorėjo gauti jokios naudos dėl savęs, ir (tai buvo) tik tiek, kad suteiktų malonumą – kad Kūrėjas mėgautųsi jų dėka.

O kai jų noras gauti įsivilko į šio įgijimo vaizdą, įsivilkęs į jį, jis susijungė su juo į vieną visumą, ir todėl jie, be abejonės, tapo laisvi nuo mirties angelo. Juk mirtis yra būtinai kažko nebuvimas ir egzistavimo neigimas, tai įmanoma, jei yra kokia nors kibirkštis, kuri nori egzistuoti siekdama sau naudos, (tada) apie ją galima pasakyti, kad ši kibirkštis neegzistuoja, nes ji išnyko ir mirė. Kitas reikalas, jei žmoguje nėra jokios tokios kibirkšties, o visos jo esmės kibirkštys įsivelka į malonumo suteikimą savo Kūrėjui, kas neišnyksta ir nemiršta, nes net kai kūnas anuliuojasi, jis anuliuojasi tik gavimo dėl savęs atžvilgiu, į kurį noras gauti yra įsivilkęs ir be kurio jis neturi teisės egzistuoti, kaip pasakyta aukščiau.

Tačiau kai jis įvykdo kūrimo tikslą, ir Kūrėjas gauna iš jo malonumą, nes Jo noras buvo išpildytas, pasirodo, kad žmogaus esmė įsivilko į šį Kūrėjo malonumą, ir jam suteikiam absoliuti amžinybė, kaip ir Kūrėjas, ir pasirodo, kad jis nusipelnė laisvės nuo mirties angelo. Ir todėl midraše pasakyta: „Laisvė nuo mirties angelo“²⁰, o mišnoje: „„Užrašyta ant akmeninių plokščių“²¹ reikia skaityti ne „užrašyta“ „charut“, o „laisvė“ „cherut“, nes nėra laisvo žmogaus, išskyrus tuos, kurie užsiima Toros studijavimu...“²² Žr. ten tinkamai.

¹Šmot, 32:16

²Šmot Raba, 41:7

³Koelet, 1:9

⁴Originale panaudotas senovinis žydiškas grūdų matas „kor“ (apytikriai apie 395 l., pusė kubo)

⁵Jošua ben Prachija (II-I a. pr. Kr.) – garsus išminčius ir teisės mokytojas, Sanedrino prezidentas

⁶Traktatas Avot, mišna 1:6

⁷Rabi Josi ben Kisma (II a.) – vienas didžiausių savo kartos išminčių

⁸Traktatas Avot, mišna 6:9

⁹Ten pat

¹⁰Avot Traktatas, mišna 1:6

¹¹ Pavyzdžiui, prancūzų materialistai tikėjo, kad žmoguje yra kažkas automatiško // apytikslis vertimas

¹² Šmot, 23;2

¹³ Brachot Traktatas, 9:1

¹⁴ Žr. Psalmės, 37:10

¹⁵ Berešit, 2:7

¹⁶ Berešit, 2:7

¹⁷ Šmot, 32:12

¹⁸ Šmot Raba, 41:7

¹⁹Šmot, 19:6

²⁰ Šmot Raba, 41:7

²¹ Šmot, 32:16

²² Avot Traktatas, mišna, 6:2