Taika

Šiame straipsnyje Baal Sulamas paaiškina, kad neįmanoma išsisukti nuo gamtos dėsnių. Pateikdamas tikslių ir glaustų pavyzdžių, jis pasakoja apie religiją, mokslą ir techniką, apie žmogaus požiūrį į pažinimą, apie tai, kaip įsivaizduojame Aukštesnįjį pasaulį ir susipainiojame savo įsivaizdavimuose apie jį, nes nuo mūsų paslėptas vieningo universalaus pasaulėdaros dėsnio veikimas. 

Vystymosi procesas palaipsniui atveda mus prie paprasto fakto suvokimo: žmogus turi teisingai sąveikauti su gamta. Užuot vaikščioję tamsoje ir „susilaukę smūgių“, turime visą gamtos jėgą panaudoti dvasiniam tobulėjimui. 

Straipsnio pavadinimas simbolinis, nes parodo, kaip pasiekti taiką su gamta ir savimi. Hebrajų kalboje žodis „taika“ yra susijęs su tokiais žodžiais kaip „tobulumas“, „pilnatvė“, „harmonija“ – tai mūsų vystymosi viršūnė.

Mokslinis eksperimentinis tyrimas, nagrinėjantis naudą ir būtinybę ištaisyti žmogaus prigimtį iki jos panašumo į Aukštesniąją valdančią jėgą

„Ir vilkas gyvens su ėriuku,

ir tigras gulės su ožiuku,

 ir veršelis, ir jaunas liūtas, ir jautis bus kartu,

ir juos valdys mažas berniukas.“

Žmogaus prigimties ištaisymo esmė – atvesti jį į meilę artimui, o tai galima apibrėžti kaip „davimą artimui“. Galima sakyti, kad daryti gera artimui yra meilės jam išraiška.

Įsitikinę šio darbo su savimi metodo teisingumu, išsiaiškinsime, ar šis darbas pagrįstas tik tikėjimu, be jokio mokslinio pagrindo, ar paremtas eksperimentiniu pagrindu, ką ir norime atskleisti šiame straipsnyje.

Skirtumas tarp kabalos mokslo ir formaliosios filosofijos tas, kad kabala nepripažįsta jokių tyrimų, atliekamų teoriniu pagrindu. Dauguma mūsų kartos mokslininkų su tuo sutinka, nes negali pasitikėti praktiškai nepatvirtintais duomenimis ir išvadomis. 

Todėl kabalos mokslas aprašo tik tuos Aukštesniuosius reiškinius, kuriuos kabalistai suvokia per savo patirtį. Siūlomame straipsnyje nėra nė vieno patirtimi nepatikrinto žodžio, pradedant paprastu suvokimu, dėl kurio nekyla nesutarimų, ir baigiant išsamaus įrodymo analitiniu suskirstymu į sudedamąsias dalis ir pačių aukštesniųjų objektų pažinimu.

Turėdami tai omenyje, eisime sintezės keliu (analogijos, palyginimo ir praktikos jungimo ir sąveikos būdu). Parodysime, kaip paprastas suvokimas leidžia mums praktiškai patvirtinti būtinybę ištaisyti savo prigimtį iki panašumo į Aukštesniąją jėgą. 

Valdymo kontrastai ir prieštaravimai

Stebėdami mus supančią tikrovę, joje randame dvi priešingybes. 

1. Žiūrint į kūriniją iš jos egzistavimo ir išlikimo taško, į akis krinta nuolatinis valdymas, išminties gilumas ir talento laipsnis, kuris pribloškia vaizduotę tiek visos tikrovės, tiek jos dalių atžvilgiu. Kaip pavyzdį imkime žmonių rasės egzistavimą. Meilė vaikams yra pagrindinė vaikų gimimo priežastis. Ši priežastis yra labai rimta ir pakankama žmonių rasei pratęsti.

Tėvo prigimties lašas nešėjas gamtos patalpinamas į saugią, su didele išmintimi gyvybei atsirasti sukurtą vietą, joje kasdien gauna būtent tai, ko jam reikia. Gamta pasirūpino sukurti nuostabų lopšį motinos įsčiose, kuriose niekas negali pakenkti naujai gyvybei. Gamta ja rūpinasi su menininko meistriškumu, nepalikdama be priežiūros nė sekundei, kol nauja gyvybė įgis pakankamai jėgų gimti mūsų pasaulyje.

Tada gamta jai trumpam suteikia jėgų ir drąsos sugriauti ją supančias sienas, o tada, kaip patyręs herojus, pripratęs prie kovų, nauja gyvybė įveikia barjerą ir ateina į pasaulį. Tačiau ir tada gamta nuo jos nenusigręžia, o kaip gailestinga motina rūpestingai perduoda ją atsidavusiems mylintiems tėvams. Dabar jiems gali būti patikėta rūpintis nauju gyvenimu. Jie juo rūpinsis jo silpnumo laikotarpiu, kol vaikas užaugs ir galės pats savimi pasirūpinti.

