MEILĖS DRAUGAMS BŪTINYBĖ
14 straipsnis, 1988 m.
Draugų meilė turi daug stebuklingų savybių:
1. Padeda išeiti iš meilės sau ir pamilti savo artimą.
Rabi Akiva yra pasakęs: „Mylėk savo artimą kaip save, tai yra didžioji Toros taisyklė.“ Per meilę draugams žmogus gauna Kūrėjo meilę.
Tačiau būtina žinoti, kad artimo meilė ir darbas artimo labui nėra kūrinio tikslas, kaip paprasti žmonės tai supranta. Juk pasaulis nebuvo sukurtas taip, kad žmonės darytų gera vieni kitiems. Jis sukurtas taip, kad kiekvienas galėtų gauti malonumą sau. Darbas artimo labui yra būtinas tik kūriniui išsitaisyti, o ne kaip savaiminis tikslas. Šis išsitaisymas yra būtinas, kad nebūtų gėda gauti. Tai reiškia, kad įgyjama davimo savybė, nes tik šiuo atveju kūriniai galės gauti visą jiems paruoštą gėrį ir malonumą. Tada šis gavimas bus tobulas – be trūkumo, kurį sukelia gėdos jausmas.
Apie tai rašoma knygoje „Zohar“: „Jų gailestingumas yra nuodėmė. Visas jų daromas gėris yra daromas dėl savęs.“ Kitaip tariant, visas jų gerumas ir gailestingumas – tai savanaudiškas ketinimas dėl savęs. Tai reiškia, kad jie daro gera pagal savo supratimą, o ne dėl to, kad įvykdytų Kūrėjo, kuris sukūrė šį pasaulį, kad galėtų suteikti malonumą kūriniams, priesaką „pamilk savo artimą kaip save“. Jis davė priesakus tik tam, kad jais apvalytų kūrinius ir taip padėtų jiems pasiekti susijungimą su savimi. Taip Kūrėjas padeda kūriniams gauti iš Jo gėrį ir malonumą, neatitrūkstant nuo Jo.
2. Susivieniję į grupę, draugai įgyja jėgą, leidžiančią jiems suteikti svarbą dvasinio darbo tikslui, tai yra pasiekti lišma (nesavanaudišką ketinimą dėl Kūrėjo).
Masės auklėjamos pagal Rambamą: „Moterys, vaikai ir paprasti žmonės mokomi dirbti iš baimės ir dėl atlygio, kol taps išmintingesni, ir tik tada palaipsniui jiems atskleidžiama paslaptis.“ Norint jiems atskleisti paslaptį, kad reikia dirbti su ketinimu dėl Kūrėjo, o ne dėl savęs, reikia palaukti, kol „jie taps išmintingesni“; išeina, kad dauguma lieka su ketinimu dėl savęs, o ne dėl Kūrėjo. Gamtos dėsnis yra toks, kad vienetai paprastai paklūsta daugumos nuomonei. Tam, kad nepatektų į daugumos įtaką, draugai, norintys eiti keliu, vedančiu į lišmą, turi susivienyti tarpusavyje, kad kiekvienas su ketinimu per meilę savo artimui pasiektų Kūrėjo meilę. Tai yra jų tikslas, juk sakoma: „Ir pamilk Kūrėją visa širdimi ir visa siela.“ Galiausiai, tapę nors ir mažu, bet vieningu kolektyvu, jie patys yra visuomenė ir nekeičia savo nuomonės dėl bendros daugumos. Dėl to jie gali dirbti, kad įgytų meilę savo draugams, ketindami pasiekti Kūrėjo meilę.
Priesakas „Pamilk artimą kaip save“ taikomas visai Izraelio tautai. Tačiau dauguma dar nesupranta, kad tai tik priemonė pasiekti Kūrėjo meilę, kad priesake svarbiausias yra lišma ketinimas. Todėl ryšys su šia dauguma natūraliai silpnina dvasiniu keliu einančio asmens norą pagal taisyklę „jungdamiesi žmonės užkrečia vienas kitą savo nuomonėmis“. Todėl tas, kuris dar tik siekia nesavanaudiško ketinimo dirbti Kūrėjui, turėtų atsargiai pasirinkti ryšius. Jis turėtų stengtis susivienyti tik su tais, kurie jau supranta, kad visi ketinimai turėtų būti „Kūrėjo labui“, o ne jo paties naudai, ir kad artimo meilė yra tik priemonė pasiekti Kūrėjo meilę. Tik jiems jis turi tarnauti.
Čia slypi draugų meilės nauda ypatingoje grupėje, kurioje kiekvienas turi bendrą tikslą – pasiekti Kūrėjo meilę.
Tačiau yra žmonių, kurie, nors ir laikosi priesakų ir studijuoja Torą, vienijasi šiaip sau – ne tam, kad pasiektų ketinimą duoti Kūrėjui, bet dėl priežasties, kurią įgijo auklėjami, – tam, kad gautų sau. Šis ketinimas vadinamas lo lišma. Vienijimasis su tokiais žmonėmis neišvengiamai užkrečia nuomone, kad nereikėtų siekti lišma, nes lišma yra sunkiau pasiekiama nei lo lišma, juk lišma prieštarauja žmogaus prigimčiai. Todėl reikia būti atsargiems bendraujant su šiais žmonėmis, kol jie netapo išmintingesni, kol dar nežino, kad dvasiniame darbe svarbiausia yra ketinimas dėl Kūrėjo, o ne dėl savęs.
