Baruchas Šalomas Alevi Ašlagas (Rabašas)
Susirinkimo tvarka - 2
17 straipsnis, 1986 m.
Mūsų išminčiai „Brachot“ traktate pasakė: „Rabi Šamlajus mokė: „Žmogus visada [pirmiausia] turi šlovinti Kūrėją, o paskui melstis. Iš kur mes tai žinome? Iš Mozės. Juk pasakyta: „Ir meldžiausi aš…“1”2. Ir mano tėvas ir mokytojas tai paaiškino: juk tas, kuris nori paprašyti kokios nors paslaugos privalo žinoti:
1. Ar jis (tas, kurio prašoma) gali duoti jam tai, ko jis prašo? Juk jei jis neturi tokių galimybių, kokia nauda iš to, kad jis prašo?
2. Kad jis (tas, kurio prašoma) turėtų gerą širdį, [norinčią] duoti. Juk būna taip, kad jis turi galimybę duoti tai, ko jo prašoma, bet neturi širdies, [leidžiančios] duoti.
Ir todėl pirmiausia reikia šlovinti Kūrėją, tai yra, jis turi tikėti, kad Kūrėjo galimybėse yra viskas, ko žmogus prašo. O taip pat, kad Kūrėjas yra gailestingas ir duoda kiekvienam tai, ko jie trokšta dėl jų gerovės.
Ir pagal tai, kaip matome, išeina, kad kai draugai susirenka vienoje vietoje, ir nėra abejonės, kad susirinkimas vyksta su tam tikru tikslu, juk kiekvienas skiria dalį savo laiko, kurį turėjo išnaudoti savo poreikiams, ir atsisako visų savo darbų, kad dalyvautų susirinkime, – tada jis nori kažką įgyti. Tokiu atveju reikėtų stengtis, kad kiekvienas draugas, grįždamas namo, pamatytų, su kuo jis atėjo į susirinkimą ir ką jis įgijo dabar, kai eina namo.
O kartais būna, kad per draugų susirinkimą kiekvienas jaučia skonį tame susirinkime. Ir tada jam nekyla mintis galvoti, su kuo, tai yra, su kokia nauda aš dabar einu namo. Tai yra, ką aš turiu rankose, ką įgijau draugų susirinkime, ko neturėjau prieš ateidamas į grupę. Tada jis mato, kad rankose jis nieko neturi.
Ir tai panašu į posmo eilutes: „Jei įeisi į savo artimo vynuogyną, galėsi valgyti vynuogių, kiek tavo siela trokšta, iki soties, bet į savo indą nedėk“. Ir tai reikėtų paaiškinti taip, kad kai draugai susirenka, – kas vadinama „tavo artimo vynuogynu“, – kai jie sėdi, valgo ir geria kartu, ir kalba apie šį bei tą, veiksmo metu kūnas mėgaujasi. Ir tai vadinama taip: „Galėsi valgyti vynuogių, kiek tavo siela trokšta, iki soties“.
Bet kai išeina namo ir nori pamatyti, kas yra jų induose, kad pasiimtų namo šiek tiek gyvybinių jėgų, tai yra, kai palieka susirinkimą ir nori pažiūrėti, kas yra mūsų induose iš visos šventės, tada mes matome: „bet į savo indą nedėk“3 – induose kelim nėra nieko, kuo galėtume atgaivinti sielą po susirinkimo.
Tačiau žmogus turi tikrinti, kai deda kokias nors pastangas, kad neliktų be atlygio. Kaip mes sakome maldoje „U-va le-Cijon“: „Kad nesistengtume veltui“. Juk kai žmogus eina į draugų susirinkimą, jis turi ten gauti maitinimą, o kai jis išeina namo, kad jis turėtų galimybę patikrinti, ar turi ką įdėti į indus. Ir tada jis turės maisto, kad maitintų save iki kito susitikimo, o iki to laiko jis turės paruošto maisto iš to, ką įgijo draugų susirinkimo metu.
