Jehuda Leib Alevi Ašlag (Baal Sulamas). Kabalos mokslas ir filosofija

 

Kas yra dvasingumas?

Filosofija skyrė daug pastangų įrodymams, kad materialumas yra dvasingumo produktas, ir kaip siela pagimdo kūną. Ir vis dėlto, nepaisant viso to, filosofų nuomonė mums visiškai ne prie širdies. Jų pagrindinė klaida slypėjo dvasingumo sampratoje. Jie teigė, kad dvasingumas pagimdė ir sukūrė tai, kas materialu, o tai, žinoma, yra prasimanymas, nes kiekvienas iš tėvų turi būti kažkuo panašus į savo palikuonis ir šis ryšys [tai yra panašumas] yra kelias ir perėjimas, pagal kurį atsiranda šio rezultato tęstinumas.

Panašiai. Kaip ir bet kuris veikėjas turi turėti tam tikrą sąryšį su savo atliekamu veiksmu, per kurį veiksmas gali turėti kontaktą su juo. Tačiau jei sakai, kad dvasingumas neturi materialių apraiškų, tai jis neturi kelio ar sąlyčio, per kurį galėtų susisieti su materialumu, kažkaip jį pajudinti. Tačiau žodžio „dvasingumas“ supratimas visiškai nesusijęs su filosofija. Juk, kaip filosofai gali aptarinėti tai, ko niekada nematė ir nejautė ir „ant ko pastatyti jų pamatai“¹?

Ir jei yra koks nors apibrėžimas, leidžiantis mums atskirti dvasingumą nuo materialumo, jis priklauso tik tiems, kurie kartą pasiekė dvasingumą ir tai pajuto, ir tai yra tikrieji kabalistai, todėl mums reikia kabalos mokslo.

Paties Kūrėjo filosofija

Kabala jokiu būdu nenagrinėja pačios Kūrėjo esmės, kurią filosofija taip mėgsta tyrinėti, įrodinėdama visus filosofijoje egzistuojančius neigimo dėsnius. Nes, kaip galima apibrėžti, ką nors tame, ko visiškai neįmanoma suprasti ir suvokti? Juk neigiamo apibrėžimo vertė yra ne mažesnė nei teigiamo, nes jei matai esybę iš tolo, atpažindamas visas jos neigiamas dalis – tai yra viską, ko nėra – tai tam tikru mastu taip pat laikoma matymu ir žinojimu, nes jei ji yra tikrai toli nuo akių, tai net ir to, ko nėra joje, nėra matoma.

Pavyzdžiui, jei iš tolo matai juodą vaizdą ir bet kokiu atveju žinai, kad tai ne žmogus ir ne paukštis, tai vis tiek laikoma matymu. Juk jei jis būtų toliau, net negalėtum daryti išvados, kad tai ne žmogus.

Ir iš čia kyla visas jų nereikšmingumas ir painiava, nes filosofija mėgsta girtis, kad filosofai supranta visas neigiamas Kūrėjo esmės savybes. Tuo tarpu kabalistai šioje vietoje tyli, nesuteikdami tam jokio pavadinimo, nes to, ko nesuvokėme, negalime apibrėžti nei vardu, nei žodžiu, nes žodis žymi konkretaus suvokimo pradžią.

Tačiau apie Kūrėjo švytėjimą kūrinijoje jie kalba išskirdami jame daugybę niuansų. Turimi omenyje visi tie švytėjimai, kurių jie nusipelnė per tikrą suvokimą, ne mažiau kaip tai yra materialiame suvokime.

Dvasingumas yra jėga be kūno

Ir štai ką kabalistai apibrėžia terminu „dvasingumas“ ir apie ką jie kalba, kad dvasingumas neturi vaizdinio laike, vietoje ar jokiuose materialiuose parametruose, o yra gryna jėga – tai yra ne jėga, apgaubta kūnu, kaip dažniausiai būna šiame pasaulyje, o jėga be kūno. (Ir, man atrodo, visa filosofija apsivilko netikrą apdarą, pavogdama tam tikrus apibrėžimus iš kabalos mokslo, paversdama juos „delikatesu“ žmogaus supratimui. Nes, jei taip nebūtų, jiems niekada nebūtų atėję į galvą išrasti tokio mokslo.)