Taip, kaip žmogumi, gamta rūpinasi visų rūšių kūriniais: gyvūnais, augalais ir negyvuoju lygmeniu. Ji daro tai protingai ir gailestingai, siekdama užtikrinti tiek jų egzistavimą, tiek giminės tęstinumą.

2. Tačiau jei žvelgsime iš egzistencijos ir išgyvenimo pusės, į akis krinta netvarka ir didelė sumaištis. Tarsi nėra jokio vadovo, jokios priežiūros ir kiekvienas daro ką nori, kiekvienas savo gerovę kuria ant kito nelaimės. Nusidėjėliai įgyja stiprybės, o teisuoliai be gailesčio trypiami.

Šis prieštaravimas, pastebimas bet kuriam išsilavinusiam ir jautriam žmogui, apėmė žmoniją nuo seniausių laikų. Sukurta daugybė teorijų, kurios pateisina šiuos du gamtos valdymo prieštaravimus, egzistuojančius viename pasaulyje. Išnagrinėkime šias teorijas.

Pirma teorija: gamta

Tai labai sena teorija. Atsižvelgdami į akivaizdžius nagrinėjamus prieštaravimus, nerasdami jokių būdų juos kaip nors išspręsti, žmonės padarė prielaidą, kad Kūrėjas griežtai kontroliuoja viską, ką sukūrė, taip, kad niekas nepraslysta pro Jo akis ir Jis neturi nei proto, nei jausmų.

Pasirodo, nepaisant to, kad Kūrėjas sugalvojo ir valdo tikrovės egzistavimą su didele išmintimi, visų nuostabai, Jis pats neturi jokio proto. Juk jei turėtų protą ir jausmus, žinoma, Jis nebūtų leidęs tokios netvarkos ieškant pragyvenimo šaltinių, be gailestingumo ir gailesčio žmonių kančioms. Vadovaudamiesi tuo, žmonės pavadino valdymą „Gamta“, o tai reiškia valdymą be proto ir jausmo. Todėl žmonės neturi su kuo pyktis, nėra kam melstis ir nėra kam pasiteisinti.

Antra teorija: dvivaldystė

Kai kurie teoretikai nuėjo toliau, nes jiems buvo sunku sutikti su prielaida, kad viską valdo gamta. Matydami, kad tikrovė valdoma su didele išmintimi, pranokstančia bet kokią žmogiškąją išmintį, jie negalėjo sutikti, kad šio proceso valdančiajam trūksta išminties. Juk niekas negali duoti to, ko neturi. Ir niekas negali kito mokyti ir pamokyti, jei pats yra kvailys.

Kaip galima sakyti apie tą, kuris stebuklingu būdu organizavo visą kūriniją, kad jis nežinojo, ką daro, ir jam viskas pavyko atsitiktinai, nors žinoma, kad racionalūs veiksmai negali būti atsitiktiniai ir dar užtikrinantys amžinąją egzistencijos tvarką. Todėl atsirado antra teorija, pagal kurią yra du vadovai: vienas yra Kūrėjas, kuriantis gėrį, o kitas – Kūrėjas, kuriantis blogį. Ši teorija buvo sukurta ir paremta įvairiais įrodymais bei pavyzdžiais.

Trečia teorija: politeizmas

Ši sistema gimė imituojant antrąją dvigubos galios teoriją. Bendras Aukštesniojo valdymo poveikis buvo padalytas į atskirus komponentus, tokius kaip jėga, turtas, galia, grožis, badas, mirtis, neramumai ir pan. Atsakomybę už kiekvieną iš šių veiksmų žmonės priskyrė tam tikrai dievybei ir plėtojo šią idėją pagal poreikį.

Ketvirta teorija: nutraukta globa

Pastaruoju laiku žmonės įgijo išminties ir pamatė stipresnį ryšį tarp visų kūrinijos dalių ir visiškai atsisakė politeizmo idėjos. Vėl iškilo klausimas dėl prieštaravimų, jaučiamų Aukštesniajame valdyme. Tada buvo pateikta nauja teorija, leidžianti manyti, kad iš tikrųjų tikrovės kūrėjas ir vadovas yra išmintingas ir jausmai yra skirti jam. Tačiau iš jo didybės aukščio, kuriam niekas neprilygsta, mūsų pasaulis atrodo kaip smėlio grūdelis. Jo akimis, tas pasaulis nieko vertas ir nedera užsiimti tokiais smulkmeniškais reikalais. Štai kodėl mūsų egzistencija tokia netvarkinga ir kiekvienas daro, ką nori.