Todėl pirmiausia reikia šlovinti susirinkimą. O paskui patikrinti, ką gaunate iš šio veiksmo. Kaip pasakyta aukščiau mūsų išminčių žodžiuose: „Žmogus visada [pirmiausia] turi šlovinti Kūrėją, o paskui melstis“2. Kitaip tariant, susirinkimo pradžioje, tai yra pokalbio pradžioje, kuris yra susirinkimo atidarymo pradžia, reikėtų šlovinti grupę. Ir kiekvienas turi pasistengti suteikti skonio ir paaiškinti vertę bei svarbą, kuri juose yra. Ir nekalbėti apie nieką daugiau, išskyrus grupės šlovę.
Ir taip tęsti, kol draugai atskleis grupės šlovę. Tada reikėtų pasakyti: „Dabar mes baigėme pirmąjį draugų susirinkimo etapą“ ir pradėti antrąjį etapą. Tai yra, kiekvienas turi pasakyti, kokius veiksmus, jo nuomone, mes galime atlikti, - veiksmus, leidžiančius kiekvienam įgyti meilę draugams. Kitaip tariant, ką kiekvienas gali padaryti, kad įgytų savo širdyje gebėjimą mylėti kiekvieną iš grupės. O po to,po antrojo etapo, tai yra patarimų, ką daryti grupės labui, prasideda trečiasis etapas, tai yra praktinis įgyvendinimas to, ką nusprendė draugai, ką galima padaryti.
O dėl grupės šlovinimo žr. knygą „Toros dovanojimas“, kurioje jis pateikia paaiškinimą apie meilę draugams – kad susijungdamas su draugais jis gali pasiekti Kūrėjo didybę. Juk visas pasaulis paniręs į egoistinę meilę, o jis nori eiti davimo keliu. O tai prieštarauja viso pasaulio žinojimui, nes su tokia prigimtimi gimėme dėl Kūrinijos tikslo, kuris, kaip sakoma, yra „Jo noras suteikti malonumą Savo kūriniams“.
O visa jėga, leidžianti eiti prieš tai, – tai reiškia atlikti priešingą veiksmą, nes mes ne tik nenorime gauti dėl savęs, bet norime duoti, kas vadinama „kad visi mūsų veiksmai būtų skirti tam, kad suteikti malonumą savo Kūrėjui“, – priklauso nuo to, kad davimo prigimtis yra tokia, kad, kai duodi svarbiam žmogui, tas žmogus tuo mėgaujasi. Vadinasi, kad be malonumo žmogus negali atlikti jokio veiksmo, nes tai prieštarauja jo prigimčiai.
Tačiau mes galime pakeisti malonumą. Tai yra, vietoj to, kad gautume malonumą iš gavimo veiksmo, mes norime gauti malonumą iš davimo veiksmo. Juk tai ir vadinama panašumu pagal formą, nes turime pasakyti, kad kaip Kūrėjas patiria malonumą iš to, jog duoda kūriniams, taip ir mes turime patirti malonumą iš to, kad duodame Kūrėjui.
Priešingu atveju – tai yra, jei, duodami Kūrėjui, nejaučiame džiaugsmo ir malonumo, – mes kenkiame formos panašumui. Kaip pasakė mūsų išminčiai: „Nebuvo džiaugsmo prieš Jį, kaip tą dieną, kai buvo sukurti dangus ir žemė“4. „Nuo pasaulio sukūrimo dienos nebuvo tokio džiaugsmo Kūrėjui, kaip tas džiaugsmas, kurį Jam teks patirti kartu su teisuoliais ateityje“5.
Todėl, jei mes nejaučiame džiaugsmo tą akimirką, kai vykdome Kūrėjo priesaką,vadinasi, kad net jei jis kuria ketinimą dėl davimo, tai nėra vadinama formos panašumu. Juk žmogus gali džiaugtis tik ten, kur yra malonumas. Taigi, jeigu jis nejaučia malonumo ir pasitenkinimo iš to, kad duoda Kūrėjui, tai dar nėra vadinama formos panašumu, kad būtų vieta gauti aukštesnįjį gėrį, nes jam vis dar trūksta malonumo, kurį turi Kūrėjas, kai Jis duoda kūriniams.