Dvasinis kli vadinamas jėga

Ir čia reikėtų pažymėti, kad jėga, apie kurią kalbama, turint omenyje dvasinį pasaulį, nereiškia pačios dvasinės šviesos, nes ši dvasinė šviesa sklinda tiesiai iš paties Kūrėjo esmės, o tokiu atveju ji laikoma pačia Kūrėjo esme. Kitaip tariant, dvasinės šviesos mes taip pat negalime priimti ar suvokti taip, kad būtų galima ją apibrėžti, kokiu nors vardu ar apibrėžimu. Juk net pavadinimas „šviesa“ yra pasiskolintas ir nėra tikras. Todėl žinok, kad pavadinimas „jėga“ be kūno kalba būtent apie dvasinio kli savybę.

Šviesos ir kelim

Ir todėl nėra prasmės klausti, kaip kabalistai išminčiai skiria šviesas, kurių išskirtinės savybės užpildo visą mokslą. Iš tikrųjų, šios savybės kalba ne apie šviesų esmę, o apie kli įspūdį, kuris ir yra aukščiau paminėta jėga, o jai daro įspūdį  susidūrimas su šviesa.

Kelim ir šviesos (sąvokų paaiškinimas)

Ir čia reikėtų pridurti apie skirtumą tarp dovanos ir meilės, kurią ji sukelia. Juk šviesos, tai yra, kli įspūdžiai, kurie duoti suvokimui, yra vadinami „materija ir forma“ kartu, nes įspūdis yra forma, o aukščiau paminėta jėga yra materija.

Tačiau atsirandanti meilė laikoma forma be materijos. Kitaip tariant, jei mes užsiimame meilės skleidimu nuo dovanos materijos, tarsi ji niekada nebūtų buvusi įvilkta į kokią nors realią dovaną, būdama įvilkta į abstraktų pavadinimą „Kūrėjo meilė“, tai laikoma forma, o užsiėmimas ja laikomas „formų gavimu (kabalos formomis)“. Tačiau ji laikoma tikra ir niekaip nesusijusia su formų filosofija, nes ši meilės dvasia yra tai, kas iš tikrųjų lieka suvokime – visiškai abstrahuotu nuo dovanos, tai yra, nuo šviesos esmės, pavidalu.

Materija ir forma kabaloje

O to priežastis ta, kad ši meilė, nepaisant to, jog ji yra tik kūrinys, kylantis iš dovanos, bet kuriuo atveju, yra nepalyginamai svarbesnė už pačią dovaną. Tai panašu į didįjį karalių, kuris įteikia žmogui mažą dovaną – nepaisant to, kad pati dovana neturi jokios vertės, bet kuriuo atveju karaliaus meilės ir dėmesio vertė bei svarba neturi ribų. Ir todėl ji yra visiškai abstrahuota nuo medžiagos, kuri yra šviesa ir dovana, tiek, kad suvokiant, visas šis užsiėmimas ir jo savybės lieka įspaustos tik meilėje, o dovana tarsi išnyksta ir yra užmirštama širdies. Ir todėl ši mokslo dalis laikoma (kabala) formų gavimo mokslu ir tai yra svarbiausia mokslo dalis.

ABJA

Šioje meilėje yra keturios dalys, kurios apibrėžiamos pagal žmogaus meilės atitikmenį. Kai žmogus pirmą kartą gauna dovaną, tas, kuris ją duoda, dar nėra vadinamas jį mylinčiu, juo labiau jei dovanos davėjas yra svarbus žmogus, o gavėjas jam nelygus.

Tačiau kartu, dėl dovanų didėjimo ir ilgo atkaklumo, gali būti, kad net ir svarbų žmogų jis pripažins kaip tikrai mylintį, tarsi tas jam būtų j lygus, nes meilės dėsnis neveikia tarp didelio ir mažo, kadangi du tikrai mylintys žmonės turi, kaip žinoma, jausti tarpusavio lygybę.

Todėl čia galima išskirti keturias meilės pakopas. Pirmasis įvykis (t.y. dovanos gavimas) vadinamas Asija, dovanų dauginimas vadinamas Jecira, o pačios meilės atsiskleidimas — Brija.