Kartu su pirmiau aprašytomis teorijomis egzistavo ir religinės dieviškojo unikalumo doktrinos. Jų čia nenagrinėjame, nes norime tik parodyti įvairių neteisingų teorijų ir nuostabių prielaidų įvairovę, kurios, kaip žinoma, vyravo ir buvo plačiai paplitusios skirtingais laikais. 

Visos pirmiau pateiktos teorijos atsirado mūsų pasaulyje dėl dviejų valdymo tipų priešpriešos ir prieštaravimo, kurie jaučiami mūsų pasaulyje. Visos šios teorijos buvo sukurtos tik siekiant užpildyti šią didelę spragą ir sujungti jas į visumą.

Tačiau pasaulį valdo nekintami dėsniai. Šis didžiulis baisus atotrūkis ne tik nesumažėja, bet, priešingai, virsta šiurpia bedugne be jokios matomos išeities ir jokios vilties išsigelbėti. Žvelgiant į visus pirmiau išvardytus nesėkmingus bandymus, kuriais žmonija naudojasi kelis tūkstančius metų iki šių dienų, kyla klausimas: gal nėra prasmės prašyti Kūrėjo ištaisyti šią spragą, nes pagrindinis ištaisymas yra mūsų rankose?

Atsargaus požiūrio į gamtos dėsnius būtinybė

Visi sutinkame, suvokdami tai net paprastu lygiu, kad žmogus turi gyventi visuomenėje. Kitaip tariant, be visuomenės jis negali egzistuoti ir užsidirbti pragyvenimui. Tai patvirtina realūs įvykiai. Jei koks nors vienišius iškeičia visuomenę į dykvietę ir ten gyvena sielvarto ir kančios pilną gyvenimą, tai jis neturi teisės pykti ant likimo ir ant Aukštesniojo valdymo dėl negebėjimo patenkinti savo poreikių. Jei jis vis dėlto supyksta ir keikia savo rūstų likimą, taip darydamas tik parodo savo kvailumą. Juk Aukštesnysis valdymas paruošė jam patogią ir pageidaujamą vietą gyventi, jam nėra jokio pasiteisinimo dėl pabėgimo į dykvietę. Toks žmogus nėra vertas gailesčio, nes tai prieštarauja kūrimo prigimčiai, nepaisant to, kad turi nurodymą gyventi taip, kaip liepia Aukštesnysis valdymas.

Tai galima suformuluoti pagal kabalą: kadangi kūrinijos valdymas kyla iš Kūrėjo ir, be jokios abejonės, visi Jo veiksmai yra nulemti Jo tikslo, tai kiekvienas, kuris pažeidžia gamtos dėsnius, trukdo eiti link tikslo.

Visi be išimties gamtos dėsniai yra nukreipti į Kūrėjo tikslą. Protingam darbuotojui dera nė per plauką nenukrypti nuo privalomų veiksmų, vedančių į šį tikslą. Todėl gamta nubaus net pažeidus nors vieną dėsnį, nes žmogus, pažeidęs dėsnį, daro žalą ir kenkia Kūrėjo nustatyto tikslo siekiui.

Kadangi žmonės taip pat yra sukurti Kūrėjo, tai neturėtų gailėtis tokio žmogaus, nes jis nepaiso gamtos dėsnių ir Kūrėjo tikslo. Tiesą sakant, nesutarimų kyla tik dėl to, ar vadinti Valdantįjį gamta, paneigiant Jo žinias ir tikslo buvimą, ar laikyti Jį neįtikėtinai išmintingu, o Jo veiksmus – kryptingais. Galiausiai, visi sutinka, kad žmogaus pareiga yra paklusti Aukštesniojo valdymo dėsniams, kitaip tariant, gamtos dėsniams.

Visi pripažįsta, kad žmogus, pažeidęs Aukštesniojo valdymo dėsnius, yra vertas gamtos jam skirtos bausmės. Bausmė jam netgi pageidautina ir niekas dėl to neturėtų gailėtis. Kitaip tariant, dėsnio esmė yra viena, o skirtumai tik tokie, ar jį suvokti kaip privalomą, ar kryptingą, kaip mano kabalistai.

Kad ateityje mums nereikėtų naudoti dviejų pavadinimų – gamtos ir Valdytojo, sutinkame su kabalistais, kad sąvokos „gamta“ ir „Kūrėjas“, turinčios tą pačią skaitinę reikšmę, yra tapačios. Tada Kūrėjo dėsnius galima vadinti gamtos dėsniais ir atvirkščiai, ir nėra jokio skirtumo įgyvendinant šiuos dėsnius.