Vadinasi, kad visas pagrindas, kuriuo remdamiesi galime gauti gėrį ir malonumą, kad mums būtų galima mėgautis, ir dar daugiau - yra didinga pareiga mėgautis davimo veiksmu, slypinti tame, jog privalome dirbti viename taške, o būtent: vertinti dvasingumą. Ir tai pasireiškia atkreipiant dėmesį į tai, „Kam aš kalbu“ ir „Kieno priesakus vykdau“, ir „Kieno Toros mokausi“. Tai yra, apsvarstyti patarimus, [paaiškinančius,] kaip vertinti Tą, Kuris davė Torą.
Kadangi žmogus iš savo pusės, kol dar nėra nusipelnęs gauti tam tikro švytėjimo iš aukščiau, turi ieškoti daugiau ar mažiau į jį panašių žmonių – kurie taip pat ieško svarbos to, kad būtų bent koks kontaktas su Kūrėju, kad ir koks jis bebūtų, – ir kadangi čia veikia daugelio nuomonė, tai kiekvienas gali gauti pagalbą iš savo draugo.
Tačiau reikia žinoti, kad „mažiausias kiekis – tai du“. Tai reiškia, kad jei du draugai sėdi kartu ir galvoja, kaip padidinti Kūrėjo svarbą, jie jau turi jėgą, leidžiančią sustiprinti Kūrėjo didybę, veikiančią kaip pabudinimas iš apačios. O vėliau, kai jie pradeda bent šiek tiek jausti Kūrėjo didybę, į šį veiksmą ateina pabudinimas iš aukščiau.
Ir, kaip pasakyta: „Tautos gausybėje – karaliaus didybė“6. Vadinasi, kad, kuo didesnė ši gausybė, tuo stipresnė jos veikimo jėga, tai yra, jie sukuria galingesnę Kūrėjo didybės ir svarbos atmosferą. Tuomet kiekvieno žmogaus kūnas jaučia, kad visi veiksmai, kuriuos jis nori atlikti dėl šventumo, tai yra dėl davimo Kūrėjui, jam bus kaip didžiuliai turtai, nes jam suteikta garbė patekti į aplinką žmonių, kurie nusipelnė tarnauti Karaliui. Ir tada kiekvienas mažas veiksmas, kurį jis atlieka, yra pripildytas džiaugsmo ir malonumo dėl to, kad dabar jis turi galimybę tarnauti Karaliui.
Ir pagal tai, kiek draugai savo mintyse susirinkimo metu mąstė apie Kūrėjo didybę, ir kiekvienas savo mastu sukėlė savyje Kūrėjo svarbos ir didybės pojūtį, – tokiu pat laipsniu jis gali visą dieną išbūti džiaugsmo ir pakilios nuotaikos būsenoje. Kitaip tariant, kiekvienas menkiausias dalykas, kuriuo jis užsiima Kūrėjo darbe, sukelia jam malonumą. Juk net jei akimirkai prisimena, kad reikia galvoti apie dvasingumą, jis tuoj pat sako: „Aš jau dėkoju, šlovinu ir garbinu Kūrėją.“ Nes jis tiki, kad Kūrėjas dabar jį pašaukė ir trokšta su juo kalbėtis.
O jei žmogus įsivaizduotų, kad Karalius jį šaukia ir sako jam, jog nori kartu su juo patirti malonumą, – kokį džiaugsmą tada jaustų žmogus ir kokia būtų jo nuotaika! Ir tokioje pakylėtoje būsenoje jis, be abejonės, net negalvotų apie jokius tuščius dalykus. Tik šiek tiek drovėtųsi dėl to, kad nežino Karaliaus įstatymų ir papročių, kurie nurodo, kaip dera elgtis, kai Karalius su tavimi kalbasi.
O tai, ką jis iš tikrųjų moka daryti Karaliaus labui, jam būtų kaip didžiulis turtas. Juk jis vis dėlto šiek tiek žino įstatymus, aiškinančius, kaip vykdyti Karaliaus nurodymus iš to, ko buvo mokomas mokykloje, kai buvo mažas. Ir nėra abejonės, kad dabar, kai jis jau suaugęs ir nori tarnauti Karaliui, jam, be abejonės, trūksta žinių apie karališkuosius įstatymus. Taigi visas jo rūpestis nukreiptas į tai, kad jis nežino, kas suteikia Karaliui didesnį malonumą – koks veiksmas ar ketinimas. O be to, jis gyvena pasaulyje, pilname gėrio. Apie visa tai grupė turi galvoti, kai draugai susirenka į susirinkimą. Ir kalbėti apie grupės svarbą, kaip pasakyta aukščiau: „Žmogus visada pirmiausia turi šlovinti Kūrėją, o paskui melstis“2.