Ir čia prasideda kabalos formų mokymas, nes šioje pakopoje meilė išlaisvinama iš dovanų. Tai vadinama: „kuriu tamsą“², t.y. ji išstumia šviesą iš Jecira pasaulio ir lieka meilė be šviesos, be jos dovanų.

Paskui Acilut, nes kai tik jis paragavo skonio ir visiškai atskyrė formą nuo materijos, kas vadinama „kuriu tamsą“, jis gali pakilti į Acilut pakopą, kur forma vėl įsivelka į materiją – t.y. šviesa ir meilė [vėl yra] kartu.

Sielos karjeras

Dvasingumą suprantame, kaip nuo kūno abstrahuotą jėgą, juk todėl ji neturi jokio materialaus pavidalo. Tačiau tokiu atveju ji yra nušalinta ir visiškai atskirta nuo materialaus. Jei taip, kaip jis gali pajudinti bet kokį materialų objektą, jau nekalbant apie tai, kad iš jos gimtų koks nors materialus objektas, juk ji neturi jokio sąryšio,kuriuo galėtų užmegzti kontaktą  su materialumu?

Deguonis

Tačiau, iš tikrųjų „jėga“ savo gryna forma, taip pat laikoma tikra materija, ne mažiau už visas kitos materijos formas fiziniame pasaulyje.

Ir nepaisant to, kad ji neturi jokio pavidalo mūsų jutimo organuose, tai jokiu būdu nesumenkina šios materijos, tai yra, šios „jėgos“, reikšmės.

Paimkime, pavyzdžiui, deguonį, kuris randamas pusėje visų pasaulio medžiagų. Jei paimsite butelį gryno deguonies, nesujungto su jokiu kitu elementu, pamatysite visiškai tuščią butelį. Deguonis, būdamas dujinėje būsenoje, yra niekaip nepastebimas. Jo negalite suimti ranka ir jis neturi jokio  vaizdinio, kurį būtų galima užčiuopti akimis.

Ir jei ištrauksite kamštį ir jį pauostysite, nepajusite jokio kvapo. O jei jį palaižysite liežuviu, nepajusite jokio skonio. Ir jei padėsite šį butelį ant svarstyklių, nepamatysite, kad jis svers nedaugiau nei tuščias butelis.

Tas pats pasakytina ir apie vandenilį, kuris neturi skonio, kvapo ir svorio. Tačiau jei sujungsime šiuos du elementus, jie iš karto virs skysčiu – tai yra geriamuoju vandeniu, kuris turi ir skonį, ir svorį.

O jei į negesintas kalkes įpilsite vandens, vanduo iš karto susimaišys su kalkėmis, o skystis virsta kieta medžiaga, panašia į pačias kalkes. Taigi, deguonies ir vandenilio elementai, nors ir visiškai nepastebimi mūsų pojūčiams, vis dėlto, virsta kietomis medžiagomis.

Tuo remdamiesi, kaip galime daryti išvadą ir teigti, kad gamtoje veikiančios jėgos nėra fizinė materija, grindžiant tuo, kad mūsų pojūčiai jų nesuvokia? Juk aiškiai matome, kad dauguma pasaulyje egzistuojančių materialių medžiagų iš anksto yra pagrįstos deguonimi, kurio žmogaus organai nesuvokia ir nejaučia.

Be to, net egzistuojantys kieti kūnai ir skysčiai, kurie akivaizdžiai yra suvokiami mūsų fiziniame pasaulyje, gali virsti dujomis ir garais, kaitinami iki tam tikro laipsnio, ir panašiai dujos gali virsti kietais kūnais, kai atvėsinamos iki tam tikro laipsnio.

Tokiu atveju turime paklausti, kaip duodančiu gali būti tas, kuris duoda tai, ko neturi. Juk aiškiai matome, kad visi mūsų suvokiami vaizdai kyla iš jėgų, kurios pačios nėra duotos pojūčiams ir nėra savarankiškai egzistuojanti materija. Panašiai ir visi mums žinomi pastovūs vaizdai, kuriais apibrėžiame medžiagas, nėra nekintami ir absoliučiai egzistuojantys patys savaime, o tik įgauna arba nusimeta formą veikiami tokių veiksnių, kaip karštis ir šaltis.