Labai svarbu suprasti gamtos dėsnius, kad žinotume, ko jie iš mūsų reikalauja, ir nebūtume jų negailestingai nubausti. Jau sakėme, kad gamta įpareigoja žmogų gyventi visuomenišką gyvenimą. Tačiau turėtume išsiaiškinti veiksmus, kuriuos gamta įpareigoja atlikti visuomenės atžvilgiu. Iš esmės, mums patikėta atlikti tik du veiksmus, kuriuos galima apibrėžti kaip „gavimą“ ir „davimą“. Kitaip tariant, kiekvienas visuomenės narys gamtos įpareigotas gauti iš visuomenės viską, ko jam reikia, ir taip pat privalo duoti visuomenei, dirbdamas jos labui. Jei žmogus neatliks bent vieno iš šių dviejų veiksmų, jis bus negailestingai nubaustas.

Kalbant apie „gavimo iš visuomenės“ veiksmą, mums nereikia daug stebėjimų. Negalime atmesti gavimo dėsnio pažeidimų, nes visuomenės bausmė pasireiškia nedelsiant. O dėl „davimo visuomenei“ veiksmo, kai bausmė ne tik neateina iš karto, bet ir mus veikia netiesiogiai, tai šis veiksmas nėra atliekamas tinkamai.

Todėl žmonija kepama siaubingoje ugnyje, o sunaikinimas, badas ir jų pasekmės jos neapleido iki šiol. Gamta mus baudžia kaip profesionalus teisėjas ir pagal žmonijos išsivystymą dėl ekonominės ir technologinės pažangos laimėjimų daugėja kančios ir nelaimių.

Toks yra mokslinis ir praktinis pagrindas: Kūrėjo valdymas įpareigoja mus tiksliai vykdyti „davimo artimui“ dėsnį, kad nė vienas nesumažintume savo pastangų, dirbdami visu pajėgumu, kas būtina visuomenės klestėjimui ir gerovei. Ir kol tingime visiškai įgyvendinti davimo dėsnį, gamta nenustos mūsų bausti. Būtina atsižvelgti į vis stiprėjančius smūgius, kurių sulaukiame mūsų laikais, ir padaryti teisingą išvadą, kad gamta mus nugalės ir būsime priversti visi kartu, kaip vienas, visapusiškai įvykdyti jos davimo dėsnį tiek, kiek iš mūsų reikalaujama.

Patirtimi paremti Kūrėjo darbo įrodymai

Atskleidėme poreikį dirbti visuomenės labui, bet kur praktinis įrodymas, kad dėl Kūrėjo reikia vykdyti davimo dėsnį? Pati istorija tuo pasirūpino ir paruošė mums nepaneigiamų faktų visapusiškai įvertinti ir padaryti išvadas, kurios nekelia jokių abejonių.

Daugiamilijoninė Rusija, užimanti didesnę nei visa Europa teritoriją ir turinti dydžiu ir įvairove su kitų šalių atsargomis nepalyginamą naudingųjų iškasenų gausą, nusprendė įvykdyti kolektyvizaciją ir praktiškai panaikino visą privačią nuosavybę.

Tačiau užuot kilusi ir aplenkusi buržuazines šalis, Rusijos visuomenė smuko vis žemiau, kol pasirodė, kad yra nepajėgi ne tik užtikrinti darbininkams bent jau tokio pragyvenimo lygio kaip buržuazinių šalių darbininkų, bet net negalėjo pažadėti jiems kasdienės duonos ir kaip nors pridengti nuogumą. Šis faktas stebina, nes iš pirmo žvilgsnio, atsižvelgiant į šalies turtus ir didžiulį gyventojų skaičių, šalis neturėjo nusiristi iki tokio žemo lygio.

Šalies žlugimo priežastis ta, kad brangus „davimo artimui“ darbas turėjo būti atliktas ne dėl žmonijos, o dėl Kūrėjo. Dėl to, kad žmonės savo darbą atliko ne dėl Kūrėjo, pagal gamtos dėsnį jie atėmė iš savęs teisę egzistuoti.

Įsivaizduokite, kad kiekvienas šios visuomenės narys bando įgyvendinti Kūrėjo dėsnį „Pamilk Kūrėją visa širdimi“. Jis rūpintųsi savo artimo poreikių ir pageidavimų tenkinimu tiek, kiek jame įdiegta pasirūpinti savo poreikiais – „Pamilk artimą kaip save“, ir kiekvieno tikslas dirbant visuomenės labui būtų pats Kūrėjas. 

Tada darbuotojas iš savo darbo visuomenei tikėtųsi vienybės su Kūrėju, viso tiesos ir gėrio, viso malonumo ir švelnumo šaltinio. Be jokios abejonės, per kelerius metus šie žmonės taptų laimingiausi visatoje! Tik esant tokiai sąlygai šalis galėtų efektyviai panaudoti gausiausius naudingųjų iškasenų išteklius. Rusija taptų pavyzdžiu visiems ir būtų palaiminta Kūrėjo.