Taip pat ir grupės atžvilgiu, kai norime kažko pareikalauti iš grupės – to, kas vadinama „melstis“, – pirmiausia turime išaukštinti grupę. „O paskui melstis“, tai yra, reikalauti iš grupės, kad ji duotų jam tai, ko jis iš jos reikalauja.
Tokiu atveju jis pirmiausia turi patikrinti, ką grupė turi savyje – kokį turtą jie turi, kurį jis galėtų gauti susivienydamas su jais. Juk gali būti taip, kad tas turtas, kurį turi grupė, jam visai nereikalingas, o priešingai – jis nuo to bėga ir atitolsta per šūvio atstumą.
Atsižvelgdamas į tai, jis visada turi stebėti, kai ateina į draugų susirinkimą, ar draugai turi tikslą, kurio jis pats siekia, ir ar kiekvienas iš jų turi bent mažą ryšį su šiuo tikslu. Jis galvoja, kad susivienijus visiems kartu su vienu tikslu, kiekvienas gaus savo dalį, o kartu – ir visų draugų dalis. Taigi dėl to kiekvienas grupės narys turės jėgą, prilygstančią visos grupės bendrai jėgai.
Iš to seka, kad kiekvienas iš jų turi žiūrėti į susirinkimo tikslą su visa rimtimi, tai yra, kad po draugų susirinkimo kiekvienas turėtų jausti, jog turi ką nors savo rankose ir gali tai įdėti į savo kelim (indus). Ir kad jis nebūtų tokioje būsenoje, apie kurią pasakyta: „Bet į savo indą nedėk.“ Kiekvienas turi suvokti, kad jei jis sėdi susirinkime be ypatingo dėmesingumo, tai ne tik kad pats praranda, bet ir kenkia visai grupei.
Kaip pasakojama Midraše „[pasakėčioje] apie du žmones, plaukiančius valtyje. Vienas iš jų pradėjo gręžti skylę po savimi. Tada jo draugas paklausė: „Kodėl tu gręži?“ Jis atsakė: „Koks tau skirtumas? Juk aš gręžiu po savimi, o ne po tavimi.“ Tuomet draugas jam tarė: „Kvaily! Juk mes abu kartu žūsime šioje valtyje!“7
O po to, kai susirinkime pakalbame apie grupės svarbą ir būtinybę, prasideda ištaisymų tvarka – kaip ir kuo galėsime sustiprinti grupę, kad ji taptų viena visuma, kaip pasakyta eilutėje: „Ir stovėjo ten Izraelis prieš kalną“, ką išminčiai aiškina: “Kaip vienas žmogus su viena širdimi.“ Tvarka turi būti tokia, kad tas, kuris turi kokį nors pasiūlymą, galintį padėti sustiprinti meilę tarp draugų, turi jį pateikti svarstymui, ir jis turi būti priimtas visų draugų – nes čia negali būti jokios prievartos.
Iki šiol kalbėjome apie ryšį tarp žmogaus ir draugo, kuris galiausiai atves mus prie ryšio tarp žmogaus ir Kūrėjo, kaip pasakyta knygoje „Toros dovanojimas“10. Vadinasi, kad kaip kalbama apie meilės draugams svarbą – kurios visa reikšmė slypi tame, kad ji veda mus prie meilės Kūrėjui, – taip pat reikia galvoti, kad meilė draugams turi atvesti mus prie meilės Kūrėjui svarbos.
1 Dvarim, 3:23
2 Traktatas Brachot, 32:1
3 Dvarim, 23:25
4 Traktatas Megila, 10:2
5 Zohar, Vaera p. 399
6 Patarlės 14:28
7 Mindrašas Vaikra Raba, 4:6
8 Šmot, 19:2
9 Šmot, 19:2. Kom. Raši.
10 Baal Sulamas, straipsnis „Laisvė“ (knyga Toros dovanojimas, str. 137)