Juk fizinės materijos pradinis pagrindas yra joje esanti „jėga“. Tačiau šios jėgos, mūsų dar neatrastos gryna forma, kaip kad cheminiai elementai ir galbūt vieną dieną jos mūsų bus atrastos gryna forma, kaip ir visi cheminiai elementai, kurie mums buvo atskleisti tik neseniai.

Vienoda jėga dvasiniuose ir materialiuose objektuose

Vienu žodžiu, visi šie pavadinimai, kurie yra pastovūs materialiame paveiksle, t.y. kylantys iš fizinio pojūčio mūsų penkiuose jutimo organuose, yra visiška fantazija, kadangi jie nėra pastovūs ir savaime egzistuojantys. Antra išvada yra ta, kad bet koks apibrėžimas, kuriuo apibrėžiama jėga, neigiant galimybę jai pasireikšti materialiai, taip pat yra pramanas, nes, kad ir kiek mokslas tobulėtų, mes privalome atsižvelgti tik į materialią realybę. Kitaip tariant, tiek, kiek matome ir jaučiame tam tikrą materialų veiksmą, turime suprasti jį atliekantįjį, kuris taip pat yra materialus, kaip ir pats veiksmas – bent jau jų bendroje sąsajoje, nes kitaip jis, žinoma, nebūtų jo atlikęs.

Ir reikia žinoti, kad visa problema, susijusi su veikiančios jėgos ir jos veiksmo atskyrimu, kyla iš formų filosofijos, kuri atkakliai tvirtino dvasinės priežasties egzistavimą materialiam veiksmui. Tai ir privedė prie klaidingų prielaidų, kurių kabala apskritai nereikalauja.

Aukštesniųjų kūnas ir siela

Tačiau kabalos požiūris į šį klausimą yra skaidrus ir aiškus, ir visiškai neturi jokių filosofinių priemaišų. Juk net tos nuo mūsų atskirtos dvasinės intelektualios asmenybės, kurių egzistavimą filosofija visiškai neigia, aprengdama jas grynos intelektualinės materijos pavidalu, pasak kabalos išminčių, nepaisant to, kad jos pasiekė pačią aukščiausią ir abstrakčiausią dvasinę pakopą, taip pat susideda iš kūno ir sielos, kaip ir materialus žmogus.

Ir nenustebk, kaip galima vienu metu sėdėti ant dviejų kėdžių ³, sakant, kad jos yra dvasinės asmenybės ir kartu teigiant, kad jos yra sudėtinės. Negana to, filosofijos požiūriu, bet koks sudėtinis objektas galiausiai turi suirti ir nustoja būti sudėtinis. Turima omenyje mirtis. Tokiu atveju, kaip gi galima sakyti, kad jos yra sudėtinės ir kartu amžinos?

Šviesos ir kelim

Jų mintys, iš tiesų, nesutampa su mūsų mintimis⁴, nes kabalos išminčių kelias yra realybės, kurią jie tikrai pasiekia, atradimo kelias, ir negalima neigti fakto vien dėl intelektinių sunkumų, kuriuos jis sukelia. Tačiau aš paaiškinsiu šiuos dalykus taip, kad jie taptų suprantami kiekvienam.

Pirmiausia reikia suprasti skirtumą tarp šviesų ir kelim. Akivaizdu, kad pirmasis kūrinys, išėjęs iš Begalybės, yra neabejotinai tobulesnis ir subtilesnis už visa, kas jį seka. O šį malonumą ir tobulumą jis neabejotinai gauna iš paties Kūrėjo esmės, Kuris nori suteikti jam tai iš viso malonumo ir pasitenkinimo pilnatvės.

Žinoma ir aišku, kad pagrindinis malonumo matas yra „noras jį gauti“. Juk tai, ką labiausiai trokštame gauti, jaučiame kaip teikiantį didžiausią malonumą. Tai akivaizdu. Todėl šiame pirmajame kūrinyje turime atskirti du aspektus: norą gauti - tą esmę, kurią jis gauna ir pačią gaunamą esmę. Ir žinok, kad norą gauti mes suprantame, kaip kūrinijos kūną, tai yra jo pagrindinę esmę, kuri yra gauto gėrio indas (kli). O antrasis - yra gėrio, kurį jie gauna, esmė, tai yra Kūrėjo šviesa, kuri visada ir amžinai yra susijusi su šiuo kūriniu.