Tačiau kai visas davimo artimui darbas atliekamas tik dėl visuomenės, kas privers individą tam pasišvęsti? Neįmanoma tikėtis, kad negyvybingas principas suteiks motyvacijos net ir pakankamai išsivysčiusiems žmonėms, o ką jau kalbėti apie neišsivysčiusius. Kyla klausimas: iš kur darbininkas ar žemdirbys įgis jėgos, kad turėtų motyvacijos atlikti savo darbą? Juk gaunamas atlygis nesumažės ir nepadidės dėl to, kad žmogus išsklaido savo jėgas.

Yra žinoma, kad žmogus negali atlikti net mažiausio judesio be varomosios jėgos, tai yra kaip nors nepagerindamas savo padėties. Pavyzdžiui, kai žmogus perkelia rankas nuo kėdės ant stalo, taip nutinka todėl, kad jam atrodo, jog rankomis atsiremdamas į stalą jausis patogiau, o jei jam taip neatrodytų, tai paliktų rankas ant kėdės visus septyniasdešimt savo gyvenimo metų, ką ir kalbėti apie didesnę pastangą.

Jei darbininkams paskirsite prižiūrėtojus, kad nubaustų kiekvieną tingintį dirbti ir už tai atimtų kasdienę duoną, tai iš kur patys prižiūrėtojai imtų varomosios jėgos darbui atlikti? Prižiūrėti žmones, kad jie dirbtų, savaime yra didelės pastangos, gal net didesnės nei pats darbas.

Todėl žmogaus įstatymai yra nenatūralūs, o gamtos dėsniai baus žmones, nes jie nesilaiko gamtos įsako duoti artimui dėl Kūrėjo, kad šiame darbe būtų pasiektas kūrinijos tikslas – susijungimas su Kūrėju. Ši vienybė jaučiama kaip nuolat didėjantis didžiulis malonumas iki norimo lygio, kai įvyksta tikras besivystantis Kūrėjo suvokimas, kai žmogus nusipelno vienybės su Kūrėju.

Jei valstietis ir darbininkas jaustų šį tikslą dirbdami dėl visuomenės laimės, tai jiems, žinoma, nereikėtų jokių prižiūrėtojų, nes jie jau turėtų pakankamą varomąją jėgą didelėms pastangoms iki pat visuomenės pakėlimo į laimės viršūnę. Norint pasiekti šį supratimą, reikia didelių pastangų. Užsispyrusi gamta nuolaidų nedaro, todėl komunistinis režimas neturi teisės egzistuoti.

Prieš akis iškylanti istorinė praktika rodo, kad pasaulyje nėra kito vaisto žmonijai, išskyrus sutikimą su Aukštesniojo valdymo dėsniu ir jo įgyvendinimą – „duoti artimui dėl Kūrėjo“, įskaitant du jo aspektus. Vienas iš jų – „pamilk artimą kaip save“ reiškia, kad pastangų, kurias reikia skirti artimui dėl visuomenės laimės, lygis turi būti ne mažesnis už žmogaus poreikį pasirūpinti savo poreikiais. Dar daugiau, rūpinimasis artimo gerove turi būti pirmesnis už rūpestį savo gerove.

Antro aspekto tikslas – „pamilk Kūrėją visa širdimi“ įpareigoja kiekvieną tuo metu, kai jis rūpinasi artimo gerove, tai daryti tik tam, kad pelnytų palankumą Kūrėjo akyse, kad galėtų pasakyti, jog pildo Jo troškimą. Žmonija ar atskira visuomenė, įvykdžiusi šią sąlygą, paragaus gerovės vaisių. Vargšai, kamuojami ir pavergti egoistinio troškimo, pasikeis, ir kiekvieno laimė pranoks visas ribas. Bet jei atsisakysime ir nenorėsime sudaryti sąjungos, kad atliktume Kūrėjo darbą taip, kaip aprašyta pirmiau, gamta ir jos dėsniai atkeršys mums ir neduos ramybės, kol mus nugalės, kol pripažinsime gamtos valdžią visame kame, ką ji mums rodo.

Formos virsmai

Kai matome besikeičiančius ir iš kartos į kartą pereinančius žmones, išskiriame tik jų kūnus. Tačiau sielos, sudarančios kūno esmę, keitimo proceso metu nedingsta, o yra įspaudžiamos ir pereina iš kūno į kūną, iš kartos į kartą. Taigi, nepaisant kūnų pasikeitimo, mūsų pasaulyje nėra naujų sielų. Griežtai apibrėžtas sielų skaičius sukasi formos virsmuose. Kadangi kiekvienos naujos kartos sielos „įsivelka“ į naujus kūnus, tai visos kartos, nuo kūrimo pradžios iki galutinio egoizmo ištaisymo, gali būti laikomos viena karta, kuri gyvuoja kelis tūkstančius metų. Šiuo požiūriu visiškai nesvarbu, kad per tą laiką kiekvienas keitė savo kūną kelis tūkstančius kartų, nes siela – kūno esmė – dėl šių pokyčių nekentėjo.