Nors artimo meilė yra įsakymas visiems Izraelio žmonėms, reikia atidžiai pasirinkti, su kuo susivienyti. Tai būtina, nes žmogus, kol gauna galimybę išeiti iš meilės sau, visada jaučia, kaip tai yra sunku, nes „kūnas“ tam priešinasi. Bet jei jį supa grupė žmonių, kuriuos vienija bendra nuomonė, nukreipta į tikslą, o ne į darbą, šio tikslo svarba jam nesusilpnėja.
Tačiau jei žmogus nėra nuolat susijungęs su savo draugais, jam labai sunku išlaikyti davimo siekį. Tik dangaus gailestingumas gali palaikyti anksčiau įgytą supratimą, kad verta stengtis ir judėti pirmyn siekiant davimo.
Juk žmogus gali staiga užsikrėsti mintimi, kad pakanka eiti daugumos keliu ir neverta išsiskirti iš bendros masės, nors tuo metu, kai buvo susijungęs su draugais, manė kitaip.
Vos žmogus praranda ryšį su savo maža grupe, jis iš karto patenka į minios įtaką ir sutinka su jos nuomone, kad pakanka mokytis Toros ir kruopščiai laikytis priesakų mūsų pasaulyje su paprastu ketinimu daryti tai, ką Kūrėjas įsakė mums per Mozę ir vėliau gyvenusius išminčius. Kad to pakanka mums ir už tai gausime atlygį. Jie sako: „Mes tikime išminčiais, kurie sako: „Tavo darbo šeimininkas vertas pasitikėjimo, už tavo darbus jis tau sumokės.“ Tai kodėl mums staiga reikia galvoti apie ką nors kita, išskyrus tai? Juk sakoma: „Jei mes atliksime viską, kas priklauso, to jau pakaks.“ Mokytojas Hananija ben Akašia sakė: „Kūrėjas norėjo pagerbti Izraelį, todėl padaugino jiems Torą ir priesakus.“ Tai reiškia, kad Tora ir priesakai mums duodami tam, kad padidintume savo atlygį.
Visa tai yra todėl, kad dabar žmogus tapo „protingesnis“, palyginti su laiku, kai buvo įsitraukęs į nedidelę grupę, ir paprastai suprato, kad reikia dirbti dangaus labui, o ne sau. Kad būtina išeiti iš meilės sau ir būti vertam susilieti su Kūrėju. Nors matė, kad sunku išeiti iš meilės sau, bet suvokė, kad tai yra tikrasis kelias, kad žmogus turi pasiekti ketinimą dėl Kūrėjo. Atsiskyręs nuo grupės jis iš karto persiėmė daugumos pasaulio žmonių nuomone. Juk dauguma dar nepasiekė būsenos, apie kurią kalbėjo RAMBAMAS: „Kai jie taps išmintingesni, jiems bus atskleista paslaptis“, kad būtina dirbti lišma. Kyla klausimas, iš kur tai atėjo žmogui – patekti į tokią vietą, į tokią grupę, kurios kelias yra ateiti į lišmą? Turite tikėti, kad tai nukrito iš dangaus.
Bet kodėl jis toliau tolsta nuo grupės? Apie tai Jehuda Ašlagas pasakė: kai žmogus žengia į tiesos kelią, šis ketinimas suteikiamas jam prabudinant jį iš aukščiau. Bet tada dėl neaiškios priežasties žmogus pradeda aplaidžiai dirbti ir grįžta į įprastą masių kelią. Kodėl gi jam iš aukščiau nesuteikiamas dar vienas prabudimas?
Jis tai paaiškino pavyzdžiu žmogaus, plaukiančio upe ir netekusio jėgų. O šalia jo plaukia dar vienas žmogus ir stumia jį, kad plauktų toliau. Jis vis stumia pavargusįjį, kad išgelbėtų. Bet jei mato, kad šis negelbsti savęs ir nebebando plaukti, jį palieka. Jei po kiekvieno stumtelėjimo žmogus vėl pradeda plaukti, šalia plaukiantysis ir toliau jį stumia, kol išnyksta pavojus.
Taip ir darbe – žmogų budina iš aukščiau, stumia jį į tą vietą, kur dirbama sąmoningai dėl to, kad būtų pasiektas davimo ketinimas Kūrėjui. Taip žmogus budinamas keletą kartų, bet jei jis nededa pastangų šia kryptimi, tai ima save pateisinti ir neišvengiamai išklysta iš kelio. Šiuo atveju žmogus jaučiasi teisus, nes pateisina savo išėjimą iš grupės.
Todėl pačiam žmogui patikėta įsitraukti į grupę. Kadangi visi grupės nariai yra vieningi, ji yra visuomenė. Nors, palyginti su išorine dauguma, tai maža visuomenė, ji atsilaiko prieš daugumą, nes tai, kas bendra, išlieka bendrumo atžvilgiu.
3. Draugų susijungimas turi ypatingą pranašumą. Susijungus nuomonės ir mintys pereina kitiems, todėl kiekvienas įgyja kito jėgų. Taip kiekvienas turi visos grupės jėgas – kiekvienas žmogus, kaip vienetas, įgyja visas grupės jėgas.