Taigi, mes privalome atskirti šiuos du dalykus ir savybes, sudėtus ir įvilktus vienas į kitą, net ir pačiuose aukščiausiuose dvasiniuose objektuose, apie kuriuos tik gali mąstyti ir samprotauti žmogaus širdis – priešingai filosofijos nuomonei, kuri išgalvojo, kad atskiros asmenybės yra nesudėtinė materija. Juk šis „noras gauti“, kuris absoliučiai būtinas kūriniui (be jo nėra malonumo, o tik prievarta ir nėra pasitenkinimo pojūčio), nebuvo paties Kūrėjo esme ir todėl pavadinimas „kūrinys“ taikomas tam, kas jau nėra Kūrėjo esmė, nes iš ko gi Jam būtų gauti?

Tuo pat metu aukštesnis gėris, kurį kūrinys gauna, būtinai yra Kūrėjo esmės dalis ir čia neturėjo atsirasti nieko naujo. Todėl matome didžiulį atstumą tarp atnaujinto kūno ir gaunamo gėrio, kurį mes laikome pačia Kūrėjo esme.

Kaip dvasinis gali gimdyti materialų

Tačiau iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, kaip dvasinis gali pagimdyti ar sukurti, ką nors materialaus. Tai sena filosofinė problema ir daug rašalo buvo išlieta bandant ją išspręsti.

O tiesa yra ta, kad ši problema rimta tik jų metodologijos rėmuose, nes jie apibrėžė dvasinės formos sąvoką visiškai be jokio ryšio su materialumu.

Ir, jei remsimės šia prielaida, problema iš tiesų bus rimta - kaip įmanoma, kad iš dvasinio gimtų arba iš jo kiltų kas nors materialaus?

Tačiau, kabalos išminčių nuomone, čia nėra jokios problemos, nes jų sampratos yra visiškai priešingos filosofų sampratoms. Ir, pasak jų, kiekviena dvasinė savybė, kaip du vandens lašai, yra panaši į materialią savybę.

Tokiu atveju santykiai tarp dvasinio ir materialaus yra visiškai artimi vienas kitam ir jų skirtumas slypi tik materijoje – dvasinis, savaime suprantama, turi dvasinę materiją, o materialus – materialią.

Tačiau visos savybės, esančios dvasinėje materijoje, taip pat yra ir fizinėje materijoje, kaip paaiškinta straipsnyje „Kabalos mokslo esmė“.

Vis dėlto, senosios filosofijos požiūriu egzistuoja trys nuostatos, kurios trukdo mano tolimesniam aiškinimuisi.
Pirmoji – jie nusprendė, kad žmogaus protingos minties jėga yra amžina siela ir žmogaus esmė.
Antroji – jie mano, kad kūnas kyla iš sielos, būdamas jos pasekme.
Trečioji – jie teigia, kad dvasinės asmenybės yra paprasti, nesudėtiniai objektai.

Materialistinė psichologija

Be to, čia ne vieta ginčytis su jais dėl jų išgalvotų teiginių – jų laikas jau praėjo ir baigėsi tų, kurie taip manė, galia. Ir už tai turime dėkoti materialistinei psichologijai, kuri išaugo ant [filosofijos] griuvėsių ir užvaldė visuomenės nuomonę. Ir visi jau pripažino, kad ta filosofija yra beprasmė, nes ji nesiremia realiu pagrindu.

Ši sena mąstysena buvo akmuo sudadantis kliūtį ir kenksminga šerdele kabalos mokslo kelyje, nes vietoj to, kad paklustų kabalos išminčiams ir priimtų įvairias atskirtis bei atsargumą, šventumą ir tyrumą prieš tai, kol išminčiai pradės atskleisti bent menkiausią dalelę, susijusią su dvasingumu, žmonės lengvai pasiekdavo tai, ko ieškojo, iš formų filosofijos ir visiškai nemokamai gaudavo iš šio mokslo šaltinio, neįdėdami jokių pastangų kabalos moksle, tiek, kad šis mokslas Izraelio tautos  buvo beveik pamirštas.