Reinkarnacijos esmė apima mažiausias apčiuopiamas tikrovės daleles, kiekviena juda savo amžinojo gyvenimo keliu. Pagal mūsų įsivaizdavimą, remiantis mūsų jutimo organais, viskas, kas egzistuoja, išnyksta. Iš tikrųjų, bet kuri visatos dalelė neturi ramybės, nuolat patiria formos virsmus ir nepraranda nieko iš savo esmės šiame kelyje.

„Viskas užstatyta ir spąstai paspęsti visam gyvenimui“

Pasakyta: „Viskas užstatyta ir spąstai paspęsti visam gyvenimui. Parduotuvė atidaryta ir krautuvininkas skolina. Ir knyga atversta, ir ranka rašo. Ir kiekvienas, kas nori pasiskolinti, tegul ateina ir paima. Tačiau mokesčių rinkėjai nepaliaujamai grįžta ir žmogus apmokestinamas, nesvarbu, suvokia jis tai ar ne. Ir jie turi kuo pasikliauti. Ir teismas – tiesos teismas, ir viskas paruošta bendram stalui.“

Kūrėjas sukūrė mūsų pasaulį ir jame esančius žmones, kad, gyvendami mūsų pasaulyje, jie užsitarnautų aukštą tikslą – susiliejimą su Kūrėju. Reikia išsiaiškinti, kas privers žmoniją atlikti Kūrėjo darbą, kad pasiektų šį aukštą ir didingą tikslą. Apie tai mums kalba frazė „viskas užstatyta“. Tai yra viskas, ką Kūrėjas iš anksto numatė kurdamas ir davė žmonėms, nėra niekieno nuosavybė. Jis Pats yra to garantas.

Paklausite: „Koks užstatas Jam duotas?“ Atsakymas: „Spąstai paspęsti visam gyvenimui.“ Kūrėjas žmonijai paruošė tokius sudėtingus spąstus, kad niekas jų neišvengs ir šiuose spąstuose turės praleisti visą savo gyvenimą, kol prisiims Kūrėjo darbą ir pasieks didingą tikslą. Tai ir yra užstatas, kuriuo Kūrėjas apsisaugojo nuo kūrinijos apgaulės.

„Parduotuvė atidaryta“ reiškia, kad, nepaisant to, jog šis pasaulis mūsų akimis atrodo kaip atvira parduotuvė be savininko, kurioje bet kuris praeivis gali paimti prekę ir viską, ko širdis geidžia, nemokamai ir neatsigręždamas, iš tikrųjų krautuvininkas skolina. Nors nematai jokio savininko, žinok, kad savininkas yra, o tai, kad jis nereikalauja sumokėti, reiškia, kad gauni paskolą.

Kaip sužinoma kiekvieno skola? Atsakymas: „Knyga atversta ir ranka rašo.“ Tai yra egzistuoja bendra knyga, kurioje be išimties įrašomas kiekvienas veiksmas. Prasmė ta, kad žmonijai taikomas Kūrėjo nukaldintas vystymosi dėsnis, kuris visada stumia mus pirmyn.

Tai reiškia, kad kiekviena gera būsena yra ne kas kita, kaip ankstesnės blogos būsenos išsivystymo vaisius. Iš tiesų, gėrio ir blogio vertinimas turėtų būti pateikiamas ne pagal būsenos, kaip tokios, vertinimą, o pagal bendrą kūrimo tikslą, kai kiekviena būsena, artinanti žmoniją prie tikslo, laikoma gera, o atitolinanti nuo tikslo – bloga.

Šiuo principu grindžiamas „vystymosi dėsnis“, pagal kurį neištaisymas ir nuodėmė esamoje būsenoje yra geros būsenos atsiradimo ir jos kūrimo proceso priežastis. Kiekvienos būsenos egzistavimo laikas – griežtai apibrėžtas laikotarpis, reikalingas blogiui augti tokioje būsenoje, iki tokio lygio, kad visuomenė nebegalėtų joje būti. Tada visuomenė yra priversta susitelkti, tą būseną sunaikinti ir pereiti į geresnę, jos požiūriu, būseną, suteiktą šiai kartai.

Nauja būsena egzistuos, kol blogio kibirkštys joje įsižiebs tiek, kad taps neįmanoma ištverti. Tada žmonės vėl turės sugriauti šią būseną ir vietoje jos pastatyti patogesnę. Taip viena po kitos būsenos keičiasi ir yra išsiaiškinamos pakopa po pakopos, kol ateina būsena, ištaisyta tiek, kad joje nėra jokių blogio kibirkščių.