Todėl mes be galo dėkingi materialistinei psichologijai, kuri smogė jai stiprų smūgį.

Aš – Saliamonas

Tai panašu į sakmę, kurią pasakoja mūsų išminčiai, apie tai, kaip demonas Asmodėjas išmetė karalių Saliamoną už keturių šimtų parsų⁵ nuo Jeruzalės be pinigų, be ničnieko, sėdėdamas jo soste Saliamono pavidalu. O Saliamonas vaikščiojo nuo durų prie durų ir kur tik jis nueidavo, sakė: „Aš – Koheletas!“, bet juo netikėjo. Taip jis keliavo iš miesto į miestą, skelbdamas: „Aš – Saliamonas!“ Kai jis atėjo į Sinedriją, išminčiai tarė: „Pamišėlis nekartos visą gyvenimą tos pačios kvailystės, o jis sako: “Aš buvau karalius ir t.t.“

Iš pirmo žvilgsnio žmogaus vardas nėra svarbiausias, svarbiausia yra tai, kas turi tą vardą. Ir tokiu atveju kaip gi gali būti, kad toks protingas žmogus kaip Saliamonas nebūtų pripažintas, jei jis yra šio vardo savininkas? Priešingai, žmogus suteikia reikšmę savo vardui ir jis turėjo parodyti jiems savo išmintį.

Trys kliūtys

Čia yra trys kliūtys, pripažįstant vardo savininką.

Pirmoji – kad dėl jos tikrumo [kabala] atsiskleidžia tik tada, kai ištiriami visi šio mokslo elementai kartu. Todėl kol žmogus nepažino viso mokslo iš esmės, jis nieko tikro negali joje pamatyti. Todėl reikia skleisti žinią apie jos tikrumą, kad pirmiausia ja būtų patikėta tiek, kiek pakanka plačiam paplitimui.

Antroji kliūtis yra ta, kad demonas Asmodėjas apsivilko karaliaus Saliamono drabužiais ir užėmė jo sostą. Panašiai filosofija sėdo ant kabalos sosto ir jos mokslą lengviau suprasti, nes melą priimti yra lengva. Taigi čia yra dviguba problema. Pirmoji – nes tiesos mokslas yra gilus ir varginantis, o netikra filosofija priimama lengvai. Antroji – „kad joje nėra poreikio“, nes filosofija puikiai tenkina viską.

Trečioji – kad demonas teigia, jog karalius Saliamonas yra pamišęs. Panašiai ir filosofija tyčiojasi iš kabalos ir jos negerbia.

Tačiau, kol kabalos mokslas auga, jis pakyla ir atsiskiria nuo liaudies. O kadangi [Saliamonas] buvo išmintingesnis už bet kurį žmogų, jis buvo aukščiau už visus žmones. Ir net iškilieji išminčiai negalėjo visiškai suvokti jo minties ir suprasti jo. Tik tie draugai, t.y. Sinedrija, kuriuos jis kasdien mokė savo išminties, daugelį dienų ir metų, suprato jį ir paskleidė gandą apie jį taip, kad jo vardas tapo žinomas visame pasaulyje.

Mažas protas suvokiama per penkias sekundes, todėl jį gali suprasti visi iš eilės ir galima greitai pasiekti žinomumą. Tuo tarpu didysis protas atsiskleidžia tik per daug valandų, o kartais tam prireikia dienų ir metų – priklausomai nuo proto lygio. Didį išminčių supras tik išrinktieji visoje kartoje, nes jo protas gilus ir remiasi gausybe ankstesnių žinių.

Todėl nieko stebėtino, kas nutiko išmintingiausiam žmogui, kuris buvo ištremtas ten, kur jo niekas nepažino ir kur jis neturėjo jokios galimybės atskleisti savo išminties ar suteikti bent kokią jos sampratą, kol jam nepatikėjo, kad jis yra vardo [Šlomo] savininkas.