Pastebime, kad visų sėklų, iš kurių išauga ir kyla geros būsenos, esmė yra ne kas kita, kaip neištaisyti veiksmai. Tai yra visas kartos nusidėjėlių padarytas blogis kaupiasi, kol gauname tokią masę, kurios visuomenė jau nebegali iškęsti. Tada žmonės sugriauna esamą būseną ir sukuria geidžiamesnę. Kiekvienas asmeninis blogis tampa atmetimo jėga, kylančia iš būsenos suvokimo. 

„Knyga atversta ir ranka rašo“ reiškia, kad kiekviena būsena, kurioje yra viena ar kita karta, yra kaip knyga, ir kiekvienas, darantis pikta, – kaip rašanti ranka. Kiekvienas blogis priimamas ir įrašomas į knygą, kol jo susikaupia tiek, kad visuomenė joje nebegali būti. Tada žmonės sunaikina šią blogą būseną ir pereina, kaip buvo sakyta, į geidžiamesnę būseną. Į kiekvieną veiksmą atsižvelgiama ir jis įrašomas į knygą – čia kalbama apie būseną.

„Kiekvienas, kuris nori pasiskolinti, tegul ateina ir paima.“ Tai reiškia, kad pasaulis nėra atvira parduotuvė be šeimininko – joje yra pardavėjas, kuris reikalauja kiekvieno imančio sumokėti kainą už atitinkamas prekes. Taigi žmogus per tą laiką, kai naudojasi šia parduotuve, turėtų stengtis atlikti Kūrėjo darbą taip, kad būtų garantuotas kūrimo tikslo pasiekimas, kaip to nori Kūrėjas.

Toks žmogus laikomas „norinčiu pasiskolinti“ dar prieš jam ištiesiant ranką, kad paimtų ką nors šiame pasaulyje – parduotuvėje. Juk jis skolinasi tam, kad sumokėtų nustatytą kainą. O tai reiškia, kad jis įsipareigoja dirbti ir pasiekti Kūrėjo tikslą per tą laiką, kai naudojasi parduotuve ir garantuoja apmokėti skolą atkakliai siekdamas norimo tikslo. Todėl jis vadinamas skolininku, nes pavergia save pažadu grąžinti skolą ir išsimokėti.

Remiantis tuo, kas buvo pasakyta, žmonės skirstomi į du tipus: 

• Pirmas tipas – žmonės, kurie mano, kad „parduotuvė atidaryta“, ir nesąmoningai įvardija šį pasaulį kaip atvirą parduotuvę be savininko. Apie juos sakoma: „Knyga atversta ir ranka rašo.“ Taip yra nepaisant to, kad jie nemato jokios apskaitos, visi jų reikalai, kaip minėta pirmiau, yra įrašyti į knygą. Taip veikia vystymosi dėsnis, nukaldintas kūrinijoje, kad žmonija jį privalomai įvykdytų, kai patys nusidėjėlių veiksmai sukelia gerus veiksmus.

• Antro tipo žmonės vadinami „norinčiaisiais pasiskolinti“. Jie sąmoningai atsiskaito su savininku ir ką nors imdami parduotuvėje skolinasi, pažadėdami savininkui sumokėti nustatytą kainą ir taip nusipelnydami kūrimo tikslo. Tai apie juos sakoma „Kas nori pasiskolinti, tegul ateina ir paima“.

Kyla klausimas: kuo skiriasi pirmo tipo žmonės, kurie per vystymosi dėsnį suvokia galutinio tikslo neišvengiamumą, ir antro tipo žmonės, kurie susiliečia su galutiniu tikslu pavergdami save Kūrėjo darbui? Ar šie dviejų tipų žmonės nėra lygūs siekiant tikslo? „Tačiau mokesčių rinkėjai grįžta kiekvieną dieną ir žmogus yra apmokestinamas, nesvarbu, suvokia jis tai ar ne.“

Tiesa ta, kad ir vieni, ir kiti savo skolas moka kasdien pagal skolos dydį. Tuo pačiu metu veikia ypatingos jėgos, kurios atsiranda šio darbo metu ir vadinamos ištikimais mokesčių rinkėjais. Šios jėgos kasdien surenka tikslią skolos sumą, kol bus visiškai atsiskaityta. Būtent tvirtos, nepajudinamos jėgos, įspaustos vystymosi dėsnyje, laikomos ištikimomis mokesčių rinkėjomis, kasdien ir nuosekliai renkančiomis skolą, kol ji bus visiškai apmokėta. Tokia yra frazės „ir mokesčių rinkėjai nuolat grįžta, kiekvieną dieną, reikalaudami žmogaus susimokėti“ prasmė.