Panašiai ir kabalos mokslas mūsų laikais, kai mūsų bėdos ir tremtis sustiprėjo ir atvedė prie jos užmaršties (o jei kur nors ir yra kabalos tyrinėtojų, tai labiau kenkia, nei padeda, nes jie jos neperėmė iš išminčiaus-kabalisto). Taigi šioje kartoje jis panašus į karalių Šlomo tremtyje, nes jis skelbia ir kviečia: „Aš esu mokslas! Ir manyje slypi visi Toros ir religijos skoniai!“, bet juo netiki.

Iš pirmo žvilgsnio neaišku - jei ji tikrai vadinama mokslu, ji turėtų sugebėti atskleisti save taip pat, kaip visi kiti mokslai.

Tačiau taip nėra, nes kaip karalius Šlomo negalėjo parodyti savo išminties išminčiams tose vietose, kur jis buvo tremtyje, kol nepakilo į Jeruzalę, Sinedrijos vietą, kur buvo mokslininkai, kurie mokėsi ir pripažino karalių Šlomo, liudydami jo išminties gilumą, taip ir kabalos mokslas reikalauja didžių išminčių, tyrinėjančių širdį, kurie užsiimtų ja dvidešimt ar trisdešimt metų ir tik tada galėtų liudyti apie jį.

Panašiai kaip karalius Šlomo, kuris kol nepakilo į Jeruzalę, negalėjo nuversti Asmodėjaus nuo savo sosto ir parodyti, kad tai jis – Šlomo.

Panašiai kabalistai žiūri į filosofinę teologiją, gailėdamiesi, kad ji pagrobė jų mokslo viršutinę dalį, gautą iš Platono ir prieš jį buvusių graikų, kurie daug bendravo su Izraelio pranašų mokiniais, ir pavogė Izraelio mokslo pagrindinius principus, apsivilkę svetimą apdangalą. Iki šiol filosofinė teologija sėdėjo kabalos karališkajame soste, užimdama savo šeimininkės⁶ vietą.

Kas gi patikės kabalos išminčiais, kai kiti sėdi jų soste? Kaip negalėjo patikėti karaliumi Šlomo jo tremties metu, nes visi žinojo, kad karalius Šlomo sėdi savo soste – tai yra demonas Asmodėjas. Ir kaip Šlomo neturėjo jokios vilties, kad tiesa bus atskleista, taip ir kabala neturi tokios galimybės. Jos išmintis yra gili ir ji negali būti atskleista per liudijimus ar išbandymus – ją suvokia tik tas, kuris tiki ir atiduoda jai visas savo jėgas bei save patį.

Kaip Sanhedrinas (judėjų sueiga) nepripažino karaliaus Saliamono tol, kol nebuvo atskleista Asmodėjaus apgaulės apimtis, taip kabala negalės įrodyti savo tikrosios prigimties ir jai nepadės įvairūs atsiskleidimai – jų visada bus per mažai, kad pasaulis ją pripažintų – kol nebus atskleistas filosofinės teologijos užėmusios jos sostą netikrumas ir klaidingumas.

Todėl Izraeliui nebuvo tokio išlaisvinimo, kaip tada, kai atsiskleidė materialistinė psichologija, smogusi pražūtingą pergalingą smūgį filosofinei teologijai.

Nuo šio momento kiekvienas, ieškantis Kūrėjo, privalo grąžinti kabalą į jos sostą, tuo pačiu grąžindamas karūną į jos teisėtą vietą.

 

¹ Jobas 38:6.↩

² Izaijas 45:7. „Aš kuriu šviesą ir darau tamsą, kuriu pasaulį ir siunčiu nelaimes, Aš, Kūrėjas, visa tai darau.“↩

³ Originale naudotas talmudinis išsireiškimas, reiškiantis piniginę prievolę, suteikiančią teisę iš dviejų asmenų gauti turtą.↩

⁴ Izaijas 55:8. „Nes Mano mintys nėra jūsų mintys ir jūsų keliai nėra Mano keliai“, – sako Kūrėjas.↩

⁵ Parsa Senovinis hebrajų ilgio matas.↩

⁶ Patarlės 30:21-23. „Nuo trijų dalykų dreba žemė, o ketvirto nepakelia: tarno, tapusio karaliumi, kvailio, privalgiusio iki soties, gėdingos moters, kuri ištekėjo, tarnaitės, užėmusios šeimininkės vietą.“↩