Tačiau tarp „sąmoningų“ ir „nesąmoningų“ būsenų yra didžiulis skirtumas. Vienoje pagal vystymosi dėsnį skolas išieško mokesčių rinkėjai. Tokio tipo žmonės savo skolas grąžina „nesąmoningai“. Bangų šėlsmas, sukeltas vystymosi dėsnio viesulo, juos paveja, stumia iš nugaros ir priverčia žengti į priekį. Skolos sumokėjimas išieškomas jėga, neišmatuojamomis kančiomis, dėl blogio jėgų, spaudžiančių iš nugaros, pasireiškimo. Antro tipo žmonėms skolos mokėjimas yra „sąmoningas“ tikslo siekimas ir atliekamas savo noru. Tai dėl brangaus darbo yra blogio suvokimo jausmą vystanti ir greitinanti priemonė, kuri veda į vystymosi tikslą.

Atlikdami šį darbą laimime du kartus:

• Vienas iš laimėjimų tas, kad jėgos, atsirandančios atliekant darbą, traukia kaip magnetas. Žmonės siekia jų savo noru, vedami meilės. Nereikia nė sakyti, kad dingsta visos kančios ir kartėlis, būdingi pirmam tipui. 

• Antras laimėjimas pagreitina artėjimą prie norimo tikslo. Juk tai – teisuoliai ir pranašai, kurie nusipelno ir pasiekia tikslą kiekvienoje kartoje.

Didelis skirtumas tarp tų, kurie moka sąmoningai, ir tų, kurie tai daro nesąmoningai, yra malonumo ir malonumo šviesos pranašumas kančios ir skausmingų smūgių tamsos atžvilgiu. Taip pat pasakyta: „Ir jie turi ko tikėtis ir teismas – tiesos teismas.“ Jie moka sąmoningai ir savo noru – „jiems yra ko tikėtis“. Kūrėjo darbe slypi didžiulė jėga, galinti nuvesti juos į aukštą tikslą. Ir jiems verta prisiimti Jo darbo naštą. O apie tuos, kurie skolas moka nesąmoningai, sakoma: „Ir teismas – teisybės teismas.“

Iš pirmo žvilgsnio keistai atrodo Kūrėjo valdymas, leidžiantis visas tas neteisybes ir kančias, kurios pasireiškia pasaulyje, kuriame negailestingai kepama žmonija. Apie tai sakoma, kad šis teismas – „tiesos teismas“, nes viskas ištaisyta ir paruošta bendram stalui pagal galutinį teisingą tikslą. Aukštesnysis malonumas atsiskleis ateityje kartu su kūrinių galutinio Kūrėjo tikslo pasiekimu. Bet koks darbas, bet kokios pastangos ir kančios, vykstančios kiekvienoje kartoje, primena įvaizdį namo šeimininko, kuris labai stengiasi paruošti prabangius patiekalus kviestiniams svečiams. O laukiamas tikslas, kurį galiausiai reikia pasiekti, primena vaišes, kurias svečiai valgo su dideliu malonumu. Apie tai sakoma: „Teismas – tiesos teismas, ir viskas ištaisyta ir paruošta valgyti.“

Tada visa tiesa atsiskleis pranašo žodžiais „Ir vilkas gyvens šalia ėriuko, ir tigras gulės su ožiuku... Nes žemė bus pripildyta Kūrėjo pažinimo, kaip vanduo pripildo jūrą“. Tai reiškia, kad taika visame pasaulyje priklauso nuo pasaulio pripildymo Kūrėjo pažinimu.

Kaip minėjome pirmiau, kieta egoistinė žmogaus ir jo artimo konfrontacija paaštrina tautų santykius. Visa tai savaime nepraeis ir jokie patarimai ir gudrybės žmonijai nepadės – įvyks tai, kas turi būti. Juk matosi, kaip nelaimingas ligonis raitosi dėl iš visų pusių jam sukelto nepakeliamo skausmo. Žmonija jau puolė link kraštutinių dešiniųjų, kaip Vokietijoje, arba link kraštutinių kairiųjų, kaip Rusijoje, bet taip ne tik nesušvelnino savo padėties, bet dar labiau pasunkino ligą ir skausmą.

Nėra žmogui kito patarimo, tik kaip užsikrauti Kūrėjo naštą, Jį pažinti. Tai yra nukreipti savo veiksmus į davimą Kūrėjui, į Jo tikslo siekimą, kaip Jis sumanė prieš kurdamas kūriniją. Kai žmonės tai padarys, kiekvienam atsiskleis, kad dėl darbo Kūrėjui žmonija neturės net minties apie pavydą ir neapykantą, nes visa žmonija susivienys į visumą su viena širdimi, pripildyta Kūrėjo pažinimo. Juk taika pasaulyje ir Kūrėjo pažinimas – tai vieninga visuma.